Įtampa, misija, pilnas įsijungimas, strategija
Pokalbis su bičiuliu Juozu Kojeliu,
Los Angeles LFB studijų savaitgalio organizatorium
Šių metų sausio 24-25 dienomis Los Angeles Lietuvių Fronto Bičiuliai buvo suorganizavę politinių studijų savaitgalį. Keturi kolektyvai po keturis ar penkis diskutantus svarstė temas: lietuviškoji įtampa: priežastys ir galimi sprendimai; lietuviškos spaudos misija kovoje dėl Lietuvos laisvės; jaunimo ir jaunosios kartos pilnas įsijungimas į Lietuvos laisvinimo darbą; lietuviškoji strategija po Helsinkio konferencijos
Į Laisvę redakcija, norėdama savo skaitytojus supažindinti su tokių savaitgalio studijų tikslais ir rezultatais, paprašė bičiulį J. Kojelį pasisakyti keletu klausimų.
— Mielas bičiuli, būk malonus trumpai apibūdinti Los Angeles LF bičiulių organizuojamų politinių studijų savaitgalių tikslą: ar jis tik savo tarpe, taip sakant, smegenim pamankštinti? ar prieitas išvadas perteikti atitinkamiem mūsų veiksniam, kad jas vykdytų? ar mūsų išeivijos domesiui sujudinti, tautiniam budrumui palaikyti?
— Į tą klausimą norėčiau atsakyti taip: organizuodami politinių studijų savaitgalius, manome vykdą vieną iš LFB prisiimtų įsipareigojimų — pasipriešinti neigiamoms emigracinio gyvenimo įtakoms, kurios veda prie gyvųjų lietuviškų problemų užmiršimo. Rezistencinius uždavinius Los Angeles frontininkai gan dažnai savo susirinkimuose svarsto, ir iš tų uždavinių supratimo gimė ne tik politinių studijų savaitgaliai, bet ir kasmetiniai literatūros vakarai. Todėl tos svarstybos ruošiamos ne savo smegenims “pamankštinti”, net ne klausytojų ar vėliau skaitytojų smalsumui, kas ir kaip pasisakė, patenkinti, bet sužadinti gilesnį galvojimą ir alkį lietuviškai problematikai paieškoti efektingesnių sprendimų. Taip pat į šį lietuviškos veiklos lauką su tam tikrais laimėjimais pasisekė įjungti jaunąją ir vidurinę lietuvių kartą.
Jau yra tokia kiekvienos išeivijos lemtis, nežiūrint, ar joje dominuotų, Maceinos terminais kalbant, duoneliautojai ar tremtiniai, kad aplinka ir laikas yra beveik neįveikiami priešai. Tautinio sąmoningumo pozicijom tenka trauktis visu frontu. Sąmoninga ir organizuota išeivija, siekdama laimėti laiką, traukiasi labai pamažu ir planingai, lyg gerai paruoštose atsitraukimo kautynėse. Gindama savo pozicijas, šaudo iš kultūrinių ir visuomeninių bazių: laikraščių, žurnalų, knygų leidyklų, organizacijų, parapijų, lietuviškų mokyklų .. . “Priešui” sustabdyti vykdome ir priešpuolius: organizuojame kongresus, konferencijas, veržiamės į gyvenamojo krašto kultūrines — visuomenines — politines pozicijas, į didžiąją spaudą. Ta kova ne tik be galo įdomi, ne tik prasminga savyje, bet ir viltinga. Juk visai realu galvoti, kad, nors ir besitraukdami, galime pasiekti laimėjimo — laisvos Lietuvos.
Mūsų politinės studijos yra vienas iš tų, kad ir nedidelių priešpuolių.
— Kurių konkrečių padarinių šios studijos bus turėjusios patiem Los Angeles LF bičiuliam? Los Angeles lietuviam apskritai? Amerikos LF bičiuliam? Mūsų veiksniam? Mūsų išeivijai apskritai?
— Nėra apčiuopiamesnio mato nustatyti poveikiui net didelių visuomeninių-kultūrinių įvykių, kurių suorganizavimui kai kada išleidžiama dešimtimis tūkstančių visuomenės pinigų, k.t., masiniai kongresai, dainų ir šokių šventės, operos, veiksnių seimai ir konferencijos, teatro festivaliai, reprezentacinės meno parodos, premijuoti romanai ir t.t. Tur būt, arti tiesos, kad kultūrinės — visuomeninės — politinės veiklos lauke pastangos niekad nėra tiesiog proporcingos rezultatam. Arčiau tiesos, kad pastangas ugdant geometrine progresija, rezultatai auga tik aritmetine. Bet ir dėl tokių rezultatų verta aukotis. Šiaip jau mūsų politinės studijos paprastai susilaukia neblogo domesio vietos ir platesnėje visuomenėje ir gero atgarsio spaudoje.
Su studijų išvadomis visada būdavo supažindinami ir veiksniai. Lietuvių bendruomenės vadovai imlūs visuomenės nusistatymam. Iš Vliko žmonių susilaukta gerų žodžių, nors Vlikas, atrodo, iš šalies ateinančias bet kokias sugestijas vargu iš vis ar svarsto, nes ir savo seimų nutarimus paprastai pamiršta.
Studijų organizavimas Los Angeles bičiuliam įdomus ir tuo, kad jas organizuojant išryškėja, kas yra kovos ir aukos bičiuliai ir kas tik sąrašiniai. Mat, šitokie renginiai be darbo ir asmeniškų finansinių įnašų neatsiranda.
— Kurias konkrečias įtampos priežastis studijos nustatė ir kurias konkrečias galimybes įtampai pašalinti?
— Rašytojas J. Gliauda, siekdamas sukelti svarstymui nuotaiką, į visą įtampų problemą pažiūrėjo labiau principiškai, primindamas, kad joks organas negali savo veiklos remti garbinga senatve ir rutina. Atoslūgio būtų pasiekta, jei tarpusavio santykiai būtų paremti gera valia, o veikimo metodai — logika. E. Arbas tą problemą sukonkretino, nurodydamas į nesutarimus tarp Lietuvių Bendruomenės ir ALT-os. Nusilenkimas visose laisvose bendruomenėse gerbiamam demokratiniam principui — daugumos valiai, išreikštai balsavimų keliu, nesklandumus galėtų pašalinti. Tačiau ALT-a pasitikėjimo klausimo visuomenėje patikrinti bijo. V. Vidugiris sprendimą mato veiksnių veiklą koordinuojančioje viršūnėje.
“Duok, Viešpatie, pranašu būti melagingu”, vienas veiksnys, ALT-a, jokiam bendram Lietuvos laisvinimo darbui su kitais, JAV valstybės departamento linijai nesisubordinuojančiais veiksniais niekad nesiderins. Kas kitaip mano, skraido fantazijų pasaulyje. Nesutarimams yra gilesnės šaknys, negu asmeniškos ambicijos.
— Ar neatrodo, kad lietuviškos spaudos misijos svarstybos gali priminti vieną dailininko A. Varno šaržą, vaizduojantį advokatą A. Bulotą mokantį dr. J. Basanavičių ir jo bendradarbius lietuviškos politikos meno? Argi galima prileisti, kad mūsų spaudai sava misija neaiški arba kad mūsų spauda jos nenori atlikti?
— Palyginimui nenorėčiau pritarti. Simpoziumo dalyviai — Bern. Brazdžionis, prof. J. Kuprionis, Ig. Medžiukas ir dr. G. Valančius — tai tikrai patyrę spaudos žmonės. Pirmieji du patys ilgai sėdėję redaktorių kėdėse. Gaila, kad pats tame simpoziume negalėjau dalyvauti. Tačiau iš vėliau gautų tekstų ar referatų santraukų pasidariau išvadą. kad jų pranešimai buvo profesionalliai paruošti. Visi pateikė apsčiai puikių sugestijų, kuriomis redaktoriai tikrai galėtų susidomėti. Tikiuosi, kad jų pranešimai pasieks laikraščių skiltis. Gal tik pats temos formulavimas “Lietuviškos spaudos misija kovoje dėl Lietuvos laisvės” svarstymus pakreipė teoretine linkme. Šiuolaikinės spaudos problemos, ypač jos negerovės, liko nepaliestos. Gan įdomi kitame simpoziume pareikšta mintis, jog reiktų rinkti šmeižtais, insinuacijomis ir tiesos iškreipimais lietuvišką gyvenimą jaukiančius straipsnius ir su jų autorių nuotraukomis išleisti atskiru leidiniu. Gal tai paveiktų šmeižikus. Neseniai Los Angeles mieste “Lietuviai Amerikos Vakaruose” redaktorius, nusigandęs teisme iškeltos bylos, prisipažino vieną asmenį šmeižęs sąmoningai.
— Kokį konkretų skirtumą studijų temoje randate tarp jaunimo ir jaunosios kartos?
— Šie terminai organizatorių niekad nebuvo definuoti, tačiau jaunimu galėtų būti vadinami asmenys 18-30 metų (gali priklausyti PLJS-gai), jaunoji karta — iki 40 metų. Žinoma, abi grupes būtų galima sujungti bendru “jaunosios” kartos vardikliu. Toks sujungimas šiame simpoziume ir buvo padarytas: simpoziumo dalyviai J. Pažėraitė, A. Gricius ir L. Kojelis — jaunimas, moderatorė adv. Ž. Brinkienė — jaunosios kartos atstovė.
— Kaip suprastinąs “pilnas įsijungimas” į Lietuvos laisvinimo darbą? Kada toks įsijungimas būtų pilnas ir kada dalinis?
— Simpoziumo tema “Jaunimo ir jaunosios kartos pilnas įsijungimas į Lietuvos laisvinimo darbą” formuluotas šių politinių studijų savaitgalių iniciatoriaus ir pagrindinio organizatoriaus Leonardo Valiuko. Jis tam reikalui aukoja daug laiko, pastangų ir asmeniškų finansų. Žodis “pilnas” šioje vietoje vieniems gali patikti, kitiems — ne. Man jis nurodo į rūpestį jaunojoje kartoje sužadinti gyvesnius rezistencinius nusiteikimus ir transformuoti juos į realų darbą. Turiu didesnių abejojimų dėl frazės “kova už pilną Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę” vartojimo. Toks išsireiškimas suponuoja, kad Lietuva bent dalinę laisvę ir nepriklausomybę turi.
— Kokį konkretų būdą savaitgalio studijos rado jaunimui įsijungti į Lietuvos vadavimo uždavinių vykdymą?
— Pats simpoziume negalėjau dalyvauti. Iš pasakojimų tikslaus atsakymo fromuluoti nedrįstu.
— Kokių konkrečią lietuviškąją strategiją po Helsinkio konferencijos studijų savaitgalis yra nustatęs? Ar Helsinkio galutinis aktas yra sudaręs Lietuvos padėčiai kurias naujas sąlygas? Jei taip, konkrečiai kurias?
— “Lietuviškoji strategija po Helsinkio konferencijos” temos svarstymas man asmeniškai buvo pats įdomiausias visoje studijų programoje ne tik tematine apimtimi, bet ir pagrindinių pranešėjų šios temos interpretacija.
Prof. dr. Vladas Juodeika, ekonomistas, paruošęs spaudai stambų veikalą apie marksizmą, amžiumi vyriausias simpoziumo dalyvis, nemanė, kad Helsinkis būtų atnešęs kokių nors pablogėjimų. “Nesijaudinkime dėl Helsinkio, tęskime darbą, pagerinkime veiklos metodus, visas gyvąsias išeivijos jėgas integruokime į vieną organą — Vyriausiąją Lietuvos Tarybą”. Vliko tęstinumas, anot Juodeikos, — tai fikcija, nes veik visi jo nariai yra Amerikos piliečiai. Jis siūlė aktyviai įsijungti į Lietuvių tautos dramą, moraliai ir materialiai remti Lietuvos lietuvius, čia daryti tai, ko pavergta tauta negali — ruošti išlaisvintai Lietuvai valstybinės formos modelį.
Algis Raulinaitis, vidurinės kartos atstovas, pasiruošimu teisininkas, praktikoje ekonomistas, Vliko seimų atstovas, pastebėjo, kad pablogėjimą kovos už laisvę byloje Helsinkis atnešęs, tačiau mūsų strategija nekeistina, tik darbas suintensyvintinas. Siūlė ieškoti kelių kelti Lietuvos bylai pasaulio viešoje tribūnoje, akciją vystyti visuose pasaulio kraštuose, siekti kongreso talkos ir remti visas Lietuvos reikalu JAV Kongresan įneštas rezoliucijas, veržtis į pasaulinę spaudą, naudotis Kinijos talka ir jau labai labai susirūpinti kovos dėl laisvės tęsėjų paruošimu.
Linas Kojelis, 20 m. studentas, baigiąs istorijos ir ekonomijos studijas Kalifornijos un-te ir gavęs stipendiją gilintis tarptautiniuose moksluose Princeton un-te (N.J.), įžiūrėjo, kad “galutinas aktas” sudaręs Lietuvos padėčiai naujas teisines sąlygas, nes iš okupacijos nepripažinimo pozicijų Lietuvos klausimą perkėlęs mažiausiai į netikras, jei ne į blogesnes. Ir tai jau didelis sovietų laimėjimas. Akto interpretacija suskaldžiusi lietuvių visuomenę. ALT-a tą dokumentą laikanti net naudingu. Taip pat žiūrint iš mūsų kovos tikslų taško — išlaikyti Lietuvos bylą neišspręstų tarptautinių klausimų sąraše — Kojelio nuomone, mūsų kovos pozicijų susilpninimas aiškus. Lietuvių Bendruomenė Helsinkio aktą teisingai įrašiusi į nuostolių sąrašą.
Jaunasis pranešėjas siūlė agersyvesnę strategiją: visų suderintomis pastangomis kelti Baltijos valstybių bylą Jungtinėse Tautose. Jau vien viešos diskusijos šiame, forume Lietuvai būtų labai naudingos.
— Visuomenės opinijoje esama įspūdžio, kad studijų savaitgalio svarstybos turinčios tik patvirtinti organizatorių prielaidas bei įsitikinimus, todėl esą diskutantų ratas neišplečiamas į skirtingų nusistatymų intelektualus. Ar toks įspūdis bent kiek atspindi tikrovę?
— Būtų įdomu nustatyti tokio įspūdžio pagrindą; jausminis jis ar racionalus? Juk programų dalyvių dominuojanti dauguma visada buvo nefrontininkai: Bern. Brazdžionis, dr. V. Juodeika, prof. J. Kuprionis, dr. J. Žmuidzinas, dr. J. Jurkūnas (miręs), prof. S. Žymantas (miręs), dr. F. Palubinskas, dr. P. Pamataitis, V. Vidugiris, studentai — J. Pažėraitė, A. Gricius ir kiti. Niekad nė vienas jų nebuvo įtaigojamas kaip ir ką kalbėti. Auditorija iki šiol būdavo pakankamai gausi, marga ir išsilavinusi, diskusijos atviros, išvados daromos sąžiningai. Atrakcijai paprastai kasmet kviesdavome iš toliau bent po vieną iškilesnį frontininką. Tai visai natūralu. Tačiau kai iškyla galimybė gauti tokius asmenis kaip Kudirką, Jurašus, visai nebesiskaitome su išlaidomis, siekdami patys pamatyti Lietuvos realybę, patikrinti savo užimtų kovos strateginių pozicijų tikslingumą ir bandydami per juos pasauliui parodyti Lietuvos nelaimę. Praėjusiais metais turėjome Simą Kudirką. Jo pareiškimus atspausdino septyni Los Angeles ir priemiesčių laikraščiai, pradedant didžiuoju “Los Angeles Times”. Šiais metais su Jurašais ta prasme plano įvykdyti nepasisekė. Bet šis tas vistiek buvo padaryta. Jurašai didelį įspūdį paliko vietos lietuviams.
— Jeigu nepaslaptis, kaip savaitgalio studijų organizatoriai su lėšomis išsiverčia? Susiranda mecenatų? Kiek apskritai suorganizavimas tokio renginio kaštuoja?
— Šių renginių pagrindinis mecenatas — tai vietos bičiulių neišblėsusi rezistencinė dvasia. Šįme-tinės išlaidos siekė netoli penkiolikos šimtų žaliųjų. Aukos prie įėjimo padengė 15% išlaidų. Vėliau atsirado dar du sąjūdžiui nepriklausą asmenys, kurie bičiulių naštą palengvino 200 dolerių auka.
*
Studijomis stebuklų nesiekiame, o tik bent lašais lašiname į kai kieno sąmoningai jaukiamą lietuvišką gyvenimą blaivios nuotaikos. Nežinau organizacijos, institucijos ar veiksnio, kurie tokios nuotaikos piltų kibirais. Tai ir neįmanoma. Tačiau jei daug kur būtų lašinama, gal ir kibirai susidarytų.
Mes kovojame dėl savo valstybės tik todėl, kad nenorime būti prievartos aukomis, nenorime kas valandą būti verčiami meluoti ir save prievartauti, bet norime gyventi žmoniškai, kuriant savo gyvenimų tokį, kokio reikalauja giliausieji mūsų įsitikinimai, gyvenimo pajautimas ir mūsų nusistatymai, nes kitaip mes būsime degraduoti savo žmoniškume ir nepajėgsime gyventi žmogaus verto gyvenimo.Andrius Baltinis
