Vasario 24—Estų tautinę dieną prisimenant
Ištraukos iš knygos “ESTIJA”
(Viktoras Čečeta, Kaune, 1937)
Nelengva buvo nuraminti estus, nelengva buvo juos ir valdyti. 1223 m. kilus tarp vyskupo Alberto ir kalavijuočių ordino nesantaikai, sukilo beveik visas kraštas. Vokiečiai sutramdė estus ir 1227 m., suorganizavo didelį kryžiaus žygį, užėmė ir Saremos (Saarema-Ezelis) salą, kuri ligi tol buvo išlikęs vienintelis laisvas estų kraštas. Nejauku buvo vokiečiams tokiame uždarame krašte, ir jie sumanė “pavergti visą Baltijos kraštą iki pat Rytprūsių, norėdami susisiekti su Rytprūsiuose prasidėjusia vokiečių kolonizacija.” (Prof. Uluots). Tuo tikslu jie ėmė atkakliai kariauti su Lietuva. Bet 1237 m. kalavijuočių ordinas, dėl katastrofiško pralaimėjimo su lietuviais ir žiemgaliais ties Saule, buvo priverstas prisijungti prie teutonų ordino. Nuolatiniams karams iš Vokietijos atgabentų karių neužtekdavo, todėl vokiečiai turėjo apginkluoti kiek ir pačių estų. Tačiau ties Saule estai staiga atsisakė kautis su lietuviais, o 1343 m. nukreipę ginklą jau prieš pačius vokiečius — suruošė dar vieną didelį sukilimą.
* * *
Ateiviai (vokiečiai) Estijoje sudarė krašto gyventojams priešingų interesų luomą, ir todėl kraštas negalėjo tapti rimta tarptautine jėga: kiekvienas kiek rimtesnis pavojus priversdavo vokiečius pasiduoti (už teisę valdyti estus) kuriai nors stipriajai valstybei. Taip antai, XVI a. ėmus pulti Baltijos kraštus Maskvos carui, Livonijos riteriai pasidavė Lietuvai, pavesdami jai, be kitų, ir estiškąsias Tartaus, Viljandžio ir Pernavos žemes. Kai 1558 m. Maskva užpuolė Livoniją, veltui ji tuomet šaukėsi pagalbos prieš rusus Vokietijoj, Danijoj, Švedijoj ir Lenkijoj: nė viena šių valstybių nesidomėjo Livonijos likimu; tik Lietuvai parūpo, kad to krašto uostai, kuriems to meto Lietuvos dalis buvo natūralus užnugaris, nepatektų kitų valdžiai, ir 1561 m. lapkričio 28 d. Vilniuje, atvykus ten ordino magistrui ir Rygos arkivyskupui, Lietuva su Livonija sudarė unijos sutartį. Sąjungininkė Lenkija, anksčiau atsisakiusi teikti Livonijai pagalbos, paliko nuošaly. Lietuvos hetmonas M. Radvila 1564 m. sumušė rusų vadą Šuiskį, o didžiulė rusų kunigaikščio Serebriannnyj kariuomenė, pasak rusų istoriko Liubavskio, vos išvydusi lietuvių kariuomenę, pabėgo, apimta paniškos baimės. Lietuva pastatė savo kariuomenę Livonijoj, į kurią M. Radvila įžengė jau 1561 m. Lietuviai tuoj pamatė, kad kraštas nusilpęs, dėl didelės socialinės nelygybės ir vietos gyventojų engimo, todėl, kiek karo aplinkybės leido, ėmėsi reformų. Krašto nebegalima buvo palikti toliau vokiečių rankose, juoba, kad daugumas vokiečių kariavo priešų pusėje; todėl nuo 1566 m. šalies administracija sulietuvinama, lietuviai Livonijoje gauna žemių. Estijos istorijoj lietuvių valdymas minimas geruoju, ypač dėl to, kad tada į Estiją atvykusių jėzuitų dėka pirmą kartą mokyklų durys atsidarė ir estų vaikams, tuo tarpu kai anksčiau mokslas tebuvo prieinamas vien vokiškajam bajorų luomui. Be to, kai Livoniją valdė žemaičių Storasta Jonas Katkevičius, nuosavybės santykiams krašte išaiškinti buvo atlikta vadinamoji žemių revizija, kuri, kaip sako prof. Uluots, “turėjo didelę reikšmę Estijai, nes sudarė pagrindą valstybinei valdžiai įsikišti į riterių baronų sauvaliavimą ir palaikyti estų ūkininkų reikalus.” Į Lietuvos valdomą estų dalį atsikeldavo gyventi estų ir iš švedų valdomųjų žęmių ir net rusų iš Rusijos kraštų (prof. Uluots). Be to, jėzuitai ypatingai paskatino krikščionybės įsigalėjimą estuose, kurie nors ir buvo jau krikštyti prieš 300 metų, bet iš tikrųjų tebebuvo krikščionybei visai svetimi (prof. Kruus). Tačiau ne visas reikalingas reformas Livonijoje galėjo atlikti lietuviai. Garsiosios lenkų bajorų valstybinės anarchijos gangrena pamažu persimetė ir į lietuvių bajorų sluoksnius. Lietuvio valstybiškumas turėjo kapituoliuoti prieš lenkiškąją Lietuvos bajorų demoralizaciją Liublino unijos pavidalu: ją lenkai pasiekė 1569 m., pasinaudodami dideliu Lietuvos įsitraukimu į karą su Maskva už Pabaltijo rytus, kurių ginti lenkai visai nepadėjo.
Lietuvių lenkų valstybės centralinė valdžia tolydžio silpnėjo: ji nebegalėjo kiek reikiant įsikišti į bajorų santykius su kaimiečiais estais, ir šie vėl turėjo būti palikti vietos valdžios organų, t.y. pačių bajorų, nuožiūrai. 1582 m. Lietuva-Lenkija sudarė taiką su Maskva, kuri atsisakė nuo Pabaltijo rytų, bet Livonija išbuvo lietuvių-lenkų valdoma tik ligi 1625 m. Įsistiprinę šiaurinėje Estijoje, švedai toliau įsigeidė pasiimti sau ir Livoniją, kurią jie galutinai gavo, po Lietuvai -Lenkijai nepasisekusio su jais karo, 1629 m. Altmarko paliaubomis.
