STASĮ BUTKŲ PRISIMENANT TREMTINIŲ STOVYKLOSE VOKIETIJOJE
ANTANAS P.
Antrojo pasaulinio karo pabaiga St. Butkų užklupo Schlesvvig-Holsteino provincijoje, Schleswigo mieste. Neilgai trukus Stasys įsikūrė ramioje Tolko lietuvių tremtinių stovykloje apie 12 km. nuo Schleswigo. Stovykla įsikūrė laukuose, buvusiuose darbo tarnybos barakuose. Metro augščio pylimėliai, apaugę krūmais, dengė stovyklą nuo žvarbių šiaurės vėjų.
Stasys tuojau įsijungė į kultūrinę stovyklos veiklą. Jis susirišo su knygų leidyklomis ir išeinančių laikraščių administracijomis. Dėka Stasio, mylinčio lietuvišką spaudą, stovyklos gyventojai gaudavo visas išeinančias knygas ir laikraščius. St. Butkus išplatindavo gautą spaudą ir sąžiningai atsiskaitydavo su leidyklomis. Ne kartą jis gaudavo pagyrimo lapus iš leidyklų už sąžiningą atsiskaitymą.
Jis ne vien platindavo spaudą, bet ir parašydavo laikraščiams iš savo atsiminimų Stasio Širvio slapyvardžiu, arba kitokiu.
Stasys tvarkė stovyklos paštą. Būdamas nepaprastai sąžiningas, jis buvo net keturių, tuo laiku stovykloje veikusių, organizacijų kasininku. Pas jį toje pačioje piniginėje buvo nuosavi ir keturių organizacijų pinigai, bet niekada nesusimaišydavo ir niekuomet jų netrūkdavo. Už gerą pareigų atlikimą, Stasys kartą buvo apdovanotas 50 DM. dovana.
Stovykloje jis nuolatos būdavo renkamas į rūbų ar kitokių BALF’o ar UNRR’os gėrybių dalinimo komisiją, kurioje stropiai ir teisingai dalindavo žmonėms gaunamus rūbus ir maisto produktus. Žinoma, tai buvo pats nedėkingiausias stovykloje užsiėmimas, kadangi sunku būdavo surasti auksinį vidurį. Tačiau Stasys mokėdavo teisingai padalinti, todėl stovyklos gyventojų buvo mėgiamas ir gerbiamas.
1946 m. pavasarį stovykloje atsirado nemažas būrys buvusių karių. Kariams malonu buvo susipažinti su savanoriu — kūrėju, Vyties Kryžiaus kavalierių, kuris pirmasis dalyvavo vėliavos pakėlime Gedimino kalne. Kariai, pagauti entuziazmo, supylė kalną žemių stovyklos rajono viduryje, apdailino jo šonus, o viršuje sumūrijo pilį, kurios bokšte iškėlė Lietuvos vėliavą. Ta pilis stovyklos gyventojams priminė Gedimino pilį Vilniuje. Stasys daug kartų su liūdesiu ir ilgesiu širdyje žvelgdavo į tą pilį prisimindamas kovas dėl nepriklausomybės bei toli likusią Gedimino pilį. St. Butkaus širdis džiaugėsi buv. kariais, kurie kad ir sveti-
Tolko tremtinių stovykla, kurioje gyveno Stasys Butkus. Aikštėje stovi supiltas Gedimino kalnas su pilimi.
moję kariuomenėje tarnavę, nepamiršo savo tėvynės ir garbingosios Gedimino pilies.
Stasys dažnai apsilankydavo karių barake, o didžiųjų švenčių metu karių pavaišintas, linksmas traukdavo per rajoną į savo kambarėlį.
Per didesnes tautines šventes, kaip Vasario 16-ji, Kariuomenės šventė, St. Butkus būdavo kviečiamas į prezidiumą. Tomis progomis jis visuomet kalbėdavo, tardavo stiprinantį žodį lietuviams tremtyje, papasakodamas savo kovų dėl nepriklausomybės įspūdžius.
Tolko stovykla 1947 m. buvo perkelta į Flensburgo miestą. Lietuviai įsikūrė su estais mišrioje Trollsee stovykloje. Čia buvo labai sunkios gyvenimo sąlygos. Stasiui teko kampinis kambarys. Žiemą kambarys buvo neapšildomas. Stasys valgydavo apsivilkęs paltu, stačias prie stalo. Kaip žinome, suaugusio maisto davinys buvo labai mažas. Tai prisidėjo prie jo organizmo nusilpinimo, o gal ir daug pakenkė Stasio sveikatai. Iš čia stovykla buvo iškelta į Meierwiko, buv. vokiečių kariuomenės kareivines.
Galų gale, gero bičiulio dėka, Stasiui buvo sudaryti reikalingi dokumentai atvykti į J.A. Valstybes.
Visi stovykloje žinojo Stasį Butkų ir gerbė jį kaip taurų lietuvį, teisingą, kuklų žmogų. Stasys Butkus nejieškojo garbės. Jam pavestas pareigas jis visada atlikdavo kruopščiai ir sąžiningai. Visi lietuviai liūdi netekę didelio darbuotojo lietuviškoje dirvoje. Tebūnie lengva svetima žemelė priglaudusi a.a. St. Butkų.
