Kronika

IŠTRAUKA IŠ AMERIKOS LIETUVIŲ BENDRUOMENES NEW YORKO APYGARDOS LAIŠKO.

1962 m. kovo 20 d.

Pastatykime žuvusiems bei nukankintiems dėl Lietuvos laisvės paminklą didžiajame New Yorke!

Grupė New Yorko lietuvių visuomenininkų kelia sumanymą pastatyti žuvusiems bei nukankintiems dėl Lietuvos laisvės paminklą.

Paminklo vieta numatoma Maspeth’e prieš naująją lietuviško stiliaus Viešpaties Atsimainymo bažnyčią esamoje aikštėje.

Paminklo tikslas: pagerbti žuvusius bei nukankintus ir sutvirtinti kovos dėl Lietuvos Laisvės ryžtą, čia būtų susikaupimo vieta tautinių švenčių progomis.

Paminklo forma bus nustatyta išrinkto Vykdomojo Komiteto plačiai atsižvelgiant į visuomenės pageidavimus.

Sumanymo pradininkai — Vaclovas Alksninis, Antanas Bendorius, Leonas Bileris, Antanas Diržys, Kun. Lionginas Jankus, Bronius Kulys Pranas Narvydas, Dr. Bronius Nemickas, Domas Penikas, Zigmas Raulinaitis, Antanas Sodaitis, Jonas Šlepetys, Juozas Valakas, Kun. Dr. Stasys Valiušaitis, Vytautas Vilkutaitis, Leonas Virbickas ir J. Zarauskas — savo susirinkime 1961 m. birželio 30 d. Balfo patalpose nutarė būsimo paminklo globą pasiūlyti A.L.B. vietos apygardos valdybai, o taipogi šią valdybą prašė sukviesti platesnį organizacijų atstovų, ekspertų bei visuomenininkų susirinkimą.

Antanas Šetikas, E.p. Apygardos Valdybos pirmininkas

Adolfas Dimas, Apygardos Švietimo ir Kultūros vadovas

KARIO bendradarbis Vladas Mingėla užbaigė didelį darbą — parašė ir išleido “Kun. Antanas Milukas, Jo gyventas ir darbai”, 384 psl. gausiai iliustruotą knygą. Kruopščiai paruošta, sklandžiai parašyta Lietuv. Spaudos Apaštalo J. A. Valstybėse biografija. Dail. J. Juodžio aplankas

RAMOVĖNŲ EILĖS STIPRĖJA

Š. m balandžio 1 d. įsisteigė naujas Lietuvių Veteranų Ramovės Skyrius Australijoje, Perth, W. Leederville. Tai jau 4-tas skyrius toje kengūrų šalyje. Naujas skyrius pasivadino L.V.S. Ramovės Vakarų Australijos skyrium. Jo iniciatorius ir organizatorius yra Andrius Klimaitis. Skyriaus valdybą sudaro:    Andrius

Klimaitis, Jonas Liutikas ir Česlovas Čekanauskas Skyriaus adresas: Mr. A. Klimaitis, 71 Tale St., W. Lcedrrville, Perth, West Australia.

Skyriaus steigiamojo susirinkimo metu 20 karių užsirašė Sąjungos nariais. Susirinkimas iškėlė sekančius pageidavimus:

1.    Palaikyti draugiškus ir artimus santikius skyriaus narių tarpe. Tuo tikslu numatoma organizuotai aplankyti paskirus skyriaus narius. Skyriaus valdybai pavesta nustatyti atsilankymo tvarką.

2.    Sudaryti ekonominę savitarpi nę pašalpos sekciją, kuri rūpintųsi turto įsigijimu kooperatyviniais pagrindais.

3. Užsiprenumeruoti Karį.

4. Įsteigti skyriaus būstinę.

5.    Palaikyti glaudžius santikius su vietine L B ir su kitų tautų panašiomis organizacijomis

6.    Surengti bendras Kūčias, jei tokių neruoštų LB Perth apylinkė.

Tai labai gražūs ir realūs naujojo skyriaus užsimojimai. Ramovės šeimos visi nariai nuoširdžiai tam pritaria ir linki naujakuriui, Vakarų Australijos ramovėnų skyriui, sėkmės ir laimės.

V. Vokietijoje kitas naujas Ramovės skyrius šiuo metu yra organizavimo būklėje. Jį organizuoja kpt. I. Apyrubis, kurio adresas yra: 32 Hil-desheim, Einumerstr. 86, W. Germany. Jau įsteigta to skyriaus Bad Zvvischenahn’e seniūnija. Atrodo skyrių sudarys kelios seniūnijos. Sėkmės skyriaus organizatoriui.

A.R.

RAMOVĖNAI AUSTRALIJOJE

Iš Adelaidės Lietuvių žinių Nr. 1 sužinome, jog 1902 m. Adelaidės Ramovės skyriaus valdybon išrinkti: C.J. Zamoiskis — pirm., J. Jasys — ižd., Ig. Taunys — sekr.

Buvęs v-bos narys gen. št. mjr. A. Leveckis renka ir tvarko Lietuvos karinės istorijos medžiagą iš II Pas. karo meto. V-ba prašo visus turinčius tokios medžiagos, jam patalkininkauti.

Daromos pastangos prie Lietuvių Namų įgyti Ramovei patalpas.

Aiškinamasi su Mūsų Pastogės laikraščiu dėl Ramovės ignoravimo.

Skyrius įsigijo didžiausią pasaulyje Lietuvos valstybinę vėliavą.

A.

Siųsdamas KARIUI straipsnį, kuriam reikia pailiustruoti keletos žemėlapių, mūsų bendradarbis Petras Būtėnas, rašo:

“Dėl žemėlapių, — jie brangiau atsieina. Bet prašom tam reikalui pvz. Lietuvos vaduotoją Altą paklabinti, kad paremtų Jums darbą. Čia gi, rodos, visiškai konkretus “Lietuvos vadavimas”, nors ir nieko bendro neturįs su giz-giz-giz į departamentus, kad Lietuvą užtartų, bet ne vaduotų. Pagaliau, niekas svetimųjų Lietuvos (Pabaltijo) nevadavo, nevaduoja ir miliardus metų nevaduos ateityje. Be to, žemėlapių darbas neproporcingai pigesnis už giz-giz-giz ir visokius 13-ka-valandžius posėdžius su fircikinėmis kalbomis ir tuščiomis rietenomis.

Prašau pasveikinti ir sveikatos palinkėti gerb. sukaktuvininką profesorių Kazį Kepalą. Asmeniškai jo, deja, nepažįstu.

KARYJE matau ir geros pažinties gerb. Leoną Virbicką, — prašau jį — giedrios nuotaikos žmogų, taip pat pasveikinti.”

NEW Y O R K O RAMOVĖNŲ SUSIRINKIMAS

įvyko balandžio 27 d. Atletų Klube. Pakviestas p. Vaitekūnas skaitė paskaitą apie pasaulio politinę padėtį. Prelegentas jau nebepirmą kartą skaito ramovėnams. Jis yra jų mėgiamas dėl labai aiškių ir vaizdžių paskaitų, kurios nušviečia ne vieną, dažnai nesuprantamą įvykį.

Po paskaitos buvo aptarti Sąjungos suvažiavimo reikalai. Paskiria smulki suma suvažiavimui paremti ir buvo duoti nurodymai skyriaus atstovams, J. Šlepečiui ir Z Raulinaičiui, kurie vyks į suvažiavimą.

A.

ATMINTINOS  NUOTRAUKOS

(Iš K. Morkūno albumo)

Raitoji policija laisvalaikiu puošia Miesto sodą, buv. Ąžuolyną Kaune, 1938 m. Kryželiu pažymėtas, trečias iš kairės, K. Morkūnas).

Angelų Sargų diena Kaune, 1936 m. spalio mėn. 2 d. Lietuvos policija švenčia 20 metų sukakti. Policijos rezervas išsirikiavęs prie Įgulos bažnyčios.

 

Kauno Miesto sodo puošimas 1938 m. Pirmą medį sodina Kauno ir apskr. policijos vadas Jankauskas (su odiniu švarku).

Nuotr. darė V. Augustinas


A.A. KAPITONAS JONAS CHMIELIAUSKAS

Dar gyvendamas Clevelande J. Chmieliauskas turėjo sunkumą su kvėpavimu, kamuodavo astma. Persikėlė gyventi į palankesnes klimato atžvilgiu Pacifiko pakrantes. Liga komplikavosi ir teko atsigulti ligoninėn tyrimams. Gydytojai spėjo, kad esama džiovos ir vėžio pradžios. Tačiau iki mirties gydytojai nenustatė tikro diagnozo ir todėl nebuvo galima panaudoti tinkamų vaistų. Jis mirė š.m. kovo 2 d. Los Angeles.

Buvo gimęs 1899 m. balandžio 26 d. Kaune. Pradžios mokyklą baigė Šiluvoje, o vidurinę, — Raseiniuose Pirmojo pasaulinio karo metu, rusų kariuomenei traukiantis Jonas irgi kaip pabėgėlis, atsirado Petrapilyje ir ten mokėsi technikos mokykloje Po revoliucijos grįžo Lietuvon, kuri buvo vokiečių okupuota.

Pradėjus kurtis mūsų kariuomenei 1919 m. stojo savanoriu ir 3 p. Vytauto Didžiojo pulke pradėjo tarnybą eiliniu. Kaip turintį reikiamą cenzą, komandiravo jį karo mokyklą. 1920 m. priimtas kariūnu, baigė IV laidą. Paskirtas buvo į mokomą bateriją instruktoriumi, o vėliau vyr. baterijos karininku. 1925m. išėjo atsargon vyr. leitenanto laipsniu. Keletą kartų buvo pašauktas mokymo pakartojimams. Prieš bolševikams okupuojant Lietuvą buvo pakeltas į ats. kapitono laipsnį.

Per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį tarnavo mokesčių inspekcijos įstaigose. Pradžioje mok. inspektorius padėjėju Panevėžyje. Nuo 192S m. inspektoriumi: Lazdijuose, Marijampolėje, Kaišedoryse ir Kaune. Laisvu nuo tarnybos laiku studijavo Vytauto Didžiojo universiteto teisių fak. ekonomijos skyriuje.

Bolševikams okupavus Lietuvą, buvo perkeltas Vilniun mok. insp. padėjėju. 1942 m. organizavo Svyrių apskrities administraciją ir buvo apskrities viršininkas. Vėliau, tom pačiom pareigom, perkeltas į Trakus. 1944 m. pasitraukė Vokietijon ir karui pasibaigus gyveno Hanau stovykloje. Vėliau tarnavo darbo kuopose. Į JAV atvyko 1949 m. ir sustojo Clevelande. Velionis dirbo organizacijose, buvo narys: LV Ramovės, SLA ir Tautininkų sąjungose.

Jonas 1923 m. susituokė su Jadvyga Grybauskaite ir susilaukė sūnaus Algirdo ir dukters Irenos. Irena yra ištekėjusi už Ramūno Bužė-no (plk. Bužėno-Bužinsko sūnaus) ir augina 3 vaikus. Sūnus Algirdas per karą buvo išvežtas darbams Lenkijon, ten ir liko. Prieš keturius metus Algirdas mirė palikdamas žmoną su 3 vaikais. A.A. Jonas sūnaus mirtį skaudžiai išgyveno. Praslinkus dviems metams mirė Jono brolis Clevelande. Dabar, jo šeima neteko ir jo paties.

Velionis buvo pašarvotas Hamrock koplyčioje. Prie karsto sudėjo vainikus ramovėnai, birutietės, ir kitos organizacijos bei atskiri asmenys. Rožinio maldas atkalbėjo kun. A. Valiuška. Kovo 5 d. palaikai atlydėti į šv. Kazimiero parapijos bažnyčią. Gedulingas pamaldas laikė kun. J. Kučingis, parapijos klebonas. Prie karsto stovėjo ramovėnų garbės sargyba. Į Kalvarijos kapines palydėjo pusšimtis jo pažįstamų, giminių ir draugų. Religines apeigas atliko kun. A. Valiuška. Atsisveikinimo kalbas pasakė organizacijų atstovai: LV Ramovės, — K. Liaudanskas, Tautininkų s-gos, — V. Aleksandriūnas, SLA, A. Biekša. Karstas buvo pridengtas tautine vėliava, kuri vėliau buvo perduota jo žmonai.

Kalvarijos kapinės jau priglaudė trečią Lietuvos Laisvės kovų karį. Jose ilsisi: div. gen. Tamašauskas, plk. gyd. Bendoravičius ir kpt. J. Chmieliauskas.

Ramovėnai, netekę nario, liūdime ir reiškiame gilią užuojautą jo šeimai.

O. ŽADVYDAS

LAISVĖS KOVŲ MUZĖJAUS KLAUSIMU.

Paskutiniame “Kario” numeryje, skaitant “Ramovės” dešimtmečio apžvalgą, teko vėl užklysti minčių liečiančių jau taip senai girdėtą Laisvės Kovų Muzėjaus įkūrimo klausimą. Sunku yra įsivaizduoti vertingesnį projektą, kuris, be abejonės, būtų vienas iš pačių didžiausių darbų atliktų mūsų tremties kartos, nors dalinai pateisinant šių dienų nuveiktus darbus Lietuvai, bei lietuvybės idėjai. Todėl nemanau jog būtų suklysta pasakius, kad šalę Lituanistinių mokyklų ir mūsų spaudos, nemažiau reikšmės turėtų būt skiriama, tokiam Tautos Muzėjui, kurį aplankytų kiekvienas į šią mūsų išeivijos sostinę atklydęs ne tik lietuvis patriotas, bet ir kelintos kartos jaunuolis-jaunuolė, kurie jau tik angliškus paaiškinimus beįskaitydami, susikaups stebėdami šiuos gyvuosius įrodymus protėvių šalies: kaip galingos valstybės senovėje ir nepriklausomos valstybės jau moderniais XX amžiaus laikais.

Apsilankymas tokioj Lietuvių Tautos šventovėje gan aiškiai įrodytų bet kam, jog lietuvių tauta bet kuriam istorijos laikotarpy kovojo, aukojosi dėl Lietuvos laisvės, ir ją atgavus kūrė laimingą nepriklausomą gyvenimą. Tuo būdu atremiamas bet koks sąmoningas melas ar suklaidintos informacijos, kurių galima dažnai užtikti šio krašto spaudoje.

Muzėjus savo įvairiais, įrodančiais eksponatais tvirtai įtikintų, jog ten prie Baltijos buvo ir privalo vėl būti pilnateisė Lietuvos valstybė, todėl tokio muzėjaus vertės jokios prakalbos nei ilgiausi straipsniai niekuomet neatstos. Ir kas bepaliktų iš mūsų organizacijų, parapijų ar kt., Šis Lietuvių Tautos Muzėjus niekuomet nesuamerikonės — visuomet pasilikdamas Lithuanian National Museum.

Žinoma, nebus jis toks turtingas, kaip kad Vytauto Didžiojo Muzėjus Kaune buvo, bet jis bus turtingesnis, kaip kad anas muzėjus dabar yra, kuriame priversta visokio okupanto balagano, nieko artimo ar vertingo neturinčio lietuvių tautos širdžiai. Nors ir nestovėtų prie šio mūsų muzėjaus prie Širvintų, Radviliški ar Kalkūnų kovojusios patrankos tačiau apdovanojimo ženklai tų, kurie ten kovojo, mums dalinai tą patį kalbėtų.

Nevardinsiu čia daugybę eksponatų, modelių ir kt. kuriuos mes dar galėtume surinkti bei pagaminti čia išeivijoj, nes turime žmones kurie šiuo technišku muzėjaus įrengimu jau rūpinasi ir apie tai daugiau patirties ir idėjų turi negu mes galėtume pasiūlyti. Kuo mes galėtume iniciatoriams pasitarnauti? Nagi, keldami tą idėją mūsų Bendruomenėje visais galimais būdais. Nes, bent iki šiol, tai tiesiog nesuprantamai, mažai apie tai bekalbama, o idėja tokia didi ir pilnai įgyvendinama. Jeigu tik mes tinkamai išnešime šią idėją į viešumą, o tuomet ir dolerių atsirastų, nes patirtis parodė, jog vertam lietuviškam reikalui mūsų visuomenė yra gan duosni. Be platesnės paramos ramovėnams būtų sunku tai įgyvendinti nes atrodytų jog pirmiausia susiduriama su patalpos klausimu, kurią jau reiktų nuosavą įsigyti ir žinoma, jeigu galimybės leistų — prie kokio lietuviško centro.

Ne šio straipsnio tikslas gilintis į tolesnes detales, bet yra būtina kad idėja būtų keliama, jeigu tikslo norime siekti. Būtų gera daugiau išgirsti iš žmonių, kurie arčiau su tuo darbu susipažinę, bei patyrę, nes šis tikslas įgyvendinamas kol kas tik vyresniosios kartos rūpesčiu. Mes, kurie palikome Lietuvą dar tik bebaigdami pradžios mokyklas, niekuomet negalėsime šio objekto įgyvendinti, nes atsiminimai, o ypatingai dar iš nepriklausomybės laikų, tėra labai riboti. Tad norėtųsi palinkėt ištvermės inicijatoriams šiam didžiam darbe, statant jokio okupanto nepasiekiamą paminklą Lietuvos Valstybės garbei, o lietuvių visuomenė tikriausiai šio darbo naudą supras ir parems.

Česlovas Žilionis