Vitas Šikarskas – Sakalas, Sakalėlis
Gimė 1920m. Susninkų kaime Kalvarijos valsčiuje Juozo ir Onos Šikarskų 6-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo prie Sūsninkų miško 6 ha žemės. Du Šikarskų vaikai mirė: Juozukas – 4-ių,o Vladukas-6-ių metukų. Vyriausias buvo Antanas g.1909m. Anastazija – 1917m., Vitas, Onutė – 1926m. Ramų Šikarskų gyvenimą sujaukė bolševikinė okupacija.Visi vaikai, šaukiami Tėvynės balso,įsijungė į rezistencinę kovą. Apsisprendimas buvo tvirtas: “Okupantui nevergausim”. Vitas irAnastazija išėjo į partizanus, Antanas,Onutė ir Onutės vyras – Vincas Juknelis tapo ryšininkais ir rėmėjais. Prasidėjo kratos, pasalos, represijos. Areštavo Antaną- teisė 10-čiai metų. Atkentėjęs grįžo. Miręs. Onutė ir jos vyras suimti. Neščią Onutę budeliai, 1948m. tardydami taip sumušė, kad gimdydama mirė. Tą dieną kaip žmona mirė, buvo teisiamas Lazdijuose jos vyras Vincas Juknelis. Sužinojęs,apie žmonos mirtį , Vincas teismui pasakė:” Nužudykit ir mane,nėra prasmės gyventi…”. Onutės ir Vinco vaikus: Antanuką-8-ų dienų, Marytę 2,5metukų bei dukros Anastazijos Papeikienės ( vyras jau buvo žuvęs) dvi dukreles ir sūnaus Vito du sūneliu ( žmona slapstėsi) augino senelė, Vito motina Ona Šikarskienė, Martyno d., padedant, visai svetimiems žmonėms. Dažnai neturėdama kuo pamaitinti, kur prisiglausti, ši, jau solidaus amžiaus moteris, dar nuolat buvo tardoma, bauginama, šantažuojama koloborantų ypač stribų. Amžina jai šlovė. Nes tik vienas Dievas težino, kiek teko jai su anūkėliais pakelti vargo.
Vitas - aukštas, šviesiais garbanotais plaukais, mėlynų akių, gražaus kūno sudėjimo, visada žinantis, ko siekia,savikritiškas, paslaugus, sumanus vaikinas. Į partizanus išėjo pirmomis okupacijos dienomis.Kaip Lietuvos kariuomenės lygtinis, greitos orientacijos, drąsus ir begalo pareigingas, buvo greitai pastebėtas partizanų vadovybės. Jam buvo pavestas II- as partizanų būrys Sūsninkų miške, kuriam jis be priekaištų vadovavo. Buvo mylimas, gerbiamas ne tik savo būryje, bet laukiamas ir kituose , nes savo jumoru,patarimais, dainomis, kurias dainuodavo nepaprastai gražiai ir jausmingai, praskaidrindavo nelengvą partizano dalią. Sakalas, dažnai žmonių vadinamas Sakalėliu, buvo ne tik geras vadas, kovotojas ir žvalgas, bet dažnai aiškindavo, mokydavo, patardavo, kaip elgtis sudėtingose situacijose – ypač neseniai atėjusiems į būrį partizanams, bei pradedantiems sunkų ir rizikingą darbą ryšininkams.
Vitas išeidamas į partizanus paliko žmoną ir du mažus sūnelius. Nepakeldama nuolatinių persekiojimų,žmona pradėjo slapstytis, gyveno nelegaliai. 1948metais gimė dukrelė Aldutė. Žuvus tėvui o motinai patekus į kalėjimą, Sakalo vaikams, o ypač Aldutei teko labai sunki dalia. Aldutė ir dabar nežino, kur jos broliai.
Sakalas žuvo 1949 metų birželio 16 –tą, ankstų Devintinių rytą, Norvertavo kaime, pamiškėje, Liudvinavo valsčiuje, su kovos draugu Ąžuolo tėvūnijos III-io būrio vadu, Petru Zaliecku- Dagiliu. Kūnai buvo niekinami Liudvinave, Vėliau nuvilkti į Avikinų kaimo smėlio duobę ir įmesti. Vaikai žaizdami slėpynių užtikę, labai išsigando. Vietiniai gyventijai juos palaidojo senose Avikilų kaimo kapinaitėse.
Žuvimo vietoje 1999metais buvo pastatytas Atminimo ženklas, kurį ir dabar prižiūri buvusi ryšininkė Janina Liudvinaitytė- Gurevičienė
Nuotraukose: 1. Vitas Šikarskas – Sakalas, 2. Petras Zalieckas – Dagilis, 3. Prie Atminimo ženklo atidengimo dieną: dešinėje Sakalo sesuo buvusi partizanė Anastazija Šikarskaitė – Ramovė, ryšininkė Aldona Vilutienė,Sakalo dukra Aldutė ir dukterėčia Nijolė su dukrele.
Aldona Vilutienė
