LIETUVIAI II-JO PASAULINIO KARO AUDROJ
TRUPUTIS IŠ PRISIMINIMŲ
Ats. j. Itn. B.
1943 mt. kovo men. man buvo įsakyta vykti į vieną lietuvišką kuopą karininko pareigoms. Susidarė nemaloni padėtis. Po derybų su atitinkamais preigūnais Kaune teko išvykti.
Mano dalinys tuo laiku stovėjo Rytų Lietuvoje. Nuvykęs prisistatau kpt. U., kuris čia vadovavo vienai kuopai. Kuopa dalyvauja kautynėse. Reikia pasakyti, kad tuo laiku toje apylinkėje buvo skaičiuojama keliolika tūkstančių rusų partizanų, kurie terorizavo ir plėšikavo vietinius gyventojus. Mažesnius dalinėlius užpuldavo ir sunaikindavo. Lapkričio mėn. prie Naručio ežero buvo užpultos dvi kuopos. Po žiaurių kautynių, durtuvais vyras prieš vyrą, patiesę apie 60 partizanų, iš tos apylinkės pasitraukia. Viena kuopa buvo apsupta ir apsupime išlaikyta apie 4 val. Tik po aršių kautynių rankinėmis granatomis ir minosvaidžiais pavyko priversti partizanus trauktis.
Daug kautynių turėta, kol galiausiai frontui artėjant teko trauktis. Buvo įsakyta ginti Lentvarį nuo besiveržiančios bolševikų kariuomenes, bet iš čia dar nesusidūrus su priešu buvome perkelti ruošti įtvirtinimus ir ginti Kauno. Jau bolševikams užėmus Palemoną ir persikėlus ties Prienais per Nemuną, buvome mesti tenai. Bolševikams su tankais smarkiau paspaudus, teko trauktis ir organizuoti stabdymo liniją prie Kauną su Marijampole jungiančio plento. Dar nesuspėjus tinkamai išsidėstyti ir neparemiant tinkamai vokiečių artilerijai, tenka vėl trauktis. Sekanti stabdymo linija buvo numatyta ant Šešupės krantų, bet ir čia dar nesuspėjus suorganizuoti gynimosi ir išsprogdinti tilto per Šešupę, bolševikų tankai prasiveržė pro neišsprogdintą tiltą ir lipo ant kulnų. Tik Didvyžių kaime, kur jau buvo tinkamiau paruošti apkasai, priešas buvo sustabdytas. Keletas dienų apkasuose.
Vėliau pagal to ruožo generolo įsakymą buvome atitraukti į Rytprūsius persiorganizuoti ir laukti tolimesnio įsakymo. Čia besitvarkant, atsirado ir ankstyvesnioji vadovybė, kuri davė įsakymą keliauti į Tilžę. Vokiečiai, neįvertindami mūsų kovos pajėgumo ir augštesnių viršininkų diktuojami, mus performuoja į oro apsaugos dalinius. Dalis karininkų pasiųsta į Drezden’ą, o iš tenai kiek vėliau į Žemaitiją, į besiformuojančius lietuviškus pulkus. Tačiau ir čia neilgai teko išbūti. Bolševikai, spalių men. 8 d. pralaužę frontą, stūmėsi į priekį. Pirmasis pulkas buvo išvestas ginti stovėjimo vietos, o likučiai rezerve. Po trumpų kautynių pulkas, numušęs panzerfaustais keletą tankų, traukiasi ir ruošiasi stabdyti Barstyčių kalvose.
Bolševikams pasistūmus į priekį, tenka trauktis per Palangą, Klaipėdą, Juodkrantę, Nidą, Racitę, Kranz’ą į Karaliaučių. Iš Karaliaučiaus tampame nuvežti į Morungen, kur iš lietuviškų dalinių sudaromos kuopos ir priskiriamos prie vokiečių batalionų. Vėliau Lyck, Johanisburg, Plock (Poenen) ir, bolševikams pradėjus sausio mėn. antroje pusėje (1945 m.) didyjį puolimą, traukimąsis pėsčiomis per Graudenz’ą Danzig’o link. Ilgesniam laikui apsistojame Hoch Stibliau rajone, kol bolševikai, prasiveržę prie jūros ties Kolberg’u, ir iš čia išvaro. Iš čia visi keliai vedė tik į Danzig’ą. Netrukus krinta Gotenhafen, o galiausiai eilė prieina ir pačiam Dancig’ui. Vokiečių Wehrmacht’as tampa prispaustas prie Vyslos 10-5 km plote kairėje Vyslos pusėje ir nedidesniame dešinėje. Dieną ir naktį virš galvų zujo lėktuvai, nešdami mirtį. Vietiniai gyventojai visi iškelti, vyrauja kariška tvarka. Esant blogam pristatymui, maisto davinys mažinamas.
Balandžio mėn. vokiečiai nutarė šį “katilą” likviduoti, tačiau šis darbas dėl laivų stokos buvo sunkus ir galutinai nebaigtas vykdyti iki pačios kapituliacijos. Gegužės mėn. 3 ar 4 d. buvo gautas įsakymas visiems lietuviams, išskyrus mane ir dar vieną, vykti į surinkimo lagerį tolimesniam į Vidurio Vokietiją perkėlimui. Teiravomės pas savo viršininką, bet tas nieko negalėjo padėti, o tik parašyti atitinkamą raštą savo augštesniam viršininkui.
Po keletos dienų ruošėsi išsikelti į Hello’s pusiasalį visas vokiečių batalionas, o kartu ir mes. Tačiau, laivams neatplaukus, teko pasilikti kitai dienai. Rytojaus dieną buvo gautas įsakymas surinkti visus svetimtaučius į vieną lagerį ir iš tenai vykdyti iškėlimą. Suradę lagerį, mudu nutarėva bandyti savo laimę. Vykstame į korpo štabą, bet iš tenai buvo gautas atsakymas, kad išsikėlimui reikia turėti armijos vado leidimą.
Teiraujamės mums priklausančiam štabe. Čia vienas puskarininkis prisiminė, kad vakar vakare buvo gautas raštas, liečiąs du asmenis ir, kiek pavartęs popierių krūvą, tą raštą surado. Pasirodė, kad tai buvo mus liečiąs raštas su leidimu išsikelti. Mano draugas nuvyko į armijos štabą kitoje Vyslos pusėje (Nikeswalde), gavo sutikimą ir vėliau abu, susikrovę savo daiktus, išvykova į išplaukimo vietą. Vakare, sutvarkę visus formalumus, laimingai sėdova į laivą, kuris buvo ne kas kitas, kaip didesnio masto Nemune plaukiojantis baidokas. Pačiame vidurnaktyje atsiradome Hello’s pusiasalyje ir įsikūrėme viename pakelyje esančiame miškelyje. Rytą pradėjome tvarkyti formalumus ir apie 3 val. p. p. sėdome į laivą, kuris buvo ginkluotas žvejų kuteris ir talpino ant denio apie 60 asmenų. Po dviejų valandų plaukimo jūra šitokio laivo komendantas (puskarininkis) pranešė, kad sekančią naktį nuo 00 val. paskelbta besąlyginė kapituliacija. Plaukiame banguojančia jūra, nakvynė ant denio, o gegužės mėn. 14 d. išlipame Kiel’io uoste, kur tuojau prisistatė anglai ir pradėjo rodyti savo “augštą” kultūrą, plešdami nuo karių rankų laikrodžius bei žiedus. Taip pasitikę, išdalino kiekvienam po 8 “bisquitus”, du arbatiniu šaukštu marmaledo, 50 gr. duonos ir kelias pupas pareikšdami, kad to turi užtekti iki sekančios dienos vakaro. Vėliau nakvynė gryname ore ir ryto 5 val. kelionė į Schlezwig-Holstein’o internavimo zoną. Kaip tik pasitaikė šilta diena. Prakaitas varvėjo per skruostus. Daugeliui batai nutrynė kojas. Taip buvome varomi apie 30 km iki vieno ežero, kur teko praleisti sekančią naktį. Rytojaus dieną kelionė buvo tęsiama toliau iki paskyrimo vietos. Reikia pažymėti, kad visą. laiką iš šalių buvome lydimi sargybinių ir tankų. Sustojimo vietoje įsitaisėme karvių tvarte. Šiame “viešbutyje” matėsi įvairaus laipsnio karininkų, pradedant kariūnais ir baigiant pulkininkais.
Maisto davinys dienai: 8-10 “bis-quitų” (arba 240 gr. duonos), 3-5 gr. sviesto ir apie 2 valgomus šaukštus pupų, kuriose dar matėsi, kad buvęs vienas kitas siūlelis mėsos, šitaip gyvenant, prisistatė du lietuviai gydytojai. Vėliau už keliolikos dienų tampame perkelti į priešlėktuvinės apsaugos kariams statytus barakėlius.
Čia gyvenimo sąlygos truputį pagerėjo, bet maitinimas liko tas pats. Dažnai pasitaikydavo dienų, kada maisto davinys teoretiškai siekdavo tik 900 kalorijų, bet jo praktiška vertė buvo daug mažesnė. Ypatingai trūko druskos. Jos tebuvo duodama mediciniškais išskaičiavimais vos du gramai.
Bandėme susirišti su tarp vokiečių išmėtytais lietuviais, bet iš pradžių jokių rezultatų nebuvo. Už kurio laiko pavyko surasti lietuvių dalinėlį (apie 600 asm.), vadov. kpt. J. Tuojau ten persikėlėme ir mes.
Dalinio stovėjimo vieta — miškelis. Patalpos — apiplyšusios palapinės, pro kurias lyjant varvėjo vanduo. Vieton lovų — žolė ir sąmanos. Maistas lygiai toks pat, kaip ir anksčiau.
Vėliau pavyko susirišti su Luebeck’e gyvenančiais lietuviais, iš kur atvyko sunkvežimis su keliais šimtais kepaliukų duonos, statine daržovių, rūbais ir kitomis gėrybėmis. Šia proga pasinaudodami išvyksta į Luebeck’ą abu lietuviai gydytojai ir mano draugas su dar keliais asmenimis. Kad geriau vyktų maitinimo klausimas, man teko tuo dalyku rūpintis.
Kaip maisto klausimas buvo aktualus, galima matyti iš čia žymimų kainų: duonos 1.5 kg kepaliukas — 400 RM, cigaretė — 30 RM, cigaras — 50 RM.
Žmonės, išžvalgę vietovę, pradėjo bėgti į laisvę. Mes likę du karininkai turėjome gerų progų pabėgti (net išvažiuoti mašinomis), bet pasilikome todėl, kad nepavyko visų išleisti “į laisvę, nes kiekvieną dieną iš vokiškų dalinių vis dar naujų prisistatydavo. Liepos pradžioje tapome perkelti į kitą vietovę, kur jau radome prieš dieną atvykusį vieną lietuvių dalinį su mjr. G. priekyje, kurį sudarė apie 700 vyrų. Vos tik mums pradėjus kurtis naujoje vietoje, atvyko dar vienas dalinys iš 304 vyrų. Mes apsistojome apie 1.5 km nuo ankstyvesnio dalinio. Visą lietuvių grupę sudarė apie 1.500 vyrų.
Po kelių dienų vietovė tapo išžvalgyta ir prasidėjo bėgimas. Kaip jis vyko, galite suprasti iš to, kad iš vieno dalinio, turinčio virš 300 vyrų, keliantis į kitą vietą buvo belikęs vos šimtas, šioje vietovėje mus dar daugelį kartų aplankė iš Luebeck’o, Neumuenster’io ir kitų komitetų lietuviai atstovai, bet tokiam skaičiui nė vienas tinkamos globos, jei pabėgtume, neužtikrino. Gruš. iniciatyva iš Luebeck’o net buvo atvešta teatralų, kurie mums surengė koncertą.
Prie abiejų lietuvių dalinių buvo priskirtas vokiečių štabas, kuris turėjo rūpintis visais reikalais. Po kelių gana aštrių susikirtimų, tvarką palaikėme patys, štabas ėjo tiktai ryšio pareigas. Naujoje vietoje patalpos taip pat palapinės, kurių dar ne visiems užteko. Likučiui teko statytis palapines iš žagarų ir žolių. Stovėjimo vieta — kalnuotas miškelis. Vanduo imamas iš nevykusio šaltinio. Kad pagerinti savo būklę, teko įvairiai verstis: vieni dirbo šliures, kiti pynė įvairius dalykus ir keitė su gyventojais į valgomus daiktus, tretieji vertėsi tarpininkavimu.
Po vieno gana aštraus susikirtimo su vokiečių karininkais divizijos vado iniciatyva buvo padaryta lietuvių ir vokiečių karininkų konferencija. Divizijos vadas pasirodė esąs labai padorus žmogus ir pasiūlė tokį vokiečių štabą visiškai panaikinti, o palikti tiktai vieną karininką ryšiui ir vieną “zahlmeisterį” ūkio reikalams tvarkyti. Taip mums begyvenant, prisistatė vienas lietuvis plk. ltn. ir buvo atvežta iš Heidės apylinkės apie 300 lietuvių.
Kaip ir kiekvienoje vietoje, taip ir čia siekė mus globoti “tėviška” Stalino ranka. Buvo apsilankęs iš jų misijos anglų tankečių lydimi "delegatai” su pasiūlymu grįžti į namus. Reikia pasakyti, kad norinčių vykti į tariamus namus atsirado nemažas skaičius. Vėliau panašių buvo atvežta dar ir iš kitos stovyklos ir tokiu būdu susidarė virš dviejų šimtų žmonių, kurie vėliau anglų sunkvežimiais ir buvo išvežti.
Kultūrinė veikla:choro vedėjo B. buvo suorganizuotas oktetas, kuris keletą kartų gana gražiai pasirodė. Buvo įsteigti anglų kalbos kursai, kurie turėjo nedidelį pasisekimą. Dvasiniams reikalams aptarnauti buvo atvykęs du kartus vokietis kunigas ir vieną kartą lietuvis. Taip pat buvo leidžiamas ranka rašytas informacinis laikraštėlis.
Rugsėjo mėn. 11 d. buvo gautas įsakymas viską pasikrauti ir vykti į pereinamąją stovyklą išvykimui. Kur bus išvykstama, niekas neskelbė. Tarpe visų kursavo gandai, kad naujoje vietoje bus išrašyti atleidimo dokumentai ir visi paleisti. Pasikrovę Liutjenburg’e, po poros dienų atsidūrėme Belgijoje Cedelghem. Kelyje Geldern miestelyje prie Olandijos sienos įvyko nelaimė: manevruojantis traukinys įvažiavo į vieną vagoną. Vienam asmeniui buvo gerokai įlaužtas rankos kaulas, o kitas dėl didelio sužeidimo buvo nuvežtas į ligoninę ir apie jį daugiau jokių žinių negauta.
Atvykus naujon vieton, kiekvienas buvo išpurkštas tam tikrais milteliais prieš “mažuosius gyvūnėlius” ir provizoriškai patikrinta sveikata. Svarbiausias dėmesys buvo kreipiamas į baraką, kuris buvo ne kas kitas, kaip ginklams sudėti sandėlys su apie 20 cm, kad geriau galėtų įeiti oras, atsiskyrusiu stogu. Buvo dar ir iš lentų sukaltų barakų, kur tarp lentų taupumo sumetimais buvo paliktas piršto storumo tarpas.
Tvarka lageryje: vyriausias skaitėsi viso lagerio komendantas plk. ltn. — anglas. Visas lageris buvo padalintas į tris skyrius, kurių kiekvienas taip pat turėjo po anglą karininką, bet praktiškai visą tvarką vedė puskarininkis. Kiekvienas skyrius turėjo iš savo belaisvių viršininką, kuris visus gautus iš anglų įsakymus perduodavo tolimesniam vykdymui. Prie kiekvieno barako buvo priskirtas karininkas, bet jis tame barake negyveno. Vidaus tvarką palaikė paskirtas puskarininkis ar širšyla. Nusižengusiems bausmę atlikti buvo įsteigtas “rūtų darželis”, taip apie 12 kv. mtr. spygiuota viela aptvertas žemės plotas su vienomis durimis bausmę atliekančiam įleisti ir išleisti. Už didesnius nusikaltimus buvo baudžiama lagerio komendanto po keliolika parų kalėjimo, kur drausmė buvo tikrai griežta. Iš šitokio kalėjimo buvo varomi bėgte kiekvieną dieną į darbus ir tokiu pat būdu grąžinami atgal. Viduje pavyzdinga tvarka, koridoriai plaunami net muilu. Šitokio lagerio gyventojus sudarė vien pabaltiečiai. Latviai, kurių čia buvo apie 12.000, užėmė du lagerio skyrius, o lietuviai su estais tretyjį. Pats lageris aptvertas spygliuotų vielų tvora su sargybiniais belgais bokšteliuose.
Maitinimas: Tiekiamas angliškas mastas, kuris vėliau pradėtas po truputį mažinti. Esant maisto trūkumui, prasidėjo tarpusavio prekyba, kuri nuėjo tiek toli, kad buvo pradėta prekiauti net su sargybiniais. Tarpusavio pasitikėjimas su sargybiniais tiek išaugo, kad palikdavo belaisvį saugoti bokštelyje, o pats nueidavo ieškoti reikalingų dalykų.
Apranga: Kiekvienas dėvėjo tuo, ką jis turėjo. Tik vėliau buvo pradėta šis tas patiekti. Daugumas vyrų turėjo tik po vieną vokišką antklodę. Tuo tarpu temperatūra barake ir lauke mažai kuo skyrėsi. Pradėjus šalti, reikalai pablogėjo. Buvo pradėta barakuose primityvių krosnelių statybą, bet šioms kuro buvo duodama labai mažai. Vyrai kovojo dėl priėjimo prie krosnelės. Guldami lovon, apsiklodavo visais turimais rūbais, bet ir tas mažai ką tepadėdavo. Kiek pramigę, keldavosi ir bėgdavo apie sustatytas triaukštes lovas, kad galėtų sušilti. Be to, iš anglų pusės buvo reikalaujama, kad ir tokiose patalpose visą laiką, išskiriant pietų laikotarpį, būtų atidaryti langai. Prieš atleidžiant, kiekvienam buvo duota iki trijų antklodžių.
Nuotaikos lageryje buvo labai blogos. Kalbama vien tik apie maistą. Kiekvienas troško būti kuo greičiau atleidžiamas, o vėliau dirbti kad ir sunkiausią darbą vien tik už sotų pavalgymą.
Darbai lageryje: Karininkai tedirbo vien tik administravimo darbą. Fiziškai dirbti jiems nereikėjo. Visi kiti turėjo dirbti tik darbus, susijusius su lagerio švaros bei kitos tvarkos palaikymu. Kiekvieną dieną tiems reikalams buvo sudaromos specialios komandos.
Sanitarinė padėtis: kiekvienas lagerio skyrius turėjo vieną ar kelis iš savo tarpo medicinos gydytojus ir žemesnį personalą. Šie visi gydytojai praklausė anglui gydytojui ir iš jo gaudavo visus sanitarinius reikmenis. Stipriau susirgusius, išsiųsdavo į ligonines, kurios būdavo taip pat aptarnaujamos į nelaisvę pakliuvusio sanitarinio personalo. Dantų gydytojų lageryje nebuvo, šios srities pacientai būdavo siunčiami apie 2-3 km nuo stovyklos pas tos rūšies specialistą. Juos lydėdavo belgų kariai. Mirtingumas, nežiūrint nepakankamo maitinimo buvo mažas. Lietuviai palaidojo vieną ar du asmenis. Kiekvienas lagerio skyrius turėjo pirties patalpas, kurioje savaitės bėgyje kiekvienas turėdavo progos tinkamai išsimaudyti. Baltinius kiekvienas turėjo pats asmeniškai plautis. Tam tikslui buvo duodama atitinkama muilo ar muilo miltelių norma, kuri, padidėjus prekybai su sargybiniais, buvo smarkiai sumažinta.
Kultūrinis veikimas:Kiekvieną dieną buvo išleidžiamas žinių biuletenis. Atskiri lagerio skyriai ruošdavo savo pasirodymus. Lietuviai taip pat buvo suruošę vieną ar du. Stipriausiai stovėjo latviai, nes jie turėjo šioje srityje prityrusių žmonių. Ypač gerai pasirodė jų choras, kur šalia eilinio matėsi dainuojant ir kapitonų. Pas latvius ir estus veikė gimnazijos, o lietuviai tepajėgė suorganizuoti tik pradžios mokyklą.
Ryšys su likusiu pasauliu: Pradžioje, tuojau atvykus, latvių pastorių pagalba buvo susirišta su lietuvių kunigu J. Danausku, kuris mums labai daug padėjo. Jo pastangomis buvome surišti su New York’e esančiu Lietuvos konsulu, kuris daug darbo įdėjo beieškodamas Amerikoje giminių. Buvo net tokių, kurie, dar sėdėdami belaisvių lageryje, jau turėjo “affidevitus” į Ameriką. Latviai, turėdami geresnį ryšį, iš Tarptautinio Raudonojo
Kryžiaus išreikalavo kiekvienam asmeniui po keletą šimtų angliškų cigarečių, kas į tokį niūrų gyvenimą įnešė šiek tiek linksmumo ir, be to, pagyvino prekybą. Mes lietuviai tuo laiku irgi gavome iš Luebeck’o vieną siuntą.
Stalino globa. Kaip ir visur, taip ir čia pradėjo mumis domėtis staliniška ranka. Buvo atvykusi anglų apsaugoje rusų delegacija, susidedanti iš pulkininko, politruko ir keletos karininkų raginti vykti mus į namus. Atsirado iš visų tautų tokių, kurie šituo patarnavimu pasinaudojo. Prasidėjo “Kriegsverbrecrer’ių” ieškojimas. Kartą atvykusi tokia delgacija su anglų vyresnybės žinia iš lagerio komendanto pareikalavo išduoti latvį plk. Kripenz ir vieną kpt. Plk. Kripenz, gavęs įsakymą vykti, grįžo atgal į savo būsinę, išsitraukė peilį ir smeigė sau į krūtinę. Vėliau jis buvo nuvežtas į ligoninę, o kpt. įsėdo į rusų mašiną ir dingo. Laimei tuo laiku lageryje buvo latvių pastorius, kuris tuojaus sėdo į mašiną, grįžo į Bruesel’į ir telegrafavo Londonan Latvijos pasiuntiniui, kuris darė žygių užsienių reikalų ministerijoje. Vėliau lagerio komendantas apgailestavo, kad tai buvo išduota per nesusipratimą. Sekantį kartą buvo išduotas latvis mjr. Padėtis vertė susirūpinti, kad vieną gražią dieną netektų visiems susilaukti panašaus likimo. Buvo įteikti memorandumai su pastaba, jei daugiau tokie įvykiai pasitaikys, bus paskelbtas bado streikas. Ar šitie memorandumai ką nors pagelbėjo, sunku pasakyti, bet daugiau panašių įvykių nepasitaikė.
Atleidimas: Galiausiai 1946 mt. kovo mėn. buvo pradėta atleidinėti. Pirmiausia tokia laimė atiteko estams, o vėliau ir mums. Dar prieš atleidžiant, kiekvienam buvo duota šiek tiek aprangos ir pakeisti susidėvėję batai. Atleidimo dieną kiekvienam buvo išduota atitinkami popieriai ir patikrintas bagažas, ieškant ginklų. Po to buvome pakrauti į prekinius vagonus ir pasiųsti į Vokietiją.
