Lietuva Sovietų statistikoje
ANAPUS
1.
Rusiškoje komunizmo imperijoje 1956 pasirodė retas paukštis — “Valstybinis Sovietų Sąjungos Ūkis”, statistikos rinkinys, išleistas valstybinės leidyklos Maskvoje. Nors pažangai rodyti komunistinė propaganda griebiasi skaičių ir juos dažnai kaišioja popierinei utopijai sukurti, bet ištisus du dešimtmečius ji negalėjo jais naudotis, nes viskas, ypač gyventojų skaičius, buvo laikoma “valstybine paslaptimi”. Paskutinis statistikos metraštis buvo pasirodęs 1936, kai esą “socializmas” Sovietų Sąjungoje jau buvęs “įgyvendintas”. Po to dar buvo atspausdinta keletas statistinių brošiūrėlių, bet veikiai visokios žinios buvo susietos su “išdavimu”, ir komunistinė “pažanga” buvo kuriama tik reliatyviais skaičiais bei procentais, nekada nepateikiant tikrųjų duomenų.
Kas nauja dabartiniame rinkiny ? Apsistokime ties viena jo dalimi — tautybių (sovietiškai tariant, “tautų draugystės”) problema. Kiek galima pateiktomis žiniomis pasikliauti?
Atrodo, kad vienas dalykas, būtent: bendras rusų komunistinės imperijos gyventojų skaičius gali būti apytikslis. Nors visuotinio gyventojų surašymo nebuvo, bolševikai apskaičiuoja, kad jų imperijoj esą 200,200,000 žmonių. Yra dvejopo pagrindo šiuo skaičium patikėti. Pirma, jis yra gana artimas vakarų mokslininkų (R. Maurach, P. Miro-nenko ir kt.) apskaičiavimams. Antra, jis yra truputį mažesnis nei pastarieji. Šis penkių ar penkiolikos milijonų skirtumas susidaro iš to, joj vakariečiai buvo linkę skirti tik apie 45 milijonus gyvybių, paaukotų ant sovietinės programos aukuro civilinio karo, kolektyvizacijos, bado, priverčiamųjų darbų ir pasaulinio karo bei užgrobimų metais, kas bendrą, gyventojų skaičių padidintų ligi 215 milijonų. Matyt, kad tų aukų skaičius siekė apie 60 milijonų per visą rusiškojo komunizmo erą, tad visos imperijos gyventojų skaičius apie 200 milijonų reikia laikyti apytikris.
2.
Štai rinkinio lentelė, nurodanti, kiek įvairiuose sovietinės imperijos kraštuose yra buvę žmonių 1940 ir 1956 m.
Kraštas |
1940 mil. žm. |
1956 nil. žm. |
Sovietų Sąjunga |
191,7 |
200,2 |
Rusijos SFSR |
107,9 |
112,6 |
Ukrainos SSR |
41,0 |
40,6* |
Gudijos |
9,2 |
8,0 |
Uzbekijos |
6,3 |
7,3 |
Kazachstano |
6,2 |
8,5 |
Gruzijos |
3,6 |
4,0 |
Azerbeidžano |
3,2 |
3,4 |
Lietuvos |
2,9 |
2,7 |
Moldavijos |
2,5 |
2,7 |
Latvijos |
1,9 |
2,0 |
Kirgizijos |
1,5 |
1,9 |
Tadžikistano |
1,5 |
1,8 |
Armėnijos |
1,3 |
1,6 |
Turkmėnijos |
1,2 |
1,4 |
Estijos |
1,0 |
1,1 |
Suomių Karelijos |
0,5 |
0.6** |
* Įskaitant Krimo kraštą, 1954 m. inkorporuotą prie Ukrainos.
**Suomių Karelija 1956 m. buvo inkorporuota į Rusijos “respubliką”.
Atkreiptinas dėmesys į tris kraštu": Ukrainą, Gudiją ir Lietuvą. Per šešiolika komunistinės sistemos metų šie kraštai ne tik kad nepriaugo, bet dar sumažėjo gyventojų skaičiumi. Lietuvos gyventojų skaičius čia nėra tiksliai pateiktas, nes 1940 joje buvo ne 2,9 mil., o daugiau kaip 3,2 (su Vilniaus ir Klaipėdos kraštais). Tai rodo, kad sovietų oficialiais duomenimis Lietuva neteko daugiau kaip pusės milijono gyventojų. (Ir “Komunistas” 1956 Nr. 7 paskelbė tokius pat duomenis: dabar yra 2,7 mil., po karo sumažėję 500-600,000. Red.). Toks nusekimas procentiškai yra daug reikšmingesnis nei Ukrainos ar Gudijos gyventojų sumažėjimas.
Kodėl Lietuva skiriasi šiuo atžvilgiu nuo kaimynų latvių ir estų (pastarieji oficialiais duomenimis visdėl-to priaugo) ? Vien kaikurių Lietuvos mažumų repatriacija ar nacių siautėjimo padariniais to negalima išaiškinti. Čia tik palyginti kietesnė lietuvių rezistencija, matyt, pareikalavo daug daugiau aukų. 1941 m. sukilimas, laikinoji vyriausybė, vėliau pokario laisvės kovotojų žygiai ir nepertraukiamas pasyvus pasipriešinimas paliks istorijoje kaip ryškiausi nenumaldomos kovos už laisvę pavyzdžiai. Ir kas žino, ar ilgų metų priespaudoj tai neliks neišsemiamu tautinės kultūros šaltiniu, ir patvaresniu nei kaikurie oportuni -tai, patys linkę savo laikysenas pateisinti, manytų.
3.
Yra tačiau reikšmingiau, ką, sovietinis statistikos rinkinys slepia ? O jis sąmoningai aklai praeina pro visas esmines tautybių problemas. Nesužinosi, kokiomis tautybėmis Kazachstano kraštas gana trumpu laiku iš 6,2 mil. išaugo ligi 8,5 mil. gyventojų. Būtų klaidinga manyti, kad 112,6 mil. Rusijos "respublikos” gyventojų būtų rusai, nes ir pati bolševikinė enciklopedija 1955 m. pažymi, jog visoj sąjunguje rusų esą apie 100 mil., tad jų visoje imperijoje turėtų būti truputį mažiau nei nerusų.
Nerasime čia jokių užuominų apie geoncidines priemones, priverčiamuosius tremties darbus, priverstinus “savanorius” “plėšininėms žemėms įsisavinti”, rusų kolonistus, “kadrus”, “specialistus”.
Nepaaiškins, kokiai tautybei priklauso kazokai, sibiriečiai ir kt. Nieko apie kalmukus, čečėnus-ingušus, karašus, kaberdinus, kurie buvo išdraskyti 1943-1944 m. ir tik šių metų vasario mėn. dekretu jiems buvo leista grįžti į tėvynes. O kur Krimo totoriai, pavolgio vokiečiai ir kt. ? — Tabu.
Vakarų mokslininkai apskaičiuoja, kad Pabaltijy rusų mažuma pašoko skaičiumi du-tris o gal ir penkis kartus deportuotųjų bei likviduotųjų vietinių sąskaiton, tik apie tai — nė šnipšt.
Iš istorijos neištrinsi fakto, kad kelios dešimtys tūkstančių lietuvių miško brolių krito gimtoj žemėj su ginklu, tik sovietiniai statistikos autoritetai to “nežino”, kaip lygiai jie “nesugeba” apskaičiuoti, kelis kartus daugiau rusiškojo okupanto gyvybių tie tūkstančiai patriotų pas save nusikvietė ...
Kur yra dūmai — ten ir ugnis. Yra visokios tylos priežastys. Retais atvejais ir Kremliaus ponai ją nurodo: esą Stalino “asmenybės kultas” buvusi klaida, tad ir tautybės nukentėjusios. Tik kad Stalino dvasia nemirė ir nesiruošia mirti, statistika nekalba. Pagal tą dvasią yra sudarytas ir statistikos turinys.
A. Musteikis