Pasipriešinimas kultūriniam nuosmukiui
Naujas balsas — tai kolektyvinis pareiškimas “Pasipriešinkime kultūriniam nuosmukiui’, pasirašytas 60 asmenų. Tarp jų apie — 17 rašytojų-poetų, 13 dailininkų, 12 pedagogų-mokslininkų, 5 muzikai, trijų laikraščių redakcinių kolektyvi nariai, 1 dainininkas, 1 kunigas... Pasirašiusieji įvairaus amžiaus, įvairių profesijų ir pomėgių, bet juos visus jungia susirūpinimas lietuvių kultūros lygiu.
Jie aliarmavo, kad “kultūrinis gyvenimas yra atsidūręs pavojuje”. Jį užgožiąs diletantizmas, mėgėjiškumas, kuris savo kūrybinę negalią stengiasi dangstyti patriotika.
To suseklėjimo didžiausia priežastis — kritikos nebuvimas mūsų spaudoje. Spauda labiausiai kaltinama, kad ji tos kritikos neduodanti — ji vertinanti kūrybinius pasireiškimus arba ultra girdama, arba tik peikdama; girdama “savuosius” ir peikdama “svetimuosius”; spauda leidžia kritikuoti diletantam ir nepajieško kritikai specialistų.
To kūrybinio “nuosmukio” rezultatas — “mūsų spaudos nuosmukis izoliuoja mūsų kūrėjus nuo lietuviškosios bendruomenės”; atstumia jaunimą, kuris turi didesnio kūrybinio reiklumo.
Galima būti skirtingų pažiūrų dėl nuosmukio priežasčių, bet vargiai kas gali ginčyti patį suseklėjimo faktą, kuris keliamas pareiškime.
Nėra ko rūstauti taip pat, kad pareiškimas yra kolektyvinis ir pretenduojąs būti autoritetu. Kolektyviniai pasisakymai nenaujiena ir tremtyje. Beveik kasmet skaitome kolektyvinius protestus ar pareiškimus politiniais klausimais. Kodėl tuo pačiu metodu negali pasinaudoti žmonės kultūriniam klausimui?
Kolektyvinis pasipurtymas prieš kultūrinį nuosmukį yra sveikas ir sveikintinas. Gerai, kad yra žmonių, kurie gali ir nori pasipurtyti.
Skyrium tektų žiūrėti į pareiškimo galimus rezultatus: ar pareiškimas bus pavasarinė perkūnija, kuri sudrebina žemę ir po kurios ima kaltis daigai — kitaip tariant, ar pareiškimas pažadins kūrėjus rūpestingiau žiūrėti į savo uždavinius, ar pažadins laikraščius pagerinti kritikos lygį? O gal tai bus tik bomba, kuri pataikys į pelkę ir sprogdama tik aptaškys sprogdinamus ir sprogdintojus?
Visus galimumus, taigi ir pastarąjį, tenka ¡kalkuliuoti, atsižvelgiant į visų didelį jautrumą (sau!) dabartiniais laikais. Sakysim, rašytojas, dailininkas, mokslininkas, muzikas, dainininkas, kurio pavardės nėra po pareiškimu, gali savo susijaudinime tarti: ‘Jūs smerkiat diletantus ir jais laikot, žinoma, tik kitus, kurių pavardžių čia nėra; jūs patys savęs diletantais, žinoma, nelaikot...” Ir tokios minties pagautas, ims vedžioti pirštu per pavardžių eilę, durdamas pirštu čia į vieną ir kitą ir garsiai savo mintį dėstydamas: “O kokios yra šio pono, o taip pat dar ir šio kvalifikacijos šiose srityse; ar to ir kito kūryba yra laisva nuo kitiems prikišamo diletantizmo?” Redaktorius, perbėgęs paskubom pareiškimo pavardes, su kartėliu pramurmės: “Va, tie kolegos redaktoriai, kaltindami kitus laikraščius, tariasi, kad jų laikraščiai be priekaištų; o tie kolegos kritikai — įdomu, ar tamsta ponas X. ir tamsta ponas Z. esate daug kritikos, teisingos, rimtos, objektyvios kritikos, parašę; nepastebėjau, nebent jas pridengiate slapyvardžiais...”
Šitokiu keliu pareiškimo autorių lazda, kuri vanoja diletantus, mėgėjus ir redaktorius, gali būti paimta ir atsukta prieš pareiškimo autorius, prieš kiekvieną asmeniškai. Jei taip nutiktų, pareiškimas liktų be pozityvių rezultatų, kaip ir daugelis politinio turinio pareiškimų bei protestų. Tai būtų greičiau tik abipusis pasitaškymas — kultūrinio nuosmūkio naujas aktas.
Visa širdimi norėtum, kad to nebūtų; kad pareiškimas pasiektų pirmąjį tikslą — skatintų visiems gerą valią pasitempti. Prabilti į gerą valią šiandien yra vienintelis kelias žmonėm patraukti ir pakelti. Šiam tikslui norėtum pareiškimą pratęsti. Pratęsti taip, kad nebūtų įduota lazda į rankas tam, kuris pasijus pareiškimo paliestas ir gal skaudinamas. O jei ir bus paliestas, kad nesužadintų jame pykčio ir avansu pasipriešinimo ne nuosmukiui, bet pačiam pasipriešinimui prieš nuosmukį. Pareiškimą pratęsiant, norėtum nukreipti bent pabaigai pirštą nuo kitų ir atgręžti jį į save, kurie yra pareiškimą pasirašę, maždaug tokiom mintim:
*
...mes pasižadame stengtis savo kūryboje siekti aukštesnio lygio, kuris ir skaitytoją keltų, ne jo skonį degraduotų;
...mes pasižadame talkinti laikraščiam raštais pagal sąžinę, kada tie laikraščiai šauksis mūsų tos rūšies pagalbos;
...mes pasižadame atvirai, tiesiai, bet atsargiai ir džentelmeniškai vertinti kitų kūrinius ir kūrybinius žygius;
...mes pasižadame nereikšti laikraščiam pretenzijų, kad apie mus pačius rašytą tik teigiamai: kad mes parašėme geriausiai, padainavome geriausiai, patepėme geriausiai, paskambinome geriausiai, pašokome geriausiai, suvaidinome geriausiai ir kad mes patys esam žymiausi menininkai, filosofai, kritikai, apie kuriuos laikraščiai turi nuolat kalbėti;
...mes kviečiame ir kitus žodžio, balso, spalvos, linijos... kūrėjus bei kritikus papildyti mūsų eiles bendrame siekime — už aukštesnį kūrybos ir visuomenės skonio lygį...
*
Taip pratęsiant pasipriešinimą prieš kultūrinį nuosmukį, mes tą pasipriešinimą ne tik sveikiname, bet ir pirmieji mielai dedamės, nors Į Laisvę ir nėra tiesiogiai kultūrinės kūrybos laikraštis. Siekdamas betgi kultūros aukštesnio lygio politiniame ir visuomeniniame gyvenime, Į Laisvę yra natūralus sąjungininkas tiem, kurie aukšto kultūros lygio siekia literatūros ir meno pasaulyje.
