DANGUS NUSIDAŽO RAUDONAI
Ištrauka iš Juozo Keliuočio atsiminimų
Juozas Keliuotis (1902 - 1983), žurnalistas, redaktorius, literatas, vertėjas, universiteto dėstytojas buvo du kartu ištremtas į Sibirą. Jo atsiminimai, kurie slaptais keliais pasiekė išeivijos lietuvius, dar šiais metais bus išleisti Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti.
Šioje trumpoje ištraukoje Juozas Keliuotis, kuris ilgoje tremtyje keletą kartų buvo perkeldintas iš vieno lagerio į kitą, šitaip pradeda kelionę į Sivaja Maska lagerį.
Traukinys sustoja. Triukšmingai atsidaro vagono durys.
— Sivaja Maska! — sušunka sargybos viršininkas. — Visiems tuojau išlipti iš vagono, išskyrus atamaną!
Atamanas lieka vienas gulėti ant gultų, o mes visi vienas per kitą ritamės iš vagono ir rikiuojamės ant snieguoto perono. Nors jau gegužės mėnuo, bet čia visur dar pilna sniego ir šiuo metu čia siaučia pūga. Mano paltelis neturi nė vienos sagos: čekistai visas jas jau seniai išpjaustė, nes jos buvo metalinės. Jis atsiskleidžia, skvarbaus vėjo puolamas, ir visi mato, kad aš vienais apatiniais baltiniais. Bet niekas tuo nesistebi, niekas tuo nesirūpina — nei kaliniai, nei sargybiniai. Ne tokių dalykų jie yra matę — ir tokiais niekais čia nieko nenustebinsi.
Patikrina asmenų tapatybę. Mus keturis — mane, vagį, apsirengusį mano kostiumu, kažkokį kreivą bernioką ir sunykusį senuką atskiria nuo kitų. Mums duoda šautuvu ginkluotą sargybinį ir įsako žygiuoti į lagerį, esantį už trijų kilometrų. Sargybos viršininko apsaugai paimtų knygų negrąžina. Man ir pačiam jos dabar nerūpi. Kur padėjo likusius kalinius — nežinau. Ir to garsaus atamano likimas man lieka nežinomas. Daugiau niekad jo nesutikau ir niekad nieko apie jį negirdėjau. Ar jį ten nušovė vagone, ar nugabeno į baudžiamąjį lagerį, ar su perpjautu pilvu nugabeno į Vorkutos ligoninę? Pagaliau man tai vis tiek. Jisai tik kaip išdeginęs man akį amžinai susijęs su mano likimu ir įstrigęs į mano atmintį. Dar ir šiandien tebemato jo atšiaurų ir liūdną veidą.
Sargybinio lydimi žygiuojame į naują lagerį. Siaučia nežmoniška pūga. Nors ir kažin kaip uoliai stengiuosi laikyti savo paltelio skvernus, įžūlus vėjas nuolat juos atplėšia nuo kūno ir aplieja jį degančiu šalčiu. O mano batai mediniais padais jau baisiai nuzulinti, iškrypę, ir aš nuolat painiuojuos ir krintu ant žemės. Bet tuojau vėl pakylu ir toliau kulkšnoju, nes sargybinis eina pridur-mai iš paskos ir nuolat rėkauja ir drąsiną durtuvu. Galva ūžia. Dešinė akis dega, o kairiąją akį nuolat lipdo sniegu. Aš, rodos, nebejaučiu nei galvos, nei kojų. Bet vis dėlto dar kibikšnoju pirmyn, jau beveik nieko nebematydamas ir nieko negalvodamas.
Pusiaukelyje pasijuntu visiškai blogai. Rodos, jau išseko paskutinės mano jėgos. Atrodo, kad aš tuojau krisiu ir daugiau jau amžinai nebepakilsiu. Apie savo būklę pasakau man iš kairės esančiam vagiui, apsirengusiam mano kostiumu:
— Drauguži, aš daugiau jau nebegaliu. Aš jau krisiu ir nebepakilsiu .. .
— Nieku būdu to nedaryk. Mes, kaliniai, čia būsime nepajėgūs tave nešti. O sargybinis tik vienas. Jei tu parkrisi ir nebepakilsi, jis tave nudurs durtuvu ir mus vesis toliau. Bene tave vieną paliks gulėti plyname lauke.
— Bet ką gi darysi, kad jau visiškai nebegaliu . . .
— Stenkis iš visų jėgų. Atsiremk manęs: aš tave prilaikysiu. Mūsų kelionė jau baigiasi. Lageris, gal tik už kokio kilometro.
Vagis dešine ranka apkabina mane per liemenį, aš atsiremiu jo peties — ir taip kulkšnojame toliau, susikabinę tarytum būtume geriausi draugai.
