1965 m. liepos 15 d. Kretingos r. Didžiųjų Žalimų k. (dabar – Kretingos r. sav.) gyventojo Prano Drungilo sodyboje KGB Kretingos r. skyriaus operatyviniai darbuotojai aptiko besislapstantį Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizaną Praną Končių-Adomą. Nesutikęs pasiduoti, partizanas per susišaudymą žuvo.
Pranas Končius gimė 1914 m. Gyveno Kretingos aps. Salantų vls. Bargalio k. Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos kariuomenės jaun. puskarininkis, Salantų policijos nuovados policininkas, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis.
Nuo 1944 m. Lietuvos laisvės armijos (LLA) Kardo rinktinės partizanas. 1947–1951 m. Žemaičių apygardos Kardo rinktinės štabo narys.
1952 m. spalio 30 d. Kretingos r. Smeltės k. kartu su Kardo rinktinės vadu Kazimieru Kontrimu-Monte, Tėvu pateko į MGB vidaus apsaugos būrio kareivių surengtą pasalą, tačiau iš apsupties prasiveržė.
Skaityti daugiau: Pranas Končius - Adomas
Liepos 6-toji Lietuvoje pradėta švęsti kaip Valstybės diena, prisimenant karaliaus Mindaugo karūnaciją, ir jos pasekmėje kaip Lietuvos valstybės pradžią. Tai reikšminga ir reikalinga šventė. Sugestijos tokią šventę švęsti jau senokai buvo keliamos ir išeivijos lietuvių tarpe.
Valstybę ir nepriklausomybę atstatėme, tačiau kiek jos abi bus stiprios, — priklausys nuo mūsų pačių, nuo visos tautos nusiteikimo, nuo pasiryžimo gyventi laisvėje, vadovautis idealizmo, rezistencijos, lygybės ir broliškumo principais. Šie principai sudaro pilnutinės demokratijos pagrindą, sutvirtintą tarpusavio tolerancija bei sugyvenimu. Tokioje valstybėje, kurios pagrindinė valdymosi forma yra demokratija, patys piliečiai atsakingai rūpinasi valstybės gerove.
Tikra demokratija nelengvai pasiekiama. Juk net Jungtinės Amerikos Valstybės po 217 metų negali pasigirti, kad to krašto valdžia, institucijos ar žmonės visada elgiasi demokratiškai. Tad ką bekalbėti apie Lietuvą, kur 50-ties metų komunistinis režimas įspaudė savo destruktyvius ženklus į žmonių galvojimą, suniekino vertybių sistemą, krikščioniškosios moralės principus. Visa tai reikia iš naujo atgaivinti, reikia prieiti prie žmogaus širdies ir proto ir iš naujo parodyti krikščioniškos minties, demokratinės krypties kelią, kuriuo į šviesesnę ateitį eitų visa Lietuva — nuo eilinio žmogaus iki prezidento.
Demokratinio ugdymo ir ugdymosi kelias pareikalaus nemaža darbo, nuolatinių dialogų, pokalbių, — net ir su kitaip galvojančiais. Pradedant tokį darbą, reikėtų sukurti tam tikrus branduolius, suburti krikščioniškos ir demokratinės minties žmones, kurie nagrinėtų politinės ir visuomeninės kultūros problemas, keltų naujas idėjas ir pasiūlytų konkrečius sprendimus. Visas šias mintis reikėtų perduoti plačiajai visuomenei per spaudą, leidinius, paskaitas, tačiau perduoti populiariai, suprantamai, — ne mokslinių disertacijų stiliumi, kurį gana dažnai pastebime Lietuvos žurnaluose ir laikraščiuose.
Reikia stengtis, kad tautoje būtų gaivinama rezistencinė mintis, kovojama prieš komunizmo įskiepytą nedvasingumą ir pragmatizmą, ugdomas tyras, kitų tautų neužgaunantis patriotizmas. Jau pastebime, kad patriotizmo atžvilgiu tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje, retkarčiais pasigirsta balsai, savotiškai pajuokiantys bet kokią rezistencinę veiklą, dabar ar praeityje. Vienas pavyzdys: Lietuvos, išeivijos ir net svetimtaučių spaudoje rašomi straipsniai, kuriuose bandoma įrodinėti, kad 1941 metų birželio mėn. sukilimas prieš sovietus buvęs Lietuvai ne tik nereikalingas, o tiesiog — klaida, pasunkinusi Lietuvos laisvės bylą. Šitokie įrodinėjimai ateina iš ,, liberalinio” Lietuvos ir išeivijos intelektualinio elito (nesupraskime to kabutėse parašyto žodžio klasikine liberalizmo prasme), kuris siekia tomis mintimis persunkti ir pakirsti beatgimstantį lietuvių tautos tikėjimą į aukštesnes vertybes, už kurias save gerbianti tauta privalo kovoti.
Tiesa, kad demokratija reikalauja nuolatinio dialogo ir tolerancijos, bet ji taip pat reikalauja ir tiesos bei teisingumo.
J. B.
Šaltinis: http://partizanai.org/i-laisve-1993-116-153/3077-kelias-i-sviesesne-ateiti
Iliustracija: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/kodel-mindaugas-buvo-karalius-o-vytautas-ne-lietuvos-valdovai-ir-ju-titulai-xiii-xiv-a-582-289589
1946 m. balandžio 19 d. Šakių aps. Jankų vls. (dabar – Kazlų Rūdos sav.) Valių k. apylinkėse per kautynes su MGB Jankų vls. poskyrio stribais žuvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas Jonas Kleiza-Siaubas, Žalvarinis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 111.
1917 (1918)–1946 04 19
Jonas Kleiza gimė 1917 (1918) m. Marijampolės aps. Veiverių vls. Kikiriškių k.
Partizanas nuo 1945 m. rudens. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas. 1945 m. lapkričio 21 d. žuvus Tauro apygardos Stirnos rinktinės vadui Broniui Abramavičiui-Abramaičiui-Spygliui, 1945 m. gruodžio 10 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 5 J. Kleiza-Siaubas nuo 1945 m. lapkričio 22 d. buvo paskirtas šios rinktinės (1946 m. sausio 31 d. pervadintos Žalgirio) vadu.
J. Kleizos palaikai buvo palaidoti Šakių aps. Jankų vls. Paskarlupių k. 1947 m. jie perlaidoti Višakio Rūdos mstl. kapinėse (dabar Kazlų Rūdos sav.).
1947 m. lapkričio 26 d. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo įsakymu Nr. 40 J. Kleiza-Žalvaris už dalyvavimą Vierčiškių k. Jankų vls. su NKVD pajėgomis kautynėse, kuriose pasižymėjo ypatingu narsumu, sumaniu vadovavimu kautynėms, taiklia ugnimi, atkaklumu, pasiryžimu, rodydamas visam daliniui gerą pavyzdį ir įtraukdamas visus į kautynes, pareikštas tarnybinis pagyrimas ir tarnybinė padėka (po mirties).
Skaityti daugiau: Jonas Kleiza-Žalvarinis
Vilutis Leonas (slap. Arūnas, Bitinėlis) gimė 1920 04 11 Derviniškės k.,(Linkmenų vls.) Šeimoje augo brolis Mykolas ir 3 seserys Anksti liko visiškas našlaitis, todėl teko dar vaikui atlikti ūkyje su broliu visus vyriškus darbus. 1939m. mokėsi Telšių amatų mokykloje. Ją baigęs 1942m. rudenį įstojo į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. Nuo 1936m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmosios sov. okupacijos metu Telšių amatų mokykloje suorganizavo slaptą antisovietinę moksleivių kuopelę, jai vadovavo.1942 m. vasarą įstojo į LLA ( vadas K. Veverskis slap. Senis), dirbo Telšių apylinkės LLA štabe. 1943 pradžioje baigė LLA pogrindinės karo mokyklos Vilniuje žvalgybos ir organizacinio skyriaus kursus. Nuo 1943 04 LLA centrinės vadovybės ir Vilniaus apygardos štabo ryšininkas. Organizuojant Vietinę rinktinę (VR) 1944 02 Centrinės LLA vadovybės pasiųstas į Karo mokyklą Marijampolėje su užduotimi užmegzti VR ryšius su LLA. 1944m. vasarą dalyvavo LLA vadovybės pasitarime su LLA įkūrėju ir vyriausiuoju vadu Kaziu Veverskiu, operatyvinio sk. v – ku kpt. A Karaliumi (slap. Varenis), Šiaulių apygardos vadu Adolfu Eidimtu (slap. Papunis, Žybartas)gen. Motiejum Pečiulioniu (slap. Miškinis), kur jam nurodyta praėjus frontui grįžti į gimtinę ir įkurti Lietuvos partizanų Vanagų rinktinę.
Vienas partizanų vadų Aukštaitijoje.1944 10 22 tėviškėje (Derviniškės k.) organizavo partizanų būrių vadų posėdį, kuriame įkūrė Tigro partizanų rinktinę veikusią Utenos, Zarasų ir Švenčionių aps., tapo jos pirmuoju vadu. Dalyvavo kautynėse su okupantais 1944 11 prie Ginučių piliakalnio, 12 12 - Obelų kalne netoli Derviniškės. 1945 01 10 kautynėse žuvus broliui Mykolui (slap. Klevas) užsuko į tėviškę, kur 01 13 pateko į nelaisvę. Kalintas Švenčionyse, Vilniuje. 1945 05 16 LSSR NKVD Karo tribunolo nuteistas 10 m. lagerio be teisės grįžti į Lietuvą. Nuo 1945 12 13 kalėjo Pečiorlage, nuo 1948 09 29 Intos ypatingo režimo lageryje Komijoje.
Skaityti daugiau: Leonas Vilutis
BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS. PIETŲ LIETUVA
Bonifacas Ulevičius
1998 m. vasario 1 d.* sukako 50 metų nuo vieno žymiausių Lietuvos partizanų vadų, Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo žūties.
□ Antanas Baltūsis partizanų pulkininkas
-----------
*Str. "Tauro apygardos istorijos apžvalga", remdamasis žmonių pasakojimais, esu rašęs (Laisvės kovų archyvas. T.3-4. K. 1992. P.37.), kad Žvejys žuvo vasario 2 d. Buvusiame KGB archyve dokumentų šiuo klausimu dar nebuvo rasta. Pastebėjau, kad dauguma autorių iki šiol mini šią Žvejo žūties datą. Patikslinsiu -Žvejys žuvo vasario 1 d. - B. U.
Antanas Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. Gulbiniškių k., Pilviškių vls.,
Vilkaviškio aps., pasiturinčio ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 32 ha žemės.
Be Antano, šeimoje augo dar 4 sūnūs ir viena duktė. Tėvas Antanas mirė 1925 m., motina Ona - 1942 m.
Baigęs gimnaziją, Antanas įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau trečiaisiais mokslo metais iš seminarijos išstojo ir dirbo mokytoju.
Buvo gyvas, judrus, sportiškas ir gabus, ypač matematikai ir tiksliesiems mokslams. 1938 m., pašauktas į kariuomenę, įstojo į Karo mokyklos husarų aspirantūrą, kurią baigęs gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo išleistas į atsargą. 1939 m. rugsėjo mėn., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į kavalerijos dalinį ir pakeltas leitenantu. 1940 m., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, iš karo tarnybos buvo atleistas ir vėl dirbo mokytoju.
Užėjus vokiečiams, buvo paskirtas Pilviškių valsčiaus policijos viršininku, tačiau netrukus už priešingas pažiūras dėl žydų persekiojimo buvo suimtas. Maždaug po trijų savaičių paleistas, mokytojavo toliau. 1943 m. vengdamas suėmimo, įstojo į 255 lauko žandarmerijos savisaugos batalioną Kaune. Buvo paskirtas kuopos vadu ir pakeltas kapitonu. Vėliau, perdislokavus dalinį, tarnavo Lenkijoje bataliono vado adjutantu.
Skaityti daugiau: VADU GIMSTAMA
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI
STRAIPSNIAI VAKARŲ LIETUVA
Eugenijus Ignatavičius
Apmatai partizanų vado Juozo Kasperavičiaus portretui 90-ajam gimtadieniui ir 55 žuvimo metinėms atminti
APSISPRENDIMAS
Kadaise Lietuvoje gimus vaikeliui, sako, ateidavo nuo upės laumės, iš lankose pakilusių rūkų naujagimiui ausdamos kelią. Paskui pro kambarėlio langą nužvelgdavo mažutėlį, ir, atmatavusios jo atraižą, patiesdavo gyvenimo kelionei taką.
O egiptiečiai pasikliaudavo žvaigždėmis. Jei, pasak jų, kiekvieno žmogaus likimas užrašytas žvaigždėse, tai 1912-ųjų planetos tą liepos 17-osios naktį ant Mituvos krantų, Kasperavičių troboj, Juozukui įtraukus pirmą deguonies gurkšnį, susiklostė labai nepalankiai. Nors gimė sveikas ir gaivalingos prigimties rubuilis, visa kunkuliuojančia energija ir proto išmintim priešinęsis likimui, gyvenimo vairą laikė nelyginant “ANBO” lėktuvo šturvalą, tačiau jam skirtų žvaigždžių nulemto tako traukos būta stipresnės už asmeninius norus ir valią - įvyko tai, kas buvo lemta įvykti.
“Keturiasdešimt penktųjų žiemą, sužinoję, kad jis namuose, būrelis vyrų nuvykome kviesti į partizanų būrį. Į partizanų judėjimą jis žiūrėjo skeptiškai ir buvo linkęs laikytis pasyviai.
- Per žiemą pasislapstysiu, o pavasarį matysim, - toks buvo atsakymas į mūsų kvietimą.
- Jūsų reikalas. Tik pavasarį kad nebūtų per vėlu, - perspėjome išeidami ir palinkėjome geros kloties.
□ Lietuvos kariuomenės karininkas, aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius
Praslinkus po mūsų apsilankymo trim ar keturiom savaitėms, kažkas jį įskundė, nurodė slėptuvę ir būrys enkavedistų jį su broliu areštavo”1.
Tai liudija, kad pats lemtingiausias J.Kasperavičiaus sprendimas nebuvo atsitiktinis. Jo mąstymas ir situacijos suvokimas buvo pagrįstas aiškia logika. Romantiškomis greitų permainų nuotaikomis tuo laiku gyveno beveik visa Lietuva. Vakaruose, visai netoli jo gimtinės, Karaliaučiaus žemėje, dar tebegaudė karo kanonada. Rusų kariuomenėn gaudomi patrankų mėsai vyrai slapstėsi kur kas išmanė. Ne iš bailumo, o dėl to, kad nematė jokio reikalo tarnauti raudonųjų okupantų tikslams ir laikė tai Tėvynės išdavimu. Rudas ar raudonas - vienodas okupantų ponas.
Skaityti daugiau: MES NEBUVOME BĖDOS VAIKAI
Ses.BENVENUTA ADA URBONAITĖ OSF
Gimė 1921 m. rugsėjo 3 d. Minaičių k., Pašušvio parap., Kėdainių apskr. Igno ir Izabelės Urbonų šeimoje. 16-metė įstojo į Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių vienuoliją Padvariuose, netoli Kretingos. 1939 08 28 davė vienuolės įžadus ir buvo išsiųsta dirbti pranciškonių montesoriškame vaikų darželyje Kaune.
1948 m. turėjo palikti pedagoginį darbą. Lankė 1-erių metų bibliotekininkystės kursus Respublikinėje bibliotekoje ir liko čia dirbti. 1951 m. perėjo dirbti į profsąjungų biblioteką. 1958 m. išmoko rašyti mašinėle ir laisvalaikiais ėmė persi rašinėti užsienyje gyvenančių autorių - Antano Maceinos, Juozo Girniaus ir kt. - raštus; sekretoriavo, talkino kun. Juozui Šalčiui; „leido" Felicijos Kasputytės rankraščius; perrašinėjo, redagavo Vynmedžio Šakelės - Onos Galdikaitės iš užsienio kalbų verčiamus teologinius, dogminius bei asketinius veikalus (1998 m. JUDEX spaustuvės 2000 egzempliorių tiražu išleista jos išversta Šv. Jėzaus Teresės Avilietės knyga „Gyvenimas, jos pačios aprašytas"). Parengė šiuos leidinius: „Marijos žemė. Stebuklingos Marijos šventovės Lietuvoje" (1982); „Palaimintasis Mykolas Giedraitis" (1983); „Arkivyskupas Mečislovas Reinys" (1984); „Prelatas Mykolas Krupavičius" (1985); „Profesorius Pranas Dovydaitis" (1986); „Palaimintasis Jurgis Matulaitis - Lietuvos Krikšto jubiliejaus vainikas" (1987).
1977 m. pradėjo ir iki 1990 m. leido periodinį religinės minties žurnalą „Rūpintojėlis". Darbas su knyga iki šiolei yra pagrindinis jos užsiėmimas.
KAZIMIERAS ŠAPALAS (1903-1982)
Gimė 1903 m. Vartų k., Mykoliškių valsč. (Prienų r.). 1923 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Studijavo istoriją, sociologiją ir pedagogiką-psichologiją. Dirbo „Židinio" redakcijoje. Universitetą baigė 1927 m. ir tais pačiais metais išrinktas ateitininkų generaliniu sekretoriumi. 1928 m. išvyko į Kražių gimnaziją mokytojauti. 1929 m. rudenį paskirtas Šakių „Žiburio" gimnazijos direktoriumi. Bolševikams okupavus Lietuvą, 1940 m. Kazimieras Šapalas atleistas iš direktoriaus pareigų ir nukeltas mokytoju į Alytų. 1941 m. paskirtas Kauno 6-osios gimnazijos direktoriumi. 1944 m. atleistas iš direktoriaus pareigų, paliktas istorijos mokytoju. Čia dirbo iki išėjimo į pensiją. 1982 m. rugsėjo 14 d. Kazimieras Šapalas staiga mirė. Paliko žmoną Moniką, du sūnus ir dvi dukteris. (Plačiau žr. „Rūpintojėlyje", Nr. 26.)
Kazimieras Šapalas davė žurnalui vardą „Rūpintojėlis", jį redagavo (Nr. 1-10) ir turtino jį savo straipsniais, pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais.
Skaityti daugiau: „RŪPINTOJĖLIO" LEIDĖJAI
Popiežius Jonas Paulius II ir kardinolas Vincentas Sladkevičius.
Kaunas. Arkivyskupo rūmai. 1993 09 06
PRO MEMORIA
Kardinolas Vincentas Sladkevičius yra pusę šimtmečio trukusio Lietuvos Katalikų Bažnyčios teisių pažeidinėjimo, sekuliarizuotos ir ateizuotos visuomenės lūkesčių ir laimėjimų atspindys.
Skaityti daugiau: PRO MEMORIA
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.
Kovojančios Katalikų Bažnyčios pogrindinė spauda kovojančioje Lietuvoje neatsirado savaime. Totalitarinė ateizmo-sovietizacijos mašina daugeliui tada atrodė nenugalima, bet kantrios pasipriešinimo akcijos vis tiek nuolatos vyko. Pogrindinė katalikiška spauda buvo lyg Dievo malonės ženklas, rodęs, kad, nepaisant gresiančio persekiojimo, yra pasirengusių kentėti už Tiesą.
Skaityti daugiau: ŽODIS DABARTIES SKAITYTOJUI
„RŪPINTOJĖLIS" - KAS TAI?
Tai - ne mūsų mylima liaudies skulptūrėlė, o pogrindinis, 13 metų (1977-1990) gyvavęs žurnalas. Jis nebuvo toks garsus kaip „Kronika" ar „Aušra", į tokj garsą net nepretendavo. „Rūpintojėlio" misija buvo prabilti į žmogų - ypač jauną, alkstantį, besiblaškantį, ieškantį - tiesos žodžiu apie Dievą ir Tėvynę; didžiųjų asmenybių pavyzdžiu, poezijos galia, filosofijos išmintimi apie tikrąją gyvenimo paskirtį...
„Rūpintojėlis" kalbėjo, kad tikėjimas - ne žmogų suvaržanti schema, bet tikrosios laisvės sąlyga ir išsigelbėjimas nuo bedvasio materializmo (ir filosofine, ir buitine prasme), socialistinio gyvenimo stereotipų, nuo nevilties ir beprasmybės.
Jis liudijo, kad yra Lietuva - Tėvynė, ne vienas iš penkiolikos Sąjungos kampelių, o savita tauta, turinti didingą praeitį, skaudžią vergijos ir pasipriešinimo patirtį, tauta, nei carizmo priespaudoje, nei nacių apgultyje, nei socializmo „rojuje" nepraradusi nacionalinio orumo ir laisvės troškimo, tauta, kenčianti ir kovojanti. Žurnalo tikslą ugdyti žmogų -krikščionį ir Lietuvos pilietį - atspindėjo jo struktūra, publikacijų pobūdis Ir tematika, o tai nulėmė autorių pasirinkimą ir literatūros šaltinius. Jo turinį sudarė keleriopos tematikos publikacijos:
1) Bažnyčios ir istoriniai dokumentai;
2) originalūs lietuvių autorių straipsniai, parašyti Lietuvoje ir emigracijoje;
3) įvairūs verstiniai rašiniai, dažniausiai skirti meditacijoms.
Skaityti daugiau: EPILOGAS
TRUMPAS ĮVADAS
Rašant knygą „Lietuvių pasipriešinimas“, istoriniame priede buvo apžvelgiamas partizaninis judėjimas kaip kariavimo būdas, jo esminiai bruožai. Nagrinėjant palyginimo principu įvairių tautų partizaninius judėjimus, paaiškėjo, kad jų pagrindiniai skirtumai nulemti objektyvių, nuo jų nepriklausančių sąlygų ir aplinkybių, nes priklauso visai skirtingoms kategorijoms, tipams ir formoms. Kad būtų lengviau suprasti, kas apsprendė partizaninę taktiką, nuo ko ji priklauso, remiantis objektyvia analize ir logika buvo sukurta ši labai paprasta, lengvai suprantama ir įsimintina partizaninio judėjimo klasifikacija.
Robertas Patamsis
Knyga PDF formatu: 
PARTIZANINIŲ JUDĖJIMŲ KLASIFIKACIJA
Pagrindiniai, bendri taktiniai elementai būdingi visiems be išimties partizaniniams išsivadavimo judėjimams, tačiau turi ir savų skirtumų, kurie priklauso ir nuo subjektyvių, o didžiąja dalimi, nuo objektyvių priežasčių, priklausančių nuo partizaninio judėjimo kategorijos, tipo, formos, vystymosi etapo.
Pirmiausia reikia išskirti dvi skirtingas partizaninio judėjimo kategorijas:
I kategorija - partizaninis nacionalinio išsivadavimo judėjimas.
II kategorija - pilietinio karo partizaninis judėjimas.
Skaityti daugiau: Robertas Patamsis. PARTIZANINIŲ JUDĖJIMŲ KLASIFIKACIJA.
Partizanė Albina Bunevičiūtė – Aušrelė
Albinas Ivanauskas gimęs 1927m. Skovagalių k., Simno vlsč., Alytaus apskr. Aštuoniolikmetis jaunuolis, nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, pasirinko partizano kelią. 1945m. gegužės 14d. įstojo į tuo metu Kalniškės miške veikiantį partizanų būrį, vadovaujantį ulonų puskarininkio Jono Neifaltos - Lakūno. Dar nesusipažinęs su partizaniška kasdienybe, pateko į vieną didžiausių mūšių partizanų istorijoj -Kalniškės mūšį. Tarp 17-os išsiveržusių iš apsupties partizanų buvo ir Albinas. Sugrįžo į namus, dirbo tėvo ūkyje, vedė, bet ryšio su partizanais nenutraukė. Tapo pasyviuoju partizanu. Gyveno pusiau legaliai. Vėliau veikė Juozo Krivicko – Viesulo vadovaujamame partizanų būryje. 1949m. Topolis, Perlas, vykdydamas partizanų vadovybės užduotį, likvidavo Skovagalių k. stribų paramos grupės vadą , „Artojo“ kolūkio pirmininką, kuris su stribų grupe terorizavo kaimo gyventojas, nenorinčius stoti į kolūkį. 1951 – 1952m. Topolis, Perlas vėl aktyviai veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvonijos Juozo Krivicko – Viesulo būryje: aprūpindavo būrį ginklais, šaudmenimis, maistu.
Fortūnatas Ašoklis gimė 1907 m. gegužės 3 d. Kauno gub. Telšių aps. Ylakių vls. Raudonių k., ten ir gyveno. Baigė Klaipėdos prekybos institutą. 1942–1944 m. dirbo Ylakių valsčiaus viršaičiu. Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. pabaigoje pradėjo telkti partizanus kovai prieš sovietų okupaciją ir vadovavo vienam iš Žemaičių legiono partizanų būrių. Nuo 1945 m. spalio 5 d. – LLA Žemaičių legiono štabo viršininkas. Tų pačių metų spalio 18 d. jam patikėtos ir štabo Žvalgybos ir aprūpinimo viršininko pareigos.
