Pokario kovos Ukrainoje: kaip partizanai tautos laisvę gynė
Pastarųjų savaičių įvykiai Ukrainoje – tai mūsų akyse vykstanti žūtbūtinė kova, kurioje Ukrainos kariai bei savanoriai nuo Rusijos ordų gina savo žemę, namus ir šeimas. Tačiau ši ukrainiečių pasipriešinimo istorija siekia Antrojo pasaulinio karo metus: kaip ir Lietuvoje, taip ir Ukrainoje, XX a. viduryje partizanų kovotojai kovėsi už savo tautos laisvę bei šalies nepriklausomybę.
Kitaip nei Lietuvoje, Ukrainos laisvės kovotojai buvo ir tebėra vadinami ne partizanais, bet sukilėliais, o ukrainiečių ginkluoto pasipriešinimo organizacija buvo pavadinta Ukrainos sukilėlių armija (ukr. УПА –Українська повстанська армія). Strateginis kovotojų tikslas buvo nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimas ir civilių gyventojų apsauga nuo represinių okupacinių kariuomenių veiksmų.
Ukrainos sukilėlių armija buvo įkurta 1942 m. spalio mėnesį. Jos ištakos – nacių okupacijos metais savo veiklą pradėjusi pogrindžio Ukrainiečių nacionalistų organizacija (ukr. ОУН – Організація націоналістів українських). Ukrainiečių tautos palaikomi ir raginami, šios organizacijos nariai, siekdami išlaikyti autoritetą ir politinę įtaką valstietijai, ėmėsi atsakomybės ir pradėjo organizuoti ginkluotus būrius bei jų mokymus. Jau 1942 m. lapkritį įkurtose slaptose karinėse stovyklose mokymuose dalyvavo 600 savanorių. Tuomet intensyviai kurtos ir pirmosios stovyklos sunkiai prieinamuose, pelkėtuose ir miškinguose Šiaurės Vakarų Ukrainos Polesės ir Voluinės regionuose. Tokia aplinka puikiai tiko partizaniniam pasipriešinimui.
Į Ukrainos sukilėlių kovas įsitraukė beveik kiekviena Vakarų Ukrainos šeima, o kovotojų aprūpinimui buvo sukurta unikali karybos istorijoje užnugario organizacija – Запілля, veikusi atokiuose rajonuose, kur okupacinių jėgų administracija buvo neveiksni. Tokie rajonai vadinti „sukilėlių respublikomis“, o jų teritorijoje buvo įrengiamos ne tik gerai užmaskuotos ginklų remonto dirbtuvės bei sandėliai, bet ir malūnai, kepyklos, skerdyklos, maisto sandėliai, pogrindinės literatūros leidyklos bei ligoninės.
1943 m. pavasarį įkurta Ukrainos sukilėlių armijos Vyriausioji vadovybė ir jai pavaldus Vyriausiasis karinis štabas. Jo užduotis buvo planuoti ir koordinuoti partizanų padalinių veiklą. Pirmuoju vadu tapo Vasylis Yvachivas-Šamas (Василь Івахів–Сом), deja, žuvęs tų pačių metų gegužę. Ilgesnį ar trumpesnį laiką organizacijai vėliau vadovavo Dmytro Kliačkivskis-Savuras (Дмитро Клячківський–Савур), Romanas Šuchevičius-Tarasas Čiuprinka (Роман Шухевич–Тарас Чупринка). Paskutiniu sukilėlių vadu buvo Vasylis Kukas (Василь Кук) ginkluotam pasipriešinimui vadovavęs iki 1954 m. gegužės 23 d., kol buvo suimtas operatyvinės KGB grupės. Ir nors vėliau pavieniai sukilėlių būriai tęsė savo kovą, o paskutinis partizanas iš pogrindžio išėjo tik 1991 m. Ukrainai atkūrus nepriklausomybę, tačiau būtent aukščiausiojo vado areštas yra siejamas su organizuoto pasipriešinimo pabaiga.
Istorikų teigimu, beveik per dvi dešimtis ginkluoto pasipriešinimo okupacijoms metų į Ukrainos sukilėlių armijos gretas buvo įsilieję per 400 tūkst. ukrainiečių. Vien sovietinės okupacijos metu sukilėliai įvykdė daugiau kaip 14 tūkst. puolamųjų karinių veiksmų. Oficialiai skelbiami Ukrainos istorikų skaičiai byloja, kad per jas buvo nukauti 30 676 ginkluoti okupantai. Sovietų ir Rusijos istorikų duomenimis, per ginkluotus susirėmimus žuvo 155 108 sukilėliai, ryšininkai bei pogrindininkai. 103 866 sukilėliai buvo areštuoti ar paimti į nelaisvę vykstant mūšiams. Dar 76 753 legalizavosi.
Be įprastinių padalinių, sukilėliai turėjo ir ypatingas, tam tikro karinio pasirengimo reikalavusias užduotis vykdžiusius būrius. Viena tokių – „geležinės uždangos“ perėjimas. Taip pat buvo ir vadinamieji „pionierių padaliniai“, kurie rūpinosi technikos perkėlimu per upes, tačiau pagrindinis jų uždavinys buvo kasti požemines slėptuves ir paruošti jas ginkluotei, įvairiai įrangai bei maistui saugoti. Specialieji apsaugos padaliniai saugojo sukilėlių vadovybės štabus ir vadavietes, prireikus – ryšio linijas, transportuojamus ginklus, amuniciją, maisto atsargas.
Sukilėlių armija turėjo ir savotiškų bausmių būrių. Juose už įvairius nusižengimus karo lauko teismų nubausti sukilėliai turėjo atlikti bausmę – veikti pačiomis sudėtingiausiomis gamtinėmis sąlygomis arba atlikti pavojingiausias gyvybei užduotis. Už tvarkos palaikymą buvo atsakinga karo lauko žandarmerija. Visi šie specifiniai Ukrainos sukilėlių armijos padaliniai sėkmingai veikė 1943–1945 metais. Vėliau, keičiantis kovos taktikai, jie kito, mažėjo arba buvo visiškai panaikinti.
Panašiai kaip ir pokario Lietuvoje, Ukrainos partizanai pradžioje taip pat veikė didžiuliais būriais, nevengė ir atvirų kautynių su priešo ginkluotosiomis pajėgomis. Tačiau po itin skausmingų ir daug sukilėlių gyvybių pareikalavusių kautynių, taip pat dėl sovietų kovai su partizanais mestų papildomų NKVD bei reguliariosios kariuomenės pajėgų laisvės kovotojai buvo priversti skaidytis į mažesnius būrius. Maža to, 1945 metų antroje pusėje Ukrainos sukilėlių armijos vadovybė surengė dalinę demobilizaciją – iš aktyviai veikiančių sukilėlių gretų galėjo pasitraukti vyresni kovotojai, gausias šeimas turintys vyrai ar motyvacijos stokojantys asmenys.
Sukilėlių būriai nuolat keisdavo savo dislokacijas vietą ir migruodavo. Ukrainiečių istorikai tai apibūdina terminu „reidas“. Judėjimas buvo nuolatinė partizanų kovos dalis. Nors tai reikalavo ypatingo budrumo ir ištvermės, tačiau kartu laidavo didesnę išlikimo galimybę, mat priešui buvo sunku nustatyti padalinių buvimo vietą, juos persekioti ar įvelti į nepalankias kautynes. Maža to, tokia strategija tiek civiliams, tiek ir okupacinės valdžios atstovams sudarė įspūdį, kad sukilėlių pajėgos yra kur kas didesnės, nei buvo iš tikrųjų. Būtent tai itin kėlė civilių nuotaiką bei kovinę dvasią, o priešus – atvirkščiai – varė į neviltį.
Viena iš reidų rūšių buvo „strateginiai reidai“ (kiti: „taktiniai“ – kai dislokacijos vietos keičiamos apygardų teritorijose; „operatyviniai taktiniai“ – padalinių judėjimas visoje Sukilėlių armijos veikimo teritorijoje). Pastarųjų reidų metu skilėliai tikslingai patekdavo į kitų valstybių teritoriją, siekdami šių šalių vyriausybes informuoti apie ukrainiečių pasipriešinimą okupacijai, priešiško režimo nusikaltimus Ukrainoje bei kovoje su bolševizmu ieškodami sąjungininkų. 1945 ir 1946 metais keli šimtai Ukrainos sukilėlių buvo perėję į Čekoslovakijos teritoriją, 1947-aisiais keliasdešimt jų lankėsi Rytų Prūsijos teritorijose, o 1949-aisiais – Rumunijoje.
1947 metais apie 800 Zakerzonjės regiono kovotojų, išsiskirstę į nedideles grupes, pasiekė Vakarų Vokietiją ir Austriją. Uniformuotų bei ginkluotų Ukrainos laisvės kovotojų pasirodymas Vakarų Europoje, juolab po kelerių metų nuo oficialios karo pabaigos, tapo tikra sensacija. Laisvės kovotojai su savimi turėjo dokumentus, įrodančius ir bylojančius apie sovietų daromus nusikaltimus okupuotose teritorijose. Deja, tai niekaip nepaveikė Vakarų demokratijų ir jokios pagalbos dėl savo laisvės kovojančioms tautoms nebuvo suteikta. Nors sovietų valdžia pareikalavo šiuos kovotojus išduoti jų žinion, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Ukrainiečiai, atidavę ginklus vietos valdžios organams, buvo apgyvendinti internuotųjų ir perkeltųjų asmenų stovyklose. Vėliau jie emigravo į Didžiąją Britaniją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Australiją, kai kurie jų pasiliko Vakarų Vokietijoje.
1950 metais nedidelis Ukrainos sukilėlių būrys per Baltarusijos teritoriją bandė patekti ir į Lietuvą. Čia tikėtasi susisiekti su vietiniais partizanais. Ukrainiečių sukilėliai kartu su savimi nešėsi įvairių dokumentų, taip pat atsišaukimų į Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovotojus. Šiuose atsišaukimuose kalbama apie būtinybę suvienijus jėgas, drauge kovoti su bendru priešu. Tačiau tąkart ukrainiečių būrys pateko į čekistų pasalą netoli Baranovičių, Baltarusijos miškuose, ir buvo išblaškytas. Keli vyrai žuvo, o kiti grįžo atgal į Ukrainą. Žinoma, ši misija buvo labai rizikinga, nes, net jei ir būtų pasisekę pasiekti Lietuvos teritoriją, ukrainiečių kovotojai galėjo būti palaikyti MGB provokatoriais ir sušaudyti pačių Lietuvos partizanų.
Nuo 1946 metų sukilėliai pamažu nuo atviros ginkluotos kovos perėjo prie vis didesnio pogrindžio. Čia pagrindinis dėmesys buvo skiriamas įvairiai propagandai. Išlaikant pagrindinę kryptį – kovą dėl Ukrainos nepriklausomybės, telktasi į taktinę kovą su kolūkinės sistemos kūrimu ir sovietinės okupacinės administracijos įsigalėjimu krašte. Tokie buvo ir ukrainiečių tautos lūkesčiai. Todėl tiek sovietiniai partiniai funkcionieriai, tiek MGB ėmėsi griežtų veiksmų ne tik prieš sukilėlius, bet ir prieš Ukrainos valstietiją: trėmimai, prievarta ir kitokios represijos tapo pokario ukrainiečių kasdienybe.
Iki 1949 metų sukilėliai visiškai perėjo į ginkluotą Ukrainiečių nacionalistų organizacijos pogrindį. Buvo panaikinti visi didesni padaliniai, o 1949 m. pabaigoje Ukrainos sukilėlių armija buvo galutinai išformuota. Vis dėlto pavieniai sukilėlių būriai sovietų okupacijai priešinosi dar gerą dešimtmetį. Ukrainos istorikai, remdamiesi KGB duomenimis, konstatuoja, kad 1955 metais Vakarų Ukrainoje veikė 12 nedidelių sukilėlių būrių, 18 pavienių sukilėlių ir 475 pogrindininkai.
Paskutinės sukilėlių ir okupacinės kariuomenės kautynės įvyko 1960 m. balandžio 14 d. Ternopilio srityje. Šioje operacijoje dalyvavo gausus KGB operatyvininkų būrys ir per 200 vidaus reikalų sistemos kareivių. Visos šios pajėgos buvo mestos trijų nenorinčių pasiduoti sukilėlių būriui rasti ir sunaikinti. Dvi dienas šukuoti Podgaicų miestelį supę miškai, tačiau aptikti sukilėlių sovietams nepavyko. Vis dėlto, galiausiai buvo pastebėti trys ginkluoti asmenys: jie stengėsi ištrūkti iš besiveržiančios apsupties judėdami į vakarus, kur buvo sunkiai pasiekiamos, kalnuotos ir miškingos vietovės. Tačiau galiausiai šie partizanai buvo apsupti. Po neilgai trukusių kautynių, atsisakę pasiduoti, du laisvės kovotojai nusišovė. Trečioji – Marija Palčak (Марія Пальчак), sunkiai sužeista ir paimta į nelaisvę, vėliau nuteista penkiolikai metų, o bausmę atliko priverstinio darbo lageriuose Rusijos šiaurėje.
Nors ginkluota kova prieš sovietų okupaciją ir buvo pralaimėta, tačiau pasipriešinimo estafetę perėmė naujoji ukrainiečių karta. Ji ir toliau likusius okupacijos dešimtmečius kovojo disidentinėmis neginkluotos kovos priemonėmis. Tuo tarpu sukilėlių auka ir pasipriešinimas tapo laisvės istorijos dalimi, kuri lydėjo ukrainiečius atkuriant nepriklausomą valstybę 1991-aisiais, taikios „Oranžinės revoliucijos“, taip pat Euromaidano protestų metu.
2014 metais, dėl Rusijos įvykdyto Krymo aneksijos bei neramumų Donecko bei Luhansko srityse, savo šalies teritorinį vientisumą ukrainiečiams vėl teko ginti ginklu. 2022 m. vasario 24-ąją Rusija bombardavo Ukrainos miestus, o į jos teritoriją įžengė okupacinė Kremliaus kariuomenė. Istorinės paralelės tarp šių dienų ir Antrojo pasaulinio karo ukrainiečių laisvės kovos tiesiog stulbinamai panašios. Belieka viltis, kad šį kartą pergalė bus Ukrainos pusėje, o Vakarai nepaliks ukrainiečių vienų.
Nuotraukos iš Nacionalinio muziejaus-memorialo Lvive „Kalėjimas Lonskio gatvėje“ fondų, taip pat Volodymyro Viatrovyčiaus archyvo (Romo Kauniečio kolekcija)
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas pagal Daliaus Žygelio ir Ruslano Zabily straipsnį „Partizaninis pasipriešinimas Ukrainoje“ (Lietuvos kariuomenės žurnalas „Karys“, 2013 Nr. 9).
