UŽ RASEINIŲ ANT DUBYSOS SAULĖ NETEKĖJO

HENRIKAS KUDREIKIS

1944 metų pavasaris. Stoviu ant aukšto Dubysos kranto prie tyliai ošiančių pušų. Žvelgiu į iki Nemuno besitęsiantį melsvą miškų masyvą, šiandie, kaip ankstyvoje jaunystėje, pradedu jaudintis. Juk tai mano gimtasis Žemaičių žemės kampas. Iš miškų į dangų stiebiasi geras tuzinas bažnyčių bokštų: Vilkija, Čekiškė, Seredžius, kur tryliktame ir keturioliktame šimtmety didvyriškai su įsiveržėliais kryžiuočiais kovėsi lietuviai kovotojai; Veliuona, Didžiojo kunigaikščio Gedimino žuvimo vieta; Ariogala — kunigaikščio Liutavero sostinė ir Gedimino gimtinė; Ugioniai — senovės lietuvių amžinosios ugnies vieta, su stebuklingais šaltiniais ir Lietuvos didikų Dubysos krante įmūrytais kapais; Betygala — mūsų dainiaus Maironio tėviškė, Šiluvos balta kaip gulbė stebuklinga koplyčia ir bažnyčia; Raseiniai — senoji Žemaičių sostinė; Tytuvėnai — su meniškais vienuolynų pastatais, na, ir eilė mažesnių bažnytėlių: Girkalnis, Kalnujai, Milašaičiai, Juodaičiai, Butkiškė. Tai ramus ūkininkų kraštas, šimtmečiais kovojęs už savo žemę ir laisvę su besiveržiančiais atėjūnais.

Stoviu ilgai ir stebiu ūkininkus, su gražiais žirgais ariančius žemę, sėjančius vasarinius javus. Niekas čia ir šiandie nesijaudina dėl ateities. Juk anglosaksai pažadėjo visoms tautoms laisvę ir nepriklausomybę. Mokėdamas svetimas kalbas ir klausydamas amerikiečių ir anglų radijo laidų, žinojau, jog anglosaksai, ypač amerikiečiai kasdien tiesiog garbino Staliną ir Raudonąją armiją.

Jaučiu, kad kažkoks siaubingas viesulas atslenka iš Rytų mūsų žemėn. Senelis ir senelė dažnai pasakodavo apie kažkokias pabaisas — juodašimčius. Bet juodašimčiai atimdavo pinigus ir kartais gyvybę. Tie, kurie dabar atslenka, tuo nepasitenkins, jie atims ir žemę, ir žmogaus sielą. Bet tuomet aš dar nesupratau gerai to baisumo, kurį mūsų tėvynėn atneš raudonasis košmaras.

Tik už kelių mėnesių jie atriedėjo su tankais ir patrankomis. Ir prasidėjo: vietinių, po pirmos okupacijos gyvų išlikusių, komunistų ar komjaunuolių vedami, enkavedistai ėjo per kaimus ir nurodytuosius čia pat šeimos akivaizdoje nušaudavo. Naktimis siautė kitos NKVD grupės. Suimtieji dingdavo be žinios. Tik partizanai surado prie Dubysos masinį kapą su virš 200 lavonų. Daugumas atpažino savo dingusius šeimos narius.

1944 Kūčių vakaras. Staiga kaimuose pasirodė gausūs motorizuoti NKVD daliniai, susidedą daugiausia iš azijatų. Rusų karininkai turėjo kiekvieno ūkininko šeimos sąrašus. Namuose neradę vieno ar daugiau vyrų, apipildavo visus pastatus benzinu ir užremdavo tvartus su gyvuliais. Link Mituvos, Dubysos, Nemuno dangus paraudo, girdėjosi siaubingi degančių gyvulių balsai. Ūkininkas Kvietkus iš Kilupių kaimo (Ariogalos vis.,) buvo išvykęs į Seredžiaus malūną. Neradę jo, enkavedistai apipylė gyvenamą namą benzinu pačiame vidurnakty. Jauna žmona su šešių mėnesių kūdikiu ir dviem mažamečiais spėjo tik su marškiniais išbėgti laukan į sniegą. Basi atbėgo pas dėdę sekantin kaiman. Raudonas siaubas jau šėlo ugnimi.

Pradėjo vežti Sibiran kiekvieną geriau susitvarkiusį ūkininką, pradėjo atimti žemę ir gyvulius, padarant baudžiauninkais-kolchozininkais Gedimino ir Kęstučio kovotojų ainius. Tada ūkininkai, darbininkai, samdiniai, buvę Lietuvos kariuomenės kariai, šauliai, taip pat studentai, net moksleiviai, — pradedant Kelme, Kražiais, Raseiniais, Girkalniu ir iki Ariogalos, Kėdainių, Seredžiaus, Jurbarko, pakėlė ginklus ir kovėsi prie Vozbutų su NKVD ir reguliarios rusų kariuomenės tankų daliniais. Daug vyrų žuvo, ir šiandien dar atranda jų kapus. Kautynės virė prie Graužų, Betygalos, Girkalnio, Seredžiaus, Ariogalos, Šiluvos.

Štai tik maža dalelė tautos sūnų vardų, kurie pasekė savo protėvių takais. Įsidėmėtini jauno studento Tamošaičio (iš Girkalnio vls.) žodžiai: ,,Ant mūsų kapų vėl iškils laisva Lietuva". Jaunas partizanas greit žuvo apsuptas Birbiliškio girioje (prie Girkalnio). Žuvę apylinkės partizanų vadai: kpt. Česonis, leitenantai Vareikis ir Veverskis, Andrikis Povilas, Atgalainis, Kurtinaitis, Paliūnas Juozas, Petrauskas Jonas, Stankus Petras, Venclauskas. Partizanai: Aksamitas Juozas, Bartkus Petras, Bendžius Jonas, Dzikas Juozas, 5 broliai Gaižauskai: Antanas, Andrius, Apolinaras, Jeronimas ir Simas, Galinskas Bronius, Gudžiūnas Kazys, 2 broliai Yliai: Julius ir Vytautas, 2 broliai Jokubauskai: Bronius ir Modestas, ats. psk. Kemzūra Aleksandras, 2 broliai Kiaukės: Antanas ir Jonas, Kvedaras, 3 broliai Lukošiai: Klemensas, Valerijus ir Vladas, 2 broliai Mažeikos: Bronius ir Kazys, Mockus K., Narbutas Antanas, Pastašauskas Bronius ir jo 19 metų brolis, Pečiulis Benadas, Petryla, Povilaitis Antanas, Pranckaitis Antanas, Prūsaitis Pranciškus, Rašimas Stasys, Reimantas Stasys, Sirtautas Jurgis, Skridla Jonas, Stašinskis Vincas, Statkus Kazys, Vaišvila Zigmas, Valaitis Antanas ir Zinkus Vladas.

Mes liūdime žuvusiųjų, tačiau daug kartų baisiau, ką jie padarė su tais, kurie išliko gyvi. Pirmaisiais tautos išdavikais mūsų apylinkėje tapo buvę Jaunimo sąjungos nariai, ypač auklėti mokytojų Stašaičio ir Saltonienės. Toliau miestelių padugnės, kairiosios spaudos skaitytojai, arba nieko neskaitą, sekmadienius vietoj šv. Mišių praleisdami traktieriuose, pragerdami paskutinį centą. Jų talka rusai sunaikino žemę ir žmogų.

Nepaprastu žiaurumu pasižymėjo Ariogalos stribai. Suėmę įtartas partizanų ryšininkėmis dvi septyniolikmetes kasdien mušė ir 8 dienas nieko nedavė valgyti. Pagaliau paleistos ant šaligatvio krito be sąmonės, tik geri žmonės atgaivino. Net žmogėdros prieš puotą tam tikromis iškilmėmis pagerbia savo nužudytą auką. Tačiau dvidešimto amžiaus juodašimčiai rusai, ir, deja, mūsų pačių tautos išdavikai, krikštyti bažnyčioje, nukautus partizanus išmesdavo nuogus aikštėje, tyčiodavosi iš jų, vėliau išmesdavo pelkėse ar šiukšlynuose. Mirusiųjų išniekinimas yra pats bjauriausias nusikaltimas prieš žmonijos įstatymus. Štai keli okupantams pataikavimo pavyzdžiai, šioje apylinkėje pasižymėję nuožmumu: tėvas įskundžia sūnų, buvusį partizaną, kurį pasmerkia sušaudymui. Okupantai apdovanoja tėvą medaliu ir paskiria laiškininku. Bolševikų deputatė, Pociūnų mokytoja Saltonienė įskundžia savo kaimo partizanus, dalyvavusius Vozbutų kautynėse, kartu ir savo šeimininko sūnų, pas kurį gyveno daugiau 20 metų. Mirdama atsivertė ir maldavo atleidimo, bet jaunas vyras Kamčatkos kasyklose prarado jaunystę ir sveikatą, tapo invalidu. Gamtoje yra plėšrių gyvių, kurie praryja savo vaikus ir silpnesnius savo rūšies narius. Stribai, komunistai, komjaunuoliai buvo baisesni už minėtus gyvūnus, nes jie nešiojo žmogaus pavidalą. Užėmę vadovaujamus postus, vergams prakaituojant, jie vogė, apgaudinėjo savo artimą. Dešimts Dievo įsakymų numetė į šiukšles. Vėliau jų ir jų vaikų nusikaltimai augo: plėšimai, moterų išniekinimai, na ir žmogžudystės.

Bet dar ir dabar raudonasis elitas tebesėdi įstaigose, važinėja automobiliais ir turi krūvas rublių. Raudoni pensininkai vaikščioja apsikarstę bolševikiniais skardos gabalais, o Lietuva tebemoka jiems riebias pensijas. Jie prirašo laikraščius, puldami mūsų patriotus-partizanus, vadindami juos banditais. Nei jie, nei jų vaikai nenori laisvos Lietuvos.

Baigiant man skamba kažkada skaitytos A. Paton'o knygos pavadinimas ,,Cry My Belo ved Country" — Ašarok mano brangi tėvyne!

Jie išpildė savo priesaiką tėvynei

Štai du vyrai, kurie nušvito ir sudegė kaip meteoritai šiame Žemaičių žemės kampelyje. Okupantų šoviniai nuskynė tų jaunų vyrų gyvybes. O kaip reikalingi jie būtų dabartinei Lietuvai.

* * *

Pirmosios okupacijos partizanas — Antanas Gudžiūnas.Gimė Akmaniškių kaime, Girkalnio vls., Raseinių aps. Mokykloje pasižymi kaip labai gabus mokinys, ¡steigia Juodaičių L. K. J. Pavasario kuopą. Iki šiol apylinkės jaunimą organizavo buvęs mokytojas — komunistas Stašaitis. Viskas buvo Jaunimo sąjungos rankose, net ir stiprus dūdų orkestras. Antanas perkalba orkestrantus su jų vadovu Kasparu Puidoku ir suorganizuoja orkestrą prie Pavasario kuopos. Atlikęs karinę prievolę, jis vėl grįžo vadovauti pavasarininkams.

Bet okupacija viską užbaigė. Raseinių apskrity prasidėjo areštai. Gegužės mėnesį, 1941 metais, apylinkėje pasirodė milicijos ir NKVD operatyvinė grupė. Antanas, užpultas, paėmė šautuvą ir atidengė ugnį į penkių bolševikų grupę, sužeisdamas jų vadą. Tenka trauktis. Raiti bolševikai Antaną sužeidžia. Jis vos pasiekia savo gero draugo ir orkestro nario Kosto Žukausko ūkį. Deja, ten ir užsibaigė, atrodo, jo jaunas gyvenimas. Mirties aplinkybės neaiškios. Bolševikai lavoną įmetė į duobę prie Raseinių kalėjimo. Abi seserys, nuvykusios lavono prašyti, suareštuojamos ir patalpinamos Kauno kalėjime. Pabėga tik užėjus vokiečiams.

Atkasus duobę, atrastas Antano lavonas, be karsto. Šalia, nužudyto Pabebirvio km. (Girkalnio vls.) ūkininko Aksamitausko kūnas, nukankintas įkalant gyvam į galvą penkias vinis. Atrasta visa eilė bestiališkai nukankintų raseiniškių. Atpažinti: ūkininkai Kmita Pranas, Pocius Juozas, Stabinskas Zigmas ir batsiuvys Purvelis Pranas. Antanas Gudžiūnas su didelėmis iškilmėmis palaidotas Juodaičių kapinėse.

* * *

Povilas Andrikis    

Antanas Gudžiūnas

Partizanų vadas — Povilas Andrikis. ,,Siutau iš pykčio, matydamas rusų kareivius iššaudant kaimyno kiaules. Kai jie trenkė kaimynui šautuvo buože į galvą, kuris bandė užstoti moteris, griebiau savo rusišką automatinį šautuvą, truputį aprūdijusį, bet veikė: pasiunčiau visus penkis okupantus į kitą pasaulį”, — tai partizanų vado Povilo Andrikio žodžiai savo draugams. Tai jo partizanavimo pradžia.

Gimė 1915 metais Pagausančio km., Girkalnio valsčiuje, ūkininko šeimoje. Priklausė Juodaičių pavasarininkų kuopai. Karinę prievolę atliko 2-me artilerijos pulke. Andrikio vadovaujamas būrys pasižymėjo nepaprastu veiklumu: staiga pasirodydavo tai Nemuno, tai Dubysos ar Mituvos apylinkėje. Persekiojantieji bolševikai nieko nepešdavo. Jų nuostoliai didėjo. Andrikis neleido nei vieno bolševikų pataikūno žudyti be partizanų teismo. Iš būrio pašalino policininką, kuris buvo nepaprastai žiaurus. Kartą raudonkepuriai enkavedistai, bijodami partizanų pasalų, vežikais paėmė moteris, vaikų motinas. Andrikis su vyrais jų laukė, tačiau savo vyrams uždraudė atidaryti ugnį, nes moterys būtų taip pat žuvusios.

Andrikio šeimą bolševikai išvežė Sibiran, gyva liko tik viena sesuo. Ji rūpinasi savo brolio palaikų suradimu ir perlaidojimu. Jai padeda Juodaičių patriotai.

1951 metų kovo mėn. pamiškėje, netoli savo tėviškės Skapiškiu kaime, iš pasalų užpultas, gindamasis iki paskutinio šovinio, Andrikis atidavė jauną gyvybę. Kartu žuvo jo artimiausias draugas, pasižymėjęs partizanas Antanas Povilaitis, kilęs ir to paties Pagausančio kaimo.