VERŽIMASIS Į KOEGZISTENCIJĄ
TAUTINĖS DRAUSMĖS KLAUSIMAS
Rašytojas Jurgis Jankus puikioje apysakoje “Po raganos kirviu” vaizduoja jauną berniuką Jakamutį, kuris naktį miške iš lakštingalų lizdų kiaušinėlius rankiojančios raganos pagrobė šluotą. “Atiduok šluotą! — ji griežė dantimis ir abiem rankom siekė Jakamutį, bet pasiekti negalėjo: rankos rėmėsi kaip į nematomą sieną”, mat, Jakamutis buvo apsibarstęs apie save stebuklingų žolelių ratą. “Ragana kelis kartus apėjo aplinkui, ieškodamas ar neras kokios spragos, per kurią galėtų prieiti prie Jakamučio, bet nieko neradusi, pradėjo švelniai kalbėti...” (Po raganos kirviu, 20 p.).
Mums tam tikra prasme irgi pasisekė pagrobti Lietuvą pavergusios raganos šluotą. Per daugiau negu dvi dekadas rusiškoji ragana irgi ieškojo spragų prie mūsų prieiti ir atkeršyti, bet jų nerado. Mus irgi saugojo "stebuklingos žolelės” — tarptautinė teisė ir dar labiau vieninga mūsų pačių valia.
Piautuvu ir kūju apsiginklavusi ragana griežė dantimis, ieškodama spragų tarptautinės teisės užtvaroje. Visą eilę valstybių reikalavo išduoti lietuvius patriotus, apšaukusi juos “karo nusikaltėliais”, bet vis atsimušė į sieną. Nieko nelaimėjusi prievarta, ėmė kalbėti "švelniu balsu”. Tąsyk plyšiai atsirado, ir jie atsirado ne mus fiziniai saugančioje tarptautinėje teisėje, bet mūsų pačių vieningos valios atsparumo pylime.
Apie atsiradusius plyšius prie Atlanto ir Pacifiko “Į Laisvę” skaitytojai buvo painformuoti praėjusiame numeryje. Abiejose vietose plyšiai liko neužtaisyti. “Draugas” Vladimirovas sąlytį su tam tikru lietuvių sektoriumi New Yorke tebepalaiko. Plyšį prie Pacifiko nenutrūkstančiomis išradingiausių keiksmažodžių virtinėmis “Dirvoje” lipdo Bronys Raila, bet plyšys nuo to tik platėja.
Naujas įskilimas, kuris jau kiek seniau buvo susidaręs pylimo viduje, pastaruoju metu į paviršių iškilo ir Čikagoje. Dr. T. Remeikis (“Lituanus” žurnalo vyr. redaktorius ir skautų veikėjas), R. Mieželis (Santaros-Šviesos veikėjas) , R. Dirvonas (Lituanicos sporto klubo vadovas), V. Germanas (Lituanicos klubo narys ir skautų veikėjas) ir J. Kaunas (Lituanicos klubo narys) ėmėsi iniciatyvos suorganizuoti krepšinio komandos išvyką į pavergtą Lietuvą. Žymieji krepšininkai keliauti atsisakė. Imtasi lipdyti komandą iš antraeilių.
Patriotinė spauda ir viešoji opinija tautinės drausmės ardytojų iniciatyvą pasmerkė. Ypatingai taikliai šios išvykos žalą nurodė vienas iš iškiliausių krepšininkų, “Neo-Lituania” komandos kapitonas E. Modestas “Dirvoje” (Nr. 69). Sunerimę lietuvių jaunimo organizacijų vadai 1967 m. birželio mėn. 17 d. Čikagoje sukvietė jaunimo vadų konferenciją, kurioje šis reikalas nuoširdžiai ir pilnai buvo diskutuotas. Jaunimo vadai (įskaitant ir vyriausius skautų vadovus ir Santaros-Šviesos atstovą) vieningai nutarė apeliuoti į savo organizacijų narius bendravime su pavergta Lietuva laikytis Clevelando veiksnių konferencijoje priimtų tautinės drausmės normų.
Laikas parodys, ar ir savo vadų balsui “tautos gelbėtojai” pasiliks kurti.
Iš lietuvių kalba leidžiamų laikraščių JAV-se sportininkų kelione į pavergtą Lietuvą žavisi tik komunistinė “Vilnis” ir tautinės ištikimybės atsisakiusi brooklyniškė “Vienybė”.
Silpna vieta pastebėta ir Lituanistikos Institute. Instituto prezidentas dr. Jonas Balys išsiuntinėtame nariams aplinkraštyje, kuriame apžvelgiamas antrasis Lituanistikos Instituto suvažiavimas Philadelphijoje 1967 m. gegužės mėn. 6-7 d.d., rašo: "Diskusijų metu daug laiko sugaišino triukšminga kokių šešių narių mažuma, kuriai nepatiko LI statuto 6 str. papildymas tokiu sakiniu: ‘Instituto nariais negali būti asmenys ar organizacijos, nepritarią Nepriklausomos Lietuvos idėjai’.. . Nepatenkintieji, kurių elgesį įvertins istorija, metėsi į formalizmą, esą, prezidiumas iš viso neturėjęs teisės pravesti tokį balsavimą.”
Su tautinės drausmės nuostatais prasilenkė ir dalis Paryžiaus lietuvių, jų tarpe keli Prancūzijos Lietuvių Bendruomenės vadovai, pagerbdami iš Lietuvos atvykusį Lietuvos laisvės kovą šmeižiančio filmo kūrėją.
Į formaliai neaptartų, bet moraliai visuotinai priimtų tautinės drausmės normų laužytojų eiles priskirtini ir tie, kurie priešingame ekstremizme visur įžiūri bolševikų agentus ir talkininkus. Tokiu nerinktu priešingo ekstremizmo vadu yra tapęs LB Clevelando I apylinkės pirmininkas Julius Smetona, kuris “Laisvojoje Lietuvoje” be atvangos puola Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybą, kaltindamas ją "glosnumu bolševikams”, “tautiniu nemoralumu”, “pragaištingumu lietuvių tautai” ir t.t.
Tarp abiejų ekstremizmų yra šimtai labai komplikuotų klausimų ir klausimėlių, kuriuos galės patenkinamai išspręsti tik gera valia ir lietuviškos sąžinės jautrumas. Taisyklėmis nustatytos tautinės drausmės normos reikalingos tik ekstremistiniams prasiveržimams sulaikyti.
J. Žiograkalnis
