JUODI DEBESYS VIRŠ DZŪKIJOS
Anelė Devyžytė-Marcinkevičienė (Klajūnė)
□ Kunigaikščio Vaidoto grupės ryšininkė Anelė Marcinkevičienė-Klajūnė Krasnojarsko krašte, tremtyje
Gimiau 1923 m. Marijampolės aps., Balbieriškio vls., Žiūronių k., gausioje penkių brolių ir trijų seserų šeimoje. Tėvai buvo ūkininkai, turėjo 12 ha žemės. Ji nepajėgė mūsų visų išmaitinti, todėl teko tarnauti pas stambesnius ūkininkus.
Mane, šešerių metų mergaičiukę, tėveliai išleido tarnauti - ganiau gyvulius pas Vaivos kaimo gyventoją, buvusį Lietuvos savanorį Zygmantą Kostantą. Jų šeimoje dažnai buvo kalbama apie mūsų tautos kančias ir kovas už Nepriklausomybę. Mano tėveliai Kazlauskai, taip pat daug pasakojo apie nuolat svetimų batų trypiamą mūsų tėvynės praeitį.
Mano šeimininkams teko skaudus likimas. Vieną 1946 m. dieną, jiems išvykus iš namų, enkavedistai su mūsų tautos išdavikais, radę namuose tik mažus vaikus, susodinę juos į sunkvežimį, išvežė. Tik Juozukui pavyko iššokti per langą ir pasprukti. Tėvai, grįžę ir neradę trijų vaikų, labai sielojosi. Tėvo sveikatą palaužė nuolatinis slapstymasis, baimė, sielvartas dėl savo vaikų likimo, ir jis neužilgo pasitraukė iš gyvųjų tarpo.
... Lietuvą okupavus antrą kartą, jaunus vyrus pradėjo imti į kariuomenę. Mano vyras Juozas Marcinkevičius ir mano brolis Petras Kazlauskas atsisakė tarnauti savo tautos priešams ir 1944 m. pabaigoje pasitraukė į mišką partizanauti, sakydami: "Jeigu žūti, tai savoje žemėje, už savo idėjas". Vyras pasirinko slapyvardį Lapinas, o brolis Genys. Priklausė Dainavos apygardos Vaidoto rinktinės pirmam būriui Dzūkijoje.
Nuo tada ir prasidėjo mano vargai. Rodos, juodi debesys užslinko ant mūsų Dzūkijos. Gyvenau pas vyro tėvus. Nebuvo ramybės nei dieną, nei naktį.
Balbieriškio vls. Vaivos kaime pas ūkininką Naudžiūną po gyvenamojo namo grindimis buvo bunkeris. Jame dažnai slėpdavosi partizanai, tarp jų Antanas Būbnys-Kerštas. Šio brolis Pranas, sugrįžęs iš sovietinės armijos, po dviejų savaičių buvo suimtas. Pranas, neišlaikęs kankinimų, žinodamas brolio slapstymosi vietą (Naudžiūnų bunkerį), jį parodė. Vėliau P.Būbnys buvo saugumo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.
1946 m. lapkričio 22 d. apie 9 vai. ryto, didelės gaujos enkavedistų ir stribų pradėjo supti Naudžiūno sodybą. Tą nelaimingąją dieną pas juos buvo kūlimo talka ir žmonių susirinkę apie 20, o bunkeryje slėpėsi mano vyras Juozas Marcinkevičius-Lapinas ir brolis Pranas Kazlauskas-Genys. Aš ir 4 metų sūnelis atėjome jų aplankyti ir patekome į apsuptį. Pamačiusi tiek daug kariškių, supančių mus, klausiau vyro ir brolio: "Ką dabar mums daryti?" Brolis atsakė: "Nežiūrėk tu mūsų, o žiūrėk pati savęs". Tai buvo paskutiniai mano brolio žodžiai.
Jie tuojau sulindo į bunkerį, o mes pradėjome nešti grūdų maišus ir pilti ant bunkerio viršaus. Buvau praradusi bet kokią viltį, kada nors juos pamatyti gyvus. Tai buvo skaudžios paskutinės jų ir mano su sūneliu gyvenimo minutės.
Mus suvarė į pašiūrę, ir ten staiga pasigedau sūnaus. Jis, kai tik pamatydavo rusų kariškius, slėpdavosi po lova ar už krosnies, o aš šiuo klaikiu momentu visai buvau užmiršusi jį. Sargyba neleido jo ieškoti. Pamačiusi šeimininkę, paprašiau, sūnų suradus, atvesti pas mane. Sūnelis atėjęs pašnabždėjo man į ausį: "Mamyte, visur grindys išardytos, bet ten kur tėvelis su dėde - dar ne, bet greitai, greitai juos šaudys, klausyk!" Ir staiga užvirė arši kova, kuri tęsėsi nuo 9-os ryto iki 4-os vakaro. Pirmoji ugnis pasigirdo iš pistoleto. Mes vis girdėjom komandą "vpiriot, vpiriot", po to automatų ir kulkosvaidžių šūvius. Minutei nutildavo ir vėl tas pats. Okupantai, norėdami uždegti pastatą, surišę po dvi ar tris granatas, mesdavo į namą ir pagaliau jį uždegė.
Mačiau per pašiūrės langelį, kaip mano vyras iššoko per langą ir krito prie degančio namo. Paskui jį, kiek toliau pabėgėjęs, buvo nušautas ir brolis. Tuomet visus sustatė po du, pravedė pro degėsius, įsakydami nesidairyti ir įspėdami, kad galvą pasukus į šalį, bus šaudoma be įspėjimo.
□ Petras Kazlauskas-Genys
□ Juozas Marcinkevičius-Lapinas
Mano berniukas nesuprato to įspėjimo ir dairėsi į visas puses. Jis ir vėl šnabždėjo: "Mamyte, kiek daug rusų kareivių guli negyvų, mačiau ten ir mūsų dėdę, tik tėvelio niekur nematyti". Netoli kelio, kuriuo mus vedė, šalia Peršėkės upės gyveno ūkininkai Stiklakiai. Eidama galvojau, kaip man išgelbėti sūnų, ir staiga kilo mintis, kad sūnus pabėgtų ir pasislėptų pas minėtąjį gyventoją. Tuojau vieni kitus Įspėjome pasitraukti arčiau griovio. Keturių metų vaikui buvo sunku peržengti tą griovį, bet pasakius, kad reikia bėgti, jis tuojau per jį persirito ir bėgo, kiek tik jo mažos kojelės nešė.
Enkavedistai tuojau pradėjo klausinėti, kieno yra tas bėgantis vaikas. Berniukas pasislėpė sodybos kieme esančiame tualete. Kareiviai, apieškoję gyvenamą namą ir jo neradę, aprimo. Tik sugrįžę paklausė jo metų. Aš atsakiau, kad dar tik trijų ir tuo vaiko paieškos pasibaigė. Širdyje pasidarė šiek tiek lengviau. Mus varė toliau. Vakarop atsiradome Simne, kur patalpino į stribinyčią. Jos antrame aukšte buvo įrengtas kančių kambarys.
Tardymai daugiausia vyksta nakties metų. Prasideda gąsdinimu, nori įbauginti, o jeigu tai nieko nepadeda ir į jų klausimus neatsakinėji, pradeda fiziškai kankinti, mušti. Mane vis klausinėjo, kur yra mano vyras. Bijodama, kad galiu neiškęsti kankinimų pasakiau: "Vakar nušovėte mano vyrą". Po šių žodžių išvedė mane į kiemą, įsakydami jį parodyti. Apėjau numestus ant grindinio, apdegusius, išniekintus, mano širdžiai taip brangius žmones. Pamačiau širdį veriantį vaizdą. Brolio buvo nudegusi mundierio rankovė ir matėsi apdegusi ranka. Batai nuo kojų nutraukti, basas. Vyras buvo smarkiai apdegęs. Nebuvo jo nei rankų, nei kojų, o ir galva, turbūt metant iš vežimo atitrūkusi, gulėjo toliau. Prie jos tupėjo trys katės ir graužė.
Matydama taip žiauriai sužalotus jų kūnus, prisiekiau sau, kad būsiu iki mirties ištikima Tėvynei Lietuvai ir jos sūnums, paaukosiu už jos laisvę net savo gyvybę.
Vyrą stribams parodžiau, o brolio neprisipažinau. Po trijų dienų mane išvežė į Alytų. Patekau į mažą kambarėlį, kuriame buvo net 18 žmonių. Lango jame nebuvo, tik durys. Saugojo vienas stribas. Užpuolė parazitai, kuriuos rinkome į iš kažkur atsiradusį butelį. Praėjus dviem savaitėms, iš Alytaus kalėjimo mane išleido. Bet širdis jautė, kad laisvė tik laikina, tad negyvenau vienoje vietoje, o ėjau per žmones, pabūdama kur pora valandų, kur dieną, dvi, savaitę. Sunkus buvo mano klajūnės gyvenimas, tuo labiau, kad buvau ne viena, visur turėjau vestis ir mažąjį sūnelį.
1947 m pas vyro tėvus buvo talka - mynė linus. Norėdama jiems padėti, negalvodama, kad gali tekti susidurti su stribais, atėjau ir aš. Po darbo apie 20 moterų susėdome prie stalo valgyti. Tik staiga žiūrime, eina į kiemą stribų būrys. Visi suėjo ir į kambarį. Vyro sesuo pradėjo vaišinti degtine. Aš nešiau į stalą valgį ir raginau valgyli. Bet vienas jų pasikėlė, išsikvietė į prieangį vyro mamą ir pradėjo reikalauti pasakyti esančių moterų pavardes. To paties klausė ir vyro brolio. Supratusi, kad jau pakliuvau (o kalėjimo baisumą jau buvau patyrusi savo kailiu), mintyse rezgiau planą, kaip pabėgti. Nutariau rizikuoti, nors už stalo kampe sėdėjo taiklus kulkosvaidininkas. Ir nepajutau kaip iššokau pro langą. Prieš akis dar buvo aukšta perų tvora, bet nesunkiai nugalėjau ir šią kliūtį. Buvo 21-22 val. Stribai supratę, kad manęs nėra ir pamatę bėgančią, pradėjo šaudyti iš kulkosvaidžio. Parkritusi į arimą jaučiau, kaip nuo kulkų lietaus ant manęs byra žemė. Kėliau ir vėl bėgau, kol išsilaisvinau iš kulkų ugnies ir pasislėpiau. Laimė lydėjo mane, likau gyva. O jie sugrįžę pasakė vyro mamai, kad jos marti jau nušauta.
Buvo didelė šalna, po kojomis lūžinėjo ledukai, o aš tik su kojinėmis, todėl toli bėgti negalėjau. Atbėgusi pas netolimą kaimyną Marčiulyną, Peršėkės kaime, atsistojusi prie sienos, stebėjau, kas bus toliau. Išgirdau didelį triukšmą. Mačiau, kaip visus išrikiavo kieme ir nuvarė Krokialaukio link. Kaip vėliau sužinojau, sargybiniai beeidami prašė žmonių, kad jie kalbėtų jų naudai, kadangi šovinių daug iššaudė, o nieko nesugavo. Neužilgo sugrįžau vėl pas vyro tėvus. Atsargiai, kad šunys nesulotų, pasibeldžiau į duris. Išeiti į mišką visam laikui dar negalėjau dėl sūnaus, kurį norėjosi nors kiek paauginti ir dar galint padėti miško broliams.
1947 m. partizanas J.Menčinskas (prie Žuvinto ežero) paprašė parvežti rašomąją mašinėlę iš Alytaus į štabą. Ši užduotis pavyko gerai. Tada prašė nunešti į Balbieriškio mišką būrio vadui Vaclovui Petraškai-Patrimpui, kurio buvau ryšininkė, spaudą. Aš gyvenau pas Šiugždų kaimo gyventoją Račkauską, kur buvo ir mano brolis Viktoras. Jis rengėsi eiti pas seserį, gyvenančią prie miško Sūkurių kaime, tad ir paprašiau nunešti. Nenuėjus nė pusės kilometro, enkavedistai jį sulaikė ir patikrinę rado mano įduotą spaudą, kurioje buvo įvyniota partizanams žiedai su trispalvėmis. Brolį uždarė Alytaus saugume, kur jis daug iškentėjo. Praėjus dviem mėnesiams, įsidrąsinusi (nes buvo labai gaila brolio), nunešiau jam maisto. Iš karto mane sulaikė. Nuvedė į tardymo kabinetą ir suvedė akistaton. Brolis pasakė, kad spaudą jam perdaviau aš. Išpjaustę sagas, išvėrę gumas, atėmė iš plaukų segtukus ir, paėmę pasą, išvedė iš tardymo kabineto ir pasodino koridoriaus kampe. Po pusvalandžio leitenantas liepė eiti su juo į kamerą. Jis ėjo pirmas, aš paskui jį. Tada ir vėl šovė mintis, kad reikia bėgti. Iš saugumo pastato ėjo takelis į gatvę, kur stovėjo sargybinis, užsirėmęs ant tvoros, ir žiūrėjo į netoli esantį turgų. Aš staiga šokau į šalį, pro sargybinį į gatvę, įsimaišiau į žmonių minią ir laimingai pabėgau. Lankiau vyro ir brolio draugus miške, klausdama jų, ką man toliau daryti. Taip bėgo dienos, metai...
1948 m. ištrėmė iš tėviškės brolį Motiejų Kazlauską. Anksti rytą eidama aplankyti mamytės, iš toli pamačiau prie namų bėgiojančius žmones ir supratau, kas atsitiko. Jauniausias brolis Gediminas paspruko, ir mes abu, perbridę Peršokės upę, pabėgome. Pasislėpę krūmuose, matėme, kaip brolis Motiejus su žmona kraunasi į vežimą būtinus daiktus ir maistą. Išvežė brolį su žmona ir dukrele Aldute, o sūnelis Kostukas, kuriam buvo tik septyneri, iš Balbieriškio pabėgo. Tą kartą išvežė dar tris ūkininkus iš Žiūronių kaimo.
Aš meldžiausi ir prašiau Dievo, kad neišvežtų mūsų brangios mamytės, kuri labai sirgo. Bet ji liko gyventi savo namelyje. Nors ir savo žemėje gyvendama, mama labai daug iškentėjo: vaikų kalėjimai, tremtys, sūnaus žuvimas. Visa tai draskė jos - motinos - širdį. Užaugino 8 vaikus, o senatvėje, netekus sveikatos, nebuvo kam nė vandens paduoti. Iš mūsų aštuonių, tik dviem seserims neteko sunki tremtinio ar kalinio dalia, nors vyriausios sesers vyras buvo suimtas ir nuteistas 5 m. kalėti. Vyresnysis brolis Stasys nuteistas 25 m. katorgos, aš - 10 m., jaunesnysis brolis Viktoras - 6 m. ir Gediminas 3 m. Taip išsiskirstėm po plačią "tėvynę" -Irkutsko ir kitas Sibiro vietas. O vidurinysis brolis Petras atgulė savoje žemėje, su ginklu rankose kovodamas už šventą ir labai brangų žemės lopinėlį - Lietuvą.
1949 m. vieną saulėtą dieną išsiruošiau su ūkininku Lesevičiumi į Alytų. Nuo Ūdrijos pamatė stribai ir pažinę pradėjo vytis. Žmonės supratę, kad mus vejasi, stribams arklių nedavė, ir jie manęs neprisivijo. Atvažiavus į Alytų, pirmiausia nuėjau į bažnyčią padėkoti Dievui už išgelbėjimą. Po to į vaistinę gauti broliams nors kiek vaistų. Bestovint prie prekystalio, pamačiau kitoje gatvės pusėje tą patį stribą, kuris mane vijosi. Už kelių sekundžių jis jau buvo bedarąs vaistinės duris. Nieko kito neliko tik šokti pro langą ir bėgti. Aš taip ir padariau. Ištrūkti pasisekė. Pasislėpiau pas gerus žmones.
1950 m. draugės supažindino mane su Kauno geležinkelio depo viršininku Mykolu Stankevičiumi iš Šančių. Jis prižadėjo man padėti -prisiregistruoti ir gauti darbo Kaune. Visi jį pažinojusieji sakė, kad tai geras žmogus, bet aš jo žodžiuose pajutau kažką negero. Ir neapsirikau. Tas "gerasis" žmogus 1950 m. vasario 16 d. visus, kurie juo patikėjo, išdavė saugumui. Kaune buvome tik vieną parą. Iš čia išvežė į Vilniaus kalėjimą Sodų gatvėje, kur buvau laikoma metus ir penkis mėnesius.
Per pirmą tardymą Kauno saugume nuo manęs atskyrė sūnų. Jis, mažomis rankutėmis apkabinęs mano kaklą, šaukė: "Mamyte, aš noriu mirti kartu su tavimi". Juk jis matė nušautus savo tėvelį ir dėdę Petrą, todėl galvojo, kad nušaus ir mane. Nuvilkę paltuką, nuavę batus, uždėjo didelę "telogreiką" (šimtasiūlę), apavė dideliais batais ir išvežė į Vilnių. Ten, kalėjime, vesdami jį per kameras, visiems aiškino, kad tai yra "bandito sūnus". Skaudu tai ir dabar prisiminti. Vėliau jis pakliuvo į Vievio vaikų namus. Vaikai ypač giliai viską išgyvena, todėl ir jam visi tie gąsdinimai, baimė ir mažos širdelės skausmas paliko pėdsakus. Sulaukęs 24-erių, susirgo nervų liga ir serga iki šiol.
Mane tardė rusas Emilijanovas, vertėjas buvo kažkoks Kazlovskis. Po metų ir 5 mėnesių perskaitė nuosprendį, kad esu nuteista 10-čiai metų.
Vilniaus kalėjime kartu buvo ir brolis Gediminas. Su juo retkarčiais pasikeisdavome laiškeliais. Rašalą pasidarydavome iš sudegusių duonos plutelių, užpylę jas verdančiu vandeniu. Laiškus padėdavome sutartoje vietoje - ant vamzdžių tualete.
Kartą, stovėdama tardymo kameros kampe, per naktį iškankinta, pro langą pamačiau einančius vaikus iš vaikų namų, o priešpaskutinėje eilėje pastebėjau ir savo sūnelį. Nė nepajutau, kaip prišokau prie lango, kad jį iš arčiau pamatyčiau, nors už tai teko atkentėti.
1951 m. liepos mėn. gyvulinių vagonų sąstatas su Lietuvos sūnumis ir dukromis pajudėjo į, nežinomą svetimą kraštą. Atsisveikindami su savo brangia Tėvyne, meldėme Dievą neleisti mums pražūti ir giedojome: "Marija, Marija, išgelbėk nuo priešo baisaus".
Aš patekau į Mordovijos lagerius. Čia visos buvome politinės kalinės. Gavome lagerio drabužius, ant kurių turėjome užsisiūti numerius. Mano buvo 992-S. Pradžioje dirbau siuvykloje, vėliau lauko darbuose. Nuo blogo maisto ir varginančio darbo po 12 val. per parą labai nusilpome. Mano draugę paguldė į ligoninę. Norėjau jai parnešti nors vieną morką ir svogūną, tad sugalvojau juos prisirišti prie ilgo siūlo ir taip nepastebimai įsitraukti į zoną. Man pasisekė, ir aš turėjau ką nunešti nusilpusiai draugei. Eidamos pro kopūstų lysves, stengėmės koja paspirti ir išversti kokią galvą, o tada čiupdavom ją ir visos po lapą išsidalydavome.
Kartą atsidūrėme netoli didelio pomidorų lauko. Paprašiau sargybinį, kad leistų nors vieną jų nusiskinti. Sargybinis, nieko nepasakęs, nusisuko ir nuėjo nuo manęs tolyn. Tada aš šliaužte prišliaužiau tą kelių metrų atstumą, skyniau pomidorus ir mečiau į savo zoną brigados moterims.
□ Prie Velykų stalo. Antra iš kairės Anelė Marcinkevičienė. Mordovija
Ne visi sargybiniai buvo blogi. Teko sutikti keletą ir gerų, dar nenužmogėjusių, kurie mūs pagailėdavo.
1953 m. susirgus Stalinui, meldėme Dievą jo mirties. Kalbėti apie tai vengėme, nes ir lageryje buvo užverbuotų niekšų. Stalinui mirus, lageryje kaukė visos sirenos, o mes širdyse džiaugėmės. Tik viena lietuvė gailiai pravirko, ir tuo mus labai nustebino. Mes supykome, bet ji pasakė, kad verkia savo mamos, dėl Stalino mirusios Sibire. O kaip verkė rusų tautybės kalinės! Atrodė, kad jos laidoja savo tėvą ar motiną. Po Stalino mirties lagerio režimas sušvelnėjo. Sužibo viltis sugrįžti.
1956 m. daugelį amnestavo. Ankstyvą pavasarį pradėjo išleisti vienus į tremtį, kitus į Lietuvą. Abėcėlės tvarka šaukė į teismą, kur pasakydavo mūsų likimą. O kiek prisikankinome belaukdamos ir bespėliodamos, kas mūsų laukia! Ne viena barake moteris susirgo, buvo, kad ir išprotėjo. Toks didelis troškimas laisvės ir Tėvynės ilgesys.
Pagaliau iššaukė ir mane. Paklausė, už ką esu teista. Aš jiems atsakiau, kad nežinau, nes nieko blogo nesu padariusi. "O jei mes tau paskaitysim, ar tada prisiminsi?" "Jeigu ir jus taip muštų iki sąmonės netekimo, - pasakiau, - jūs irgi prikalbėtumėte, ko ir nebuvo." Pasiteiravo, kur yra mano motina, sūnus, broliai, ir kur aš norėčiau važiuoti. Atsakiau, kad pirmiausia norėčiau pamatyti sūnų ir senutę motiną.
Man leido grįžti į Lietuvą. 1956 m. gegužės 1 d. buvau jau Kaune ir tą pačią dieną atvykau į savo tėviškę, Žiūronių kaimą. Pasibeldusi į duris, išgirdau mamos balsą. Ji sėdėjo ant plytos, nes kambaryje buvo vėsu. Vargšė, neatpažįstamai susenusi, suvargusi, jau 82 metų mama. Apsikabinę džiaugėmės ir verkėme. Paskui ilgai ilgai kalbėjomės. Labai norėjo mane pavaišinti, bet nieko neturėjo. Nubėgau pas vyro seserį, kur gyveno atsiimtas iš Vievio vaikų namų mano sūnus. Jo neradau, buvo išėjęs pas draugus, ir aš atsiguliau pailsėti, nes buvau labai nuvargusi. Grįžęs sūnus rado mane miegančią ir pamatęs balsu pravirko. Mano atmintyje jis dar buvo mažas, o radau jau didelį.
Deja, Lietuvoje niekur nepritapau, niekam nebuvau reikalinga, išskyrus mamą ir sūnų. Nenorėjo niekas priregistruoti, duoti darbo, sakydami: "Grįžk ten, kur buvai." Nors ir labai nenorėjau vėl palikti Tėvynę, senutę motiną, kurios jau daugiau nematysiu, bet išeities nebuvo. Savo brolių, gyvenančių Krasnojarsko srityje, padrąsinta, nuvykau su sūnumi pas juos. Pradžioje buvo labai sunku. Vėliau sukūriau šeimą ir dar pagyvenau Krasnojarske 10 metų.
1964 m. vėl grįžau į Lietuvą. Nusipirkome Kaune butą ir pradėjome po truputį įsikurti.
Nesiskundžiu savo likimu, o džiaugiuosi, kad ir aš, paprasta Lietuvos kaimo dukra, galėjau paaukoti ant Tėvynės aukuro nors dalelę savęs, savojo gyvenimo.
