TIK BERAŠČIAI LAIŠKŲ NERAŠO

Daugelis iš mūsų galvoja, kad rašyti laiškus kongreso ar senato atstovams, ko nors prašyti ar reikalauti, neturi prasmės, kad tokių laiškų niekas neskaito. Tačiau yra pagrindo tvirtinti, kad laiškai gali padaryti didelę įtaką politiniam procesui. Tai įrodo statistinės žinios, renkamos kongreso pašto įstaigoje.

Balsuotojų laiškų skaičius į Baltuosius rūmus padidėjo nuo 14 mil. 1972 metais iki 153 mil. 1984 metais. Senatui rašytų laiškų skaičius pakilo nuo 32 mil. iki 41 mil. Vidutiniškai kongreso atstovai kasmet gauna po 2.3 laiškus iš kiekvienos šeimos Amerikoje. Dauguma laiškų turi tikslą padaryti tam tikrą įtaką įstatymdavystei.

Klausimas, ar laiškais yra kas nors pasiekiama. Atsakymas yra teigiamas. Daugelis atstovų teikia laiškams didelį demėsį: jie supranta, kad balsuotojai, kreipdamiesi į juos, tuo pačiu remia ir jų politinę padėtį. Kiekvienas kongreso atstovas turi nemažą štabą vien tik kasdieninei korespondencijai peržiūrėti. Kompiuterių pagalba laiškuose dėstomos problemos sugrupuojamos, daugeliu atvejų parašomi atsakymai. Daugelis atstovų ir patys stengiasi asmeniškai laiškus perskaityti ir net atsakyti. Kaip ten bebūtų, viena yra aišku, kad balsuotojų laiškai tik labai retais atsitikimais būna ignoruojami. Daugiausia jie yra kataloguojami, pridedamos pastabos ir atsakomi.

Gerai apgalvotas, asmeniškas balsuotojo laiškas dažnai reiškia daugiau negu fabrikuotas kokios nors ,,lobbying" organizacijos. Asmeniškas laiškas, rašytas iš širdies, nors ir su klaidomis ar prasta sintakse kongreso atstovui gali padaryti didesnį įspūdį ir įtaką. Argumentų svoris jį gali įtikinti, atkreipti dėmesį į tai, ko jis anksčiau nepastebėjo, arba net gali jį paskatinti užimti tuo klausimu vadovaujančią poziciją.

Laiškai įrodo balsuotojų kontaktą su savo atstovais ir senatoriais, todėl, anot kongreso pašto viršininko, atstovai turėtų labai susirūpinti, jei laiškų skaičius jiems imtų mažėti. Paprastai galvojama, kad vienas gautas laiškas yra vertinamas ne mažiau kaip 100 balsų.

Lietuvos reikalais laiškų rašymu ir tokios akcijos propagavimu tiek Baltiesiems rūmams, tiek kongresui, tiek ir spaudai labai rūpinosi a.a. Leonardas Valiukas, šiuo metu į išeivių sąžines klabena prel. Juozas Prunskis, Vilius Bražėnas ir keletas kitų. Tačiau lietuviai nėra labai paslaugūs rašyti. Laiškų rašyme jie daugumoje neraštingi. Gaila. Užtat iškalbos mūsų tautiečiams tai netrūksta!

Šiais kritiškais mūsų tėvynei Lietuvai laikais, kai turime išeivijoje daryti viską, ką tik pajėgiame, ieškoti naujų draugų ir kelių, ir kai mūsų veiksniai bei organizacijos prašo mus rašyti laiškus, siųsti telegramas prezidentui ar savo atstovams — rašykime ir nebūkime beraščiai. (Statistinės žinios paimtos iš „Common Cause" žurnalo.)

Kazys Račiūnas

DAINUOJANTI REVOLIUCIJA

Pasaulis jau pripratęs matyti, kaip didelėmis kraujo aukomis yra sprendžiami kai kurių tautų valstybinės laisvės siekiai. Jau keliasdešimt metų tęsiasi kovos tarp izraelitų ir palestiniečių, nesibaigė dar ir gausių aukų pareikalavusi afganistaniečių kova už savo krašto laisvę prieš sovietus. Kruvini neramumai vyksta tarp armėnų ir azerbaidžanų, kuriuos Maskva bando nuraminti, pasiųsdama savo tankus.

Ir štai, visai kitoks vaizdas laisvajam pasauliui susidaro, stebint įvykius Pabaltijo valstybėse. Vokiečių žurnalas Die Welt neretai su tam tikru susižavėjimu atkreipia dėmesį į paskutiniųjų mėnesių įvykius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, iškeldamas taikingų masinių demonstracijų metodą, reikalaujant nepriklausomybės.

Die Weltrugsėjo 13 numeryje rašoma apie Estiją, pavadinant Tallinne įvykusias politines demonstracijas „dainuojančia revoliucija". „Kaip mačiusieji praneša, — rašo Die Welt, tai buvo vieninga dainos šventė, kurioje nebuvo raudonų vėliavų, o tik mėlyna-juoda-balta spalvos ir dainos, tik estų kalba dainuojamos". Laikraštis rašo, kad Estija (ir visas Pabaltijys) buvo Stalino-Hitlerio suokalbio aukos, ir jos dabar nori būti nepriklausomos.

REIKŠMINGOS SUKAKTYS

•    Vincas Natkevičius — ateitininkas, LF bičiulis, Europos lietuvių studijų savaičių organizatorius ir moderatorius, pedagogas — humanitaras, paskaitininkas, spaudos darbuotojas — šių metų lapkričio 6 sulaukė brandaus 70 metų amžiaus. Jo dinamiška ir kūrybiška veikla ypač jaučiama Vokietijoje, kur Vincas Natkevičius gyvena. Bičiuliui sukaktuvininkui Į Laisvę linki dar ilgai skleisti savo kūrybinę mintį.

•    Balys Raugas, gyvenąs New Jersey valstybėje, Amerikoje, sausio 6 švenčia savo deimantinę 75 metų amžiaus sukaktį. Balys Raugas — platus visuomenininkas, LF bičiulis, Lietuvių Bendruomenės darbuotojas, spaudos žmogus, buvęs karininkas, o dabar Kario redaktorius. Jis principų žmogus, dažnai kietas sau ir kitiems, bet nuoširdus ir nepaprastai darbštus. Geriausi sveikinimai ir linkėjimai sukaktuvininkui Baliui!

ŠIMTAS METŲ VARPUI

1989 metų sausio mėnesį sueina 100 metų nuo pirmojo Varpo numerio pasirodymo. Sustojus Aušrai, gimė Varpas. Jo pirmųjų iniciatorių ir leidėjų tarpe buvo ir dr. Vincas Kudirka, kuris ilgą laiką Varpo numeriuose aštria ir ugninga publicisto plunksna kėlė lietuvių tautinį susipratimą ir atgimimą, kovojo prieš rusų valdžią.

Nuo 1953 metų Varpas yra leidžiamas Amerikoje. Šiuo metu jį redaguoja Antanas Kučys. Visai neseniai pasirodė naujas žurnalo Nr. 23 — dailiai apipavidalintas 183 psl. leidinys. Jame įdomių straipsnių pateikia: J. Daugėla, dr. K. Karvelis, B. Grigaitytė-Novickienė, dr. Statkevičius, V. Šliūpas, A. Kučys ir kt. Turbūt redaktorius A. Kučys savo sekantį Varpo numerį paskirs jo garbingai 100 metų sukakčiai atžymėti? Varpą dabar leidžia Varpininkų filisterių draugija.

LIETUVIAI KANKINIAI

Praeitame numeryje paminėjome naujai išleistą knygą „Lietuviai tautininkai — komunistų kankiniai". Nepasisakėme tada kritiškai apie tokios knygos reikalingumą. Bet dabar girdint, kad jau ir ateitininkai ruošia panašią ateitininkų-kankinių knygą, norisi atvirai suabejoti, ar tai tikslu ir naudinga. Argi galima kankinius ir žuvusius už Lietuvą skirstyti pagal partijas, ideologines grupes, profesijas ir pan.? O kas prisimins tuos, kurie, nedalyvavę jokioje organizacijoje, kentėjo, kovojo ir mirė už tėvynę? Argi išleisime ir bepartinių kankinių knygą!