Edvardas Daučiūnas-Jokeris, Rimantas, Nemunėlis gimė 1922 m. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiuje. 1944 m. pasitraukė į mišką. Priklausė Prano Pakščio-Mokytojo, Jono Vepšto-Paukštelio partizanų būriams. Vėliau paskirtas Vyčio apygardos Gedimino būrio vado pavaduotoju. 1950 m. sausio mėn. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo nario J. Kimšto-Žalgirio įsakymu Nr. 103 iš Vyčio apygardos Krištaponio ir Briedžio rinktinių sudarius Gedimino rinktinę, 1951 m. kovo 14 d. E. Daučiūnas paskirtas šios rinktinės vadu. Rinktinę sudarė Varpo, Aušros ir Trimito tėvūnijos, veikusios Ramygalos – Kėdainių, Panevėžio – Troškūnų rajonuose.
Stovi iš kairės: Edvardas Daučiūnas-Jokeris, Grigalius Štarolis-Plienas, Vytautas Zulumskis-Lūšis
„Edvardas Daučiūnas labai narsus partizanas buvo. Kai pas Juozapavičius jis iššoko iš gryčios, rusams puolant, nebespėdamas atsigult, ant rankos pasidėjo kulkosvaidį ir kaip duoda – net pats visas šokinėja. Tik jo dėka mes keliese likome gyvi ir ištrūkom iš rusų apsupimo“, – prisimena buvęs partizanas A. Vaitelis-Rimtutis.
E. Daučiūnas žuvo 1953 m. balandžio 18 d. Rodų Pušyno miške (Panevėžio aps. Ramygalos vlsč.) kartu su trimis partizanais MGB organizuotos karinės čekistinės operacijos metu.
Žuvimo aplinkybės nurodomos LSSR MVD 1-osios valdybos viršininko majoro Snakino telefonogramoje LSSR MVD 1-osios valdybos viršininkui papulkininkiui Župikovui: „1953 m. balandžio mėn. iš 17 į 18-tą nakties metu agentūrinė grupė, susidedanti iš 4-rių spec. agentų ir objektų “Plieno“ ir „Šnekučio", buvo išlaipinta Rodų Pušyno miške Ramygalos rajone, kad susitiktų su „Rimanto" būriu pagal iš „Rimanto“ gautą laišką-pakvietimą atvykti į susitikimą.
24.00 grupė, „tamsiai“ panaudodama ryšininką Antanaitį, susitiko su keturių banditų grupe: „Rimantu“, „Mėnesėliu“, „Klevu“ ir „Kiškiu“.
…Agentai su banditais pas Antanaitį išbuvo iki ketvirtos valandos ryto, po to visi kartu išėjo į miško gilumą, kur įsirengė laikiną stovyklavietę. Atsargus banditų elgesys ir didelė nakties tamsa labai apsunkino grupės veiksmus. Atlikti priemones iki auštant nebuvo galimybės. Banditai, laikydamiesi atsargumo, reikalavo, kad ilsėtis gultų visi kartu, be to, šalia savęs pasiguldė mūsų agentus ir objektus.
Skaityti daugiau: 1953 m. balandžio 18 d. žuvo Vyčio apygardos Gedimino rinktinės vadas Edvardas Daučiūnas-Jokeris
Tigro rinktinės štabo pareigūnas Leonardas Basys-Švyturys (kairėje) ir Tigro rinktinės vadas Vincentas Žaliaduonis-Rokas. (V. Striužo asmeninė kolekcija)
Basys Leonardas-Švyturys gimė 1914 m. Rusijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo su tėvais grįžo į Lietuvą. 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. 1944 m. pasitraukė į Rytų Prūsiją, ten baigė žvalgybos mokyklą ir 1944 m. gruodį desantu grąžintas į Lietuvą. Nusileido su grupe Linkmenų apylinkėse. Nuo 1945 m. pradžios buvo Vytauto apygardos Tigro rinktinės vado pavaduotojas, Tigro rinktinės štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas. Redagavo partizanų leidinius „Kelias į Laisvę", „Rytų Lietuva". Žuvo 1950 m. balandžio 16 d.
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
I eilėje stovi iš kairės: Albinas Milčiukas-Tigras, Juozas Valonis-Merkys, Pranas Petronis-Alksnis, Bronius Labakojis-Vilkas.
II eilėje iš kairės: Vincas Peslikas-Griausmas, Mykolas Šileika-Kaimynas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
KARVELIS Antanas, Igno-Vachmistras, gim. 1922 m. Survilų k., Troškūnų vls., ūkininkų šeimoje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Traidenio būrio, vėliau Butageidžio kuopos partizanas. Žuvo 1950 m. balandžio 16 d. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių Troškūnų mstl. kapinių teritorijoje.
LABAKOJIS Bronius, Jurgio-Vilkas, gim. Žavadiškio k., Troškūnų vls., gyveno Umėnų vnk., Troškūnų vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Kęstučio būrio partizanas. Žuvo 1947 m. balandžio 16 d.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Balandžio 15-16 d. žuvę partizanai
Marija, gelbėki mus
Pranute, kad galėtumėt geriau kartu su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią knygutę Lionė G. padarė ją, Valė Ber. piešė, Levutė Viz. įklijavo, o aš rašiau. 1953 II 16 Ad.
Dangau, palaiminki vargo diena.
Išaušo sunki darbo diena. Šv. Trejybe, noriu Tave pagarbinti kantrybe ir pagarba savo bendradarbiams. Duoki mums išminties ir jėgos ramiai iškęsti visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą, palaiminki mano mylimuosius ir visą mano Tautą, o ypač Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už Tiesą. Sujunki mus visus vienybėn gyvu tikėjimu, nepalaužiama viltimi ir nežinančia ribų meile. Amen.
Mūsų Tautos Kankiniai, išmelskite stiprybės, sumanumo ir vienybės mūsų Tautos darbuotojams, išmelskite tikrai šviesų amžinąjį poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę. Amen.
Angele Sarge, Šv. Globėja, Šv. Antanai ir visos palaimintosios Dvasios, saugokite, lydėkite ir išlaikykite mane šiandieną laisvą nuo viso pikto. Amen.
Šv. Dvasia, nušvieski mano ir mano Tautos kelius į laimingą ateitį, Šv. Dvasia, laiminki mūsų pasiryžimus. Amen.
Šv. Teresėle, misijų Globėja, suteiki mums apaštališkos dvasios, padėki man savo gražiu elgesiu laimėti Viešpačiui sielų. Amen.
Viešpatie, laiminki mano miegą
Diena užsimerkė, mano akis nuovargis merkia, jausmai išblėso, jėgos išseko... Viešpatie, dėkoju už visas šios dienos malones: už sveikatą, jėgas, už sielos ir kūno maistą, už kiekvieną gerą žodį, už kiekvieną malonumą, už viltį, už savo gimtąją kalbą, kurią svečioj šaly girdžiu... Dėkoju ir už skausmą, neapykantą, už visus trūkumus, kuriais mane bandei. Viešpatie, maldauju ramaus poilsio sau ir saviškiams. Amen.
Šv. Šeima, saugoki ir globoki mūsų namų skaistumą ir globoki mūsų veržimąsi į tikrąją Tiesą, apsaugoki mūsų Tautos rūmą nuo visokio blogio, o mums, vargo vaikams, leiski nors sapne pabuvoti Tėvynės žemėje su savaisiais. Amen.
Marija, Tavo gailestingumo šaukiuos... Marija, nuliūdusiųjų linksmintoja, paguoski krauju ir ašaromis apšlakstytos žemės vaikus, paguoski tremtinius, paguoski ir mūsų širdis, pilnas ilgesio, kančios ir vargo. Marija, maldauju pagalbos Tėvynės gynėjams, maldauju tikro poilsio gyvybę paguldžiusiems už savo žemę, maldauju taikos ir ramybės savo kraštui ir išvargusiam pasauliui.
Marija, keliu savo nuvargusias rankas į Tave ir maldauju atleidimo savo ir saviškių ydų, klaidų, netobulumų ir nuodėmių. Amen. Viskas Jėzui diena ir naktis
Skaityti daugiau: Adelės Dirsytės Maldų knygutė
Povilas Gaidelis.
Mečislovas gimė 1915 m. kovo 15 d. Rusijoje. Grįžusi į Lietuvą jų šeima apsigyveno Kėdainių aps. Gudžiūnų vls. Gražiškių kaime. Mečislovas-vyriausias sūnus augo su jaunesniais broliais ir seserimis: Vytautu, Stasiu, Elyte, Jonu, Adolfu ir Vida. Tėvas buvo nepatenkintas, tačiau prie žemės ūkio darbų nelinkęs 20-metis Mečislovas nors 1935 metais ir baigė Dotnuvos žemės ūkio mokyklą, bet į namus negrįžo. Jis pradėjo tarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėje 3-čiajame pėstininkų pulke Kėdainiuose. Karo tarnybos metu baigė Stasio Raštaikio puskarininkių karo mokyklą ir gavo vyr. puskarininkio laipsnį. Kuomet baigėsi jo tarnybos kariuomenėje laikas, Mečislovas nutarė pasilikti liktiniu tame pačiame pulke, šį kartą Seredžiuje, Kauno aps. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, jis tarnavo Pabradėje. 1941 metais Mečislovas spėjo pasitraukti iš kariuomenės ir tokiu būdu išvengė okupantų represijų. 1940-1941 metais M.Kestenis buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys. Karo metu-nuo 1942 metų vyr. leitenantas M.Kestenis buvo Švenčionių apskrities kriminalinės policijos viršininkas. 1943 metų kovo 20 d. jis vedė Veroniką Bulkutę, kurią vokiečiai iš Vilniaus laikinai buvo išsiuntę į Švenčionis. Kuomet vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis ir frontas greit artėjo prie Lietuvos, Mečislovas paleido savo pavaldinius ir išvyko į Vilnių. 1944 metais uošvių bute Vilniuje Ubačiaus g. 6-3 jis susitiko su Kaziu Veverskiu bei kitais Lietuvos Laisvės armijos (LLA) vadovais ir tapo šios karinės organizacijos nariu. 1945 m. sausio mėnesį, norėdamas suklaidinti sovietinius okupantus, padedant LLA vadovams jis apsirūpino dokumentais Mykolo Karecko pavarde ir gavo siuntimą į Trakų aps. Kaišiadorių valsčių. Ten 1945 metų pradžioje kūrėsi LLA 5-oji apygarda. Sausio mėn. 10 dieną į Skėrių kaimą, Žaslių valsčiuje iš Vilniaus ir atvyko M.Kestenis-Serbentas. Vyriausias LLA štabas jį paskyrė vadovauti laisvės kovoms tame rajone. Vilniuje liko jo žmona, jos tėvai, brolis ir seserys. M.Kestenis buvo sumanęs kiekviename apskrities valsčiuje suburti po batalioną vyrų (3-4 būrius) kovai su okupantais. Netrukus jis pradėjo vadovauti LLA 5-ajam rajonui, pavadinęs jį 5-ąja LLA (partizanų) apygarda. J.Misiūnas-Žalias Velnias buvo paskirtas jo pavaduotoju ir operatyvinio skyriaus viršininku. Apygardos štabo viršininku tapo Jonas Markulis-Vaiduoklis (MGB agento Juozo Markulio-Erelio pusbrolis). Ši aplinkybė labai palengvino J.Markulio įsiskverbimą į apygardos vadovybę. Apygardos teritorija tęsėsi nuo Baltosios Vokės prie Šalčininkų iki Taujėnų ir Pagirių (Ukmergės aps.), nuo PravieniškiųRumšiškių miškų iki Širvintų ar net Molėtų. Kai kada apygardos laisvės kovotojai kovos veiksmus vykdė net pačiame Kaune, Nemenčinėje, Švenčionyse. M.Kestenis-Serbentas iš atminties kūrė laisvės kovotojų struktūras, padalinių veikimo principus, numatė vadų teises ir pareigas. Buvo įvesta griežta karinė drausmė, o kovotojai skirstomi į aktyvius (veikiančius su ginklu) ir pasyvius-laukiančius komandos prisijungti prie aktyviųjų.
M.Kestenis Švenčionių kriminalinės policijos viršininkas (1942 m.)
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Mečislovas Kestenis (Mykolas Kareckas) - Serbentas
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanai. Iš kairės: Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Albertas Pakenis-Jūreivis, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Vytautas Pačinskas-Audra, ryšininkės Emilija Mieliauskaitė, Ona Mieliauskaitė. 1951 04 14, Anykščiai (GAM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas Albertas Pakenis-Jūreivis (VŽM)
PAKENIS Albertas, Juozo-Jūreivis, Žvejys, gim. 1929 m. Ramaškonių k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 8 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas. Žuvo 1951 m. balandžio 14 d. Niūronių k., Anykščių vls. Palaikai buvo užkasti Anykščių stribų būstinės kieme, J. Biliūno g. 86, Anykščių mst.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanai. 1950 08 29. Sėdi iš kairės: Vladas Matuliauskas-Riešutas, Povilas Budreika-Debesis, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Alfonsas Augutis-Vėjas, Juozas Banys-Šūvis. Stovi iš kairės: Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Bronius Puodžiūnas-Garsas, Antanas Bagočiūnas-Dūmas (VŽM)
Skaityti daugiau: Balandžio 14 d. žuvę Partizanai
Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai. Iš kairės: Bronius Morkūnas-Strausas, Gasparas Baronas, Zofija Tylaitė-Gulbė, Ferdinandas Mikėnas-Ežys. 1951 04 12, Užpaliai (GAM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai. Iš kairės: rinktinės ryšininkė Zofija Tylaitė-Gulbė ir Šmėklos būrio vadas Bronius Morkūnas-Strausas (GAM)
Skaityti daugiau: 1951 m. balandžio 12 d. žuvę partizanai
1923 09 09–1950 04 12
Bronislovas Kazickas gimė 1923 m. rugsėjo 9 d. Utenos aps. Utenos vls. Pakigio vnk. Kazio Kazicko ir Julijonos Kalytytės-Kazickienės šeimoje. Baigė Utenos „Saulės“ gimnaziją.
1945 m., nors ir buvo invalidas, tapo partizanu. Iš pradžių ėjo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Spaudos ir švietimo skyriaus viršininko pareigas, buvo partizanų laikraščio „Laisvės šauklys“ vyriausiasis redaktorius ir leidėjas. Taip pat rengė partizanų dokumentus ir atsišaukimus, rašė eilėraščius.
Vienas iš ideologinių Šiaurės rytų Lietuvos partizaninio judėjimo įkvėpėjų ir organizatorių.
1948 m. gegužės 1 d. B. Kazickas-Saulius dalyvavo Šiaurės rytų Lietuvos partizanų srities kovinių dalinių vadų ir vadovybės narių sąskrydyje, kurį galima laikyti srities (pavadintos Karaliaus Mindaugo vardu) vadovybės darbo pradžia. Kartu su kitais sąskrydžio dalyviais priėmė nutarimą, kuriame konstatuota, kad Lietuvos partizanų sąjūdį vienijantis veiksnys yra bendra kova dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės, pasmerkta MGB agento Juozo Markulio-Erelio išdavikiška veikla, pripažinta, kad kolūkinė sistema yra krašto ūkio naikinimas.
Tų pačių metų rugpjūčio 4 d. dalyvavo Karaliaus Mindaugo srities Algimanto ir Vytauto apygardų vadų sąskrydyje, kuriame buvo išrinkta nauja srities vadovybė (vadu paskirtas Antanas Slučka-Šarūnas), patvirtinta jos sudėtis, taip pat nustatyta srities, apygardų ir rinktinių vadų rinkimo tvarka. Po sąskrydžio protokolu B. Kazickas jau pasirašė Krivaičio slapyvardžiu. Netrukus jis buvo paskirtas ir Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities oficiozo „Aukštaičių kova“ redaktoriumi, o 1949 m. liepos 1 d. – dar ir Karaliaus Mindaugo srities Visuomeninės dalies viršininku.
1949 m. pabaiga ir 1950-ųjų pradžia buvo kupina netekčių.
Skaityti daugiau: Bronislovas Kazickas-Saulius, Krivaitis, Vakaris
1951 m. balandžio 11 d. Utenos r. Strazdų k. žuvo Rytų Lietuvos partizanų srities ir Vytauto apygardos vado pavaduotojas, Lokio rinktinės vadas Balys Vaičėnas-Pavasaris, Liubartas, Lokio rinktinės Rikiuotės skyriaus viršininkas ir Šventosios rajono vadas Vladas Juozapavičius-Šarūnas, Papartis, Šventosios rajono štabo narys, Laisvės kuopos vado pavaduotojas Juozas Sidaravičius-Sakalas, Erškėčio kuopos vadas Jonas Čičelis-Tėvas, Erškėčio kuopos būrio vadas Jeronimas Bulka-Titnagas, Džiugo rajono vadas Alfredas Garnelis-Čigonas, Džiugo rajono štabo viršininkas Vytautas Matas Dručkus-Šernas ir Juozo Čibiro šeimos nariai.
Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanai.
Pirmoje eilėje iš kairės: pirmas – Vytautas Matas Dručkus-Šernas, antras – Alfredas Garnelis-Čigonas; antroje eilėje iš kairės: trečias – Petras Cicėnas-Žalgiris. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1951 m. pradžioje MGB suėmė Rytų Lietuvos (Kalnų) srities ir Vytauto apygardos štabo įgaliotinį Juozą Bulką-Skrajūną, kuris sutiko bendradarbiauti su MGB ir tapo agentu „Vincu“. Tų pačių metų balandžio mėn. pradžioje J. Bulka per ryšininkus į susitikimą iškvietė Vytauto apygardos Lokio rinktinės pareigūnus.
1951 m. balandžio 10 d. į Utenos r. Strazdų k. gyventojo Juozo Čibiro sodybą, kur jų laukė MGB ltn. V. Staškevičiaus vadovaujama 2-oji agentų smogikų grupė, atėjo 7 partizanai. Vakarieniaujant smogikai atsiskleidė, tuo sukeldami partizanų įtarimą. Partizanams išeinant agentai smogikai atidengė ugnį.
Lietuvos ypatingajame archyve saugomuose dokumentuose rašoma, kad LSSR MGB 2-N valdybos, MGB Vilniaus sr. 2-N valdybos ir MGB Utenos r. skyriaus operatyvinė grupė Utenos r. Strazdų k. gyventojo J. Čibiro sodyboje vykdė karinę čekistų operaciją, kurios metu žuvo septyni Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanai ir sodybos šeimininkas, partizanų rėmėjas J. Čibiras. Kareiviai nušovė J. Čibiro mamą Marcelę Čibirienę ir uošvę Teofilę Tijūnelienę, taip pat septintojo vaikelio besilaukiančią žmoną Pauliną Čibirienę, sunkiai sužeidė dešimtmetį sūnų Juozuką. Kautynių metu sudegintas tvartas su gyvuliais.
Žuvusiųjų partizanų ir sodybos šeimininko palaikai buvo išvežti į Uteną. Jų užkasimo vieta neišaiškinta. Sodybos šeimininkės P. Čibirienės, jos motinos T. Tijūnelienės ir anytos M. Čibirienės palaikus vaikams ir kaimynams buvo leista palaidoti Ginučių mstl. kapinėse (Ignalinos r. Linkmenų sen.). Našlaičiais liko šeši Čibirų vaikai. Jiems buvo prigrasinta sakyti, kad tėvus ir močiutes nužudė partizanai.
Skaityti daugiau: 1951 m. balandžio 11 d. Utenos r. Strazdų k. žuvo
Kazimieraičio rinktinės partizanai pratybose.
Stovi pirmas iš kairės -Lionginas Baliukevičius-Dzūkas,
antras - Julius Makorevičius-Varpas, trečias - Vaclovas Voveris-Žaibas.
Už krūmo - Jonas Radžiūnas-Burokas. 1947 m. vasara.
(Genocido aukų muziejus)
Radžiūnas Jonas-Burokas gimė 1919 m. Alytaus apskrities Daugų valsčiaus Žvirgždėnų kaime. Partizanas nuo 1944 m. Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabo narys, būrio vadas. Žuvo 1950 m. balandžio 9 d. Daugų valsčiaus Pivašiūnų apylinkėse. Kūnas buvo išniekintas Dauguose
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Povilas Gaigalas-Žukovas, Puronių k. Ž.1947 04 07
Antanas Gura-Šarūnas, Skapiškio vls., Biliūnų k., Vytauto b. Ž.1948 04 07
https://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm
BARTAŠIUS JONAS, Mykolo - Saulius, Laimutis, g.1921 m. Tirmūnų k., Vyžuonų vls. Mokėsi Utenos amatų mokykloje. Buvo Aušros būrio vadas, Liūto rinktinės štabo narys, rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1950 04 07 Antano Sriubo sodyboje Vasyliškio vnk., Leliūnų vls. su žmona Sofija Girniūte, Vincu Lauciumi ir Antanu Zabulioniu.
BRAŽĖNAS BALYS, g.1916 m. Žiogų k., Skiemonių vls. Prasidėjus gaudynėms, išėjo į partizanus. Žuvo 1945 04 08 Žiogų k., užkastas prie Alantos, 1989 m. palaikai perkelti į Alantos kapines.
GUSTAV JAN (čekas), g.-1920 m., vermachto kareivis. Žuvo 1945 04 08 prie Žiogų k., Skiemonių vls., susirėmime su sovietų kareiviais ir skrebais. Buvo užkastas prie Skiemonių kapinių, 1989 m. perkeltas į kapines.
KARVELIS STEPONAS - Smidras, g.1910 m. Baltušavos k., Skiemonių vls. Ūkininkas. Į sovietinę kariuomenę nėjo, slapstėsi, paskui išėjo į partizanus. 1945 04 08 būrys buvo prie Žiogų k. apsuptas. Žuvo 14 vyrų tarp jų ir S.Karvelis. Užkastas Kazlų smėlyne, 1989 m. palaikai perkelti į Skiemonių kapines.
MATIUKAS BRONIUS, gimęs Gikonių k., Leliūnų vls. Paskelbus mobilizaciją į sovietų armiją, slapstėsi, partizanavo ir žuvo 1945 04 08 prie Žiogų k. susirėmime su čekistais. Užkastas Skiemonyse, 1989 m. perkeltas į kapines.
RAŠKEVIČIUS VLADAS, g. 1924 m. Baltušavos k., Skiemonių vls. Partizanavo nuo 1944 m. rudens. Žuvo 1945 04 08 Žiogų k., Skiemonių vis.
SATKŪNAS ANTANAS - Vokietis, g. 1926 m. Voversių k., Skiemonių vls. Partizanas. Žuvo 1945 04 08 Žiogų k., Skiemonių vls. Buvo užkastas Kazlų kalne prie Alantos. 1989 m. palaikai perkelti į Alantos kapines.
ATKOČIUS VACLOVAS, Jono - Varnas, g.1925 m. Voversių k., Skiemonių vls. Partizanas, žuvo kautynėse su NKVD 1945 04 09 Žiogų kaime, palaidotas Alantoje.
ŠAUKŠTAS ANTANAS, gimęs Miškinių k., Pakalnių apyl. Žuvo Miškinių k. 1945 04 09.
ŠAUKŠTAS VYTAUTAS, gimęs Miškinių k., Pakalnių apyl. Žuvo Miškinių k. 1945 04 09.
https://partizanai.org/failai/html/laisves-kaina.htm
Skaityti daugiau: Partizanų žūtis balandžio 7-8-9 dienomis
Velykinės mintys
Velykos yra džiaugsmo šventė, - džiaugsmo dėl tiesos pergalės, dėl tamsiųjų jėgų nugalėjimo, dėl Kristaus įkūnyto žmonijos prisikėlimo naujam, šviesesniam ir laimingesniam gyvenimui. Bet kartu tai yra šventė pasiryžimo, susikaupimo, jėgų sutelkimo kovai su piktu ir nedorybėmis, kurie, Kristaus pasiaukojimo, kančių ir kraujo kaina atpirkti, didingu jo prisikėlimu pražūčiai pasmerkti, vis dėlto tebeegzistuoja pasaulyj.
Mūsų Tėvynės išsivadavimo diena irgi bus tokia džiaugsmo šventė, bet tik tiems, kurie dėl to išsivadavimo kovojo, jam aukojo savo jėgas ir išteklius, jo visa širdimi troško ir darbais, ne vien tik žodžiais, siekė; ji taip pat bus džiaugsmo šventė tiems, kurie, nors anksčiau ir suklydę, kaip tas žmogžudys, nukryžiuotas dešinėje Kristaus pusėje, gailėjosi, atpirko savo kaltes Tėvynei ir savo darbais įrodė, kad yra verti atleidimo ir laimės džiaugtis gyvenimu laisvoje Tėvynėje. Bet ta jau nebetolima diena neatneš džiaugsmo tiems, kurie ėjo prieš savo Tėvynę, kurie užsimaskavę, paslapčiomis išdavinėjo ją ir savo tautiečius kiekviename žingsnyje, laisvės valandai atėjus, išvertę kailį, norės tęsti savo chameleonišką gyvenimą. Tokie žmonės blogesni už tuos, kurie žiauriai, bet atvirai kovoja prieš mūsų tautą, ir kurie, žinoma, nelauks jos išsivadavimo momento, bet, kiek tik kojos neša, stengsis bėgti, ieškodami prieglobsčio pas „tėvą ir mokytoją". Tokie žmonės niekšingiausi iš niekšingiausių, ir ne veltui Dantė savo „Dieviškojoje komedijoje" juos patalpino paskutiniame pragaro rate, kur nuogi, įšalę iki kaklo leduose jie kandžioja vienas kitam savo pamišusias nuo sąžinės graužimo galvas. Tėvynės išsilaisvinimo diena bus jiems rūstaus teismo ir pasmerkimo diena. Nuo užpelnytos bausmės jie niekur neišbėgs, niekur nepasislėps, kaip ir tie, kurie „plačiojoje tėvynėje" ieškos išsigelbėjimo: Niurnbergo teismas akivaizdžiai parodė, kaip kariniai nusikaltėliai ar nusikaltėliai prieš žmoniškumą surandami tolimiausiuose pasaulio užkampiuose.
Skaityti daugiau: Partizanai apie Velykas
Povilas Gaidelis
Mes atidavėm viską Tėvynei –
Jaunystės dienas kaip gėles,
Mūs tėvai savanoriai ją gynė
Ir šauliai lygiai taip, kaip ir mes! /Iš partizanų dainos/
Prieš porą metų vienam iškiliausių Lietuvos laisvės kovotojų vadų – Antanui Baltūsiui-Žvejui sukako 100 metų. Deja, sulaukęs vos 33 metų, jis žuvo nelygioje kovoje su okupantais…
A. Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. balandžio 8 d. Vilkaviškio apskrityje Gulbiniškių kaime pasiturinčių ūkininkų Antano ir Onos Baltūsių šeimoje. Be Antano, šeimoje dar buvo sesuo Anelė ir 4 broliai: Jonas, Jurgis, Feliksas ir Vincas. Baigęs Šakių gimnaziją Antanas įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau jos nebaigęs pradėjo mokytojauti. Gabus, linksmas, sportiškas jaunuolis mokėjo Anglų ir vokiečių kalbas. 1940 m. eksternu jis baigė karo mokyklos aspirantūrą. Vokiečių okupacijos metu trumpai tarnavo policijoje.
1945 m. pavasarį Antanas įsijungė į partizaninio pasipriešinimo judėjimą ir lapkričio 20 d. tapo Tauro apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininku bei apygardos partizanų laikraščio „Laisvės žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Vaikystės pomėgis žvejoti jam padėjo pasirinkti slapyvardį. 1946 m. A. Baltūsis buvo paskirtas Tauro apygardos štabo viršininku, o žuvus Zigmui Drungai-Mykolui Jonui, liepos mėnesį jis tapo Tauro apygardos vadu. Vėliau žuvus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui, jis laikinai ėjo Pietų Lietuvos srities vado pareigas.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Antanas Baltūsis–Žvejys
Juozas Kasperavičius-Visvydas – Lietuvos partizanų jungtinės Kęstučio apygardos vadas. GAM nuotrauka
Aras LUKŠAS
Prieš 75 metus, 1947-ųjų Didįjį penktadienį, gausių priešo pajėgų apsuptyje žuvo 11 Kęstučio partizanų apygardos štabo apsaugos būrio vyrų. Kitą dieną, nenorėdami pasiduoti gyvi, štabo žeminėje susisprogdino pirmasis apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas.
1947 metų Didysis šeštadienis. Prisikėlimo laukiančioje nuošalioje eigulio sodyboje tylu. Tik kartkartėmis sudejuoja užklydusio vėjo užgautos šakos, tik nenuilstantis Agluonos upelis garma per akmenis, sekdamas vien medžiams ir dangaus sparnuočiams suprantamą sakmę.
Šalia sodybos pasislėpusioje partizanų žeminėje negirdėti net ir šių garsų. Du joje įsitaisę vyrai pasirengę atsisveikinti su savo laikinais namais, nes po kelių dienų kelsis į kitą, saugesnę vietą. Į naują žeminę jau išgabenta didžioji dalis daiktų, tad kovotojams dabar neįprastai erdvu ir švaru - lyg išsikuopus namus prieš didelę, šviesią šventę.
Vyrai dar nenujaučia, kad šventės jie nesulauks. Nežino ir to, kad vakar, Didįjį penktadienį, netoliese esančiame Paparčių kaime krito vienuolika jų kovos draugų - Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio kovotojų. Vienoje sodyboje Velykų švęsti susirinkusius vyrus netikėtai apsupus sovietų kareiviams ir stribams, partizanai stojo į mūšį su gerokai gausesniu priešu. Ištrūkti iš apsupties gniaužtų pavyko vien būrio vadui kapitonui Vytautui Gužui-Mindaugui. Ir tai tik todėl, kad baigiantis šoviniams vyrai nutarė pasiaukoti ir pridengti vado atsitraukimą. Deja, perspėti apie mirtiną pavojų dviejų žeminėje prie Agluonos pasislėpusių kovos draugų Mindaugas nebespėjo.
Velykų išvakarėse eigulio Juozo Juknos sodybą, kurioje buvo įrengtas apygardos štabas, keliais žiedais apsupo čekistai, kareiviai ir stribai. Išsiveržti iš tokio žiedo buvo neįmanoma. Viskas, ką įstengė padaryti du kovotojai, tai - išplėšti iš mirties bent keletą brangių minučių, kad būtų galima sudeginti svarbius štabo dokumentus ir taip išgelbėti dešimčių kitų partizanų gyvybes. Čekistams jie buvo reikalingi gyvi, tačiau vyrai neketino pasiduoti - prie bunkerio priartėjusius kareivius pasitiko įnirtinga ugnis.
Skaityti daugiau: Pirmasis kęstutėnų vadas
Geležinio Vilko rinktinės partizanai.
Iš kairės: Algimantas Gumauskas-Balandis, Kazimieras Popiera-Gegužis, Antanas Karpauskas-Kurtas ir Antanas Gudynas-Speigas.
Apie 1950-1951 m. (A. Vilutienės asmeninė kolekcija)
Gumauskas Algimantas-Balandis gimė 1924 m. Marijampolės apskrities Liepynų kaime. Priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinei, buvo Dešinio tėvūnijos vadas. Žuvo 1951 m. balandžio 6 d. Igliaukoje
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai apie 1947—1948 m. Centre — Albinas Milčiukas-Tigras. Stovi iš kairės: Aleksas Velanis-Tigras, Jonas Kadžionis-Bėda, Antanas Blauzdys-Konkurentas, Antanas Karvelis-Vachmistras, Jonas Darela-Dieduška, Liudvikas Bajoriūnas-Kilbukas, Butageidžio kuopos vadas Antanas Jogėla-Ąžuolas, Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Petras Sakėnas-Šauksmas, Jonas Butkus-Karklas, Pranas Taujanskas-Pakalnis-Beržas, Anicetas Simanonis-Sigitas (VŽM)
BAJORIŪNAS Liudvikas, Jono-Kilbukas, gim. Margių k., Anykščių vls., gyveno Troškūnų mstl. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Traidenio būrio, vėliau Butageidžio kuopos partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 6 d. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių Troškūnų mstl. kapinių teritorijoje.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai 1950 m. Sėdi iš kairės: Bronius Morkūnas-Diemedis, Granito rajono vadas Antanas Morkūnas-Jaunutis. Stovi iš kairės: rinktinės vadas Antanas Lapienis-Pempė, Rambyno rajono vadas Teofilis Limba-Sakalas, Vytautas Guobužas-Viesulas (GAM)
LAPIENIS Antanas, Juozo-Pempė, Damaskas, gim. 1912 m. Galvydžių k., Svėdasų vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 35 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadas. Žuvo 1951 m. balandžio 6 d. Aknystėlių k., Leliūnų vls.
LIMBA Teofilis, Juozo-Sakalas, Deimantas, gim. 1926 m. Padborkos vnk., Leliūnų vls. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Rambyno rajono vadas. Žuvo 1951 m. balandžio 6 d. Aknystėlių k., Leliūnų apyl.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Balandžio 6 d. partizanų žūtis
Gimė 1918 m. Girpetrių kaime, Pušaloto valsčiuje, Panevėžio apskrityje.
Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys.
A. Meškausko asmeninis archyvas
Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Nebaigęs mokslų, 1945 m. tapo Žaliosios rinktinės partizanu. Dalyvavo Ažagų-Eimuliškio kautynėse. Po jų buvo suimtas, bet sugebėjo pabėgti. 1948 m., Algimanto apygardos sudėtyje sukūrus Žaliąją rinktinę, dirbo jos štabo viršininku. 1949 m. gegužės 15 d. paskirtas tos pačios Žaliosios rinktinės vadu.
Žuvo 1951 m. balandžio 4 d. per kautynes Moniūnų kaime (Rozalimo valsčius).
1948 m. kovo mėnesį štabo viršininko įsakymu Algimanto apygardai priskirtas Vytauto Česnakavičiaus-Valo partizanų būrys, vėliau perorganizuotas į Žaliąją rinktinę (kai kuriuose šaltiniuose šio būrio prijungimo prie Algimanto apygardos data nurodoma 1947 m. liepos 1 d.). Jos vadu iki žūties buvo minėtasis Vytautas Česnakavičius-Daujotas, Valas, adjutantu ir Žvalgybos skyriaus viršininku - Algirdas Meškauskas-Lapinas, Vanagaitis, o štabo viršininku - Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys. 1949 m. kovo mėn., Valui žuvus, Žaliosios rinktinės vadu paskirtas Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys. Kadangi ši rinktinė veikė Pasvalio ir Panevėžio apskričių teritorijose, partizanai pasiekdavo ir atskirus kaimyninių Radviliškio bei Šiaulių valsčius, ypač Rozalimą.
Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės partizanai. II eilėje iš kairės: pirmas rinktinės vado adjutantas Algirdas Meškauskas-Vanagaitis, antras rinktinės štabo viršininkas Jonas Januševičius-Rakšnys, ketvirtas rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas. Fotografuota ne vėliau kaip 1949 m. kovo mėn. A. Meškausko asmeninis archyvas
Skaityti daugiau: Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys.
,Audros" būrio skyriaus vadas Lionginas Vitkauskas-Dobilas.
1950-1951 m.
„Audros " būrio partizanai. Iš kairės sėdi: Juozas Padervinskas-Šermukšnis, neatpažintas asmuo, Juozas Petraitis-Putinas, Klemensas Danasas-Ramutis (?). Stovi iš kairės: neatpažintas asmuo, Lionginas Vitkauskas-Dobilas, Vytautas Padervinskas-Jaunutis, Vladas Daraška-Kikilis, Petras Danasas-Tyrulis, Pranas Kumpis-Gibauskas (?)
1952 m. balandžio 3 d. Dabruolės miške (Šiaulių rajone) žuvo šeši „Audros" būrio partizanai, tarp kurių buvo ir būrio vadas Petras Danasas-Tyrulis bei skyriaus vadas Lionginas Vitkauskas-Dobilas. Partizanų stovyklą saugumiečiai surado padedami agentų Dobilo ir Ramunės.
šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/prisikelimo_apygardoje.htm
1946 m. pavasarį trys Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabo pareigūnai vyko į susitikimą su Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu.
Balandžio mėn. pradžioje jie apsistojo Alytaus aps. Varėnos vls. Pabaronės k. gyventojo, partizanų ryšininko Adomo Stankevičiaus sodyboje. 1946 m. balandžio 3 d. sodybą apsupo MVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko kareiviai ir MVD Valkininkų vls. poskyrio stribų grupė. Per susišaudymą, kuris truko 45 minutes, žuvo Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas Leonas Tarasevičius-Lūšis, Aras ir jo adjutantas Adolfas Kalanta-Kostas. Likęs gyvas rinktinės Propagandos ir žvalgybos skyriaus viršininkas Adolfas Uždavinys-Dobilas ir sodybos šeimininkas buvo suimti.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Trakų aps. Valkininkų vls. prie NKVD Valkininkų vls. poskyrio pastato, vėliau užkasti miške prie Valkininkų mstl. Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 30
LEONAS TARASEVIČIUS- PUŠKINAS, LŪŠIS, ARAS
1912 06 29–1946 04 03
Leonas Tarasevičius, Mato, gimė 1912 m. birželio 29 d. Švenčionių aps. Adutiškio vls. Šilakių k. Mokėsi Tauragės aps. Eržvilko mstl. vidurinėje mokykloje. 1930 m. baigė keturias Rokiškio gimnazijos klases, 1936 m. – Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Kauno gimnaziją suaugusiesiems. 1938 m. gegužės 12 d. baigė Kauno karo mokyklą (XIX laida). L. Tarasevičius buvo paskirtas į 9-ąjį pėstininkų pulką, jam suteiktas jaunesnysis leitenanto laipsnis. 1940 m. kovo 1 d. buvo perkeltas į 4-ąjį pėstininkų pulką ir paskirtas 9-osios šaulių kuopos būrio vadu. Pirmosios sovietų okupacijos metu, likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. spalio 3 d. paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos 262-ojo šaulių pulko šaulių būrio vadu. 1941 m. birželio 22 d. kilus Vokietijos–SSRS karui iš armijos pasitraukė.
1941 m. birželio mėn., susikūrus laikinajai Lietuvos vyriausybei, L. Tarasevičius buvo paskirtas Trakų aps. karo komendantu. Vėliau dirbo Trakų m. savivaldybėje instruktoriumi. Buvo Lietuvos gynėjų sąjungos organizatorius Trakuose. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai slapstėsi Ukmergės aps. pas žmonos Marijonos Cemnolonskaitės tėvus. Atsiradus galimybei persikėlė gyventi į Vilniaus aps. Dieveniškių vls. Daulėnų k. ir dirbo šio kaimo pradžios mokyklos mokytoju.
Skaityti daugiau: Partizanų žūtis balandžio 1-3 d.
Aurelija Malinauskaitė, Dalius Žygelis, Lietuvos kariuomenės žurnalas "Karys" 2018 balandžio 17 d.
Prisikėlimo apygarda – laisvės kovotojų teritorinis junginys, 1948 m. pavasarį įkurtas pačiame Lietuvos viduryje (Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse). Tai lėmė jos ypatingą vaidmenį Lietuvos partizaniniame judėjime: ji buvo ryšių tiltas tarp kitų šalies partizanų apygardų bei sričių. Prisikėlimo apygarda išskirtinė tuo, kad buvo įkurta ne „iš apačios“, t.y. ne taip, kaip įprasta – nuo būrio iki kuopos ar rinktinės, o tikslingai suformuota partizanų vadovybės, be to, jos štabas leido ir platino pogrindinę spaudą, junginio teritorijoje nuolat bazavosi vyriausioji partizanų vadovybė, Apygardos štabo bunkeryje 1949 m. vasarį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.
Apygardos įkūrimas
Laisvės kovotojų partizanų junginiai, veikę Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse, palaipsniui 1946–1947 m. buvo įtraukti į Jungtinę Kęstučio apygardą (JKA). JKA vadovybės pastangomis buvo vienijami partizanų junginiai, apygarda išsiplėtė ir apėmė Pietų Žemaitiją, Vidurio Lietuvą. Tokioje didelėje teritorijoje buvo sunku palaikyti ryšius tarp dalinių, vadams juos inspektuoti. Be to, JKA vadovybė matė, kad geriau vadovauti galima tada, kai vienam aukštesniam štabui pavaldūs du arba trys žemesni. 1947 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės proga netoli Kryžkalnio įvyko JKA štabo ir Savanorio rinktinės partizanų susirinkimas. Jame dalyvavo apygardos vadovybė (Jonas Žemaitis-Žaltys ir štabo pareigūnai), buvo nutarta įsteigti naują apygardą.
1947 m. lapkritį JKA vadas J. Žemaitis-Žaltys naujos apygardos organizavimo darbams į Šiaulių apskritį pasiuntė štabo pareigūnus Petrą Bartkų-Sąžinę ir Bronių Liesį-Kauką. Jie buvo įpareigoti susitikti su rinktinių vadais ir atkurti po ryšininkų areštų nuolat trūkinėjančius ryšius su Vidurio Lietuvoje veikusiomis partizanų struktūromis.
1948 m. pavasarį naujos apygardos, sąlyginai pavadintos Gražinos vardu, kūrimas buvo spartinamas. Tų pačių metų kovo 15 d. įvyko JKA įgaliotinių P. Bartkaus, B. Liesio ir Voverės partizanų rinktinės, veikusios Joniškio apskrities ribose, bei Atžalyno partizanų rinktinės, veikusios Šiaulių apskrities pietvakarinėje dalyje, atstovų pasitarimas. Buvo nuspręsta, kad naujos apygardos vadai vadovausis JKA kariniais norminiais dokumentais. Kovo 31 d. P. Bartkus buvo paskirtas naujos apygardos vadu, eidamas šias pareigas jis turėjo suteiktą slapyvardį Dargis. J. Žemaičio siūlymu, junginys pavadintas Prisikėlimo apygarda.
1948 m. balandžio 1 d. Prisikėlimo apygardos vadovybė išleido pirmąjį įsakymą, primindama partizanams: „Kovodami dėl savo tautos laisvės mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus.“
Naujai suformuotos apygardos štabo viršininku buvo paskirtas Leonardas Grigonis-Krivis, jo pavaduotoju – Stasys Raziulis-Naras (abu iš Atžalyno rinktinės vadovybės). Pradžioje apygardos štabas bazavosi nuo Šiaulių į pietvakarius plytinčiame Dukto miške. Naujos apygardos vado P. Bartkaus laukė susitikimai ir vizitacijos rinktinėse. Balandžio 10 d. P. Bartkus-Dargis susisiekė su atkurtos Lietuvos žaliosios rinktinės (veikė Šeduvos, Rozalimo, Radviliškio, Baisogalos valsčiuose) vado pareigas ėjusiu Petru Masilaičiu-Virpša. Balandžio 22 d. įvyko bendras Prisikėlimo apygardos ir Lietuvos žaliosios rinktinės posėdis: buvo aptarti rinktinės įsiliejimo į apygardą, partizanų rajonų organizavimo reikalai. Lietuvos žaliosios rinktinės vadu buvo išrinktas P. Masilaitis-Virpša, Giria; rinktinė buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardos sudėtį. Tą patį mėnesį P. Bartkus jau vizitavo rinktinės partizanų būrius, stebėjo, kaip partizanai naudojasi ginklais, palaiko drausmę būriuose. Daug kur trūko kariškos tvarkos, todėl buvo planuojama apygardoje organizuoti kovotojų mokymą, deja, dėl sovietinės kariuomenės Lietuvoje siautimo sumanymas liko neįgyvendintas.
Skaityti daugiau: Prisikėlimo apygarda
Šatrijos rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės - Juozas Gudliauskas-Ežys, antros - Jonas Griguola-Ažuolas, trečias - neatpažintas. Antroje eilėje iš kairės pirma - Jadvyga Rekašiūtė, antras - Jonas Laucevičius-Girėnas, trečia - Leontina Platakytė-Žibutė, ketvirtas - Mykolas Kleiba-Dagys, penkta - Aniceta Vainoraitė-Severiūtė, |šeštas - Vladas Montvydas-Žemaitis, septintas - Zigmantas Vainoras, aštunta - Kazimiera Vaičekauskaitė, devintas - neatpažintos, dešimtas - Viktoras Bubliauskas-Būras, vienuoliktas - neatpažintas, dvyliktas - Jonas Vaičekauskas-Kovarnis.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekciįo)
Bubliauskas Viktoras-Būras gimė 1929 m. Telšių apskrities Rietavo valsčiaus Gomintlaukės kaime. Į partizanų gretas įstojo 1949 m. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Būrio vadas. Žuvo 1952 m. kovo 31d. Rietavo rajono Užpelkių miške įrengtame bunkeryje kartu su dar trimis bendražygiais
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Andriulionis Antanas iš Avižonių k. Seirijų vlsč. ?- 1945.03.30. Žuvo Veisiejų vlsč. Perkūno rinktinė.
Burba Antanas - Ledas iš Santakos k. Kalvarijos vlsč. 1906-1947.03.30 Šaulių būrio vadas, vėliau - policininkas. Partizanuose nuo 1944 m. Perkūno rinktinė, vėliau Vytauto rinktinės 71-oji kuopa. Žuvo Liubavo vlsč. prie Jurgiškių k., užmynęs ant minos. Palaidotas Kalvarijoje.
Kvedaravičius iš Bobių k. Veisiejų vlsč. ?-1945.03.30. Žuvo Veisiejų vlsč. Perkūno rinktinė.
Mikelionis iš Veisiejų vlsč. ?-1945.03.30. Žuvo Veisiejų vlsč. Pasak baudėjo, prieš mirtį pasakęs: „Aš esu Lietuvos partizanas, kovoju ir mirštu už jos laisvę".
https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm
Skaityti daugiau: Kovo 30-31 d. žuvę partizanai
Paminklas, pastatytas Paverknių mūšyje žuvusiems partizanams atminti
1945 m. kovo 28 d., prieš Šv. Velykas, Didįjį trečiadienį, partizanų dalinys buvo apsistojęs Sokonių, Voseliūnų kaimuose. Gavo pranešimą, kad rusų kariuomenė „šukuoja" Benčiakiemio miškelius, krūmus, žygiuodami link Voseliūnų, Sokonių kaimų. Geležinio vilko pulko partizanų dalinys, kurį sudarė apie 90-dešimt vyrų, turėdami penkiolika kulkosvaidžių, automatų ir kitų ginklų, stojo į mūšį su galinga rusų kariuomene. Rusų kareivių kolonai priartėjus partizanai atidarė ugnį, retindami rusų karių gretas. Įnirtingas mūšis vyko apie 7 valandas. Rusų kariuomenė buvo pastiprinta naujais rusų karių būriais, daliniais iš Alytaus, Prienų, Birštono, ruošdamiesi apsupti partizanų buvimo vietovę. Partizanai pradėjo trauktis. Daug sunkumų patyrė, nes Verknės upė buvo išsiliejusi iš krantų, ne visi mokėjo plaukti, ginklai, šilta apranga trukdė keltis į kitą Verknės pusę. Partizanas Albinas Šiugždinis-Žaibas buvo sužeistas ir negalėjo paeiti, jis, paėmęs kulkosvaidį, pridengė besitraukiančius draugus. Jo kulkosvaidis nesiliovė tol, kol buvo šovinių. Šoviniams pasibaigus, išsiėmęs granatą sušuko:
- Gyvas nepasiduosiu, Tėvynės neišduosiu!
Žuvo didvyrio mirtimi kovos lauke.
Skaityti daugiau: Paverknių kautynės
Kęstučio apygardos partizanai broliai Stanislovas Milkintas-Riteris (kairėje) ir Juozas Milkintas-Maršalis,
ginkluoti vokiškais automatais MP-43/44 (Sturmgewehr 44).
(L Laurinsko asmeninė kolekcija)
Milkintas Juozas-Maršalis gimė 1920 m. Raseinių apskrities Nemakščių valsčiaus Smulkių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Kęstučio apygardai. Žuvo išduotas 1951 m. kovo 28 d. Kelmės rajono Zalpės miške kartu su žmona partizane Jadvyga Janušaite-Milkintiene-Ieva
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Algimanto apygardos vadovybės nariai Šimonių girioje 1947 m. rudenį. Iš kairės: Julijonas Burneika-Tardytojas, Alfonsas Budreika-Bukšys, neatpažintas, Aleksas Matelis-Audenis, Juozas Kemeklis-Rokas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
BUDREIKA Alfonsas, Antano-Bukšys, gim. 1923 m. Gykių k., Svėdasų vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 16 ha žemės. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Algirdo kuopos Jauniaus būrio vadas. Žuvo 1948 m. kovo 28 d. Palaidotas Svėdasų mstl. kapinėse.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
1949 m. kovo 28 d. Ukmergės aps. Šešuolių vls. Užupėnų k. gyventojo Balio Stundžio daržinėje MGB Šešuolių vls. poskyrio operatyvinė grupė aptiko Didžiosios kovos apygardos B rinktinės štabo bunkerį. Kilus susišaudymui žuvo rinktinės vadas Kazys Ališauskas-Spartakas, rinktinės štabo narys ir rinktinės vado adjutantas Feliksas Mikalajūnas-Žalgiris, rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas Bronius Morkūnas-Kirka.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Šešuolių mstl. prie MGB Šešuolių vls. poskyrio ir stribų būstinės pastato. Vėliau užkasti Pivonijos šile, esančiame šalia Ukmergės m. 1989 m. liepos 29 d. rasti ir palaidoti Ukmergės m. Dukstynos kapinėse.
Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 1 dalis: Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos, Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 99-100.
Skaityti daugiau: Kovo 28-29 d. žuvę partizanai
Kazimieras Ališauskas-Spartakas ir Vanda Jočytė-Ramunė.
(R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Ališauskas Kazimieras-Spartakas gimė 1911 m. Ukmergės apskrities Žemaitkiemio valsčiaus Juknonių kaime. Vadovavo Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 1-ajam batalionui, kuris veikė Žemaitkiemio, Pabaisko, Šešuolių valsčiuose. Žuvo 1949 m. kovo 28 d. Ukmergės apskrities Šešuolių valsčiaus Užupėnų kaime įrengtame bunkeryje
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
KAZYS ALIŠAUSKAS- SPARTAKAS
1948 11 12-1949 09 12 B rinktinės vadas, leitenantas.
K. Ališauskas-Spartakas paskirtas į B rinktinės vado pareigas 1948 11 12, Juozui Šibailai-Diedukui perėjus į srities partizanų vadovybę. Prieš tai nuo 1948 02 04 buvo vado pavaduotojas. A apygardos vadu buvo iki savo žūties 1949 03 28.
Kazys gimė Juknonių k., Žemaitkiemio vlsč. Tėvas Danilas Ališauskas, ūkininkas. Po tarnybos Lietuvos kariuomenėje dirbo ūkyje. Sunkiai pergyveno pirmąją sovietinę okupaciją. Nuo 1944 m. birželio mėn. Žemaitkiemio vlsč. Lyduokių mstl. ir Juknonių k. suorganizavo savisaugos būrį iš 12-20 vyrų, kurie gynė žmones nuo raudonųjų partizanų ir šiaip plėšikaujančių. Jiems tada Kazys Ališauskas vadovavo kartu su Alfonsu Morkūnu.
Skaityti daugiau: Kazys Ališauskas-Spartakas