PADAUGUVĮ PRISIMINUS
ZIGMAS RUMŠA
Beveik iš savanorių susikūrusi 1919 metų Lietuvos Kariuomene, kentėdama įvairius nedateklius, bet pilna ryžto, vijo priešus iš Lietuvos teritorijos, žingsnis po žingsnio, iš kaimo į kaimą stūmė vieną iš Lietuvos priešų, įsiveržusią Raudonąją Armiją. Mūsų karo vadovybė, derindama savo karo veiksmus su latvių ir lenkų karo vadovybių veiksmais, 1919 m. rugpjūčio 26 d. Dauguvos rajone visu frontu pradėjo puolimą, su pagrindiniu tikslu nublokšti priešą už Dauguvos upės. Tų pačių metų rugpjūčio 29 d. Panevėžio grupė, dar vadinama II-ja operacine grupe, savo sudėtyje turėdama 2 pėst. pulką, Joniškėlio, Marijampolės, Panevėžio ir Baltgudžių atskirus batalionus, pasiekė Dauguvos upės krantus N. šventenas — Ilukštas ruože. Beveik tuo pat metu, latviai, veikdami į šiaurę nuo mūsų kairiojo sparno, taip pat pasiekė Dauguvos upę Bebrinės — Dvietės ruože. Skiriamoji linija Subata — Lašė — Ilukštas, šie punktai mūsų pusėje (žiūr. schemą).
Nors ties Daugpiliu kita mūsų kariuomenės operacinė grupė vedė aršias kautynes ir per Kalkūnus veržėsi link Daugpilio, o latviai dešiniajame Dauguvos upės krante dar nebuvo išvadavę Latgalijos ir Daugpilio, tačiau užimtame lietuviškame Padauguvio N. Šventenas — Ilukštas ruože buvo palyginamai ramu, išskyrus artilerijos ir sunkiųjų kulkosvaidžių bei snaiperių proginių šaudymų abiejose pusėse į atsitiktinius taikinius. Vietos gyventojai pamažu pradėjo grįžti prie kasdieninio darbo ir įvairiomis progomis reiškė pagarbą ir padėką mūsų kariuomenei. Tas buvo nenuostabu, nes vietos lietuviai, kurie tuo metu sudarė daugumą, sutiko mūsų kariuomenę kaip išvaduotoją (apie to krašto gyventojų statistiką ir nutautinimą galima rasti Lietuvių Enciklopedijoje IV-me tome — Daugpilis, VIII-me tome — Ilukštas). Gretimai stovinti lenkų kariuomenė prie Dauguvos prieš bolševikus veikė sutartinai, tačiau mūsų žemių pietuose ties demarkacijos linija savo užtvaras stūmė mūsų pusėn ir artėjo prie Jiezno — Stakliškių — Vievio — Turmanto ir kitų vietovių. Taip pat Joniškio — Šiaulių — Kelmės — Tauragės srityje plačia juosta koncentravosi I-jo Pasaulinio Karo vokiečių armijos likučiai Bermonto-Avalovo vadovaujami. Vietos žmonių paprastai jie buvo vadinami kolčakininkais. Jie visokeriopai skriaudė mūsų gyventojus ir nerodė tendencijos nešdintis iš Lietuvos. Tokia krašto padėtis mūsų karo vadovybei kėlė daug rūpesčių. Todėl pasiekus dalį Dauguvos upės kranto, mūsų etnografines - valstybines ribas ir karo veiksmams ten palengvėjus, dalis mūsų kariuomenės buvo perkelta į kitus frontus.
Tokioje karo būklėje esant, latviai sumanė išvaduoti Latgaliją ir Daugpilį. Toms operacijoms vykdyti taip pat buvo panaudotas ir kairėje mūsų išsidėstęs latvių 3 pėst. pulkas (toliau šis pulkas bus vadinamas latvių pulku), ir kiti latvių kariuomenės kautynių vienetai, koncentruoti apie Jokūbpilį. Koki buvo susitarimai tarp lietuvių, lenkų ir latvių karo vadovybių tuo reikalu neteko sužinoti, tačiau iš mūsų kairiausiai Dauguvos krante stovinčio Ats. Marijampolės bataliono buvo pasiųstas karužas R. su raitų žvalgų komanda latvių pulko veiksmams stebėti ir teikti informacijas apie padėtį. Tam ryšininkui buvo įsakyta Ats. Marijampolės "bataliono vadui kas valandą siųsti pranešimus apie latvių pulko veiksmus, o ypatingais atvejais ir padėčiai keičiantis, dažniau. Latvių pulkui pajudėjus iš stovėjimo vietos ir nutrūkus telefoniniam ryšiui su Ats. Marijampolės batalionu, žinių perdavimas buvo organizuotas iš raitųjų žvalgų, estafetiniu būdu.
Taigi 1919 m. rugsėjo mėnesiui įpusėjus, latvių pulko visi trys batalionai, prisidengdami ateinančios gražios rudens dienos rytiniu rūku, trimis žvejų laivais, laiveliais ir pasigamintais plaustais forsavo Dauguvos upę (žiūr. schemą). Lengvai nušluodamas priešo saugą dešiniajame Dauguvos upės krante, apie 9 val. ryto latvių pulkas pasiekė artimiausią Jokūbpilis-Daugpilis geležinkelio linijos punktą, apie 7 kilometrus nuo forsavimo vietos. Apie tą vietą latvių pulkas turėjo susitikti su kitais latvių kariuomenės kautynių daliniais iš Jokūbpilio apylinkių. Tačiau Jokūbpilio jėgos numatytu laiku neatvyko. Bolševikai perėjo į priešpuolį ir pradėjo latvių pulką stumti atgal link Dauguvos upės. Padėtis pasunkėjo, kai pajuto šaudmenų trūkumą ir savos artilerijos neturėjimą. Nors, tiesa, latvių pulkas buvo turėjęs dvi colines senoviško tipo rusų patrankėles, tačiau viena sugedo keliantis per Dauguvą, kita vos persikėlus. Priešo jėgų persvara ir paimta iniciatyva išstūmė latvių pulką iš pamiškės į atvirą mažai išraižytą vietą 3 kilometrų atstume nuo Dauguvos upės. Gynimuisi buvo sudarytas apskritimas su išėjimu į Dauguvos upę ryšio palaikymui, sužeistųjų evakavimui ir eventualiam atsitraukimui. Norėtųsi priminti, kad latvių pulkas buvo pajėgus ne tik žmonių skaičiumi, bet ir drąsus. Latviai taupydami šaudmenis, sumaniai derindami batalionų veiksmus ir paklusniai vykdydami įsakymus, arti prisileisdavo priešą ir durtuvų kautynėmis jį blokšdavo atgal. Tačiau nežiūrint tvirto laikymosi, augščiau minėti trūkumai, kėlė susirūpinimą kovotojų eilėse. Tokiose gynimosi sąlygose latvių pulkas negalėjo ilgai išsilaikyti ir čia pat dešiniajame Dauguvos upės krante jam grėsė sunaikinimas. Taip vertindamas padėtį, latvių pulko vadas per mūsų ryšininką kreipėsi į Ats. Marijampolės bataliono vadą, prašydamas šaudmenų ir artilerijos pagalbos. Kadangi telefoninis ryšis tarp latvių pulko ir lietuvių bataliono buvo nutrūkęs, mūsų ryšininkas tuojau estafetiniu keliu pasiuntė pranešimą į Ats. Marijampolės batalioną apie latvių pulko kritišką padėtį ir prašomą pagalbą. Tačiau galėjo praeiti pora valandų iki pranešimas pasiektų mūsų batalioną, o tai galėtų turėti lemiančios reikšmės latvių pulkui. Išeitis buvo greitai surasta ir latvių pulko pastangomis geležinkelio telegrafo ir telefono laidais mūsų ryšininkas buvo sujungtas su Ats. Marijampolės batalionu. Taip pranešimas buvo perduotas greičiau kaip estafetiniu keliu. Telefoninio pranešimo kelias buvo gana įdomus. Latvių pulkas susirišo su Ryga, per Rygą su Kaunu, per Kauną su Ilukštu, kur stovėjo mūsų bataliono štabas. Mūsų vadai greitai suprato beviltišką latvių pulko padėtį ir iš Ilukšto apylinkių skubiu keliu pasiuntė mūsų artilerijos bateriją pagalbon. Baterijai reikėjo nužygiuoti 28 kilometrus kelio. Tas žygis buvo atliktas neįsivaizduojamu greitumu ir tos pačios dienos popiečio valandomis baterija jau buvo latvių pulko veikimo zonoje. Baterijos vadas karininkas U., susipažinęs su latvių pulko padėtimi ir visa kautynių lauko vietove, nedelsdamas nė minutės, artilerijos ugnimi pradėjo naikinti puolantį priešą. Netikėta, taikli, efektinga ir visur pasirodanti priešo eilėse artilerijos ugnis iš karto juos nustebino, vėliau jie išsigando. Latviai tai skaitė stebuklu, pagyvėjo, atgavo nuotaiką ir perėjo į priešpuolius, ištiesdami jau bolševikų smaugiamą apskritimą. Vėliau, mūsų artilerijos remiamas, latvių pulkas palaipsniui išėjo iš kautynių ir atsitraukė į kairįjį Dauguvos upės krantą toje pačioje vietoje, iš kur ryte buvo pradėjęs puolimą.
Atgal kėlimasis per Dauguvą buvo nepavydėtinas. Daugelis kėlimosi priemonių, kurios buvo panaudotos ryte, dėl nenumatomo atsitraukimo nuplaukė, tačiau ir turimos nebuvo vykusiai panaudotos. Vienas didesnis laivukas, sutalpinęs kelioliką sužeistųjų, dėl perdidelio apkrovimo, apvirto viduryje Dauguvos upės ir sunku spręsti, kiek iš juo plaukusiųjų išsigelbėjo. Atsitraukusio latvių pulko kuopų patikrinimai davė liūdnus rezultatus ir apgailėtinus vaizdus. Tačiau latvių pulko vadas su savo batalionų vadais dėkojo mūsų kariams ir prašė perduoti padėką augštesniajai mūsų vadovybei už pagalbą ir išgelbėjimą pulko nuo visiško sunaikinimo. Tarp kitko, latvių pulko vadas pareiškė: ‘‘...šitos pagalbos latviai niekad neužmirš ir jausis visuomet skolingi...”
Naktį lietuviai kariai alkani ir nuvargę grįžo atgal į Ilukšto apylinkę. Sukdami drules iš kišenėje susitrynusio tabako likučių ir traukdami dūmą, dalinosi įspūdžiais kas kur ir kaip, nevengdami pavojų, atliko savo pareigą. Išvadoje visi jautė, kad buvo ištiesta broliška pagalbos ranka. Minima latviams pagalba nebuvo pirmoji. 1919 m. Lietuvos vyriausybė, pati būdama blogoje finansinėje padėtyje, paskolino Latvijai 3 milionus markių, gelbėdami jų valstybę (žiūr. J. Karys, Nepriklausomos Lietuvos Pinigai). Taip pat Ats. Panevėžio bataliono vadas, dabar plk., Variakojis iš savo bataliono išteklių aprengė, apginklavo ir kurį laiką maitino vieną latvių kautynių dalinį būrio sudėtyje. Be abejo, reikia manyti, buvo ir dar daugiau pagalbos, tačiau mes patys primiršome nekalbėdami apie tai .
Kaip paprastai gyvenime gražūs žodžiai greitai būna užmiršti, taip ir latvių pulko vado padėkos žodžiai ilgai netesėjo. 1920 m. pradžioje latviai jėga bandė iš Subato išstumti mūsų 6 pėst. pulko įgulą. Tačiau energingas Itn. š. su kuopa pasipriešinimas nuvijo latvius. Tų pačių metų liepos mėn., kautynėms pasiruošusi latvių kuopa, iš Grivos įsibrovė į mūsų 6 pėst. pulko 9 kuopos barą ir prie Laukesos bažnyčios augštumos įsitvirtino. To baro viršininkui ltn. Kartanui (dabar pik. ltn.) neliko nieko kito, kaip su savo kuopa ir sunkiųjų kulkosvaidžių būriu įsitvirtinti prieš Laukesos bažnyčią kitoje pusėje vieškelio, einančio iš Grivos į Turmantą. Taip latviai su lietuviais ištūnojo apie parą, laukdami įsakymo pradėti brolžudiškas kautynes. Po ilgų derybų, tarp 6 pėst. pulko vado plk. Butkaus ir latvių įgulos viršininko Daugpilyje, buvo išsiaiškinta... Kitą dieną latvių kuopa iš Laukesos buvo atšaukta. Kiek vėliau iš latvių karininko teko sužinoti, kad latvių kuopos įsibrovimas nebuvo kuopos vado kaprizas, bet buvo palieptas augštesnės latvių karo vadovybės. Pagaliau, 1920 m., kuomet mūsų kariuomenė vedė sunkias apsigynimo kautynes prieš lenkus dėl Vilniaus, po spalio 9dienos įvykių, latviai į ketvirtą dieną okupavo visą lietuvišką Padauguvio ruožą nuo Zarasų iki Subato. Vėliau šis kraštas, mainais su latviais buvo iškeistas į lietuvišką Palangą.
Kai kurie paminėti įvykiai buvo aprašyti Lietuvos kariuomenės dalių ar štabų žygių istorijoje, o vėliau perduota į Centrinį Kariuomenės Archyvą. Tačiau dveji okupantai surinktą istorinę medžiagą sujaukė ar sunaikino ir daugelis istorinės medžiagos iš Lietuvos nepriklausomybės kovų liko tik dalyvių prisiminimuose. Minimus prieš 37 su viršum metų įvykius rašau iš savo atminties. Vieną kitą detalę, datas, ar smulkesnius nutikimus gal būsiu primiršęs, bet faktai lieka toki, kaip aprašyti. Būtų malonu, jei kas iš buvusių Dauguvos fronto dalyvių galėtų duoti datų patikslinimus, ar kitų įvairių įvykių aprašymus. Be to, ir latvių karių nuomonės būtų įdomios ir naudingos. Nesileidžiant į polemiką, įvairios pastabos ir įvykiai iš mūsų nepriklausomybės kovų galėtų būti talpinami mūsų karių žurnale ir vėliau perduoti Pasaulio Lietuvių Archyvui. Ta medžiaga galėtų daug pasitarnauti istorikams ryškinant mūsų visuomenės gana šaltus santykius su broliška latvių tauta laisvės ir nepriklausomybės laikotarpio metu. Tie santykiai, be abejo, atsiliepė ir tarptautinės politikos veikloje.
PASTABA:
Šio rašinio pradžioje esu paminėjęs karužo vardą. Tai yra mūsų kariuomenėj 1919 metais įvestas karininko laipsnis, šį laipsnį buvo gavę visi baigę Lietuvos Karo Mokyklos I-ją laidą. Atsisakant svetimybių, Lietuvos Kariuomenės štabas projektavo įvesti ir kitus karininkų laipsnių pavadinimus, kaip pvz. karužas, šimtininkas, vyrūnas ir t.t. Tačiau tų pat metų rudenį to buvo atsisakyta ir karininkams buvo duoti tarptautiniai laipsniai. Karužas buvo pakeistas į leitenantą.
Schemoje pažymėtą skiriamąją tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių išvedžiau, pasinaudodamas plk. ltn. Petruičio prisiminimais “Laisvę Ginant”.
