1977 METINIS VLIKO SEIMAS

Seimo atstovai ir nutarimai

Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą, pagal statutą, sudaro 15 narių, kurie į metinius Vliko seimus siunčia po tris atstovus (5 str.). Į 1977 gruodžio 3-4 d.d. St. Petersburg, Fla., įvykusį seimą 36 atstovus delegavo 13 vilkinių grupių. Dvi grupės buvo neatstovaujamos.

Vieša paslaptis, kad septynios iš 15-kos vilkinių grupių nei teoretiškai neegzistuoja, nei praktiškai lietuviškame gyvenime nebesireiškia: neturi savo skyrių, nedaro jokių suvažiavimų, nerenka centrinių organų. Jų atstovų į vyriausiąją Lietuvos laisvinimo instituciją niekas nedeleguoja ir niekas neturi autoriteto atšaukti. Šiai neegzistuojančių organizacijų grupei priklauso: Lietuvių Krikščionių Darbininkų Sąjunga, Lietuvių Rezistencinė Santarvė, Lietuvių Vienybės Sąjūdis, Lietuvos Darbo Federacija, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Lietuvos Ūkininkų Partija (atstovų neatsiuntė) ir Lietuvos Ūkininkų Sąjunga. Gyvųjų vienetų grupei priklauso: Lietuvių Fronto Bičiuliai, Lietuvių Krikščionių Demokratų Sąjunga, Lietuvių Tautinis Sąjūdis (teoretinė organizacija, atstovaujanti Vlike ALT sąjungai; atstovų neatsiuntė), Lietuvos Atgimimo Sąjūdis, Lietuvos Socialdemokratų Partija, Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjunga, Mažosios Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis ir Rytų Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis.

Registruojant šio seimo keistumus, tenka pastebėti, kad neegzistuojančios grupės atsiuntė tiek pat atstovų, kiek ir gyvosios — po 18. Amerikos Lietuvių Taryba skelbė, kad į Vliko seimą siunčianti tris delegatus — dr. K. Šidlauską, dr. V. Šimaitį ir dr. J. Valaitį. Gi Elta komunikatas visus šiuos asmenis įtraukė į Vliką sudarančių grupių sąstatą. Gal nebūtų nekuklu Amerikos Lietuvių Tarybą paprašyti viešo paaiškinimo, ar jos vadinamiems delegatams ir kelionė buvo apmokėta iš Altos kasos?

Prie keisčiausių keistumų reiktų priskirti faktą, kad dr. K. Šidlauskas Vliko seime dalyvauja Lietuvių Krikščionių Demokratų Sąjungos sąraše, kai tuo tarpu Amerikos Lietuvių Taryboje jis atstovauja Amerikos Lietuvių Tautinei Sandarai, kuri krikščionims demokratams nei ideologiškai, nei politiškai negimininga. Įdomu būtų iš paties Šidlausko išgirsti, kuriai politinei grupei iš tikro jis priklauso.

Reikia kiek nustebti, kad šiame seime nebuvo atstovų Lietuvių Tautinio Sąjūdžio, kuris paprastai Vliko seimuose būdavo stipriai atstovaujamas. Gal gi tai buvo sąmoningai padaryta, nes pastaruoju metu kai kurie Amerikos Lietuvių Tautinės Sąjungos veikėjai labai užimti pastangomis politiškai likviduoti Vliko vicepirmininką dr. Bronių Nemicką. Šia prasme yra simptomingi nepagrįsti “Dirvos” išpuoliai prieš Vliką.

Seimo nutarimai, šiuo kartu gan inteligentiškai suredaguoti, patvirtina originalius Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto tikslus, kurie pilnai sutampa su lietuvių tautos pastangomis išsilaisvinti iš Sovietų

Sąjungos okupacijos. Sveikintina seimo rekomendacija “Vliko tarybai ir valdybai sudaryti iš kvalifikuotų asmenų specialią komisiją išsamesnei programai paruošti, įtraukiant į šį darbą jaunesniąją kartą”. Linkėtina, kad Vlikas šio seimo nutarimo, kaip dažnai atsitinka, neužmirštų ir kad nutarimo neinterpretuotų, jog minėta komisija sudarytina tik iš jaunosios kartos atstovų.

Seimo pasisakymas prieš tuos, kurie pasiduoda sovietinėms provokacijoms (reikia manyti, besireiškiančioms Vliko apimties rėmuose), gina vyriausią laisvinimo instituciją nuo politinės korupcijos, kuri savo laiku jai daug žalos yra padariusi.

Geras ir reikalingas seimo priminimas Vilkui rūpintis “Lietuvos valstybinį tęstinumą sutvirtinti”, bet vargu išmintinga buvo patarti tuo reikalu “susisiekti su Lietuvos Diplomatine Tarnyba”. Vliko ryšiai su Lietuvos diplomatine tarnyba jau eilę metų yra pozityvūs ir praktiškai normaliai funkcionuoja. Vieša deklaracija vargu buvo reikalinga. Tačiau beveik nedovanotinas seimo neapsižiūrėjimas, kad šioje vietoje buvo nepastebėta Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, kuri, būdama globalinė organizacija, Vilkui turėtų būti natūralus partneris. Tas neapsižiūrėjimas juo labiau metasi į akis, kai seimas pastebėjo Pasaulio Lietuvių Jaunimo sąjungą ir patarė su ja stiprinti bendradarbiavimą. Patarimas geras, tačiau PLJ sąjunga politiniame darbe daro tik pirmus žingsnius, kada PLB-nė yra jau toli nužygiavusi.

J. Pašilis

Bendri seimo įspūdžiai  1977 m. gruodžio mėn. 3-4 d.d. įvykęs St. Petersburge, Fla., VLIKo metinis seimas jau praeity. Valdomųjų organų veiklos pranešimai, dvi paskaitos, seimo dalyvių posėdžiai komisijose bei diskusijos plenume tai ir buvo seimo narių veiklos plotmė, ieškant veiksmingesnių priemonių VLIKo veiklos ateičiai, išplaukiančiai iš šių dienų tarptautinės politikos aktualijų.

Apie Lietuvos valstybingumo apraiškas ir formas praeity prof. dr. Broniaus Kaslo skaityta paskaita gerai paruošta, išsami ir gan įdomi, bet, kai neturinti ryšio su dabartine veikla, nebuvo entuziastų diskusijoms. Susidarė įspūdis, kad vietoj iškėlimo istorinės praeities, tikslingiau būtų seime gvildenti aktualius, susijusius su VLIKo veikla dabarty ir ateities perspektyvomis klausimus.

Visus nustebino ir susilaukė išskirtino dėmesio bei audringų ovacijų prof. dr. Aleksandro Štromo paskaita. Jis pabėrė daug aktualių ir logiškų minčių, kurios jau buvo paskelbtos mūsų periodinėje spaudoje. Itin visus nustebino paskaitininko, kaip išaugusio ir išsimokslinusio komunistinėje sistemoje bei pasiekusio aukštumų valdančiose sferose, viešas išėjimas su pasiūlymais konkrečiai veiklai prieš komunistinį režimą. Jo nuomone, rusiškas kolonijalinis komunizmas jau braškantis ir reikią būti pasiruošusiems tam momentui kada jis visai subyrės. Pagrindinė jo siūlomoji mintis, tai nedelsiant turėtų būti sukurta suverenumo tęstinumui konstituciniai juridinė vyriausybė teisinių funkcijų vykdymui bei ruošimas programos būsimai nepriklausomai Lietuvai, nes, jo nuomone, tik išeivija gali tokius klausimus laisvai svarstyti. Pasisakė jis ir už kuo glaudesnį bendravimą su krašto lietuviais. Prof. dr. A. Štromo sugestijos išeivijos lietuvių politinei veiklai seimo dalyvių buvo svarstomos, diskutuojamos ir dalinai atsispindėjo seimo priimtose rezoliucijose. Privačiuose pokalbiuose dėl jo sugestijų buvo įvairių nuomonių bei komentarų. Kaip ten bebūtų, tenka pripažinti, kad bene pirmą kart VLIKo seimų istorijoj pasirodė toks paskaitininkas su taip drąsiais, uždegančiais bei neatidėliotinais siūlymais. Tai buvo originalios ir, atrodo, gan aktualios bei reikšmingos mintys.

VLIKo tarybos pirmininko dr. Juozo Vėbros ir VLIKo valdybos pirmininko dr. Kęstučio Valiūno pranešimai buvo išsamūs ir vaizdingi.

Stebint seimo dalyvius ir jų atstovaujamas organizacijas, teko susimąstyti ir apie patį VLIKą. Dauguma seimo dalyvių jau yra sulaukę žilo plauko. Nemaža dalis su gera patirtimi, o kai kurie jų atstovaujamų organizacijų veteranai. Visa bėda, kad dauguma VLIKo grupių neturi prieauglio, o kai kurios jau ir dabar net atstovų nebesugraibo. Tenka pripažinti VLIKo reikalingumą, jo reikšmę ir primatą, bet, atrodo, aukščiausias laikas jau susirūpinti ir paties VLIKo ateitimi, nes išnykus buv. partijų likučiams, atpuls ir jų atstovavimas. O kas tada? Realiai vertinant laiko ir aplinkybių reikalavimus, ar ne laikas galvoti ir apie VLIKo persitvarkymą, sustiprinant jį realiu ir tvirtu užnugariu išeivijoje.

Kazys Gimžauskas