NEUŽMIRŠTAMA SUKAKTIS
Klaipėdos uostas Darbininko klišė
Už tūkstančių mylių nuo mūsų liko Baltijos jūra, per amžius dainavusi begimstančiai lietuvių tautai lopšinės dainą. Jos gintaro kranto gojuose dar priešistoriniais laikais laimingai gyveno laisvi mūsų protėviai. Tas kraštas buvo Klaipėdos kraštas, dabar vadinamas Mažoji Lietuva.
Mažoji Lietuva yra ne kas kitas, kaip Didžiosios Lietuvos neatskiriama dalis, nes jos gyventojai yra tie patys lietuviai — mūsų broliai. Tačiau nedalomas mūsų tautos kūnas, po ilgų ir nesėkmingų kovų XV amž., tapo suskaldytas į dvi dalis, ir nuo to laiko abi dalys gana ilgą laiką gyveno skirtingą gyvenimą; viena buvo sistematingai valdovo vokietinama, o antra — lenkinama iki praradimo nepriklausomybės, kurią po ilgų pastangų bei kovų atgavo vos XX amž. Didžioji Lietuva, būdama nepriklausoma, 1923 m. sausio 15 d. prisijungė Mažąją Lietuvą.
Tenka pripažinti, kad Mažosios Lietuvos prijungimo data yra viena iš pačių svarbiausiųjų Neprikl. Lietuvos gyvenimo įvykių. Tas įvykis yra visos mūsų tautos pasididžiavimas tuo, kad mažas nykštukas nepabijojo demonstratyviai ginti savo teisių prieš didįjį dramblį, kurio neigiamoje globoje mūsų broliai išbuvo 400 metų. Ta proga su pagarba prisiminkime brolius iš Mažosios Lietuvos, kurie per 400 metų būdami prispausti, ujami ir niekinami, išlaikė savo kalbą ir papročius. Tenai buvo atspausdinta pirmoji lietuviška knyga, iš ten atėjo maldaknygės, iš ten Basanavičiaus “Aušra” sušvito, Kudirkos “Varpas” suskambėjo, ten Tumo-Vaižganto “Tėvynės Sargas” budėjo ir šimtai knygnešių rikiavosi.
Draug su tuo pro akis prabėga Rambyno vaizdai su Joninėmis, į kurias rinkdavosi būrių būriais su tautinėmis vėliavomis bei kitoms tautinėmis relikvijomis apsišarvavę veikėjai, jaunimas žygiavo iš Tilžės, Klaipėdos, Šilutės, Kauno ir net Žemaitijos kaimų. Štai tik žiūrėk: Jagomastai, Stiklioriai, Vanagaičiai, Lokiai, Kunkiai, Bajorai, Janušaičiai, Reizgiai, Mačiulaičiai, Petraičiai, Šaulinskai, Zaunai, Gaigalaičiai, Simonaičiai ir t.t. Gale štai ir Mažosios Lietuvos vaidilos: Vydūnas - Storasta ir Martynas Jankus, visi ištikimieji šventojo kalno sargai, chorų chorai, dainos, sveikinimai, kalbos, vainikai, gėlės, orkestrai, ir didžiulis laužas.
Pov. Dirkis
