Partizanai: istorija ir dabartis

Vasario 13 d. žuvę partizanai

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos vadas Juozas Gražys-Viesulas. 1948 12 13 (VŽM)

GRAŽYS Juozas, Domo-Sniečkus, Viesulas, gim. 1919 m. Ramaškonių k., Andrioniškio vls. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, nuo 1948    m. spalio 1 d. Liūto rinktinės Jovaro kuopos vadas. Žuvo 1949 m. vasario 13 d. Šiaulių k., Anykščių vls. Palaidotas Andrioniškio mstl. kapinėse.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

1946 m. vasario 13 d. Panevėžio aps. Panevėžio vls. Spirakių k. apylinkių Ažagų miške NKVD vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai, NKVD ir NKGB Panevėžio aps. skyriaus darbuotojai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu žuvo 3-iosios LLA Šiaurės apygardos vadas Vladas Jozokas (Juozokas)-Petraitis, jo adjutantas Antanas Šležas-Šlevas, partizanai Jonas Žiburys-Šviesa, Motiejus Žiburys-Lūšis ir du neatpažinti partizanai.

Žuvusiųjų palaikai niekinti Panevėžyje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, vėliau užkasti Dembavos gyvenvietėje, esančioje prie Panevėžio m.

VLADAS JOZOKAS (JUOZOKAS)- PETRAITIS 1920 10 20–1946 02 13

Juozas Šibaila-Merainis, Diedukas

LLKS tarybos prezidiumo narys, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas,
Rytu Lietuvos (Kalnų) srities štabo narys Juozas Šibaila-Merainis.
(Genocido aukų muziejus)

Šibaila Juozas-Diedukas, Merainis, Gabijus gimė 1905 m. Alytaus apskrities Vadenių kaime. Baigęs Alytaus mokytojų seminariją, mokytojavo Alytaus, Ukmergės apskrityse. Buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu. 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę. Partizanavo nuo 1944-ųjų, buvo Didžiosios Kovo apygardos B rinktinės štabo viršininkas, redagavo rinktinės leidinį „Tėvynė šaukia". Nuo 1948 m. vasario mėn. dirbo Rytų Lietuvos (Kalnų srities štabe, po metų deleguotas į kuriamą partizanų vyriausiąją vadovybę. Nuo 1949 m. vasario - LLKS tarybos prezidiumo narys, LLK Visuomeninės dalies viršininkas, leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio" redaktorius. Parengė LLKS politinę programą, LLKS leidinį „Sutemų keleivis", partizanų maldyną „Rūpintojėlis". Jam suteiktas pulkininko laipsnis, apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiai: Žuvo išduotas 1953 m. vasario 11d. Ramygalos apylinkės Aukštadvario kaime. 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu J. Šibailai-Merainiui suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties)

Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Juozas Šibaila-Merainis, Diedukas

Vasario 11 d. žuvę partizanai

Baranauskas Jonas-Balandis gimė 1927 m. Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Mantviliškių kaime. Dainavos apygardos Vanago grupės partizanas. Žuvo su bendražygiais Vincu Vinkevičiumi-Žvalgu ir Banadu Šidlausku-Sekliu 1951 m. vasario 11d. Varėnos rajono Dabravolės kaime 

Žuvę Dainavos apygardos partizanai. Iš kairės:
Juozas Jančius-Rytas, Vincas Bartaška-Vaidotos, Vincas Busila-Ramunis, ryšininkas ir rėmėjas Juozas Karauskas,
 Stasys Keršulis-Švyturys, Juozas Zdanavičius-Trispalvis. Kūnai išniekinti 1948 m. vasario 11 d. Lazdijuose.
(Genocido aukų muziejus)

Bartaška Vincas-Vaidotas gimė 1917 m. Seinų apskrities Rudaminos valsčiaus Mikniškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Tauro apygardos Perkūno rinktinei, vėliau Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvūnijos Žilvičio būriui. Žuvo 1948 m. vasario 11d. Šeštokų valsčiaus Naujosios Kirsnos kaime kartu su bunkerio laikytoju J. Karausku ir dar keturiais bendražygiais. Kūnai buvo išniekinti Lazdijuose 

Busila Vincas-Ramunis gimė 1921 m. Seinų apskrities Rudaminos valsčiaus Mikniškių kaime. Tauro apygardos Perkūno rinktinės, vėliau Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvūnijos Žilvičio būrio partizanas. Žuvo 1948 m. vasario 11 d. Šeštokų valsčiaus Naujosios Kirsnos kaime kartu su bunkerio laikytoju J. Karausku ir dar keturiais bendražygiais. Kūnai buvo išniekinti Lazdijuose

Jančius Juozas-Rytas gimė 1922 m. Seinų apskrities Lazdijų valsčiaus Pakirsnių kaime. Priklausė Tauro apygardos Perkūno rinktinei, vėliau - Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvūnijos Žilvičio būriui. Žuvo 1948 m. vasario 11d. Šeštokų valsčiaus Naujosios Kirsnos kaime kartu su bunkerio laikytoju J. Karausku ir dar keturiais bendražygiais. Kūnai buvo išniekinti Lazdijuose

Karauskas Juozas gimė 1905 m. balandžio 21d. Seinų apskrities Rudaminos valsčiuje. Dirbo darbininku, staliumi. 1932 m. sukūrė šeimą, turėjo 5 vaikus. Nuo 1945 m. palaikė ryšius su partizanais: aprūpindavo juos maisto produktais, teikė žinias. Jo sodyboje Šeštokų valsčiaus Naujosios Kirsnos kaime buvo įrengtas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvūnijos Br. Šalaševičiaus-Žilvičio vadovaujamo partizanų būrio bunkeris. 1948 m. vasario 11d. MGB kariuomenės 562-ojo atskiro šaulių bataliono kareiviams apsupus sodybą įvyko kautynės, kurių metu žuvo J. Karauskas ir penki tuo metu sodyboje buvę partizanai — S. Keršulis-Švyturys, V. Busila-Ramunis, V. Bartaška-Vaidotas, J. Jančius-Rytas ir J. Zdanavičius-Trispalvis. Kūnai buvo išniekinti Lazdijuose

Keršulis Stasys-Švyturys gimė 1926 m. Seinų apskrities Rudaminos valsčiaus Kirsnelės kaime. Priklausė Tauro apygardos Perkūno rinktinei, vėliau Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvūnijos Žilvičio būriui. Žuvo 1948 m. vasario 11 d. Šeštokų valsčiaus Naujosios Kirsnos kaime kartu su bunkerio laikytoju J. Karausku ir dar keturiais bendražygiais. Kūnai buvo išniekinti Lazdijuose

Skurskis Juozas-Laisvūnas gimė 1917 m. Utenos apskrities Daugailių valsčiaus Vidnapolio kaime. 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Partizanas nuo 1944 m. Nuo 1945 m. pavasario - Sakalo rinktinės štabo narys, Kęstučio kuopos vadas. Nuo 1946 m. birželio 30 d. -Vytauto apygardos Liūto rinktinės organizacinio skyriaus viršininkas. Nuo 1947 m. gruodžio - Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vado J. Kimšto-Žalgirio adjutantas, artimiausias jo pagalbininkas. Žuvo išduotas kartu su bendražygiais Baliu Deveikiu-Beržu ir srities štabo ryšininke Veronika Deveikyte-Ramune 1949 m. vasario 11d. Utenos apskrities Vidžiūnų kaime įrengtame bunkeryje

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Vasario 11 d. žuvę partizanai

Povilas Žilys-Klevas, Audrūnas (1918 10 24–1953 02 11)

Jaun. puskarininkis Povilas Žilys.1939 m.

Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Vasario 10 d. žuvę partizanai

Žalgirio rinktinės partizanai.
Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Valentinas Sadauskas-Velėna ir Juozas Liogys--Dragūnas.
Antroje eilėje iš kairės: Jonas Balsys-Aidas, Jonas Kerutis-Šarūnas ir Vincas Guslainis-Ainis.
(Genocido aukų muziejus)

Balsys Jonas-Aidas gimė 1904 m. Šakių apskrities Barzdų valsčiau Ropydų kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Tauro apygardos Žalgirio rinktinės 34-ajai kuopai. 1946 m. kautynėse buvo sužeistas todėl jam miško sąlygomis buvo ties dilbiu amputuota ranka. Žuvo 1949 m. vasario 10 d. Kazlų Rūdos valsčiaus Garankščių kaime apylinkėse įrengtame bunkeryje - apsuptas priešo kareivių susisprogdino kartu su kuopos vadu J. Liogiu-Dragūnu ir dar trimis bendra žygiais

Gustainis Vincas-Ainis gimė 1925 m. Višakio Rūdoje. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Tauro apygardos Žalgirio rinktinei. Žuvo 1949 m. vasario 10 d. Kazlų Rūdos valsčiaus Garankščių kaimo apylinkėse įrengtame bunkeryje — apsuptas priešo kareivių susisprogdino kartu su kuopos vadu J. Liogiu-Dragūnu, skyriaus vadu J. Balsiu-Aidu ir dar dviem bendražygiais 

Žemaičiu ir Kęstučio apygardų partizanu susitikimas. Stovi penktas
iš kairės - Vakaru Lietuvos (Jūros) srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gintautas,
septintas - Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo narys Antanas Liesys-ldenas.
(Z. Paulauskaitės kolekcija)

Ivanauskas Vaclovas-Vytenis, Gintautas gimė 1923 m. Batakių miestelyje. LLA narys nuo 1943 m. Partizanas nuo 1945 m., priklausė Lydžio rinktinei. 1948 m. pradžioje buvo paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos štabo nariu, tų pačių metų vasarą - Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo nariu. Po metų, 1949 m. birželio 11-13 d. žuvus V. Gužui-Kardui, tapo srities štabo viršininku, o tų pačių metų rugsėjį, po A. Milaševičiaus-Ruonio žūties - srities vadu. V. Ivanauskas dalyvavo rengiant LLKS norminius dokumentus, parengė LLKS Baudžiamąjį statutą. 1950 m. sausio 20 d. apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiais, jam suteiktas majoro laipsnis. Žuvo 1951 m. vasario 10 d. 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu V. Ivanauskui suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties), o tų pačių metų lapkričio 18 d. dekretu - Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties) 

Liogys Juozas-Dragūnas gimė 1926 m. gegužės 2 d. Šakių apskrities Griškabūdžio valsčiaus Šukėtų kaime. Lietuvos vokietis (tikroji pavardė Logies Gustav Josef). Nuo 1948 m. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės 34-osios kuopos vadas. Žuvo 1949 m. vasario 10 d. Kazlų Rūdos valsčiaus Garankščių kaimo apylinkėse įrengtame bunkeryje — apsuptas priešo kareivių susisprogdino kartu su skyriaus vadu J. Balsiu-Aidu, V. Gustainiu-Ainiu ir dar dviem bendražygiais 
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

1951 m. vasario 10 d. Varnių r. Čepaičių k. (dabar – Telšių r. sav.), dalyvaujant MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviams, buvo vykdoma karinė čekistų operacija. Jos metu aptiktas partizanų bunkeris. Per susišaudymą nukauti Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Henrikas, srities štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Stasys Gedvilas-Bedalis ir srities vado adjutantas Šarkauskas. Taip pat žuvo kaimo gyventojas Petras Mušinskas, kuris buvo nusiųstas į klojimą siūlyti partizanams pasiduoti ir nušautas bėgantis kartu su jais.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,

Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 216.

Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities partizanai. Pirmame plane – srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Henrikas. Kiti partizanai neatpažinti. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Vasario 10 d. žuvę partizanai

Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Henrikas

Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, Henrikas gimė 1923 m. lapkričio 6 d. Tauragės aps. Batakių miestelyje. Batakiuose Ivanauskai ilgesniam laikui neįsikūrė. Keleriais metais jaunesnės Vaclovo seserys gimė jau Raseiniuose, kur apie 1929 m. Ivanauskai pasistatė namą. Tėvas dirbo laiškanešiu, be to, šeima dar turėjo 5 ha žemės, todėl vaikai, kol tėvas turėjo tarnybą, nepriteklių nepatyrė.

Tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: tėvas priklausė Šaulių sąjungai, mama – Moterų katalikių draugijai. Vaikus auklėjo griežtai krikščioniškai, patriotiškai. Tokiais pat auklėjimo principais vadovavosi ir Raseinių gimnazijos, kurią, baigęs Maironio pradžios mokyklą, pradėjo lankyti sūnus, mokytojai.

Vaclovas buvo nepaprastai gabus mokslui, ypač kalboms. Jau penktoje klasėje laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, vertė knygas ir straipsnius. Jo darbo stalas būdavo nukrautas žodynais, knygomis ir žurnalais užsienio kalbomis. Paauglystėje domėjosi sportu, kelionėmis, literatūra, ypač mėgo Maironį, J. Kossu-Aleksandravičių. Mylėjo gamtą, pasiėmęs knygą, dažnai dviračiu važiuodavo prie Dubysos ir jos pakrantėse praleisdavo gražiausius vasaros vakarus.

Pirmoji sovietinė okupacija Vaclovą užklupo dar nebaigusį gimnazijos. Jaunuolis šalį ištikusią nelaimę išgyveno labai skaudžiai. Gimnazijoje mokslo nebetęsė, susirado bendraminčių ir įsitraukė į pogrindžio veiklą, rašė ir platino antisovietinius atsišaukimus, kuriuose ragino netarnauti okupantams. Kai po metų vienus okupantus pakeitė kiti, Vaclovas ir jiems neskubėjo tarnauti, iš pradžių niekur nedirbo. Vokiečiams tokie žmonės kėlė įtarimą, todėl V. Ivanauskas buvo iškviestas į komendantūrą. Paaiškėjus, kad puikiai moka vokiškai, jam buvo pasiūlyta dirbti Tauragės geležinkelio stotyje vertėju. V. Ivanauskas sutiko ir čia dirbo iki pat okupacijos pabaigos.

Tauragėje V. Ivanauskas įsitraukė į antinacinį pasipriešinimą, tapo Lietuvos laisvės armijos nariu. Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, nepasinaudojo siūloma galimybe vykti kartu ir liko Tėvynėje. Slapstėsi Klaipėdoje, vėliau – mamos tėviškėje Openiškių kaime (Eržvilko vls.). Būtent čia priėmė lemtingąjį gyvenimo sprendimą. Per ryšininką Joną Kubilių susisiekė su Papartynės miške įsikūrusiu partizanų būriu ir tapo jo nariu. Būrys priklausė Lydžio rinktinei, vienai stipriausių Pietų Žemaitijoje. Rinktinės pareigūnai visokeriopai rėmė Jono Žemaičio-Vytauto iniciatyvą suvienyti Žemaitijos partizanus; remiantis rinktinės struktūra ir nuostatais buvo rengiami Jungtinės Kęstučio apygardos (įkurta 1946 m. rugsėjo 12 d.) norminiai dokumentai.

Žuvus būrio vadui Jonui Strainiui-Saturnui V. Ivanauskas-Vytenis tapo apygardos štabo apsaugos būrio vadu, dalyvavo užpuolant Batakių, Girdžių, Gaurės stribų būstines. Jam ir jo vyrams teko saugoti Petrą Paulaitį-Aidą ir 1946 m. gruodžio 22 d. į Batakių geležinkelio stotį iš Vilniaus atvykusius BDPS pasiuntinius – Juozą Markulį-Erelį ir Juozą Lukšą-Skirmantą. Jau tada Vytenis jautė, kad Ereliu pasitikėti negalima, tačiau P. Paulaitis likviduoti įtariamojo nesant svarių įrodymų neleido.

Vasario 7-8-9 d. žuvę partizanai

ADOMONYTĖ-BAREIKIENĖ Vincė, Igno-Krienienė, Kunigaikštytė, gim. Sodeliškių k., Raguvos vls. Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanė. Žuvo 1950 m. vasario 9 d. prie Petro Morkūno sodybos, Taujėnų vnk. 

KISIELIUS Antanas, Petro-Sakalas, gim. 1924 m. Žempučių k., Troškūnų vls., mažažemių šeimoje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Traidenio būrio partizanas, vėliau Algimanto apygardos štabo viršininkas, apygardos vado A. Slučkos-Šarūno adjutantas. 1948 m. vasario 9 d. susisprogdino apsuptoje Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vnk., netoli Andrioniškio mstl.

TYLA Julius, Jono-Šarkis, gim. 1916 m. Rubikių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 8 ha žemės. Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Žaliosios rinktinės vado pavaduotojas, operatyvinio būrio vadas. Žuvo 1945 m. vasario 9 d. Meškausko sodyboje, Vajė-šių k., Anykščių vls., susidūrimo su NKVD kareiviais metu. Palaikai buvo užkasti Anykščių mst. pakraštyje, slapta perlaidoti Rubikių k. kapinėse.

https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo nariai.
Iš kairės: Juozas Ališauskas-Klaidas, Vytautas Gavėnas-Vampyras ir Stasys Ališauskas-Kalinys rengia atsišaukimus.
(Genocido aukų muziejus)

Ališauskas Stasys-Kalinys gimė 1919 m. Vilkaviškio apskrities Gižų kaime. Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1950 m. vasario 9 d. Vilkaviškio apskrities Gižų valsčiaus Vižaidų kaime kartu su Vytauto rinktinės vadu V. Gavėnu-Vampyru ir štabo nariu Albinu Švedu-Radastu

Vyčio ir Algimanto apygardų vadų susitikimas. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Bronius Juospaitis-Direktorius, Edvardas Daučiūnas-Jokeris, neatpažintas partizanas. Klūpo Jurgis Urbonas-Lakštutis. Stovi iš kairės: Alfonsas Smetona-Žygaudas, neatpažintas, Mykolas Šemežys-Aras, Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis, Algimanto apygardos vados Antanas Slučka-Šarūnas, Antanas Kisielius-Sakalas, Anlanas Burokas-Mokytojas, Vytautas Zakaras ir Antanas Žilys-Žaibas.
Apie 1947-1948 m. (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)

Kisielius Antanas-Sakalas gimė 1924 m. Troškūnų valsčiaus Žem-pučių kaime. Algimanto apygardos Lakštučio, Traidenio būrių partizanas, Algimanto apygardos štabo narys, apygardos vado A. Slučkos-Šarūno adjutantas. Žuvo 1948 m. vasario 9 d. — apsupus priešams, susisprogdino Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vienkiemyje netoli Andrioniškio

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Vasario 7-8-9 d. žuvę partizanai

Aleksandras Mieliulis-Algimantas, Neptūnas (1923 01 20–1949 06 08)

Kęstučio apygardos vadas

A. Mieliulis-Algimantas, Neptūnas.

Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Aleksandras Mieliulis ¹ gimė 1923 m. sausio 20 d. Tauragės aps. Tauragės m. Jono Mieliulio ir Agutės Vencelytės-Mieliulienės šeimoje ² . 1933 m. rugpjūčio 31 d. įstojo į Tauragės valstybinės gimnazijos 1-ąją klasę. 1939 / 40 mokslo metų pabaigoje buvo perkeltas iš septintos klasės į aštuntąją, tačiau 1941 m. sausio 27 d. iš jos išstojo. 1943 m. gegužės 19 d. Tauragės gimnazijos mokytojų tarybą pripažino A. Mieliulį baigus septynių klasių kursą ir išdavė jam pažymėjimą ³ .

1943 m. balandžio 26 d. A. Mieliulis buvo paskirtas Tauragės aps. Žygaičių vls. Margiškių pradžios mokyklos mokytoju. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. jo paties prašymu paskirtas Tauragės aps. Laukuvos vls. Pikaičių mokyklos vedėju ⁴ , bet lapkričio 19 d. Lietuvos švietimo reikalų įgaliotinio įsakymu grąžintas į Margiškių mokyklą paskiriant jos vedėju.

1945 m. pradžioje, prasidėjus sovietų reokupacijai, Žygaičių apylinkėse A. Mieliulis subūrė pirmuosius partizanus. 1946 m. birželio mėnesį jis buvo paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės 3-iosios kuopos vado pavaduotoju, po trijų mėnesių – kuopos štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku.

Skaityti daugiau: Aleksandras Mieliulis-Algimantas, Neptūnas (1923 01 20–1949 06 08)

TENAI...

Nelė Mazalaitė-Kruminienė

Tai, kas čia pasakojama, yra dar viena istorija, girdėta iš tų, kurie paliko mūsų žemę neseniai, kurių beveik visos dienos susideda iš įvykių, mums atrodančių netikrais, tačiau tai tiktai teisybė.

Buvo sausio galas, vakaras. Ką tik mėnuo iškilo, kiek tik galėjo, miškas dailiai užsnigtas, ir labai tylu—ir tuo metu keturi vijosi vieną. Jie lenkė jį, kaip šunes žvėrį, iš visų šonų, ir jis galėjo tik trauktis, nesirinkdamas kur. Šitas partizano tėvynės pakraštys nebuvo jo gimtasis. Atvirkščiai, visai svetimas, tačiau, kai tėviškėj ir apylinkėj jis negalėjo liktis dėl to, kad perdaug nereikalingų akių jį pažino, jis buvo atsiųstas su svarbiais reikalais į tą pusę. Ir šitą naktį, savo paskutinio uždavinio vykdymo metu, buvo užkluptas.

Kad atitrauktų priešų dėmesį nuo vietos, kur galėjo pražūti daugiau žmonių, jis iš pradžių metėsi į priešingą pusę, viliodamas savo persekiotojus paskui save. Jis viliojo juos šūviais ir du iš šešių amžiams pabaigė medžiojimą. Tačiau likusieji atkakliai, su įniršimu sekė jį. Dabar bėgo jie mišku, jie dangstėsi už medžių ir protarpiais šaudė. Kulkos nuraudavo pušies žievės skiautę ar numesdavo sniego gniūžtą, bet vienas nepataikė kurio iš keturių, nei keturi vieno. Ir ūmai tas vienas pajuto, kad jo ginklas nebeveikia ir jį apėmė šiurpus šaltis: jis buvo užpultas taip, kad spėjo pagriebti tik revolverį ir dabar tasai gulėjo jo rankose nenaudingas. Jį tik galėjai sviesti kaip akmenį ir tik vieną kartą. Mirtis nereiškė daug šitokiame gyvenime — ji buvo reiškinys toks pat paprastas, kaip miegas, kuris užgula pavargusį, tačiau šitie žmonės niekada nemirė tuščiai ir beprasmiškai — dabar jo dalis buvo tokia. Jis žinojo, kad būtų beveik tas pats ar paklius jiems gyvas, ar miręs: lavonas, kuris turi veidą, yra pavojus laisviesiems. Ir tai dėlei šito jis drebėjo.

Skaityti daugiau: TENAI...

Krikščioniškosios pasaulėžiūros ženklai

Nuotraukoje: Jono Buračo (1898-1977) piešinys „Kryžius prie Anykščių–Kavarsko vieškelio“, 1922 VIII 26“, Nacionalinis  M. K. Čiurlionio dailės muziejus. 

Šaltinis: https://www.europeana.eu/en/item/2021802/LIMIS_50000018925887

STASIO KIAUŠINIO ISTORIJA

Nuotraukoje: Kurklių miestelio buvusios vaistinės pastatas Ukmergės g. 6. Jame 1944-1953 m. veikė Kurklių valsčiaus stribų būstinė, rūsyje - laikinojo sulaikymo areštinė. R.Trimonienės nuotrauka, 2007 m. Šaltinis: http://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Pastatai/Anyksciai_pastatai.htm

Robertas Patamsis

Lietuvą okupavę sovietai, kas būdinga ir visiems okupantams, tarp vietinių gyventojų visų pirma ieškojo sau talkininkų, rėmėjų, šalininkų. Skirtingai nuo kitų, bolševikai jų ieškodavo tarp skurdžiausių, mažiausiai išsilavinusių, socialine prasme nepritapusių ir buvusia valdžia nepatenkintų žmonių – žemiausio visuomenės sluoksnio atstovų. Tai buvo nuskurdę, vargingai gyvenę bežemiai ar mažažemiai valstiečiai, samdiniai, darbininkai, smulkieji amatininkai, ,,zimagorai” (grioviakasiai) ir kt., komunistinių ideologų vadinti ,,progresyviąja visuomenės dalimi”. Siekdami patraukti juos į savo pusę, okupantai jiems davė viską, ko šiems ir trūko: valdžią, pareigas, pinigų. Tie iš jų, kurie išvis neturėdavo privatinės nuosavybės, būdavo ,,kotiruojami” ypač aukštai ir vadinti ,,kaimo proletarais” – turintys nors kiek prigimtinių gabumų, ištikimai, paklusniai tarnaudami okupaciniam režimui, galėdavo nuo žemiausio lygio ,,načalnikų” (kaimo sovietinio ir partinio aktyvo, apylinkių pirmininkų ) pakilti ir iki valsčiaus sovietinių pareigūnų lygio. Tačiau dažniausiai šis kontingentas pasirinkdavo patį paprasčiausią, primityviausią ir jiems priimtiniausią būdą – tapdavo okupacinio režimo samdomais ,,ginkluotais sargais”, kurie gyventojų  buvo praminti skrebais. Tokiu būdu jie iškart gaudavo ,,moralinio revanšo” galimybę – dabar jie likusiai visuomenės daliai galėdavo įsakinėti, nurodinėti, juos tremti, suiminėti, tardyti, mušti, kankinti,  t.y., tapdavo ,,viešpačiais”, ,,galiūnais”, ,,načalnikais” (viršininkais), galinčiais nuspręst jų likimą.Tai, aišku, labai maloniai veikė jų savimeilę. Nors ir būdavo mokama ,,skrebiška ”alga, tačiau jie  nepraleisdavo ir kitų galimybių pasipelnyt: galėdavo apvogti, apiplėšti, atimti – niekas jų nedrausmino ir nekontroliavo, galima sakyt, net skatino. Tačiau istorijos kryžkelėje tarp pasirinkusių tokį kreivą, duobėtą gyvenimo kelią žmonių atsirasdavo ir dorų, teisingų, moraliai tvirtų asmenybių, bandžiusių ištaisyti savo padarytą klaidą, pakeisti pasirinktą kryptį. Apie vieną iš jų, Stasį Kiaušinį, tarnavusį Kurklių vls. skrebų būryje, ir parašyta ši istorija.

Skaityti daugiau: STASIO KIAUŠINIO ISTORIJA

Partizano Jono Bernatonio – Melagio nuotykiai

Nuotraukoje: Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)

Iš Raguvos vls. Alūkėnų k. kilęs Jonas Bernatonis-Melagis buvo labai gyvo charakterio, visada geros nuotaikos, niekada nenusimenantis vaikinas, tikras „štukorius”. Nors buvo nedidukas, kresno ūgio, tamsiaplaukis, stambia nosimi, bet juokaudamas sakydavo: „  Ar aš negražus? Nesvarbu, kad nosis didelė, svarbiausia, kad vidury veido įstatyta”. Į partizanų gretas – A.Aliuko-Kuprio būrį, jis įstojo jau 1944m. rudenį, o dėl jo juokingų istorijų, pasakojimų, išdaigų buvo pramintas Melagiu.

  1944m. liepą, likus savaitei iki Šv. Onos atlaidų,  Rytų frontas atsirito ir į Raguvos valsčių –  į vakarus pradundėjo, pražlegsėjo 2-oji gvardijos armija. Miestelyje, pritaikydami  jį karo reikmėms, jie tuoj ėmė daryti tvarką – iš  bažnyčiai priklausančio klebonijos pastato iškėlę kunigus įkūrė ten savo karo ligoninę. Joje  nuo sužeidimų buvo gydomi eiliniai fronto kareiviai,  dažniausiai pėstininkai, kurių nuostoliai mūšiuose būdavo patys didžiausi. 

 Nors Amerika pagal „lendlizą” Rusijai  tiekdavo  milžiniškus kiekius karo produkcijos, tame tarpe ir maistą, tačiau tarp kareivių pagarsėjusi „tušonka”(mėsos konservai) priekinėse fronto linijose kovojančių kareivių nepasiekdavo – juos išsidalindavo užnugaryje šiltai ir sočiai  gyvenantys  patys tiekėjai (intendantai), jų viršininkai, karinė vadovybė, štabai ir kitos užnugaryje veikiančios tarnybos. Paprastam rusų kareiviui, kuris galėdavo žūti bet kurią akimirką, jie laikė, kad tai yra ir nereikalinga – užteks jam ir kruopų. Rusų kareiviai visada būdavo alkani, bet tik karo veiksmams – Rytų frontui –  persikėlus į Baltijos šalis, vogdami ir plėšikaudami jau galėjo sočiai prisivalgyti, o gyventojų bičių avilius skaitė tiesiog savo nuosavybe – užpildavo kibirą vandens ir plėšė niekieno neatsiklausdami.

Skaityti daugiau: Partizano Jono Bernatonio – Melagio nuotykiai

Skrebai – partizanų pagalbininkai

Robertas Patamsis

Nuotraukoje:  Ukmergės valsčiaus stribai 1947 m. Pirmos eilės viduryje - Imbrazevičius, žuvęs 1948 m.

1945 m. pavasarį  du Svėdasų mst. skrebai, Algirdas Matuliauskas ir Feliksas Bublys, abu jauni, šaukiamojo amžiaus vyrai, eidami gatve susitiko pažįstamą Simonavičienę iš Kušlių k. Ta ir sako: „Oi, nebūkit bailiai, meskit stribystę ir geriau eikit į mišką pas partizanus!” Ji pakvietė abu atvykti rytoj pas juos į balių, kuriame bus ir partizanai. Tačiau tąkart jie į balių nenuvyko.

1946 m.gruodžio 26 d. A. Matuliauskas „už sistemingą girtuokliavimą, drausmės pažeidimus, Svėdasų MVD viršininko nurodymų nevykdymą” iš skrebų buvo atleistas ir toliau dirbo Svėdasų  apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininku – sovietiniu pareigūnu.

1947 m. gegužę, prieš pat Sekmines, pas jį į svečius užėjo senas draugas – ir toliau Svėdasų MVD skyriaus skrebų būryje tarnaujantis F. Bublys. Jis atsinešė partizanų  parašytą laišką, kuriame abu buvo kviečiami su jais susitikt. Šįkart jie nustatytu laiku atėjo į sutartą vietą prie „majoko” (medinio trianguliacijos bokšto), stovėjusio netoli Sliepsiškio k. Į susitikimą atėjo trys partizanai, iš jų – du iš matymo pažįstami:  vilkintis šaulio uniformą, su rusišku diskiniu automatu ant peties - Povilas Baronas - Briedis (Žalgirio būrio vadas), vokišku karabinu ginkluotas, irgi su šaulio uniforma Juozas Lapienis - Darius (Šarūno rinktinės vado adjutantas), o trečias – abiems  skrebams nepažįstamas, jaunas, civiliai apsirengęs, rankoje laikantis vokišką karabiną partizanas, prisistatęs Romasiumi (Vincas Deksnys).

Pirmas, paduodamas ranką, pasisveikino būrio vadas P.Baronas – Briedis ir šypsodamasis tarė: „Na štai, susitiko „banditai”su skrebais ir draugiškai šnekučiuoja. Užsimezgė pokalbis. P.Baronas paklausė, ar jie sutinka būti jų ryšininkais. Abu sutiko. Tada pirmas ir svarbiausias jų uždavinys, kalbėjo vadas – kuo skubiau jiems pranešti, kur vyksta rusų kareiviai, mat skrebai yra rusų vedliai ir tai gerai žino. Antra, reikia gauti šovinių, ypač automatams. A. Matuliauskas su savimi jau buvo atsinešęs 80 naujų rusiško karabino šovinių ir juos atidavė, pažadėjęs gauti ir daugiau. P. Baronas – Briedis padėkojo ir išsiskiriant pasakė, kad ir sekantį kartą susitiks toje pačioje vietoje - prie ,,majoko”, o apie susitikimo laiką jiems bus pranešta.

Skaityti daugiau: Skrebai – partizanų pagalbininkai

Trumpai apie kolaboravimą

Robertas Patamsis

 Klaipėda, 2022.11.30.

Nuotraukoje: Justas Paleckis ir Vladimiras Dekanozovas SSSR Aukščiausios Tarybos posėdžių salėje, LYA nuotrauka, šaltinis: sud. V.Valiušaitis, Birželis kvietė į Kovą, 2 t, 168 psl.

Laikai keičiasi, o kiekvienam istoriniam reiškiniui apibūdinti reikalinga nauja ar, truputį pakeitus, pritaikoma sena terminologija. Kolaboravimo  (bendradarbiavimo)  tarp  okupacinio režimo ir vietinių gyventojų  terminas šiek tiek netikslus tuo atžvilgiu, kad tai yra nelygiaverčių pusių, užimančių visiškai skirtingą lygmenį  okupacinio režimo sistemoje, tarpusavio santykiai. Iš tikrųjų tai yra  šeimininko ir jo tarno santykiai, todėl, skaityčiau, labiau tiktų lietuviškas okupantų talkininkų pavadinimas, labiau atskleidžiantis jo esmę. Jis tiksliau atspindi kolaboracinės sistemos, atliekančios labai svarbų, bet  vis tik parankinį, pagalbinį,  be jokio savarankiškumo, vaidmenį okupantų sukurtoje okupacinėje sistemoje. Tačiau šis terminas (kolaboracionizmas), nors ir griozdiškas, vartojant nepatogus, ir toliau  išlieka nepakeičiamas, nes yra visuotinai priimtas, įprastas, naudojamas kaip tarptautinis. Jis atsirado II-o Pasaulinio karo metais Prancūzijoje bei apibrėžė  vietinių gyventojų bendradarbiavimą su vokiečių okupaciniu režimu. Šiuo atveju dar  reiktų pridurti, kad tai buvo vieša kolaboravimo forma - atvirai, viešai  su okupaciniu režimu bendradarbiaujantys kolaborantai. Tačiau kaip įvertinti, pvz., šiais laikais Lietuvoje su Rusijos režimu bendradarbiaujančius asmenis, mūsų šalies piliečius. Manyčiau, šį terminą  reikėtų papildyti ir įvesti slapto kolaboravimo  formą. Tai slapti kolaborantai,  vykdantys antivalstybinę ardomąją veiklą svetimos valstybės labui –  juk kolaboracinė sistema planingai  pradedama kurti jau  ikiokupaciniame etape, o įvykdžius okupaciją, ji tampa svarbiausia okupacinio režimo sudėtine dalimi, t.y., vyksta tik to paties proceso perėjimas į kitą kokybę (aišku, tai dar nereiškia, kad tie planai bus sėkmingai įgyvendinti).

Valstybė, vykdanti agresyvią, ekspansinę užsienio politiką, kurios strateginis tikslas yra svetimos kaimyninės šalies užkariavimas, prieš tai atlieka didžiulio masto paruošiamojo periodo dezinformacinį – ardomąjį darbą, tam naudodama įvairialypes informacinio - psichologinio karo technologijas, o kolaboracinės sistemos  pagrindai pradedami kurti dar esant valstybės nepriklausomybei. Būsima valstybė - agresorė  jos teritorijoje, pasinaudodama demokratinėje visuomenėje nuomonių, spaudos, įsitikinimų, tikėjimo laisvių teisėmis, pradeda  vykdyti  intensyvų informacinį karą. Šis paruošiamojo, tarpinio etapo metodas, sėkmingai vykdant galintis pasiekti savo  tikslą – iš pradžių valstybės informacinę  okupaciją, o vėliau, su mažiausiomis sąnaudomis, sunaikinus, paralyžiavus tautos, visuomenės valią priešintis, ginti savo laisvę, ją demoralizavus - ir teritorinę konvencinę okupaciją. Informaciniame kare panaudojami ir tos šalies piliečiai, slaptieji kolaborantai - papirkti politikai, žurnalistai, inteligentai, darbininkai, spausdinami  propagandiniai leidiniai, vedamos  įvairios radijo ir TV  laidos, tačiau ypač plačiai tam naudojami  interneto  portalai. Šiuose procesuose  dalyvauja  ir tariamai už tautą bei demokratiją kovojančios įvairios pakraipos, iš užsienio finansuojamos, politinės ar visuomeninės organizacijos. Tuo pasiekiama, kad propagandinis melas dalies visuomenės būtų priimtas kaip tiesa, sukeliamos abejonės, bejėgiškumas, menkavertiškumo jausmas, paralyžiuojama  valia kovoti, priešintis.

Priešiška valstybė visada pasinaudos kitos valstybės – būsimos agresijos aukos, teritorijoje gyvenančia  savo tautine bendruomene, viešoje politinėje - informacinėje erdvėje visada vaidinančią skriaudžiamą, nekaltą auką. Tai yra būsimos  Penktosios kolonos sudedamoji dalis. 

Skaityti daugiau: Trumpai apie kolaboravimą

NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos

Robertas Patamsis

Sovietų represinės struktūros. Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodeksas įvedimas Lietuvoje. NKVD- NKGB tardymo metodika. Baudžiamosios bylos: jų sudarymo technologija bei istorinis patikimumas.

Lietuvių tauta, tarpukario laikotarpiu taikiai, dorai, kūrybingai dirbusi, tik pati, savo jėgomis,  per trumpą laiką pasiekusi didžiulių ekonominių, švietimo, kultūrinių laimėjimų, katalikiškai išauklėta, iki tol ramiai gyvenusi, jau pirmosios ( 1940-41m.), o nuo 1944m. -  ir antrosios sovietinės okupacijos metu susidūrė su jos sąmonei, moralei, kultūrai visiškai svetima, sadistiškai iškrypėliška, atpalaiduota nuo bet kokių žmogiškos moralės principų Sovietų Rusijos represine jėga. Ji buvo sudaryta iš dviejų žinybų - NKVD ir NKGB , o 1944-45m. -  ir su pagarsėjusia žiaurumu karine kontržvalgyba „Smerš”. Jose darbavosi didžiulį represinės, teroro, tardymo,  žvalgybinės bei kontržvalgybinės veiklos patirtį  turintys čekistai, praėję Rusijoje liūdnai išgarsėjusios Čeka (Ypatingoji komisija) mokyklą. Po 1917m. bolševikų įvykdyto Spalio perversmo vykusiame Pilietiniame kare jie visas šitas priemones jau buvo išbandę ant savo piliečių galvų vykdydami masinį ,,raudonąjį terorą”, slopindami valstiečių sukilimus, nacionalinius judėjimus, fiziškai, kaip socialinę klasę, naikinę rusų visuomenės elitą. Jie sukūrė ir komunizmo statybai nemokamą kalinių darbo jėgą – milžinišką,  šiaurės Europos užpoliarę ir visą Sibirą kaip voratinklis apraizgiusią Gulago konclagerių sistemą ( juose kalėjo iki 20 mln. žmonių), kurią pastoviai papildydavo vykdydami masinius suėmimus, valymus, trėmimus.  1932-33m. Ukrainoje, siekdami galutinai pakirsti ukrainiečių tautos pasipriešinimą, Stalino nurodymu jie suorganizavo garsųjį Holodomorą ( badmetį), per kurį žuvo 7-10 mln. jos gyventojų. 1936 - 39m. Sovietų Sąjungos čekistai, kaip patyrę ,,nematomo karo” specialistai, kariniai patarėjai, dalyvavo Ispanijos pilietinimae kare –  gen.Franko kariuomenės užnugaryje vykdė žvalgybą, diversijas, išpuolius. Stalino nurodymu  1937m. NKVD pradėjo masinius sovietinio - partinio aparato ir kariuomenės vadovaujančio sąstato valymus: vyko masiniai suėmimai, žiaurūs tardymai.Vieni suimtieji buvo sušaudyti , kiti, kuriems labiau pasisekė,  pateko į Sibiro lagerius. Kankinimai tardant VKP (b) CK vadovybės 1937m. buvo oficialiai sankcionuoti ir rekomenduojami kaip vienas efektyviausių tardymo metodų.

Skaityti daugiau: NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos

Teodoras Kviklys-Klajūnas

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Aro būrio partizanų vadas Teodoras Kviklys-Klajūnas. 1949 02 12 (GAM)

Teodoras Kviklys-Klajūnas iš Pagojęs k., Utenos vls., suimtas 1951 m. lapkričio 14 d., nuteistas mirties bausme, sušaudytas 1952 m. lapkričio 23 d.

Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Iš vyžuoniškių partizanų nepaprasta drąsa ir polinkiu rizikuoti išsiskyrė TEODORAS KVYKLYS - ,,Klajūnas” (g. 1926 m.). T. Kvyklio tėvai savo žemės neturėjo, tai imdavo iš pusės, nuomodavo. T. Kvyklys gimė Pagojės dvarely, netoli Leliūnų, bet nuo 1936 metų gyveno Vyžuonose. Mokėsi su broliu Jonu Utenos gimnazijoje.

Kai generolas P. Plechavičius pašaukė Lietuvos vyrus ginti tėvynę nuo bolševikų ordų, į Vietinę rinktinę stojo ne tik Jonas ir Teodoras, bet ir jų tėvas Kazys Kvyklys. Sako, generolas pasidžiaugė, kad dar yra tokių patriotų ir panoro su Kvykliais nusifotografuoti... 

1944 metų rudenį Jonas ir Teodoras pradėjo slapstysis. Nebepakęsdami skrebų priekabių ir patyčių, namus paliko ir tėvai. 1945 metų pavasarį partizanų grupelę prie Balčio ežero (Vyžuonų šile) užklupo čekistai, ir Jonas žuvo. 1945 metų kovo mėnesį Teodoras įstojo į ,,Šmėklos” būrį. Nuo 1946 metų iki 1949 metų buvo ,,Aro” būrio vadas, 1949 04 – 1950 12 - ,,Liūto” rinktinės vado adjutantas, srities štabo narys, ,,Vytauto” apygardos Žvalgybos skyriaus viršininkas.

Kai keletas ,,Aro” būrio partizanų ir ryšininkių nutarė legalizuotis, T. Kvyklys netrukdė, tik tai sukėlė ,,Granito” rajono vado ( A. Gaidelio) pyktį. Netekęs kovos draugų, Teodoras Kvyklys dabar vaikščiojo su Kaziu Ivanausku. Laikėsi daugiausia Vyžuonų ir Deveikių valsčių sandūroje.

1951 metų vasarą į Varkujų kaimą atsikėlė kažkoks Algirdas Ramelis. Bekalbant paaiškėjo, kad jis su Jonu Kvykliu mokėsi vienoje klasėje, kad irgi buvo plechavičiukas. Atvykėlis padejavo, kad komunistai jį iš darbo išmetė. Kaip laisvą žmogų, mėgstantį medžioti, T. Kvyklys jau planavo padaryti ryšininku. Patiko ir simpatiška A. Ramelio žmona, Varkujų pradžios mokyklos mokytoja. T. Kvyklys su K. Ivanausku su reikalu ir be reikalo pas Ramelius pradėjo dažniau užsukti. 1951 metų lapkričio 13-14 naktį, kai abu partizanai svečiavosi pas Ramelius, šeimininkas svečius pavaišino gėrimu su migdomaisiais. Tik Vilniuje atgavę sąmonę partizanai suprato, kad juos pardavė Algirdas Ramelis - saugumo agentas ,,Grigas”, jau spėjęs sukišti keletą mokytojų ir mokinių į lagerius, į mirtį pastūmėjęs partizanus Lasius Užunvėžio kaime, pridaręs kitų piktadarybių. 

Skaityti daugiau: Teodoras Kviklys-Klajūnas

Lapkričio 23 d. žuvę partizanai

1951 m. lapkričio 23 d. Kretingos r. Anužių k. (dabar – Kretingos r. sav.) MGB kariuomenės kareiviai vykdė čekistų operaciją. Jos metu partizanų rėmėjo Prano Narkaus sodybos daržinėje buvo aptiktas bunkeris. Nenorėdami pasiduoti, nusišovė jame slėpęsi Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Antanas Jonauskas-Genys ir partizanė Elena Kniežaitė-Gegutė.

Žuvusių partizanų palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 219.

Skaityti daugiau: Lapkričio 23 d. žuvę partizanai

Partizaninio karo fragmentai /praeities liudijimai, istorijos, vaizdai/

Žaibo būrio partizanai žieminėmis uniformomis: Jokūbas Maselis-Maksimas, Jonas Bernatavičius-Rasputinas (viduryje) ir Alfonsas Pauliukonis-Pažaislis. Apie 1946-1947 m. (iš G. Vaičiūno asmeninio archyvo).

1.

                             Adventas, aplaistytas krauju (mistinė istorija)

      Tai įvyko Taujėnų valsčiuje, Užupušių k. 1949 m. žiemą, prieš pat Kalėdas, per Adventą. Pas ūkininką Juozą Pranį, dorą lietuvį, partizanų rėmėją, užėjo „kartu vaikščiojusių“ penkių  Žaibo būrio partizanų grupelė: būrio vadas  Vladas Jakubonis – Vermachtas (vietinis, kilęs iš to paties Užupušių k.), Alfonsas Pauliukonis – Pažaislis, Jonas Bernatavičius – Rasputinas, Petras Sinkevičius – Ąžuolas ir Pranas Dirsė – Kraštietis.  Troboje buvo ir daugiau svečių –  pasišnekėti, pasikeisti naujienomis užbėgusi kaimynų duktė Adelė Kamarauskaitė.

Partizanai su šeimininkais buvo jau senai susidraugavę, tapę artimi, kaip giminės, todėl, eidami pro šalį, jų kiemo niekada neaplenkdavo.  Vietinių gyventojų jie buvo gerbiami  kaip seni, patyrę partizanai, mokantys ir rimtai, protingai  pašnekėt, ir gražiai padainuot, o, esant progai,  dar ir „pašposyt.”

  Šeimininkai  aklinai uždangstė langus, svečius pasodino už stalo, atnešė „uzboną ” (ąsotį) alaus ir pripylė stiklines. Tarp atėjusių vyrų  buvo gerų dainininkų,  ypač  gražiais balsais garsėjo Rasputinas ir Pažaislis. Nors ir paprašyti šeimininko, per Adventą  jie partizaniškų dainų nedainavo, o giedojo tik šventas giesmes.

 Vienas iš jų, kulkosvaidininkas  Ąžuolas, prigulė į lovą pailsėt. Likusiems prie stalo besišnekant, staiga visai netikėtai, be jokios priežasties, nuo sienos nukrito du šventųjų paveikslai ir, kas keisčiausia, net nesudužo. Visi labai nustebo, nutilo, tarpusavyje susižvalgė, o vienas iš partizanų, tai priimdamas kaip fatališką ženklą, tarė: „Ar tik Dievas neliepia mums iš čia išeit!” Tačiau visi buvo kaip užburti, kaip atsidavę lemčiai - nei vienas nuo stalo nepakilo, liko toliau sėdėti, kaip sėdėję.

    Praėjus maždaug 20 min. kieme pradėjo garsiai loti šuo. Šeimininkė, turėdama minty partizanus, tarė: „Gal jūsų čia daugiau atėjo?“ Tuojau pro  uždengtus langus pradėjo švysčioti „batareikų” (prožektorių) šviesos, pasigirdo balsai, kažkas ėmė daužyti, reikalaudamas įleist, trobos duris iš kiemo pusės. Partizanai pašoko, čiupo už ginklų ir laimingai išbėgo pro kitas, gonkelyje į sodelio pusę, esančias  duris. Kaip vėliau paaiškėjo, netoliese stovėjęs skrebas išsigando ir juos praleido, nešovė. Tik tik spėjus jiems pasitraukti, skrebai apsupo trobą ir įsiveržė vidun.

Skaityti daugiau: Partizaninio karo fragmentai /praeities liudijimai, istorijos, vaizdai/

Edmundas Kmita-Evaldas

1961 m. lapkričio 9 d., Kelmės r. Vejų k. žuvo paskutinis Kęstučio apygardos partizanas Edmundas Kmita-Evaldas.

Edmundas Kmita, Pranciškaus, gimė 1918 m. spalio 26 d. Tauragės aps. Skaudvilės vls. Butvilų k.

2003 m. liepos 14 d. E. Kmitai pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).

Paskutinis iš Kęstučio apygardos...

Kazimieras Kontrimas-Kontautas, Montė, Tėvas (1913 12 16 –1952 10 30)

Kazimieras Kontrimas gimė 1913 m. gruodžio 16 d. Kretingos aps. Darbėnų vls. Knėžų k. ūkininkų Jono Kontrimo ir Barboros Baltonytės-Kontrimienės šeimoje. Kontrimų sodyba, statyta XIX a., buvo vienkiemyje, stovėjo kelio Grūšlaukė–Vaineikiai kairėje pusėje, Knėžų kaimo žemių šiauriniame pakraštyje, ties riba su Smeltės kaimu, dėl to kai kuriuose dokumentuose ji priskiriama Smeltės kaimui.

Tėvas J. Kontrimas valdė 29 ha žemės. Šeimoje augo šešiolika vaikų: 6 sūnūs (Adolfas, Antanas, Augustas, Jonas, Kazimieras ir Pranas) ir 10 dukterų (Albina, Eleonora, Stanislava ir kt.). K. Kontrimas baigė Grūšlaukės pradžios mokyklą, keturias Skuodo gimnazijoje klases. Mokėsi Plinkšių žemės ūkio mokykloje. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Pirmąją sovietų okupaciją (1940–1941 m.) praleido tėvų ūkyje. 1941–1944 m. dirbo Kretingos vartotojų bendrovės parduotuvės vedėju. 1943 m. įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA). Jam suteiktas jaun. leitenanto karinis laipsnis. 1944 m. pabaigoje išsiųstas į Telšius ir paskirtas parašiutininkų dalinio ryšių karininku ryšiams su vokiečių karine vadovybe.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai slapstėsi ir palaikė ryšius su LLA Žemaičių legiono Alkos rinktine. 1945 m. vasarą vadovavo vienintelei Kretingos apskrityje veikusiai Klevo partizanų kuopai. Taip pat K. Kotrimas buvo vienas iš Žemaičių apygardos Kardo rinktinės organizatorių. 1945 m. lapkričio mėn. paskirtas šios rinktinės vado Jurgio Ožeraičio-Ūso pavaduotoju ir iki gruodžio mėn. pabaigos oficialiai ėjo vado pareigas. K. Kontauto slapyvardžiu leido rinktinės vado įsakymus. Nuo 1946 m. sausio 30 d. Kardo rinktinės štabą ir stovyklą saugojusios Kretingos (Širvydo) kuopos vadas. Vėliau paskirtas rinktinės štabo viršininku, 1949 m. antroje pusėje – rinktinės vadu. Už jo išdavimą enkavėdistai siūlė 10 tūkstančių červoncų premiją.