KARVELIS TARP VANAGŲ

Lietuvių karių gyvenimas pagal karo kapeliono dienoraštį

HENRIKAS KUDREIKIS

„Minskas, 1941 metai, toli nuo Lietuvos, nuo artimųjų. Penktą valandą ryto jau pilnutėlė bažnyčia. Šimtai akių nukreiptų į mano veidą. Čia tenka naudotis lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir gudų kalbomis. Lietuviai civiliai ir kariai susirinko išklausyti trečiųjų Mišių. Pirmą kartą šventųjų Simono ir Elenos bažnyčioje, Minske, suskambėjo lietuviškos religinės giesmės. Tas mane giliai sujaudino."

255-tojo bataliono prie Magiliovo lietuviai karininkai. Pirmoj eilėj vidury sėdi karo kapelionas kun. Z. Ignatavičius- Ignonis.

Taip kun. Zenonas Ignonis pradėjo karo kapeliono tarnybą lietuvių karių tarpe Gudijoje. Iš jo dienoraščio lapų („Praeitis kalba") į mus žvelgia šio Kristaus apašatalo gyvenimo epizodai baisiose tų laikų sąlygose. Jo žodžiuose atsispindi II-rojo Pasaulinio karo sūkuriuose atsidūrusių lietuvių karių dvasinis stiprumas ir kai kurių, karo pasėkoje kilusios, silpnybės: girtavimas ir silpstanti religinė praktika.

1941 - 1944 metų laikotarpyje karo kapeliono Zenono Ignonio avimis buvo plačiame Gudijos plote išmėtyti šie savisaugos batalionai: palikti iš Lietuvos kariuomenės (ar 29-to Raud. armijos šaulių korpo) 3,15 ir 255-tas, maišytas (prievarta ir savanorių) - 1 O-tas, Kauno savanorių - 12-tas, ir šventoriuose bei rinkose sugaudytų pasirašiusių savanoriais į lietuvių dalinius vietoj Wehrmachto naujokų - 254-tas batalionas. Lietuviai kariai saugojo geležinkelius, kelius bei kitus karinius objektus. Beveik visi buvo įvelti į kautynes su bolševikų partizanais, kurių knibždėjo pilni Gudijos miškai, raistai ir pelkės.

Štai vienas iš daugelio karo kapeliono apsilankymų lietuvių karių atsparos punktuose.

„Kelyje sutikome iki dantų ginkluotus vokiečių dalinius, atrodo, kiekvienu momentu pasiruošusius kautynėms. Paklausiau savo palydovo, ar esama pavojaus susidurti su rusų partizanais? Jis juokaudamas atsakė, kad mirtis tykoja už kiekvieno krūmo. Sutinkame ir keletą lietuvių karių, taip pat sunkiai apsiginklavusių, sunkvežimius. Tik vakare pasiekėme mūriniais vartais ir durpynais apsuptą vietovę, vadas aprodė vargingą buveinę, kurios visos sienos kulkų suvarstytos. Sargybos kuopos namas paverstas bunkeriu su kulkosvaidžių šaudymo angomis."

Sekantį rytą kariai skubiai sutvarkė patalpą, laikiną koplyčią, kur kapelionas galėjo aukoti šventas Mišias. Daugumas karių atliko išpažintį ir priėmė švč. Sakramentą. Po pietų iš Papieniz posto atvyko gurguolė. Kariai prašė, kad kapelionas ir juos aplankytų.

Kapelionas lankosi Kopyle. Plačiai šypsodamiesi jį sutinka kapitonas Matulevičius ir ltn. Dubinskas. Kapelionui praneša, kad tik vakar prie Linkovičių bolševikai užpuolė lietuvių žvalgų būrį. Iš šešiolikos penkis nukirto ir aštuonis sunkiai sužeidė. Pamaldų metu kapelionas pasmerkė girtavimą. Deja, po pietų sutiko lietuvį karininką, kuris girtas neatskyrė dienos nuo nakties.

3-čio bataliono III-čios kuopos vadas ltn. Gumauskas kapelioną priėmė nuoširdžiai. Valgyklos salėje tuojau atlaikytos lietuviškos pamaldos. Visi vyrai priėjo išpažinties. Judrūs kareivėliai net laikiną klausyklą paskubomis sukalė. Ankstyvą rytą kapelionas pasiekė lietuvių dalinį Mejanovičiuose. Čia karių dvasinis lygis buvo nepagirtinas, sąlygos nepavydėtinos, apsupti tūkstančių gerai ginkluotų raudonųjų bandų ir parašiutininkų.

Sėdėdamas ant mažo vagonėlio per durpynus ir pelkes kapelionas pasiekė Duhovą. Čia vadas ir kiti lietuviai kariai - užgrūdinti, drąsūs, labai draugiški ir nuotakingi vyrai. Ilgai kapelionui pasakojo savo karinius nuotykius. Vakare jis kariams parodė šventųjų paveikslus ir nupasakojo jų gyvenimą. Rytmečio pamaldose dalyvavo visi ne tarnyboje esą kariai. Vokiečių kariuomenėje tarnavę flamandai - katalikai net išpažinties ėjo kartu su lietuviais.

Susprogdinti traukiniai, bombardavimai. Kapelionas bando aplankyti prie Glebokų esantį 254-tą batalioną, šį kartą nepasiseka. Pakely prie Daugpilio sutinka ltn. Poškų, kuris kviečia aplankyti lietuvių dalinį prie Daugpilio priemieščio. Kapelionas, aišku, kvietimą priima.

Per vakar subombarduotą Oršą, per Mohiliavą kapelionas pasiekia Bykovą. Sutinka būrį lietuvių karių ir jų vadą ltn. Baltrušaitį. Jie pertraukė užsiėmimus ir surengė gegužines pamaldas. Čia jis dar kartą įsitikino, ką reiškia geri vadai, aukšta moralė ir geras pavyzdys. Visose pamaldose nuoširdžiai su giliu pamaldumu dalyvavo visi. Šių karių meilė religijai sustiprino kapelioną dvasioje.

Per bolševikų partizanų apsėstus miškus kapelionas pasiekė ltn. Ragausko vadovaujamą būrį. Karininkas skundėsi, kad jų gyvenimas nepaprastai pavojingas ir sunkus. Aplankė naujai supiltus lietuvių karių kapus.

Dundant priešlėktuvinei artilerijai, kapelionas atvyksta į vieno bataliono štabą. Toliese pamato šuoliais lekiantį raitelį. Priartėjus atpažino bataliono vadą kpt. Liormaną. Vėliau drauge karininkai ir kariai sugiedojo šv. Marijos litaniją, dalyvavo šv. Mišiose. Daugumas atliko išpažintį, jų tarpe buvo ir viena lietuvaitė, kurią poterių išmokė ir prie išpažinties parengė kilnūs šio bataliono kariai. Spėju, kad tai buvo 3-čias batalionas.

Ir kituose aplankytuose postuose pasisekė surengti gegužines pamaldas. Giedojimams gražiai vadovavo ltn. Gasiūnas. Aplinkiniai gudai ir rusai didžiavosi lietuviais kariais, kurie užtikrino saugų gyvenimą. Kitą rytą šv. Mišiose vėl dalyvavo lietuviai kariai ir daug civilių gyventojų.

Kelionė į Uždą buvo pavojinga. Šiame kelyje tik vakar banditai sudegino pilną žmonių sunkvežimį. Kapelionas sutiko ltn. Gecevičių ir ltn. Bukšnį su būriu kareivių iš 12-to bataliono. Jie kartu atsivežė keletą sunkiai sužeistų. Kapelionas juos palydėjo į Luftwaffės ligoninę. Ligoniams suteikė religinius patarnavimus. Pagaliau pasiekė Uždą. Tik neseniai rusai buvo užpuolę lietuvių karių sunkvežimį. Lietuviai puolikus atmušė. Kiek vėliau kiti lietuviai papuolė į raudonųjų ugnį. Į rusų nagus pakliuvo eil. Balys Rinkevičius. Po šv. Mišių, kuriose dalyvavo visi laisvi kariai, pranešė, kad rastas užminuotas eil. Rinkevičiaus lavonas. Lavono paimti nuvažiavusius karius vėl užpuolė rusai. Pasisekė atmušti tik su vokiečių tankų pagalba. Žūva kitas lietuvis - psk. Liobikis. Vėl gedulingos pamaldos. Daug karių ir civilių priėjo išpažinties. „Paprastuose karstuose, gėlėse ir žolynuose palaidoti du jauni lietuviai, paaukoję gyvybes už Gudijos žemę" - rašo kun. Ignonis.

Atvykęs ltn. Plungė pranešė, kad viename susidūrime bolševikai nukovė 15 lietuvių karių. Iš 3-čio bataliono kapelioną pasiekė liūdna žinia. Bataliono vadas kpt. Žibas, bataliono gydytojas ir adjutantas vokiečių suareštuoti. Vokiečių ryšių karininkas juos paklausė, kas atsitiktų, jeigu laimėtų bolševikai? Jie drąsiai atkirto, kad visiems būtų neišvengiama mirtis, bet toks pat likimas ir vokiečių laimėjimo atveju. Vokietis drebėjo iš pykčio. Sekantį rytą atvyko esesininkų komanda ir visus tris išsivežė. Sujudo vokiečių vietinis štabas. Tik energingo plk. Rosenstock dėka po ilgo ir vargingo tardymo mūsų karininkai sugrįžo į batalioną.

Kita liūdna žinia. Prie Papiernizos bolševikai sunaikino lietuvių atsparos punktą. Žuvo keturiolika karių. Į Michanovičius neseniai atkelti lietuvių kariai turėjo kelis skaudžius susidūrimus. Žūsta keturi ir keletas sunkiai sužeisti. Iš bataliono pabėgo psk. Kuprinas ir priešui suteikė visas informacijas bei puolime pats dalyvavo. Lietuviams baisi gėda.

Iš 254-to bataliono atvyko karių būrys ir kapelioną pakvietė į svečius. Keliavo tamsią naktį. Staiga baisus trenksmas. Sprogsta traukinyje mina. Yra žuvusių vokiečių. Pagaliau po dviejų dienų kelionės pasiekia Sarkaučizną. Kapelioną sutiko bataliono vadas kpt. Bareišis. Sekantį rytą bažnyčioje, kurioje dar užsilikę lietuviški parašai, didelė eilė karių, laukiančių išpažinties. Apie dešimtą valandą su lietuviška daina atvyksta bažnyčion dar dvi lietuvių kuopos. Vadovaujami ltn. Bardzilausko jie gražiai giedojo lietuviškas giesmes.

Kapelionas Zenonas Ignonis džiaugėsi ir kartais liūdėjo, lankydamas nusikaltusius pavienius karius kalėjimuose, matydamas karius girtuokliaujant. Nepaisant nuolatinių pavojų, juos lankė be pertraukos. Nepaisė ir vokiečių grąsinimų nekatechizuoti civilių. Dienomis ir naktimis lankė sergančius ir mirštančius, nežiūrėdamas, kokios jie tautybės. Mokėdamas gudų kalbą, religiniai aptarnavo gudų katalikus, nes jų kunigus bolševikai praktiškai buvo sunaikinę. Nors kun. Ignonis buvo tikras Kristaus karys ir, jeigu buvo šventų kunigų - jis buvo vienas iš tokių, tačiau bolševikų spaudoje, net specialiuose KGB leidiniuose („12-tas batalionas") jį išvadindavo karo nusikaltėliu, šiuos kaltinimus vėliau perėmė Izraelio ir raudonųjų lietuvių spauda. Dar 1993 m., seniai po kapeliono Ignonio mirties, Vatikanan plaukė protestai iš Izraelio, kodėl kun. Ignonis buvo pakeltas į prelatus.

Tokius kaltinimus KGB skelbė visiems Gudijon išsiųstiems lietuvių kariams. JAV Kongreso narė Elizabeth Holzman iš KGB perėmė tokius kaltinimus lietuvių kariams: esą jie šaudę žydus, karo belaisvius ir kitus civilius, plėšę ir deginę gudų sodybas. Holzman pravestu įstatymu JAV Teisės departamento OSI sekcija buvusius lietuvius karius persekioja iki šios dienos. Iš tikrųjų, dauguma jų buvo prievarta į vokiškus dalinius paimti vyrai, kurie Gudijoje kovojo už savo gyvybes. Nei vienas dalinys nedalyvavo šaudymuose, nei degino sodybas. Tai liudija jų kapelionas, gudų gyventojai ir ten buvę, gyvi išlikę kariai. Bolševikų leidiniuose prie šaudymų parodyti kareiviai su juodomis uniformomis, kiti su tikrais teutoniškais veidais. Lietuviai juodų uniformų nenešiojo.

Laikas parašyti tiesą apie lietuvių karių dalyvavimą Il-me Pasauliniame kare. To dar nedarė dabartinė buvusių raudonųjų spauda Lietuvoje. Jiems artimesnė KGB tiesa.