ŽYGIS Į KURŠĄ

 (Vikingų audrai siaučiant)

Z. RAULINAITIS

(Pabaiga)

Kad Olafui teko būti aisčių, o ne estų belaisviu spėjo jau suomių kalbininkas prof. J. J. Mikkola, kuris informuodamas kalbininką V. J. A. Kiparskį, tyrinėjusį tų laikų Baltijos kraštų istoriją, paminėjo jog tie jūrų piratai viename sagos nuoraše pavadinti Eistr vardu. Be to, Rekon (Rekoni) esąs, anot Mikkolos, lietuviškas vardas, tai Rykonė, rykio žmona.10

Iš jaunesniųjų istorikų Olafo nelaisvę tyrinėjo vokietis H. Jaenichen. Jis rašo: “Islandiečių literatūroje yra, bendrai, priimta, kad Olafas Trygvasonas, vėlesnis Norvegų karalius, vaikas būdamas, pakeliui į Rusią, buvo patekęs nelaisvėn ir daug metų praleido “Eistland” krašte ... kur, gi, tas Eistland ieškotinas?... Čia norėčiau pasvarstyti, ar tik Olafas nebuvo laikomas nelaisvėje Eistlande—Prūsuose. Už tai kalba, tarp kitų, šie faktai:

Olafo motina Astrida, tuo pat metu pakliuvusi nelaisvėn, buvo Lodino rasta Vendų krašte ir išpirkta. Iš Prūsų ji lengvai galėjo patekti į Vendų (kaimynystėje) kraštą, tuo tarpu iš Estijos — vargu.

Kristnisagoje pasakojama, kad Olafą Trygvasoną suradęs Thangbrandas Venduose. Jei Olafas pakliuvo nelaisvėn kur nors prie Dancigo, tarp Vendų krašto ir Prūsų, šis prieštaravimas (su kitomis sagomis) lengvai išaiškinamas.

Kalbininkai turėtų nustatyti ar sagoje minimi vardai: Klerkr, Klerkon, Reas (kitur Eres, arba Heres), jo žmona Rekon (Rechon) ir jų sūnus Rekoni (Rekni, Rekin) yra estiškai finiški, ar prūsiški.. .”11

S. Daukantas nė neabejojo, kad Olafą Trygvasoną, kartu su motina, nelaisvėn paėmė aisčiai, anot jo, žemaičiai.

“Žinoma yra, jog dešimtamęje amžiuje žemaičiai, kariaudami su žuvėdais, buvo sugavusys jų karalienę, kurią paskuo žuvėdų prekėjis atpirkęs nuo jų nebgrąžino jos karaliui, nes pats sau už žmoną paturėjo; garsus taip pat tos žmonos sūnus Olavas, paskuo žuvėdų karalius ir šventasis [čia Daukantas sumaišė jį su vėlesniu karaliumi Olafu Haraldsonu, kuris pateko į šventuosius. Z.R.], paimtas į nevalią nuo žemaičių atvejų atvejais, tris kartus buvo išvaduotas: vieną kartą už sermėgą, antrą kartą už ožką, trečią kartą už pinigus.” (Būdas, 1954 m. 285 p.)1

Sutikus, kad Olafas Trygvasonas buvo patekęs aisčių-prūsų (Eistr) nelaisvėn, dar lieka išsiaiškinti Sigurdo kelionė į Eistlandą, būk tai, kraštą Naugardo valdovo Vladimiro, Sviatoslavo sūnaus (mirusio 1015 m.) duoklininką. Į kokį Eistalndą jis nuvyko?

Nėra istorinių ar kitokių duomenų rodančių, kad prūsai būtų mokėję kokią duoklę Naugardui X amž. ir prieš tai. Tačiau, galima daleisti, kad dabartinės Estijos sritys yra tą darę, nors kai kurios jų, greičiau, yra mokėję duokles Pskovui ar Polockui.

Todėl ir Olafo Trygvasono sagoje bus sujungti du pasakojimai, būtent, Olafo nelaisvė Eistlande - Aisčiuose - Prūsuose ir duoklės rinkimas iš suomių genčių Eistlande — Estijos krašte. Vėlesnieji sagų perpasakotojai, o ypač perrašinėtojai, matyti, neskirdami Aisčių krašto nuo Estų, suplakė tas dvi tradicijas į vieną pasakojimą. Ta saga, ar jos nuorašas, kuriame Olafas randamas Venduode, atrodo, bus istoriškesnė.

Ištrauka iš sagos apie Olafo nelaisvę yra tuo įdomi, kad patvirtina jog ir aisčių X amž. būta neblogesnių jūrininkų ir neblogiau sugebėjusių vikingauti už pačius varingus-vikingus. Karinių jūreivių tradiciją, prūsų kiltys, kaip ir kuršiai, pradėtą nuo senų laikų, dar gerokai prieš Bravalos mūšį, VIII amž. viduryje, tęsė dar keletą šimtmečių.

Baigiantis X amž., gal jau paskutiniaisiais metais, jarlas Erikas, Hakono sūnus, Olafo Trygvasono priešas, negalėdamas grįžti į Norvegiją, bastėsi po svetimus kraštus ir vertėsi vikingo -plėšeikos amatu. Daugiausia veikė jis Baltijos pakrantėse. Heimskringloje apie jo žygius rašoma:

“90 sk. Rudeniop jarlas Erikas buriuodamas grįžo į Švediją ir ten išbuvo dar vieną žiemą. Pavasarį, tačiau, jis paruošė savo laivus ir išplaukė į Rytų kraštus. Atvykęs į karaliaus Vai-damaro karaliją jis pradėjo plėšti ir žmones žudyti ir deginti viską pakeliui, taip naikindamas kraštą. Atvykęs prie Aldeigjaborgo (Ladogos) jis apgulė miestą ir jį paėmė, daug žmonių išžudydamas. Jis sugriovė ir sudegino visą pilį. Po to, jis siautėjo po visą Gardarikio valstybę skersai ir išilgai nešdamas jai karą .. . Šiame žygyje jarlas Erikas išbuvo penkias vasaras. Grįždamas iš Gardarikio jis karu nusiaubė Adalsyslą ir Eysyslą (Adalsysla, tai Estijos sritis priešais Oeselio salą, kuri pati buvo vadinama Eysysla, t.y.,. salinė mokesčių sritis. Z.R.), kur jis paėmė keturis danų vikingų laivus išmušdamas visus vyrus buvusius juose. Banda drapoje taip sakoma:

Girdėjau kaip išlaidus auksu
Karys nusiaubė dar kartą 
Sąsiaurį tarp salų 
Iečių kunigaikštis, Erikas.
Kalaviju smogdamas kunigaikštis
Keturis vikingų laivus
Paėmė ir karžygiškai pasižymėjo.

*

Karo laivų valdytojas
Pamirkė kalaviją gautų kraujuje 
Vos paspruko ūkininkai 
Nuo karingo jarlo.
Jis įsiveržė į dvi sriti
(sysel)
Pergalingai perėjo jas
Sumušdamas karių būrius 
Dievų globoj apvaldęs kraštą.”
4

Olafas Trygvasonas, Norvegijos karaliumi tapęs, pasistatė sau tikslą apkrikštyti Norvegiją ir Islandiją. Jis ir yra žinomas istorijoje kaip Norvegijos atvertėjas į tikrąjį tikėjimą.

Pastatęs pirmąją bažnyčią Norvegijoje, jis pavedė ją savo dvaro kapelionui Dankbrandui, kuris, atrodo, buvo daugiau linkęs vikingo žygiams, kaip apaštalavimui:

“Ten saloje, jis pavedė Dankbrandui rūpintis bažnytinėmis pareigomis ir suteikė jam ūkį ir žemės. Tačiau jis buvo išlaidžiai duosnus ir tas turtas buvo labai greitai išeikvotas. Tada jis įsigijo karo laivą ir vykdė karinius žygius prieš pagonis, plėšdamas plačiai aplinkui ir grobiu išlaikydamas savo karius .. .”12 Be abejo, tų jo plėšiamų pagonių tarpe buvo ir aisčių kiltys.

Be jau minėto Ėgilio, dar ir kiti islandiečiai, tęsdami savo tėvų ir protėvių (norvegų) tradicijas — vikingauti, dažnai užsukdavo į Baltijos jūrą. Landnamabok, arba Islandijos apgyvendinimo aprašymas, mini vieną kitą islandietį vykusį vikingų žygiui į Baltiją:

“Skutadar-Skeggi buvo kilnus vyras Norvegijoje. Jo sūnus buvo Bjoernas, pramintas Kaili-

Lietuvis karys X a., (Laiviai). Rekonstrukcinis piešinys.

niu Bjoernu, nes buvo keliautojas į Naugardą (pirklys, prekiavęs voverių, bebrų ir sabalų kailiais). Kai jam prekybinės kelionės įkyrėjo, jis nuvyko į Islandiją ir pasiėmė žemės Midfjorde ir Linakradale. Jo sūnus buvo Midfjordo-Skeggis, labai karingas ir daug keliavęs vyras. Jis plėšikavo Baltijoje ir kai grįžo iš Rytų, sustojo Danijoje prie Zėlando. Išlipęs į krantą jis įsilaužė į Hrolfo Krakio [legendinio Danų karaliaus, Z.R.] pilkapį ir iš jo pasiėmė karaliaus Hrolfo kardą Skoefnungą ir Hjalčio [vikingas, didvyris. Z.R.] kirvį ir daug kito turto .. .”12

Puikioje Njalo sagoje vaizdžiai pasakojama apie du brolius vikingus, Gunarą ir Kolskegą, kurie Norvegijos ir Danijos pakrantėse kovodami su kitais vikingais (apie 970 m.) atsidūrė Baltijoje:

...“Pagaliau [po ilgesnės kovos. Z.R.], Gunaras ir Kolskegas įlipo į laivą, kurį gynė Vandilis ir Karlis. Kolskegas skynėsi kelią išilgai vieno laivo borto, Gunaras — išilgai kito. Vandilis išėjo pasitikti Gunarą ir smogė jam, tačiau jo kalavijas kliudė skydą ir įstrigo. Skydą pakreipdamas Gunaras nulaužė jo kalaviją prie pat rankenos. Tada Gunaras smogė atgal. Vandiliui atrodė lyg jį kapojo trys kalavijai iš karto ir jis neišmanė kaip gintis. Pagaliau, kalavijas perkirto jam abi kojas. Tuo tarpu Kolskegas pervėrė Karlį ietimi. Po mūšio jie paėmė daug grobio ir nuburiavo į pietus, Danijos ir tolyn — Vendų krašto link. Iš ten jie pasuko į rytus — į Smalandą Švedijoje, ir kur tik susikaudavo, ten laimėdavo. Tą rudenį jie negrįžo, o sekančią vasarą nuburiavo į Revalį, kur susidūrė ir susikovė su vikingais, juos sumušdami. Po to, jie nuvairavo į rytus į Oeselio salą ir inkarus įmetę kurį laiką stovėjo salos iškyšio dengiami.”13

Čia minimas vikingas Kolskegas, vėliau būdamas Danijoje, apsikrikštyjo. Iš ten nukeliavo į Rusę ir į Konstantinopolį, kur tapo imperatoriaus varingų gvardijos vadu.

Kaip plačiai X amž. pabaigoje siautėjo vikingai-varingai, parodo ir islandiečio Thorkelio Pagyrūno atvejąs, toje pat Njalo sagoje atpasakotas:

“Thorkelis Pagyrūnas buvo keliavęs po svetimus kraštus ir įvairiose šalyse pasižymėjęs: Jaemtlando miškuose jis užmušė plėšiką; po to, jis nuvyko į Švediją ir susidėjęs su Soerkviru Senuoju plėšė Baltijos kraštuose. Kartą, prie Balagardssida (vienų tyrinėtojų nuomone tai Suomijos pietinė pakrantė, tačiau, tikriau tai Pamario Belgardo pilies sritis, pajūryje),vakare, Thorkeliui teko atsinešti vandens. Ten jis susitiko su jūrine baidykle ir ilgai gynėsi nuo to žvėries, kol pagaliau jis tą jūrų baidyklę užmušė. Iš ten jis nuvyko į Adalsyslą (Estijoje), kur jis nudėjo skraiduolį slibiną. Po to, jis grįžo į Švediją, iš ten į Norvegiją ir pagaliau, į Islandiją. Savo didžius žygius jis liepė išskaptuoti savo miegamajame ir savo aukštojoje kėdėje,”13 Atrodo, jog šiam vikingui neveltui buvo duota Pagyrūno pravardė.

Kai kurie norvegų vikingai, pasibastę po pasaulį, pasiekę Bizantiją stodavo imperatoriaus karinėn tarnybon. Kiti — pagarsėję savo žygiais — grįždavo į namus. Dar kiti, žūdavo kovose, arba mirdavo pakeliui.

Thorvaldas Kodransonas, po jūrinio mūšio ties Svoldo sala, kuriame, 1000 m. žuvo norvegų karalius Olafas Trygvasonas, po kelionių, kurių metu jis aplankė Palestiną ir Bizantiją, grįždamas atsidūrė Polocke: “Thorvaldas mirė Rusioje prie Polocko; jis ten buvo palaidotas ant kalnelio prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, ir yra laikomas šventuoju.”12

Polocke vikingai jausdavosi kaip namuose, nes ten yra buvusių varingų valdovų. Yra žinoma, kad apie 980 m. ten valdė varingas Rogvolodas, atvykęs iš užjūrių. Prieš šį Rogvolodą kariavo Naugardo Vladimiras-Valdamaras. Jo žygyje, įvykusiame 980 m., būk tai dalyvavę ir čiudai-estai, Naugardo duoklininkai (Nestoras).

Nuo danų ir norvegų vikingų neatsilikdavo ir švedų varingai puldinėdami Baltijos kraštus, tik apie juos sagos mažai ką tepasakoja. Jų žygių paminklai tai akmenys su runų įrašais. Tų paminklinių akmenų ypač gausiai yra išlikusių iš sekančio — XI amž. Tačiau yra vienas toks akmuo rastas Vestergotlande, išlikęs iš X amž. pabaigos. Jo įrašas skamba taip: “Kofis pastatė šį akmenį savo sūnaus Olafo, labai garbingo draengr, atminimui. Jis buvo Aisčiuos (estlatum) užmuštas. Hvirdhras iškalė runas.” Kryžiaus ženklas iškaltas akmenyje ir sena runų rašyba rodo akmenį pagamintą, vadinamais, misionoriniais laikais, t.y., prieš 1000-tuosius metus.7 (Draengr neverčiamas žodis, skamba kaip liet. — “draugas”). Kai kurie tyrinėtojai estlatum verčia į Estiją. Tačiau X amž. dabartinė Estija dar vis tebuvo vadinama atskirų jos sričių vardais, tada dar nebūta bendro vardo visai Estijai.

LITERATŪRA

1.   S. Daukantas, Būdas senovės lietuvių Kalnėnų ir žemaičių, 1954.

2.    Die Geschichte vom Skalden Egil, Thule 3, 1963

3.    Die Geschichte von den Orkaden, Daenemark und der Jomsburg, Thule 19, 1966

4.   Snorre Sturlason — Heimskringla, by E. Monsen, 1932

5.    Saxonis Gesta Danorum, Saxo Grammaticus, t. I, 1931

6.    Langebek, Scriptores Rerum Danicarum I, 1772

7.    A. Ruprecht, Die Ausgehende Wikingerzeit im Lichte der Runeninschriften, 1958

8.    Groenlaender und Faeringer Geschichten, Thule 13, 1965

9.   The Saga of King Olaf Tryggwason, translated by J. Sephton, M.A., 1895

10.    A. Brackmann & C. Engel, Baltische Lande, I Band, 1939

11.    H. Jaenichen, Die Wikinger im Weichsel- und Odergebiet, 1938

12.    Islands Besiedlung und aelteste Geschichte, Thule 23, 1967

13.   Njal’s Saga, translated by Magnus Magnusson and H. Palsson, 1960

14.    Monumenta Poloniae Historica I, 1946