BENDRA FRONTO PADĖTIS LIETUVOJE 1919 M. VASARIO - KOVO MĖN.

KAZYS ALIŠAUSKAS

Vasario mėnesio kautynėms prie Kėdainių, Jiezno ir Alytaus pasibaigus, rusų-bolševikų Pskovo divizija aprimo ir negrasino daugiau pulti. Ji stovėjo: Daugai, Stakliškės, Žasliai, Pagelažiai, Bukonys riboje. Lietuvių sargybos šio fronto ruože stovėjo: į rytus nuo Alytaus (Pateronys, Švobiškiai, Domantonys, Venciūnai, Uliškės... kaimuose) — 1 p. pulko; Prienuose, Jiezne, Pakuonyje, Rumšiškėse ir Kaišiadoryse stovėjo maži sargybų dalinėliai iš 2. p.p. Arčiau ir sąlytyje su priešu šį fronto barą saugojo saksų savanorių daliniai, kurie buvo užėmę: Kruonį, Kaišiadoris, Jonavą ir Žeimius (pulko štabas). Protarpiuose patruliavo raiteliai: lietuvių husarai ir 2 p.p. raitų žvalgų komanda. Šis fronto ruožas iki balandžio mėn. buvo ramus. Susirėmimai su priešu buvo reti ir tai vien tik žvalgomųjų patrulių.

Kaip mūsų, taip ir rusų-bolševikų, frontas nebuvo užimtas ištisai. Didesni kariuomenės susitelkimai buvo tik didesnėse gyvenvietėse, saugojamos buvo tik svarbesnės kryptys. Pro neužimtus tarpus, vietos gyventojams padedant, atvykdavo iš Vilniaus miesto ir kitų priešo užimtų vietų pabėgėliai, kurie suteikdavo žinių apie rusų kariuomenę ir bendrai apie bolševikų veiklą.

Iš Pskovo divizijos pabėgdavo į mūsų pusę karininkų ir kareivių. Pabėgėlių tarpe buvo ir lietuvių. Vieni iš jų (karininkai) buvo mobilizuoti į bolševikų raudonąją armiją Rusijoje, kiti stojo savanoriais pas bolševikus, bet pamatę, kad Lietuva atsistato ir kad jie ne tuo keliu nuėjo, pabėgdavo su ginklais ir arkliais pas savuosius. Pas bolševikus kariuomenėje pasiliko tik V. Kapsuko-Mickevičiaus šalininkai, kuriems su lietuviais buvo nepakeliui.

Kėdainių fronto ruožasnuolatos buvo judrus. Iniciatyvą reiškė karin. J. Variakojo vadovaujamas Panevėžio Atskiras batalionas. Nuolatos budėdamas, jis telkė savanorius, kuriuos pamokęs šaudyti, tuojaus siųsdavo į frontą sargybų tarnybai. Sekimo, žvalgymo, patruliavimo ir kitų karinių dalykų savanoriai pramokdavo karo lauke. Ginklus, šaudmenis ir kartais aprangos, Panevėžio batalionas gaudavo iš Kauno. Maistu ir pašaru, pradžioje, apsirūpindavo iš vietos išteklių, vėliau tiekė kariuomenės intendantūra.

Per trumpą laiką batalionas susikūrė ir kovo 22 d. tapo pavadintas “Panevėžio Atskiru batalionu”. Kuo daugiau batalionas stiprėjo, tuo dažniau jis vykdė priešo puolimus. Toki priešo puolimai buvo praminti “ekspedicijomis”. Šių ekspedicijų tikslas buvo: nebeduoti priešui ramybės ir jį demoralizuoti; antra, aktyviai veikdami, įgydavo pasitikėjimą vietos gyventojų tarpe ir dėl to sulaukdavo daugiau savanorių, kurių daugelis ateidavo iš priešo užimtų sričių.1 Ekspedicijos daugiausia būdavo vykdomos naktį, priešo stovėjimo vietą pirma gerai išžvalgius. Didesnėms ekspedicijoms vadovaudavo karininkai, mažesnėms — savanoriai, daugumoje moksleiviai, kurie gerai žinojo vietos apylinkę.

Panevėžio Atskiras batalionas buvo užėmęs ir stiprias užtvaras laikė: Šėtoje, prie vieškelio Apytalaukis - Lančiūnava ir Dotnuvoje. Tarpekliuose stovėjo lauko sargybos. Rusų Pskovo divizijos 1 ir 2 šaulių pulkai stovėjo riboje: Pagelažiai, Panoteriai, Bukonys; Internacionalinės divizijos 30 ir 41 š. pulkai stovėjo riboje: Siesikai, Pagiriai, Ramygala, Krekenava, Paciūnėliai, Baisogala.

Reikšmingesnės ekspedicijos buvo įvykdytos vasario 11 ir 12 d. į Ramygalą ir Truskavą. Karin.

J. Variakojis įsakė savanoriui Jurgiui Gegžnai (truskavietis) pasirinkti iš savanorių 20 vyrų, žinančius Truskavos ir Ramygalos apylinkes. Jiems buvo duotas uždavinys likviduoti Ramygaloje ir Truskavoje įsikūrusius bolševikų komitetus. Ryšiams buvo priskirti 3 raiti žvalgai. Vasario 11 naktį buvo suimtas Ramygalos bolševikų komitetas, o rytmetį, vasario 12 d., buvo suimtas ir Truskavos bolševikų komitetas. Rusų bolševikų sargybos pabėgo. Buvo paimta 2 telefono aparatai, keletą šautuvų ir 5 arkliai. Gyventojai buvo labai patenkinti, nes komitetai vargindavo gyventojus rekvizicijomis ir politiniu teroru.2

Vasario 17 d. buvo surengtas žygis į Surviliškį. Vadovavo savanoris Povilas Babickas, Panevėžio gimnazijos moksleivis. Surviliškyje buvo rastas tik vietos komitetas, kuris pasidavė be pasipriešinimo. Savanoriai, atlikę žygį, turėjo grįžti į Kėdainius, tačiau vietos gyventojų paraginti, nutarė likviduoti ir Krekenavos raudonųjų komitetą. Krekenavą saugojo rusų bolševikų sargyba. Puolimas buvo įvykdytas naktį. Bolševikų sargyba budėjo ir todėl įvyko kautynės. Savanoriams, tačiau, įsiveržus į miestelį, rusai-bolševikai pabėgo. Kaikurie raudonieji komitetninkai buvo suimti, o miestelis — užimtas. To nakties puolimo metu žuvo savanoris Povilas Bičkus, pasižymėjęs žvalgyboje ir kautynėse prie Šėtos vasario mėn. pradžioje. Tai buvo pirmoji panevėžiečių auka kovoje dėl Tėvynės laisvės. Povilas Bičkus vasario 18 d. buvo parvežtas į Kėdainius ir palaidotas.2

Vasario 20 d. rusai-bolševikai, susilaukę paspirties, užėmė Ramygalą, Truskavą, Krekenavą ir net kėsinosi užimti Šėtą. Iš Ramygalos, Krekenavos ir Panevėžio apylinkių per Truskavą į Kėdainius atvykdavo daug savanorių, tad Truskavos netekimas buvo ypatingai skaudus, nes sutrukdė susižinojimą su gyventojais, esančiais priešo užnugaryje. Karin. J. Variakojis, todėl, įsakė karin.

K. Dragūnevičiui su 2 karininkais ir 80 kareivių ir keletą raitųjų žvalgų pulti ir užimti Truskavą.2

Vasario 26 d. karin. K. Dragūnevičiaus kuopa puolė Truskavą. Po trumpų kautynių bolševikai iš miestelio pasitraukė. Truskavos puolimo metu žuvo du raiti žvalgai. Jie buvo bolševikų pagauti ir sušaudyti. Įsiveržę į miestelį panevėžiečiai rado tik jų lavonus, nebesuspėdami išgelbėti.2

Užėmus Truskavą, karin. J. Variakojis Truskavoje ir Surviliškyje pastatė stiprias užtvaras, kad saugotų šias svarbias kryptis į Kėdainius.

Nakčia, iš kovo 1 į 2, buvo įvykdyta ekspedicija į Pociūnėlius (apie 30 km. į šiaurę nuo Kėdainių). Pociūnėliuose stovėjo stipri bolševikų užtvara, apie 69-70 kovotojų su kulkosvaidžiais. Panevėžiečiai Pociūnėlius apsupo ir bolševikus išvijo; paėmė vieną kulkosvaidį, 12 arklių ir daug šaudmenų ir be nuostolių grįžo į Kėdainius. Bolševikai į Pociūnėlius daugiau nebegrįžo.

Nakčia, iš kovo 2 į 3 d., bolševikai buvo išvyti iš Pagirio. Paimta jų 7 į nelaisvę. Savieji grįžo be nuostolių. Pagiriuose pasiliko karin. J. Reikalos partizanai-pagirėnai.

Kovo 4 d. Kėdainių komendantūros kuopa, drauge su vokiečiais, puolė Baisogalos miestelį ir geležinkelio stotį. Po keletos valandų kovos bolševikai buvo priversti pasitraukti. Kuopa turėjo nuostolių keletą sužeistų. Priešo puolimai atsiimti Baisogalą buvo atremti.

Kovo 10 d. panevėžiečiai antru karu išvijo bolševikus iš Krekenavos. Prastovėję veik dieną Krekenavoje, jie pasitraukė į Kėdainius be nuostolių.

Kovo 12 d. mūsų viena 2 p.p. kuopa, vokiečių dvi pėst. kuopos su kulkosvaidžiais ir artilerija, išvyko iš Kėdainių į Baisogalą. Juos lydėjo šarvuotas traukinys. Kovo 13 d. rinktinė atvyko į Baisogalą. Iš ten pradėjo puolamąjį žygį į Šeduvą ir kovo 14 d. ją užėmė. Šeduvą gynė rusų bolševikų 41 š. pulkas. Didesnį pasipriešinimą rusai-bolševikai parodė tik prie Šeduvos miestelio. Artilerijos remiami, mūsų ir vokiečių pėstininkai, puolė ir užėmė miestelį ir geležinkelio stotį. Rusai-bolševikai pasitraukė Panevėžio link, — laikinai sąlytis su priešu nutrūko. Šarvuotas traukinys nuvyko į Linkaičius, o vėliau — į Radviliškį.

Karin. J. Motiejūnas-Valavičius su 2 p.p. kuopa nuvyko į Šiaulius, įsteigė Karo komendantūrą ir pasiskelbė Šiaulių miesto ir apskrities karo komendantu. Šeduvoje buvo paliktas mažas dalinėlis kareivių, kur taipgi buvo įsteigta laikina Karo komendantūra.

Balandžio 12 d. Šiauliuose buvo pradėtas steigti Šiaulių Atskiras batalionas. Bataliono vadu buvo paskirtas karin. Gaudešius.

Šiauliuose karin. J. Motiejūnas-Valevičius pareigose išbuvo iki balandžio 16 d. Į Šiaulius atvyko Krašto Apsaugos ministerio skirtas karo komendantu karin. A. Birontas. Su juo atvyko karin. J. Šimkus ir karo vald. Kaulakis. Karin. Motiejūnas-Valevičius, perdavęs pareigas karin. A. Birontui, su kuopa grįžo į Kauną A. Panemunėn ir buvo paskirtas 2 p.p. III bataliono vadu.

Pagirių partizanai.Pagiriai rusų-bolševikų buvo užimti 1919 m. sausio mėn. Jie tuojaus panaikino vietos gyventojų rinktą valsčiaus savivaldybę ir įsteigė revoliucinį komitetą. Gyventojai buvo apdėti rekvizicijomis. Kovoms prie Kėdainių ir Šėtos pasibaigus ir Šėtą užėmus lietuviams, Pagiriuose apsistojo gana daug rusų raudonarmiečių, kurie plėšė gyventojus. Rekvizicijų ir plėšikavimų iš kantrybės išvesti vietos gyventojai, 1919 m. vasario 28 d. Pagiriuose “Saulės” mokyklos patalpose, susirinko protesto mitingan. Mitinge pagiriečių vardu kalbėjo karin. J. Reikala, kuris smarkiai susikirto su komisarais. Tą pat dieną karin. J. Reikala patarė gyventojams gintis ir naktį suorganizavo 19 vyrų partizanų branduolį. Vėliau prisidėjo ir daugiau vyrų. Pradžioje buvo priimami tik raitieji, vėliau — ir pėstininkai. Partizanai pasirašė priesaiką ir vadu išsirinko karin. J. Reikalą. Jo padėjėjais buvo P. Dėdelė ir viršila M. Raila. Keletą kartų partizanai buvo pasitraukę į Šėtą, bet tuoj ir vėl sugrįždavo. Jie įsigijo vėliavą, kurios vienoje pusėje buvo Vytis ir raidės “1 P. G. S.” (Pirmas Pagirių Gynimo Skyrius), kitoje pusėje — Aušros vartų Marija su įrašu “Tavo apgynimo šaukiamės”. Vėliavą pašventino Šėtos klebonas kun. J. Tilvytis.3

Vyko nuolatinės kovos su rusais-bolševikais.

Galutinis Ukmergės užėmimas

(klišė iš J. Variakojis, 4 Pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo Pulkas, 1965.)

Kovo 2-3 d. pagiriečiai drauge su panevėžiečiais puolė Pagirio miestelį ir užėmė. Kovo 7 d. jie buvo priversti pasitraukti, bet kovo 8 d. ir vėl atsiėmė. Kovo 11 d. buvo atremtas bolševikų 3 kuopų puolimas, kurios žygiavo nuo Siesikų ir Vadoklių užimti Pagirius.3 Kovo 22-26 d. Pagirių partizanai, sustiprinti panevėžiečių pėstininkais, raiteliais ir kulkosvaidininkais, įvykdė stambesnio masto ekspediciją, vadovaujant karin. J. Reikalai. Pradėjo Vadoklių puolimu. Tai darė, kaip aiškino karin. J. Reikalą, “kad apsaugoti kairįjį sparną savo fronto.” Kovo 22 d. jie puolė ir užėmė Vadoklius.4

Kovo 23 d. vėl visas jėgas sutelkė Pagiriuose. Kovo 24 d. jų vora iš Pagirių per Vaivadiškius išvyko į Peslių kaimą. Čia vora buvo perskirta į dvi dalis, tikslu pulti Lokinės dvarą, kuriame buvo stipri bolševikų užtvara. Pirmoji dalis vyko per Kirkučius, Mandučius į Milinius; antroji dalis — per Bitinus į Lokinės dvarą. Puolimas prasidėjo 10 vai. Bolševikai paskubomis pasitraukė ir Lokinės dvaras 11 val. buvo užimtas. 12 val. vora iš Lokinės dvaro išžygiavo į Siesikus. Siesikai buvo užimti be pasipriešinimo. Siesikuose vora apsinakvojo.4

Kovo 25 d. vora iš Siesikų, kautynių tvarkoje, išvyko į Pasodės vienkiemį, iš kurio bolševikai tuoj pabėgo. Vora tęsė puolimą Tarakų link. Bolševikai, po trumpų kautynių, pasitraukė iš Tarakų ir kiek vėliau — iš Panoterių.

Kovo 26 d. vora nieko nekliudoma grįžo atgal, vieni į Šėtą, kiti į Pagirius.4

Šio žygio metu, prie Vadoklių, buvo nukauti trys lietuviai kareiviai ir sužeisti 1 karininkas ir 6 kareiviai. Tolesnis žygis apsiėjo be nuostolių. Buvo paimta grobio 2 kulkosvaidžiai, 7 arkliai ir šaudmenų.

Pavasariui atėjus, nuo lietaus ir tirpstančio sniego pabiurus keliams, patvinus upeliams ir tapus klampiems ir sunkiai praeinamoms pelkėms ir miškams, partizanų kovos pasunkėjo. Todėl karin. J. Reikalą, veikęs apie 2 mėn. su savo atskiru kautynių vienetu, nusprendė prisijungti prie Panevėžio Atskiro bataliono. Balandžio 23 d. visi Pagirių partizanai perėjo Panevėžio Atskiro bataliono vado valdžion. Raitieji pagiriečiai buvo paskirti į bataliono raitų žvalgų komandą, pėstininkai — bataliono sudėtyje sudarė atskirą kuopą. Vyresniojo amžiaus vyrai buvo paskirti nerikiuotės tarnybai. Visi partizanai pasirašė pasižadėjimą tarnauti Lietuvos kariuomenėje vienus metus. Karin. J. Reikalą tapo paskirtas Panevėžio Atskiro bataliono vado padėjėju. Partizaninėse kovose iš viso žuvo šeši pagiriečiai.

Pirmasis Ukmergės puolimas.Kovo mėn. pabaigoje Panevėžio Atskiras batalionas buvo jau gerokai sustiprėjęs ir susiorganizavęs. Jame buvo 4 š. kuopos, kulkosvaidžių ir mokomoji kuopos, ryšių ir žvalgų komandos. Juo batalionas labiau stiprėjo, tuo daugiau pasitikėjo savo jėgomis. Kovo 24 d. į Kėdainius atvyko 1-os baterijos I būrys (2 patrankos) karin. Geigos vadovaujamas. Artilerijos būrys buvo skirtas Panevėžio Atskiro bataliono veiksmams paremti. Sulaukus savų artileristų, panevėžiečių nuotaikos ir pasitikėjimas savo jėgomis dar pakilo.

Tuo metu kariuomenės vadovybė Kaune planavo puolimą Vilnių paimti. Ukmergės miestas guli į šiaurę nuo Vilniaus, Vilniaus fronto sparne, tad Atskiros brigados vadas, karin. St. Nastopka, pasiūlė karin. J. Variakojui užimti Ukmergę. Ukmergės paėmimas, kariuomenės vadovybės manymu, palengvintų Vilniaus miesto užėmimą, kuris buvo numatytas vykdyti kelioms dienoms vėliau.

Karin. J. Variakojis, gavęs uždavinį paimti Ukmergę, tuoj pradėjo ruoštis, bet netikėtumai bolševikų pusėje supainiojo reikalą. Prieš pradedant vykdyti puolimą, karin. J. Variakojis gavo tikrų žinių, kad rusai-bolševikai pasitraukė iš Panevėžio miesto ir apylinkių Subačiaus - Rokiškio link. Jis nusprendė išnaudoti tą progą ir beveik pusę savo turimų jėgų tuoj pasiuntė užimti Panevėžį, kas žymiai susilpnino Ukmergės puolimą.

Kovo 27 d. karin. J. Variakojis, paėmęs su savimi dvi pėst. kuopas, būrį kulkosvaidžių ir būrį artilerijos, išvyko per Šėtą pulti ir paimti Ukmergę. Iki Milašiūnų kaimo, kuris yra prie kelio iš Trakų į Ukmergę, vora atvyko priešo nesutikusi. Tenka manyti, kad karin. J. Reikalos ekspedicija, kuri bolševikus išvaikė iš Vadoklių, Siesikų, Tarakų, Panoterių, atėmė jiems drąsą sugrįžti į pirma turėtas pozicijas.

Milašiūnuose karin. J. Variakojis sužinojo, kad Ukmergės apylinkėse yra Pskovo divizijos 1 ir 2 š. pulkai su artilerija. Priešas laiko užėmęs pozicijas: Dovidiškiai, Laibiškiai, Deltuva, Mikališkiai. Priešo artilerija išsidėsčiusi pozicijose prie vieškelio Deltuva - Ukmergė. Kovo 28 d. ankstyvą rytą prasidėjo kautynės. Karin. J. Variakojis vykdė puolimą su dviem kuopomis labai atsargiai. Puolančiuosius bolševikai pasitiko silpna artilerijos ir sunk. kulkosvaidžių ugnimi. Daugumas mūsų kareivių pirmą kartą pateko į artilerijos ugnį, kas juos truputį nervino. Prie šautuvų ir kulkosvaidžių ugnies jie buvo pripratę ir sugebėdavo slėptis ir prisitaikyti prie vietos. Karin. J. Variakojui ir kitiems šiame puolime dalyvavusiem vadam paaiškėjo, kad jie atsidūrė į priešo gerai paruoštą gynimosi poziciją. Jėgos nebuvo lygios: dvi kuopos prieš du š. pulkus. Plentu Jonava - Ukmergė niekas nepuolė, tad bolševikai galėjo koncentruoti ugnį. Tokioms aplinkybėms esant karin. J. Variakojis nusprendė pasitraukti.

Per šias kautynes artilerijos būrys, karin. Geigos vadovaujamas, užėmė poziciją prie Milašiūnų kaimo. Kovo 28 d. apie 15 val. buvo paleistas pirmas Lietuvos artilerijos šūvis kovoje dėl Tėvynės laisvės. Sviedinys pataikė į Deltuvos kleboniją, kur posėdžiavo bolševikų dalies štabas.6 Pirmojo šūvio sviedinys įstrigo į klebonijos namo sieną. Vėliau sviedinys buvo išimtas ir gegužės mėn., kai buvo paimta Ukmergė, buvo perduotas Karo Muzėjui.5

Pasitraukimas vyko sėkmingai. Kovo 29 d. vora buvo vėl Šėtoje. Pasitraukiant buvo paliktos užtvaros Bukonyse, Siesikuose ir Pagiriuose. Artilerijos būrys sustojo pozicijoje prie dvaro Pašumerys. Nuostoliai mūsų pusėje: 2 nukauti ir 2 sužeisti. Grobio buvo paimta 12 belaisvių, 1 kulkosvaidis ir lauko virtuvė. Kovo 30, 31 ir balandžio 1 d. buvo ramu.

Balandžio 2 d. bolševikai pradėjo pulti. Pirmiausiai užėmė Bukonis, Siesikus, ir Pagirius. Toliau, puolė Šėtos miestelį ir privertė mūsiškius pasitraukti. Tuo metu karin. J. Variakojo čia nebuvo, nes buvo išvykęs į Panevėžį. Balandžio 3 d. buvo įvykdytas priešpuolis ir Šėta buvo vėl atsiimta. Kautynės šiame fronto ruože trumpam aprimo.

Panevėžio užėmimas ir pasitraukimas iš jo. Panevėžio apylinkėse, Ramygala, Krekenava, Pociūnėliai, Baisogala ir Šeduva vietovėse veikė 30 ir 41 š. pulkai. Į šiaurę, prie Levenės ir Mūšos upių veikė 39 ir 47 š. pulkai. Šie pulkai priklausė Internacionalinei divizijai, kurios štabas iš Šiaulių kovo mėn. buvo persikėlęs į Panevėžį ir laikinai ten apsistojęs. Divizija turėjo dar du š. pulkus ir du komunistinius batalionus rezerve. Visą diviziją, išskyrus 6 latvių komunistų pulką, sudarė rusai, daugumoje bolševikų mobilizuoti. Pulkų numeracija buvo dažnai keičiama. Rusai kariauti nenorėjo, jie buvo prievartaujami ir dažnai sukildavo. Specialios paskirties komunistiniai batalionai ir latvių 6 komunistų pulkas buvo naudojami sukilusiems rusams malšinti ir prievartauti, kad kariautų. Fronto linijoje 6 latvių komunistų pulkas pasirodydavo tik kritiškais momentais, trumpam laikui. Komunistiniai specialios paskirties batalionai nepasirodydavo veik niekados. Rusai žinojo, kad kovo 22 d. Joniškėlyje sukilo 8 Žemaičių komunistų pulkas. Jaunesnysis pulko sąstatas prisidėjo prie Joniškėlio partizanų. Tuo laiku mūsų kariuomenei buvo išduoti vokiški pilkos spalvos uniforminiai rūbai. Visa tai neigiamai paveikė rusų nuotaikas. Rusai pradėjo kalbėti, kad vėl tenka su vokiečiais kariauti ir kad jie yra apgaudinėjami savų komisarų ir vadų. Vėliau, reikšdami atvirą pasipriešinimą, jie sukilo. Sukilę, pasitraukė iš fronto ir iš Panevėžio. Sukilėliai pakrikai nužygiavo Daugpilio link. Pakelyje juos suėmė į spąstus 6 latvių komunistų pulkas, drauge su komunistiniais batalionais ir taip numalšino.4

Karin. J. Variakojis, sužinojęs apie bolševikų pasitraukimą iš Panevėžio, tuoj sudarė rinktinę Panevėžiui užimti. Tačiau neatsisakė ir nuo uždavinio, kurį jam įsakė Atskiros brigados vadas, t.y. pulti ir užimti Ukmergę. Panevėžiui užimti karin. J. Variakojis paskyrė 1 ir 2 kuopas, mokomąją kuopą ir 2 kulkosvaidžius. Kuopos buvo mažos; 2 kuopos buvo tik pusės sudėties. Šios rinktinės vadu buvo paskirtas karin. K. Dragūnevičius, mokomosios kuopos vadas. Karin. K. Dragūnevičius žygį pradėjo kovo 26 d. ankstį rytą. Žygiavo trumpiausiu keliu be ilgesnių sustojimų, nesutikdamas niekur pasipriešinimo. Kovo 27 d. rinktinė atvyko į Panevėžį. Panevėžyje bolševikų nebuvo jau 2-3 dienos ir vietos gyventojai miesto apsaugai buvo suorganizavę laikinąją miliciją. Kiek vėliau, karin. K. Dragūnevičius pasiuntė karin. J. Variakojui šį pranešimą: “Panevėžin atvykome kovo 27 d. 11 val. iš ryto. Sutikti buvome labai gerai. Pagal pranešimus mūsų žvalgų, išsiųstų į priešo pusę, raudonosios armijos dalys randasi nuo Panevėžio 35-40 kilometrų. Iš pasakų žmonių bolševikai latviai mušasi su rusais bolševikais palei Obelius prie Dvinsko. Laukiame kuo greičiausio pribuvimo Jūsų į Panevėžį, nes, pagal paskalas, bolševikai nori vėl Panevėžį užimti, o mes nežinau ar atsimušime su savo jėgomis. 1919 m. kovo 30 d. 11 v. ryto.”4

Karin. J. Variakojis, baigęs nepasisekusią Ukmergės puolimo operaciją, iš Šėtos išvyko į Panevėžį, kur atvykęs kovo 31 d., perėmė vadovavimą. Karin. K. Dragūnevičiaus pranešimą jis gavo vėliau, nes su pranešimu siųstasis raitelis pakelėje su juo prasilenkė.. Žinių jis gavo vietoje, aplinkybės nebuvo žymiai pasikeitusios.

Balandžio 2d. rusai-bolševikai priartėjo prie Subačiaus miestelio ir tęsė puolamąjį žygį Panevėžio link. Balandžio 3 d. jie prisiartino prie Panevėžio.

Karin. J. Variakojis nusprendė ginti miestą. Savo turimas mažas jėgas išdėstė: šiaurės rytų miesto pusėje pozicijas užėmė 1 kuopa, vadovaujama karin. V. Snarskio, o vakarų pusėje — 2 kuopa, vadovaujama karin. J. Jurėno. Mokomoji kuopa buvo palikta atsargoje Panevėžio mieste.

Balandžio 4 d. auštant rusų bolševikų artilerija pradėjo šaudyti į miestą. Į šiaurę nuo miesto pasigirdo smarkus kulkosvaidžių ir šautuvų šaudymas — ten kovėsi 1 kuopa; jai sustiprinti buvo pasiųsta mokomoji kuopa. 2 kuopos bare priešas puolimą pradėjo vėliau. Pasirodančius žvalgus kuopa lengvai ugnimi nuvydavo atgal. Rusai-bolševikai, turėdami žymiai daugiau jėgų, pradėjo vykdyti abipusį Panevėžio miesto apėjimą. Apie 10 val. bolševikų kelios kuopos pradėjo vykdyti puolimą nuo Staniūnų dvaro Naujųjų kapinių link. 1 ir mokomoji kuopos neatlaikė priešo puolimo ir pradėjo trauktis. Kautynės persimetė į miestą. Karin. J. Variakojis įsakė trauktis. Iš Panevėžio miesto daliniai pasitraukė Smilgių gatve, nes Ramygalos gatvė jau buvo priešo užimta. Karin. J. Variakojis savo vadovietę turėjo turgavietėje, traukėsi pavėluotai ir vos nepateko į priešo rankas. Pasitraukusios visos trys kuopos susirinko už miesto prie Savitiškio dvaro.6 Pasitraukimo tolesnis žygis buvo pradėtas tuojau.

Nuostoliai buvo nedideli, vien keletas sunkiai sužeistų. Panevėžyje rinktinė išbuvo 8 dienas ir tuo metu sėkmingai rinko savanorius. Naujai atėjusiems savanoriams ginklai nebuvo duodami, nes jų rinktinė neturėjo. Žygio metu savanorių naujokų vora buvo didesnė, negu trijų kuopų rinktinės, kuri buvo užėmusi Panevėžį. Tarp stojusių į kariuomenę buvo karininkų ir puskarininkių, jų tarpe karininkai broliai Juozas ir Tomas Vidugiriai.1

Galutinis Panevėžio paėmimas

(klišė iš J. Variakojis, 4 Pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo Pulkas, 1965.)

Rinktinė per Šeduvą, Baisogalą pasitraukė į Kėdainius. Balandžio 5 d. Panevėžio Atskiras batalionas vėl užėmė apsaugos ribą bare: Šėta, Truskava ir Surviliškis. Po trumpo poilsio panevėžiečiai vėl pradėjo vykdyti “ekspedicijas”, kad priešui nebeduoti ramybės ir jį demoralizuoti.

LITERATŪRA:

1.    J. Variakojis. 4 pėst. Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas. 1965 m. Brooklyn.

2.    Kazys Kubilius. Taip pradėjome kovas. Karo Archyvas IV tomas.

3.    Lietuvių Enciklopedija. Pagiriai. XXI tomas.

4.    Kap. Urbšys. Pirmosios mūsų kariuomenės operacijos. Mūsų Žinynas nr. 3, 1927 m.

5.    Art. kpt. Šipelis. Artilerijos gyvenimo pirmas dešimtmetis. Mūsų Žinynas nr. 45, 1928 m.

6.    J. Variakojis, 4 pėst. Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas, 1965 m. Brooklyn.