IDĖJOS SPAUDOJE
Sėja LB klausimais
Sėja (1975 Nr. 3) net dviem straipsniais svarsto Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacijos klausimus. Vaclovas Čižiūnas rašo:
— Šiandien Bendruomenę (reikia suprasti bendruomenės organizaciją — Red.) turime ir matome tokią, kokia, per eilę metų nelengvai formuojasi, bet ir pastoviai tvirtėdama, veikia pagal savo įstatus daugeriopai šakotose srityse. Į klausimą, kodėl lietuvių išeivijos visuomenė ir spauda nesutaria PLB ir JAV LB reikalu, regis, būtų nesunku atsakyti. Tačiau prieš atsakant kyla kitas klausimas: kokia (kaip plati) visuomenė ir kuri spauda nesutaria? Plačiai išsisklaidžiusioje
JAV ir Kanados plotuose visuomenėje vadovaujančių viršūnių trintis ir pora lokalinių intrigų tiek teatsiliepia, kiek jų atgarsiai pasklinda spaudoje. Kas kita spauda. Tenka prisiminti, kokia jos dalis rūgščiai atsiliepia B-nės adresu, kiekviena menkiausia proga rieškučiomis ir žiupsneliais parinkdama ir pažerdama B-nės nesėkmių ir blogybių. Poros ar pustrečio laikraščio opozicija B-nei nereiškia visuomenės skilimo. Piktoki pareiškimai “Naujienose” ar“Laisvojoje Lietuvoje” plačiajai visuomenei įtakos nedaro, tačiau kaitina siauraregių tautiečių protus, kursto ardomiesiems žygiams.
— Puolimų minėtoje spaudoje uoliesiems B-nės oponentams pasirodė per maža. Reikėjo imtis “konkretesnių priemonių” jai parblokšti. Ištisų vienerių metų (įskaitant % 1974, nuo balandžio pradžios, ir pirmąjį ketvirtį 1975-tų) bėgyje vyko lokalinė kova “dėl valdžios” Cicero ir Marquette Parko apylinkėse. Kovos eiga buvo turininga: susirinkimai boikotuojami, bylos pasilaikomos. Garbės teismo sprendimai savaip aiškinami ir nepaisomi, pagaliau — imta ir inkorporuota nauja Lietuvių Bendruomenė Illinois valstijoje!
— Skaitai žmogus ir galvoji: kodėl ir kaip galėjo atsirasti tokių “broliškos meilės” veikėjų, suskaldžiusių Cicero ir Marquette Parko B-nės apylinkes, ėjusių su skundais į valdžios įstaigas ir teismus, pagaliau pasiryžusių kurti kitą, “savąją”, Lietuvių Bendruomenę? Dar labiau nustembi kai veikliai visuomenei daug vilties kėlusi veiksnių konferencija balandžio 12-13 dienomis (1975, Red.) Čikagoje buvo tų pačių “reorgų” aplankyta. Jų užmačioms buvo sugaišinta nemažai laiko, apsunkinta pasitarimų eiga ir susiaurinti nutarimai. Iš fakto, kad ALT-os vadovybė konferencijoje rėmė tas užmačias (sakoma, kad juos tam ir atsivedusi buvo), matyti jos simbiozė su skandalingai per fas et nefas gimdomu mūsų išeivijos visuomeniniame organizme piktybiniu augliu.
Apie to “piktybinio auglio” priežastis kitas Sėjos bendradarbis, Z. Dailidka, taip pasisako:
— Atrodo, kad yra trys vyraujantieji punktai: a) vadovėlis “Tėvų nameliai brangūs”, b) santykiai su pavergtąja tauta ir c) nereguliarumai bei sukčiavimai JAV LB VII Tarybos rinkimuose. (1973.V.19-20 d. Red.). Be šių trijų bendrinių priežasčių dar yra apylinkėse vietinių nesutarimų.
— Negalima pritarti RB nusistatymui dviejuose pirmuose punktuose: a) vadovėlis “Tėvų nameliai brangūs” iki buvo išspausdintas bei pasiekė lituanistines mokyklas perėjo daug rankų, autorės, kalbos taisytojų, JAV LB Švietimo Tarybos ir kt., ir niekas jų nepastebėjo vadovėly baisios propagandos esamajai dabar Lietuvoje santvarkai bei okupantui, bet supažindinimą bręstančio lietuvių išeivijos jaunimo su dabartinės pavergtosios Lietuvos gyvenimu. Knygelės kūrėjai siekė pavaizduoti mokykliniam jaunimui realų šių dienų vaizdų, bet ne praeities istorinį gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. Žinoma, galima ir kitaip galvoti, bet dėl šio vadovėlio daryti toli siekiančias išvadas, o ypač dėl to ardyti vieningą LB ir steigti RB nebuvo rimto pagrindo. Eidami šitokia tvarka, visada surasime skirtingų veikėjų nuomonių įvairiais klausimais, skaldysimės ir tūpčiosime vietoje, mažai ką gero atlikdami.
— b) RB ryšius su pavergtąja tauta vaizduoja kaip bendradarbiavimų su Lietuvos okupantu. Iš tikrųjų niekas iš LB veikėjų šitokio bendradarbiavimo nesiekia ir nevykdo ( . . .) Kaltinti bendrinę organizaciją, kokia yra VLB ir JAV LB, bendradarbiavimu su okupantu, pritarimu vaikų vežimo į okupuotos Lietuvos pionierių stovyklų, studentų kelionėms į Vilnių lituanistikos studijuoti bei kitais panašiais prasimanymais ir tuo būdu pradėti bei gilinti LB skilimą jokiu būdu negalima ir šitokia RB pozicija nesusilauks daugumos lietuvių visuomenės paramos.
O apie “nereguliarumus bei sukčiavimus” 1973. LB tarybą renkant Sėjos bendradarbis rašo:
— 1973 m. įvyko JAV LB VII
Tarybos rinkimai visų didžiausioj Vid. Vakarų apygardoj (Rinkimai vyko tuo pat metu visose JA Valstybėse. Red.) Balsuotojai, pastebėję įvairiose rinkimų apylinkėse nesklandumus, pasiskundė JAV LB Garbės Teismui. Jų skundai nebuvo svarstomi, nes skundams paduoti terminas buvo pasibaigęs. PL (Pasaulio Lietuvis, Red.) trumpai pranešė, kad Garbės Teismas skundus nesvarstė ir visas reikalas užbaigtas.
Sėjos bendradarbiui atrodo, kad toks reikalo užbaigimas nesiderina su demokratija. Išvada klaidinga. Be abejojimo, patys rinkimų nereguliarumai rinkimų eigoje, jei tokių pasitaiko, nesiderina nei su demokratija, nei su įstatymais. Tačiau taip pat yra faktas, kad demokratinių rinkimų terminai yra prekliuzyviniai. Praleidai terminą — baigta. O kad rinkimų eiga per ilgai neužsitęstų, rinkimų terminai paprastai yra gana trumpi. Nei teigiant, nei neigiant Sėjos bendradarbio minimus 1973 rinkimų nereguliarumus Chicagos apygardoj, tegalima objektyvi viena išvada: garbės teismo nutarimas reikalą užbaigė. Belieka svarstyti priemones, kad ateity nesklandumų nebūtų. Dėmesio vertas faktas, kad iš aštuonių rinkimų apygardų vienų vienoj Chicagos apygardoj atsiradę nesklandumų ir skundų, o kitose septyniose rinkimų apygardose jokių nesklandumų nepasitaikė. Tas rodo, kad pačios rinkimų taisyklės buvo tinkamos. Savotiškas sutapimas — amerikiečių spauda ryšium su JAV prezidento rinkimais taip pat vis linksniuoja Chicagos rinkimų nereguliarumus. Antra vertus, rigoristinės rinkimų taisyklės, užuot skatinę visuomenę rinkimuose dalyvauti, tik atstumtų nuo dalyvavimo. Tai būtų nuostolis LB organizacijai. Nepriklausomos Lietuvos demokratinių rinkimų (iki 1926 perversmo) tvarkingai eigai užtikrinti rinkimų komisijų posėdžiuose galėjo dalyvauti kandidatų siūlytojų atstovai. JAV LB Valdyba išmintingai tokią galimybę numatė ir JAV LB VIII Tarybos rinkimam.
Išeivijos tautinio išlikimo receptai
Tėviškės Žiburiai (1976.III.4) apie mūsų išeivijos tautinio išlikimo receptus, be kita ko, rašo:
— Pastaraisiais metais išeivijai peršamas kaip magiškas receptas — ryšiai su Lietuva, kad ir pavergta. Sakoma, tuo būdu išeivija liks lietuviška, vaikai nuvažiavę į Lietuvą per trumpų laiką išmoks lietuviškai, o suaugę skaitys Lietuvoje išleistas knygas ir tuo būdu visos problemos išsispręs. Taip, šiame tvirtinime yra dalis tiesos. Normaliai palaikymas ryšių su gimtuoju tėvų kraštu yra tautinio atsigaivinimo šaltinis. Dėl to ir lietuviškoji išeivija netvirtina, kad ryšiai su tauta nereikalingi . . . Prileiskime, kad vieną dieną Lietuvoje sąlygos pagerės tiek, kad apylaisviai galima bus nuvažiuoti, pabuvoti, pagyventi. Žinoma, išeivijai, ypač jaunimui, būtų nemaža pagalba, tačiau ir tai nebūtų magiškas receptas. Ir jis nesulaikytų nuo nutautimo. Juk prisiminkime nepriklausomos Lietuvos laikus. Tada ryšiai tarp išeivijos ir Lietuvos buvo patys geriausi, bet ar galėtume sakyti, kad jie sulaikė išeiviją nuo nutautimo ir ištirpimo svetimuose katiluose? ... Iliuzija yra manyti, kad vaikas ar jaunuolis, nuvykęs į Lietuvą, per kelias savaites pasisems lietuviškos kultūros ir stebuklingu būdu taps sąmoningu lietuviu. Tautinį ir krikščionišką pagrindą vaikas turi gauti jau išeivijoje, o lankymasis Lietuvoje gali tiktai sustiprinti tai, kas jau pasiekta.
Teisingas principas, kad išeivijos tautiniam savitumui išlaikyti nėra kokio vieno magiško recepto. Tačiau nebuvimas tokio magiško vieno recepto dar nereiškia, kad niekam neverti įvairūs daliniai receptai, kurių tarpusavinė sąveika kaip tiktai gali kuo paveikiausiai išeivijos tautiniam savitumui pasitarnauti. O kai kurių tų dalinių receptų atžvilgiu Tėviškės Žiburių bendradarbiui, atrodo, ima ir pristinga objektyvaus masto. To rezultatas — tendencingas nuvertinimas išeivijos, pirmiausia išeivijos jaunimo, lankymosi sovietų okupuotoje Lietuvoje, taip pat neapdairus palakavimas nepriklausomos Lietuvos ryšių su išeivija.
Atrodo, Tėviškės Žiburių bendradarbiui visiškai svetima nuotaika, kurią sudaro laisvam žmogui apsilankymas kalėjime ir susitikimas su kalinamais artimaisiais ir patiem tiem aplankytiem kalinamiesiem. Faktiškai kalėjiminėmis sąlygomis lankymasis lankytojui daug giliau įsirėžia į sąmonę ir širdį, nekaip lankymasis laisvės sąlygomis. Ne be pagrindo Bažnyčia į patariamų gerų darbų sąrašą yra ir kalinių lankymą įrašiusi.
Nepriklausomybės laikais ryšiai tarp išeivijos ir Lietuvos galėjo ir gal net turėjo būti patys geriausi. Deja, faktiškai tokie nebuvo. Net dažnas Draugas, nekalbant apie Keleivį ar Naujienas, buvo poperversminėj Lietuvoj konfiskuojamas. O kiek sunkumų teko įveikti organizuojant I-jį pasaulio lietuvių kongresą 1935! Bet ir tokiomis demokratinei išeivijai nepalankiomis Lietuvos autoritetinio režimo sąlygomis grynai privati iniciatyva labai daug padėjo. Tėvų marijonų ir seselių kazimieriečių glaudūs ryšiai ir abipusis lankymasis, studijavimas Lietuvoje labai stiprino tiek išeivijoje esančių tų vienuolijų tautinę sąmonę, tiek ir visos išeivijos.
“The Baltic Dilemma”
Šiokia antrašte Melboumo (Australijoje) universiteto profesorius emeritas latvis Edgars Dunsdorfs išleisdino išsamų raportą apie tai, kaip Australijos buv. vyriausybė įvykdė Baltijos valstybių įjungimo į Sovietų Sąjungą de jure pripažinimą, kokios buvo baltiečių ir pačių australų reakcijos dėl tokio vyriausybės žingsnio, kokios galėjo būti tokios politikos priežastys ar motyvai. Kas norės nuodugniau su ta byla susipažinti, tam prof. Dunsdorfso knyga labai pravers.
Įdomu, kad ir kai kurie Australijos teisių mokslo dėstytojai bandė tą savo vyriausybės žingsnį teisinti, tardami, kad tarptautinėje teisėje žinomoji Stimsono doktrina (nepripažinti teritorinių užgrobimo teisėtumo) maždaug privaloma tik Jungtinėms Valstybėms. Dunsdorfs tokius “teisinius” argumentus taikliai įvertina. Jis išsamiai analizuoja ir vyriausybės to savo veiksmo pateisinimo argumentus.
Pirmasis knygos skyrius (viso aštuoni skyriai) — 36 puslapiai — skirtas glaustai Baltijos valstybių geografinei, istorinei, politinei apžvalgai. Joje smigo į akį faktas, kad pradžioje kažkieno padarytas neapsižiūrėjimas ir suklydimas ilgainiui gali tapti istorine “tiesa”. Ir Dunsdorfs savo knygoje NKVD 1939.X.11 įsakymą No. 001223 laiko Serovo garsiąja instrukcija, nors faktiškai tai du visai skirtingi dokumentai. Sunku pasakyti, kas pirmasis NKVD 1939. X.11 įsakymą Nr. 001223 palaikė Serovo instrukcija. Bet tokia versija jau figūruoja Kersteno komiteto raportuose. Tokiu rimtu šaltiniu ir prof. E. Dunsdorfs galėjo patikėti. Faktiškai NKVD 1939.X.11 įsakymą Nr. 001223 su Serovo instrukcija sieja tik tai, kad abu dokumentai taikomi sovietiniams liaudies priešams. NKVD 1939.X.11 įsakymas Nr. 001223 kalba apie “ėmimą ataskaiton” (jo tekstas nežinomas, nes jį tik cituoja Guzevičius ir Gladkovas savo įsakymuose), o NKGB komisaro pavaduotojo Serovo instrukcija kalba apie deportacijų vykdymo techniką. Beje, pats NKGB komisariatas įsteigtas tik 1941 pradžioje. Tad ir NKGB komisaro pavaduotoju Serovas galėjo tapti tik nuo 1941 pradžios. Lietuvos Pasiuntinybės Londone 1946 biuletenis Serovo instrukciją datuoja 1941 sausio 21 data. Šiauliuose rastas Serovo instrukcijos egzempliorius yra be datos. Tatai, matyt, ir paskatino kai ką ją suplakti su NKVD įsakymu Nr. 001223, padarant Serovą didžiausiu sovietinio genocido meisteriu. Tos netikros versijos laikosi ir Dunsdorfs.
Neaišku, iš kurio šaltinio savo knygai Dunsdorfs ėmė duomenis apie pirmos sovietų okupacijos aukas Lietuvoje, kurių iš viso tebuvę 30,485. Faktiškai vien tik birželio masinės deportacijos pareikalavo 34,260 lietuvių. O kur žudynių aukos? Kur iš kalėjimų išvežtieji į mirties stovyklas?
Klaidingai autorius mini ir buv. Vliko pirmininko prof. Kairio-Kaminsko išlaisvinimą iš nacių kalėjimo Bavarijoje. Faktiškai iš nacių kalėjimo Bavarijoje buvo išlaisvinta vlikininkų grupė, bet joje prof. Kairio-Kaminsko nebuvo.
Bet šie knygos įvadinio skyriaus netikslumai nenuvertina autoriaus kruopščiai surinktos dokumentacijos apie Australijos Whitlamo vyriausybės politikos Baltijos valstybių atžvilgiu peripetijas. Atrodo tik, kad knyga truputį per anksti išėjo (1975), nes, kiek palaukus, būtų galėjus pasipildyti dar vienu skyrium apie tai, kokio poveikio Whitlamo vyriausybės pataikūniškas gestas Maskvai bus turėjęs vyriausybės partijos skaudžiam pralaimėjimui Australijos rinkimuose. Kažin ar tarptautinių santykių istorijoje nebus tik pirmas toks atvejis, kad, pasikeitus krašto vyriausybei, būtų atšauktas buvusios vyriausybės padarytas de jure pripažinimas. Maskvai tai didelis diplomatinis smūgis.
Edgars Dunsdorfs. The Baltic Dilemma, the case of the de jure recognition by Australia of the incorporation of the Baltic States into the Soviet Union, Robert Speller & Sons, Publishers, Inc., New York, 302 psl. $12.50.
Vt. Vt.
