Joana Railaitė gimė 1920 m. rugpjūčio 5 d. Antano Railos ir Kotrynos Brazauskaitės-Railienės šeimoje Kėdainių aps. Šėtos vls. Čerelių k. Kartu augo 3 broliai Julius Zenonas (g. 1923 m.), Juozas (g. 1925 m.) ir Antanas (g. 1934 m.) bei seserys: Zuzana Marija (g. 1927 m. balandžio 11 d.), Genovaitė (g. 1929 m.), Birutė Bernadeta (g. 1931 m.) ir Vilija Zita (g. 1936 m.). 1938 m. gimęs broliukas Petras mirė po kelių dienų.
Railos turėjo septyniolika hektarų žemės, buvo darbštūs, tikri katalikai ir tikri Lietuvos patriotai. Vaikus nuo mažens pratino prie darbo, todėl duonelės netrūko. Vienkiemis skendėjo jazminų ir bijūnų žieduose. Mama svajojo, kad jos vaikai bus mokyti. Taip ir buvo: vienas vaikas mokėsi Kaune, antras – Panevėžyje, trečias – Lančiūnavoj, ketvirtas – Šėtoj, penktas – Troškūnuose, o mama vos spėdavo visus aplakstyti su ryšulėliu maisto rankose. Bet nesiskundė ir nedejavo.
Joana baigė Veprių (Ukmergės aps.) žemės ūkio mokyklą, vėliau – buhalterių kursus Kaune. Kurį laiką dirbo Pagirių (Ukmergės aps.) smulkaus kredito draugijos banke, vokiečių okupacijos metais – Krekenavos (Panevėžio aps.) kooperatyve. Čia susipažino su Stasiu Varčiūnu ir už jo ištekėjo. S. Varčiūnas buvo baigęs karo mokyklą ir paskirtas policijos viršininku Astravoje (Zarasų aps.), po to – Kuršėnuose (Šiaulių aps.). Ten 1943-iųjų rugpjūtį jį ir nušovė sovietų desantininkai, raudonieji partizanai. Joana liko su mažu sūneliu. Kurį laiką gyveno Ukmergėje. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai slapstėsi, kad neišvežtų.
1947 m. ištekėjo už Algimanto apygardos partizanų vado Antano Slučkos-Šarūno ir ryžosi su juo eiti Lietuvos laisvės ir kovos keliu. Karaliaus Mindaugo partizanų srities štabo sekretorė.
J. Railaitės ir A. Slučkos vestuvės. Algimanto apygarda. 1947 m. Pirmoje eilėje iš kairės: partizanas Albinas Poška-Saturnas, J. Railaitė-Slučkienė-Neringa, neatpažinta moteris ir apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas. Antroje eilėje iš kairės: neatpažintas partizanas, apygardos štabo viršininkas Antanas Palavenis-Skirmantas ir partizanas Petras Mameniškis-Girėnas. Iš Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa (1920 08 05–1949 10 28)
1913 07 23–1969 10 02
Kostas (Konstantinas) Liuberskis gimė 1913 m. liepos 23 d. Šiaulių aps. Žagarės vls. Stungių k. 1934 m. baigė Kauno karo aviacijos mokyklos puskarininkių lakūnų skyrių, tarnavo karo lakūnu. 1940 m. rugpjūčio 28 d. apdovanotas „Plieno sparnų“ garbės ženklu. Tų pačių metų spalio 28 d. išėjo į atsargą turėdamas viršilos laipsnį. Pirmosios sovietinės ir vokiečių okupacijų laikotarpiu gyveno Šiauliuose.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, K. Liuberskis slapstėsi. Išvengęs saugumo mėginimo suimti, 1950 m. įstojo į Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo partizanų būrį. Netrukus buvo paskirtas Juozapavičiaus tėvūnijos Organizacinio skyriaus viršininku.
1951-1952 m. dėl sovietų represinių struktūrų vykdomų karinių operacijų ir agentų smogikų veiklos žuvo daug Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnų ir partizanų, todėl Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadovybė nutarė panaikinti apygardą. Išlikęs gyvas Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo viršininkas Alfonsas Padervinskas-Žilvitis dar bandė atkurti rinktinės štabą ir siūlė Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui-Žemaičiui rinktinės vadu skirti Juozapavičiaus tėvūnijos vadą Steponą Erstikį-Patašoną. Pastarasis liepos mėn. susitiko su V. Montvydu. Buvo nutarta nebeatkurti Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės, o Juozapavičiaus tėvūniją, kaip atskirą vienetą, įtraukti į Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinę.
1954 m. partizanus S. Erstikį, K. Liuberskį-Žvain5 ir vos prieš metus pradėjusį partizanauti Julių Adomaitį-Erdvilą stebėjo ir sekė MGB agentai.
Partizanai ne kartą buvo su jais susidūrę, tačiau sugebėdavo atsitraukti iš pavojingų situacijų. Tam padėjo ir S. Erstikio mokytas šuo Niūris.
Skaityti daugiau: Konstantinas Liuberskis - Žvainys (1913 07 23–1969 10 02)
BDPS Prezidiumo įgaliotinis užsienio
reikalams K. Pyplys-Audronis.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Kazimieras Pyplys-Audronis, Mažytis gimė 1923 m. sausio 21 d. Prienų rajono Pakuonio valsčiaus Kebliškių kaime. Mokėsi Kauno „Aušros" berniukų ir Jėzuitų gimnazijose.
Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. 1943 m. baigė Kauno aukštesniąją politechnikos mokyklą ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą.
1944 m. tapo partizanu ir jau rugsėjo 24 d. dalyvavo kautynėse puolant Pakuonio valsčių. Kautynėse pasižymėjo narsumu, ryžtu ir taiklumu, nukovė daug enkavedistų, iš kalėjimo išgelbėjo aštuonis suimtuosius. Už pasižymėjimą šiose kautynėse jam buvo pareikštas tarnybinis pagyrimas.
Laisvės kovų sąjūdyje K. Pyplys pirmiausia išgarsėjo kaip kovotojas: dalyvavo daugelyje rizikingų akcijų, aštuoniolikoje kautynių, buvo keturis kartus sužeistas. Ne kartą, patekęs į pavojingą padėtį, sugebėdavo laimėti dėl savo drąsos, šaltakraujiškumo, greitos reakcijos. Buvo labai aukšto ūgio, garsėjo kaip geras sportininkas (boksininkas, Rytų kovos menų žinovas, šaulys), gebėjo vairuoti įvairius automobilius ir puikiai valdė ginklą.
Skaityti daugiau: Kazimieras Pyplys-Mažytis, Audronis (1923 01 21 –1949 09 23)
1948 m. sausio 6 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Pinciškių k., gyventojos partizanų rėmėjos M. Naujokienės sodyboje, MGB Marijampolės aps. skyriaus operatyvinė grupė aptiko Tauro apygardos štabo partizanus. Per susišaudymą žuvo Kęstučio rinktinės vadas Justinas Jasaitis - Naktis, Maironio kuopos vadas Jonas Ciplijauskas-Sakalas, jo pavaduotojas Juozas Bacevičius-Briedis ir Geležinio Vilko rinktinės štabo viršininkas Povilas Vanagas - Nemunas, Vylius.
Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinti Veiverių mstl. Vėliau užkasti netoli miestelio nuo Antrojo pasaulinio karo likusiuose apkasuose. Šiuo metu vieta sutvarkyta, įrengtas Skausmo kalnelis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 131.
JUSTINAS JASAITIS- NAKTIS
1917–1948 01 06
Justinas Jasaitis gimė 1917 m. Gyveno Kaune. LR kariuomenės jaunesnysis leitenantas. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 4-osios kuopos partizanas, dirbo šios rinktinės štabe. 1946 m. pabaigoje perkeltas į Žalgirio rinktinės štabą. 1947 m. rugsėjo 13 d. Geležinio Vilko rinktinės vado Kazimiero Algirdo Varkalos-Daumanto įsakymu Nr. 32 nuo 1947 m. gegužės 20 d. paskirtas Tauro apygardos adjutantu. Tų pačių metų rugpjūčio 2 d. apygardos vado įsakymu Nr. 21 buvo paskirtas prie apygardos įsteigtos Mokomosios kuopos vadu ir pirmosios laidos egzaminų komisijos nariu. 1947 m. rugpjūčio 19 d. Tauro apygrados vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 25 už pastangas, ruošiant Mokomosios kuopos 1-ąją laidą, jam pareikšta tarnybinė padėka. Tų pačių metų lapkričio 8 d. Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo įsakymu Nr. 36 jam pareikštas tarnybinis pagyrimas už dalyvavimą 1946 m. gruodžio 22 d. Prienų aps. Pakuonio vls. Sodybų k. vykusiose kautynėse ir jose pasižymėjus narsumu, gera orientacija, šaltakraujiškumu, taiklia ugnimi ir sudarant sąlygas bendražygiams pasitraukti iš kautynių lauko. 1948 m. sausio 6 d. apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 2 atleistas iš einamų pareigų ir paskirtas Kęstučio rinktinės vadu.
Tauro apygardos Pirmosios mokomosios kuopos vadas ir lektoriai kursų baigimo proga. 1947 m. rugpjūčio 20 d.
Stovi iš kairės: lektoriai – Žalgirio rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Kuras-Jaunutis ir šios rinktinės štabo viršininkas Pranas Runas-Algirdas, kuopos vadas ir apygardos adjutantas Justinas Jasaitis-Naktis, Vytauto rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Skydas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: 1948 m. sausio 6 d. žūtis
Pastarųjų savaičių įvykiai Ukrainoje – tai mūsų akyse vykstanti žūtbūtinė kova, kurioje Ukrainos kariai bei savanoriai nuo Rusijos ordų gina savo žemę, namus ir šeimas. Tačiau ši ukrainiečių pasipriešinimo istorija siekia Antrojo pasaulinio karo metus: kaip ir Lietuvoje, taip ir Ukrainoje, XX a. viduryje partizanų kovotojai kovėsi už savo tautos laisvę bei šalies nepriklausomybę.
Kitaip nei Lietuvoje, Ukrainos laisvės kovotojai buvo ir tebėra vadinami ne partizanais, bet sukilėliais, o ukrainiečių ginkluoto pasipriešinimo organizacija buvo pavadinta Ukrainos sukilėlių armija (ukr. УПА –Українська повстанська армія). Strateginis kovotojų tikslas buvo nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimas ir civilių gyventojų apsauga nuo represinių okupacinių kariuomenių veiksmų.
Skaityti daugiau: Pokario kovos Ukrainoje: kaip partizanai tautos laisvę gynė
Fortūnatas Ašoklis gimė 1907 m. gegužės 3 d. Kauno gub. Telšių aps. Ylakių vls. Raudonių k., ten ir gyveno. Baigė Klaipėdos prekybos institutą. 1942–1944 m. dirbo Ylakių valsčiaus viršaičiu. Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. pabaigoje pradėjo telkti partizanus kovai prieš sovietų okupaciją ir vadovavo vienam iš Žemaičių legiono partizanų būrių. Nuo 1945 m. spalio 5 d. – LLA Žemaičių legiono štabo viršininkas. Tų pačių metų spalio 18 d. jam patikėtos ir štabo Žvalgybos ir aprūpinimo viršininko pareigos.
1946 m. kovo pradžioje pagal Lietuvos tautinės tarybos (LTT) vadovo kpt. Jono Noreikos-Generolo Vėtros instrukciją LLA turėjo būti reorganizuota ir pavadinta Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis (LGP). Lietuva suskirstyta į keturias karines Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių apygardas. Žemaičiu legiono vadas mjr. Jonas Semaška-Rikis, šalia savo teisioginių pareigų, paskirtas Šiaulių karinės apygardos, veikusios Šiaulių, Joniškio, Mažeikių, Telšių, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių, Tauragės ir Raseinių apskrityse, vadu.
Iki kovo pabaigos Žemaičių legiono štabas, padedant LTT, parengė detalų visos Lietuvos sukilimo planą, kuris, tikėtina, būtų pradėtas vykdyti Vakarų šalių ir SSRS karinio konflikto atveju.
Neturint pakankamai štabe dirbančių žmonių, J. Semaška-Rikis ir F. Ašoklis-Pelėda Kazys reorganizaciją nusprendė pradėti nuo apačios: veikiančių rinktinių štabus performuoti į LGP karinių rajonų (1–3 apskritys) štabus ir iš jų parinkti kandidatūras apygardos štabui sudaryti. Buvo numatyta sudaryti 8 rinktines (karinius rajonus), iš esmės paliekant esančią padėtį, tik Klaipėdos ir Kretingos aps. buvo sujungtos į vieną rajoną, tas pat atlikta su Šilutės, Pagėgių ir Tauragės apskritimis. Ryšiai su trijų rinktinių – Šiaulių, Joniškio ir Raseinių štabais turėjo būti perimti iš LGP centro. F. Ašokliui buvo pavesta sukurti LTT vietinį padalinį, apimantį Šiaulių apygardą.
1946 m. kovo pabaigoje J. Semaška-Rikis įkūrė struktūriškai naują Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Šiaulių apygardos štabą.
Skaityti daugiau: Fortūnatas Ašoklis-Pelėda Kazys, Mindaugas, Juozas Vilkas (1907 05 03–1946 09 21)
Nėra nieko uždengto,
kas nebus atidengta,
ir nieko paslėpto,
kas nepasidarys žinoma.
Todėl ką kalbėjote tamsoje,
skambės šviesoje,
ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose,
bus skelbiama nuo stogų.
(Lk 12,2-3)
NEPATAISOMASIS
Monsinjoro Alfonso Svarinsko
atsiminimai
II dalis
© Donatas Stakišaitis, 2018 © Lina Šulcienė, 2018
© Kunotas Vildžiūnas, viršelio dizainas, 2018
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-474-120-3
Skaityti daugiau: Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai II dalis
Liepos 6-toji Lietuvoje pradėta švęsti kaip Valstybės diena, prisimenant karaliaus Mindaugo karūnaciją, ir jos pasekmėje kaip Lietuvos valstybės pradžią. Tai reikšminga ir reikalinga šventė. Sugestijos tokią šventę švęsti jau senokai buvo keliamos ir išeivijos lietuvių tarpe.
Valstybę ir nepriklausomybę atstatėme, tačiau kiek jos abi bus stiprios, — priklausys nuo mūsų pačių, nuo visos tautos nusiteikimo, nuo pasiryžimo gyventi laisvėje, vadovautis idealizmo, rezistencijos, lygybės ir broliškumo principais. Šie principai sudaro pilnutinės demokratijos pagrindą, sutvirtintą tarpusavio tolerancija bei sugyvenimu. Tokioje valstybėje, kurios pagrindinė valdymosi forma yra demokratija, patys piliečiai atsakingai rūpinasi valstybės gerove.
Tikra demokratija nelengvai pasiekiama. Juk net Jungtinės Amerikos Valstybės po 217 metų negali pasigirti, kad to krašto valdžia, institucijos ar žmonės visada elgiasi demokratiškai. Tad ką bekalbėti apie Lietuvą, kur 50-ties metų komunistinis režimas įspaudė savo destruktyvius ženklus į žmonių galvojimą, suniekino vertybių sistemą, krikščioniškosios moralės principus. Visa tai reikia iš naujo atgaivinti, reikia prieiti prie žmogaus širdies ir proto ir iš naujo parodyti krikščioniškos minties, demokratinės krypties kelią, kuriuo į šviesesnę ateitį eitų visa Lietuva — nuo eilinio žmogaus iki prezidento.
Demokratinio ugdymo ir ugdymosi kelias pareikalaus nemaža darbo, nuolatinių dialogų, pokalbių, — net ir su kitaip galvojančiais. Pradedant tokį darbą, reikėtų sukurti tam tikrus branduolius, suburti krikščioniškos ir demokratinės minties žmones, kurie nagrinėtų politinės ir visuomeninės kultūros problemas, keltų naujas idėjas ir pasiūlytų konkrečius sprendimus. Visas šias mintis reikėtų perduoti plačiajai visuomenei per spaudą, leidinius, paskaitas, tačiau perduoti populiariai, suprantamai, — ne mokslinių disertacijų stiliumi, kurį gana dažnai pastebime Lietuvos žurnaluose ir laikraščiuose.
Reikia stengtis, kad tautoje būtų gaivinama rezistencinė mintis, kovojama prieš komunizmo įskiepytą nedvasingumą ir pragmatizmą, ugdomas tyras, kitų tautų neužgaunantis patriotizmas. Jau pastebime, kad patriotizmo atžvilgiu tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje, retkarčiais pasigirsta balsai, savotiškai pajuokiantys bet kokią rezistencinę veiklą, dabar ar praeityje. Vienas pavyzdys: Lietuvos, išeivijos ir net svetimtaučių spaudoje rašomi straipsniai, kuriuose bandoma įrodinėti, kad 1941 metų birželio mėn. sukilimas prieš sovietus buvęs Lietuvai ne tik nereikalingas, o tiesiog — klaida, pasunkinusi Lietuvos laisvės bylą. Šitokie įrodinėjimai ateina iš ,, liberalinio” Lietuvos ir išeivijos intelektualinio elito (nesupraskime to kabutėse parašyto žodžio klasikine liberalizmo prasme), kuris siekia tomis mintimis persunkti ir pakirsti beatgimstantį lietuvių tautos tikėjimą į aukštesnes vertybes, už kurias save gerbianti tauta privalo kovoti.
Tiesa, kad demokratija reikalauja nuolatinio dialogo ir tolerancijos, bet ji taip pat reikalauja ir tiesos bei teisingumo.
J. B.
Šaltinis: http://partizanai.org/i-laisve-1993-116-153/3077-kelias-i-sviesesne-ateiti
Iliustracija: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/kodel-mindaugas-buvo-karalius-o-vytautas-ne-lietuvos-valdovai-ir-ju-titulai-xiii-xiv-a-582-289589
1945 m. vasario 9 d. Panevėžio aps. Raguvos vls. Juodgirio miške NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko 2-osios kuopos kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Tikslaus Šarūno rinktinės partizanų skaičiaus ir jų stovyklos vietos enkavėdistai nežinojo, todėl buvo apsuptas visas miškas nuo Ukmergės–Panevėžio plento į rytus. Ypač stipria kulkosvaidžių ugnimi atkirsti sparnai šiaurėje ir pietuose.
Kareiviai stengėsi partizanus išstumti į pamiškėje esančias pelkes, kur apkasuose jų laukė pasala. Mūšyje dalyvavo apie 400 kareivių. Juodgirio puolimas prasidėjo 8 val. ir truko 3 val. be aiškios kurios nors pusės persvaros. Partizanai traukėsi prisidengdami Ukmergės aps. Traupio vls. Klaibūnų ir Mickūniškių kaimuose buvusiomis sodybomis. Kareiviai jas sudegino (12 pastatų). Antano Slučkos-Šarūno ir Antano Žilio-Žaibo vadovaujami partizanų būriai pralaužė kareivių apsupties žiedą ir per šiaurinį sparną pasitraukė į Troškūnų mišką.
Kautynėse žuvo 22 partizanai. Iš jų žinomi: Šarūno būrio partizanai Stasys Kilda-Savanoris, Bronius Stalnionis-Arimantas, Stasys Stalnionis-Žalvaris, Povilas Šakėnas-Bijūnas ir Albinas Valeika-Utenis; Butageidžio kuopos Tigro būrio partizanai Alfonsas Grimža-Gluosnis ir Kazimieras Grimža-Kulka; Antano Jagėlos-Ąžuolo būrio partizanai Edvardas Augulis, Kostas Butėnas, Karolis Kadžionis, Antanas Mackevičius, Anicetas Paurazas ir Napalys Žemaitis; Žaibo būrio partizanas Stasys Jurkevičius. Tai pat partizanai Albinas Rutkauskas-Perkūnas ir Augustinas Šablevičius-Jovaras.
Mūšyje žuvo ir 20 enkavėdistų.
Skaityti daugiau: Juodgirio mūšis
1946 m. balandžio 19 d. Šakių aps. Jankų vls. (dabar – Kazlų Rūdos sav.) Valių k. apylinkėse per kautynes su MGB Jankų vls. poskyrio stribais žuvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas Jonas Kleiza-Siaubas, Žalvarinis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 111.
1917 (1918)–1946 04 19
Jonas Kleiza gimė 1917 (1918) m. Marijampolės aps. Veiverių vls. Kikiriškių k.
Partizanas nuo 1945 m. rudens. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas. 1945 m. lapkričio 21 d. žuvus Tauro apygardos Stirnos rinktinės vadui Broniui Abramavičiui-Abramaičiui-Spygliui, 1945 m. gruodžio 10 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 5 J. Kleiza-Siaubas nuo 1945 m. lapkričio 22 d. buvo paskirtas šios rinktinės (1946 m. sausio 31 d. pervadintos Žalgirio) vadu.
J. Kleizos palaikai buvo palaidoti Šakių aps. Jankų vls. Paskarlupių k. 1947 m. jie perlaidoti Višakio Rūdos mstl. kapinėse (dabar Kazlų Rūdos sav.).
1947 m. lapkričio 26 d. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo įsakymu Nr. 40 J. Kleiza-Žalvaris už dalyvavimą Vierčiškių k. Jankų vls. su NKVD pajėgomis kautynėse, kuriose pasižymėjo ypatingu narsumu, sumaniu vadovavimu kautynėms, taiklia ugnimi, atkaklumu, pasiryžimu, rodydamas visam daliniui gerą pavyzdį ir įtraukdamas visus į kautynes, pareikštas tarnybinis pagyrimas ir tarnybinė padėka (po mirties).
Skaityti daugiau: Jonas Kleiza-Žalvarinis
1915 11 23-1951 04 11
Balys Vaičėnas, Roberto, gimė 1915 m. lapkričio 23 d. Rokiškio aps. Obelių vls. Vaičėnų k. 1930 m. baigė pradžios mokyklą. Mokėsi neakivaizdinėje savišvietos mokykloje. Nuo 1933 m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. paskirtas dirbti pasienio policijoje. Nuo 1938 m. vasaros iki 1939 m. pavasario tarnavo Pagėgių-Šilutės ruože. Naciams užėmus Klaipėdą, buvo perkeltas į Gargždus.
Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai grįžo į tėviškę. Nuo 1941 m. balandžio mėn. dirbo Obeliuose Socialinio draudimo punkte inspektoriumi. 1941 m. birželio mėn. iš darbo pasitraukė ir slapstėsi. Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Obelių policijoje.
1944 m. Obelių vls. Aleksandravėlės k. apylinkėse suorganizavo pirmuosius partizanų būrius, kuriuos dar metų pabaigoje sujungė į Vyties kuopą ir jai vadovavo.
Skaityti daugiau: Balys Vaičėnas - Lordas, Pavasaris, Liubartas
1907 02 22–1948 01 16
Būsimasis Jungtinės Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės vadas Juozas Čeponis-Tauragis, Budrys. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Juozas Ščepavičius, Prano, gimė 1907 m. liepos 22 d. Raseinių aps. Raseinių vls. Kunkojų k. Augo kartu su broliu Petru ir seserimis Brone, Jadvyga ir Elena. 1929 m. baigė Raseinių gimnaziją. 1931 m. baigė Kauno karo mokyklą (XIII laida), tų pačių metų sausio 25 d. jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paskirtas į 4-ąjį artilerijos pulką.
Pasiūlius pasirinkti lietuviškesnę pavardę, J. Ščepavičius iš keleto pavyzdžių išsirinko Čeponio pavardę. 1935 m. jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1939 m. baigė artilerijos karininkų kursus. Tų pačių metų lapkričio 23 d. J. Čeponiui suteiktas kapitono laipsnis. Buvo vedęs Ireną Barščauskaitę, kilusią iš Vilkaviškio.
Skaityti daugiau: Juozas Čeponis-Tauragis, Budrys
TRUMPAS ĮVADAS
Rašant knygą „Lietuvių pasipriešinimas“, istoriniame priede buvo apžvelgiamas partizaninis judėjimas kaip kariavimo būdas, jo esminiai bruožai. Nagrinėjant palyginimo principu įvairių tautų partizaninius judėjimus, paaiškėjo, kad jų pagrindiniai skirtumai nulemti objektyvių, nuo jų nepriklausančių sąlygų ir aplinkybių, nes priklauso visai skirtingoms kategorijoms, tipams ir formoms. Kad būtų lengviau suprasti, kas apsprendė partizaninę taktiką, nuo ko ji priklauso, remiantis objektyvia analize ir logika buvo sukurta ši labai paprasta, lengvai suprantama ir įsimintina partizaninio judėjimo klasifikacija.
Robertas Patamsis
Knyga PDF formatu: 
PARTIZANINIŲ JUDĖJIMŲ KLASIFIKACIJA
Pagrindiniai, bendri taktiniai elementai būdingi visiems be išimties partizaniniams išsivadavimo judėjimams, tačiau turi ir savų skirtumų, kurie priklauso ir nuo subjektyvių, o didžiąja dalimi, nuo objektyvių priežasčių, priklausančių nuo partizaninio judėjimo kategorijos, tipo, formos, vystymosi etapo.
Pirmiausia reikia išskirti dvi skirtingas partizaninio judėjimo kategorijas:
I kategorija - partizaninis nacionalinio išsivadavimo judėjimas.
II kategorija - pilietinio karo partizaninis judėjimas.
Skaityti daugiau: Robertas Patamsis. PARTIZANINIŲ JUDĖJIMŲ KLASIFIKACIJA.
Apie knygos Šv. Onos naktį... http://partizanai.org/sv-onos-nakti sudarytoją Robertą Patamsį
Daiva Janauskaitė
Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojas radiologas Robertas Patamsis laisvu nuo tiesioginio darbo metu yra entuziastingas praeities tyrinėtojas, gerai išmanantis pokario partizaninės kovos Lietuvoje niuansus. Neseniai išleidęs Vyčio apygardos partizanų ryšininkės Genovaitės Janulytės-Karpavičienės eilėraščių rinktinę, R.Patamsis pasistengė, kad ši knyga taptų tikru paminklu ne tik dainomis virtusių eilių autorei, bet ir jos apdainuotiems kovotojams.
Pritaikė aukštaitiškas melodijas.
Romansus dainuojantys žmonės moka ne vieną dainą, kurios žodžius parašė savamokslė poetė.
Mažai kas žino, kad populiarios dainos "Dar neseniai tu man kalbėjai", "Sapnas", "Tu toks gražus buvai, bernioke", "Partizanų himnas" gimė G.Janulytės-Karpavičienės eilėraščiams pritaikius aukštaitiškas liaudies dainų melodijas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiojo istoriko Gintaro Vaičiūno žodžiais tariant, prisimenant žuvusius mūsų krašto partizanus bei pagerbiant jų atminimą, G.Janulytės-Karpavičienės eilės labai tinka skaityti ar dainuoti renginiuose, partizanų žūties bei pagerbimo vietose.
Partizaniškų eilių rinktinė pavadinta vieno eilėraščio pirmaisiais žodžiais – "Šv. Onos naktį…". Ji – gausiai iliustruota partizanų ir jiems talkinusių žmonių nuotraukomis, be to, autorius pateikė eilėse aprašytų pokario kovotojų likimo istorijas.
Vienas tokių personažų – poetės mylimasis, Žaibo būrio partizanas Jonas Bernatavičius-Rasputinas.
Skaityti daugiau: PARTIZANŲ LIKIMAI – EILĖSE: TAI DUOKLĖ SAVO KRAŠTUI IR GARBINGAI JO PRAEIČIAI
Šv. Onos naktį...
Genovaitės Janulytės-Karpavičienės
partizaniškų eilėraščių rinktinė
Sudarė ir parengė Robertas Patamsis
Vilnius, 2021
Sudarė ir parengė Robertas PATAMSIS
Šios knygos leidybą finansavo trys Klaipėdoje dirbantys
gydytojai, bendraminčiai ir draugai:
Vytautas Toliušis, UAB „Dermatologas”
Arvydas Dargevičius, RKL
Robertas Patamsis, KJL
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)
© Sudarymas Robertas Patamsis, 2021
Skaityti daugiau: Šv. Onos naktį...
Loreta Asanavičiūtė
Pervažiuota sovietų kariuomenės tanko
|
Virginijus Druskis
nušautas prie Televizijos bokšto Vilniuje
|
Darius Gerbutavičius
nušautas prie Televizijos bokšto Vilniuje
|
Rolandas Jankauskas
mirtinai sužalotas užvažiavus tankui
|
Rimantas Juknevičius
pašautas prie Televizijos bokšto Vilniuje
|
Alvydas Kanapinskas
mirtinai sužalotas sprogstamojo paketo
|
Algimantas Petras Kavoliukas
mirtinai sužalotas tanko
|
Vytautas Koncevičius
pašautas prie Televizijos bokšto
|
Vidas Maciulevičius
nušautas prie Televizijos bokšto
|
Titas Masiulis
nušautas prie Televizijos bokšto
|
Alvydas Matulka
mirė nuo ūmaus miokardo infarkto
|
Apolinaras Juozas Povilaitis
nušautas prie Televizijos bokšto
|
Ignas Šimulionis
nušautas prie Televizijos bokšto
|
Vytautas Vaitkus
nušautas prie Televizijos bokšto
|
Šaltinis: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37312&p_k=1
Vyties apygardos partizanai: B. Juospaitis-Direktorius ir Štarolis-Plienas
2021 m. gruodžio 27 d., eidamas 97-uosius metus mirė Lietuvos laisvės kovų dalyvis, atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyčio apygardos vadas, partizanas Bronislovas Juospaitis-Direktorius.
Juospaitis Bronislovas (slap. Direktorius) gimė 1925 metų gruodžio 5 dieną Rimaisų kaime (Ramygalos vlsč.), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis. Vyresnysis puskarininkis (1998). Karys savanoris (1998).
Mokėsi Žudžių (Ramygalos vlsč.), Truskavos pradžios ir Ramygalos vidurinėje mokykloje. 1943 su broliu Jonu (g. 1924) tapo Lietuvos laisvės armijos nariais. 1944 rugpjūtį, gavę šaukimus į SSRS kariuomenę, abu slapstėsi, tapo Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno būrio partizanais.
Nuo 1947 metų B. Juospaitis buvo Vyčio apygardos Ukmergės rinktinės Jono Kalvaičio Pažįstamo būrio partizanas. 1948 metais dalyvavo kautynėse Krekenavos miške, 1949 m. – Pašilių miške (Ramygalos valsčius). 1950 paskirtas Vyčio apygardos Krištaponio rinktinės Vėtros būrio vadu, vėliau buvo šios apygardos Gedimino rinktinės pirmojo rajono partizanas; Gedimino rinktinės vado J. Viapšto nurodymu platino antisovietinius atsišaukimus.
1951 m. kovo 14 d. Glitėnų kaimo apylinkėse (Ramygalos raj.) per susišaudymą su sovietinio saugumo Ramygalos rajono skyriaus stribais ir saugumo kariuomenės kareiviais sunkiai sužeistas. Kartu su žuvusiais bendražygiais – Gedimino rinktinės vadu J. Viapštu, jo adjutantu Kaziu Gvergždžiu-Klajūnu (g. 1928), partizanais Antanu Burkausku-Brakonieriumi (g. 1912), Stasiu Giedraičiu-Stasiu (g. 1932 06 15), Jonu Kraujaliu-Sūnumi (g. 1924 01 01), Danieliumi Kriščiūnu-Liubku, Inžinieriumi (g. 1922 09 01), Jonu Masioku-Ąžuolu (g. 1923) ir Leonu Štaroliu-Aru (g. 1921 07 12) – buvo atvežtas į Ramygalos miestelio aikštę, išaiškėjus, kad liko gyvas, buvo suimtas kaip Jonas Masiokas.
1951 metų kovo 14 dieną mūšyje netoli Krekenavos būrio vadą Bronislovą Juospaitį-Direktorių suvarpė septynios kulkos. Į nelaisvę paėmė be sąmonės ir kaip žuvusį numetė Ramygalos aikštėje. Jis išgyveno ir dar 70 metų gyveno, sulaukė Nepriklausomybės, už kurią kovojo.
Kalintas Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje. Gydant Vilniaus kalėjimo ligoninėje buvo išsiaiškinta tikroji jo tapatybė. Karo tribunolo 1952 m. partizanas buvo nuteistas 25 m. kalėti lageryje. Kalintas Gornyj lageryje Norilske, Oziorlage (Bratsko raj., Irkutsko sr.).
Kaip pats partizanas pasakojo apie tremtį, jis buvo ten, kur „žiema tęsiasi 12 mėnesių, o likęs laikas – vasara..“
1966 m. jis buvo paleistas. Grįžęs į Lietuvą iki 1996 metų dirbo Autokompresorių gamykloje Panevėžyje. Iki 1990 metų buvo nuolat stebimas KGB. 1990 metų atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyčio apygardos vadas, priklausė Panevėžio politinių kalinių ir tremtinių chorui „Likimai".
Bronislovo Juospaičio-Direktoriaus nuopelnai Lietuvai įvertinti Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1999 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). 2018 metais Lietuvos Respublikos Seime su kitais partizanais jam įteikta Laisvės premija.
Šaltinis: Lietuvos Gyventojų Genicido ir Rezistencijos tyrimo centro Facebook paskyroje.
Vyčio apygardos partizanai. Iš kairės: Antanas Barkauskas-Brakonierius, Jadvyga Žardinskaitė-Daktaras Dolitlis, Bronius Juospaitis-Direktorius, Viktoras Mažeika-Vanagas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Vėtros būrio vadas Bronius Juospaitis
