DVI LIETUVOS

DARIUS SUŽIEDĖLIS

Darius Sužiedėlis, trečių metų studentas Amerikos Katalikų universitete, Washington, DC, siekia bakalauro laipsnio politinių mokslų bei diplomatinės tarnybos srityje. 1986 atliko stažą Vokietijoje, prie Bonnos vyriausybės. Šiuo metu yra internu Vilniaus universitete visam semestrui. Grįždamas iš Vilniaus į JAV, Darius dar šešias savaites dirbs Londone su Anglijos parlamento nariu ryšium su Katalikų universiteto ten įsteigta mokslo programa.

Darius aktyviai dalyvauja organizacinėje veikloje. Jo didžiausias rūpestis yra lietuvybės išlaikymas ir jaunimo vaidmuo tremtyje. Gilus palinkimas ir meilė savajai tautai užsimezgė Vasario 16 gimnazijoje, kurioje jis mokėsi dvejus metus, ir tiesioginiu Lietuvos pažinimu.

Australijoje praeitą žiemą įvykusio Jaunimo Kongreso metu Darius Sužiedėlis buvo išrinktas Amerikos Lietuvių jaunimo sąjungos valdybos pirmininku.

VAKARAS. Už dangoraižių, vakaruose, dar matosi paskutiniai saulės spinduliai, o rytuose, ant bekraščio ežero, vien tamsuma ir pirmosios nakties žvaigždės. Kažkur šio didmiesčio gilumoje dvi senutės lėtai žingsniuoja šaligatviu. Jos šnekasi lietuviškai. Viena sakosi girdėjusi, kad rytdienos minėjiman žada atvykto koks tai šio miesto pareigūnas; kita spėja, kad tai būsiąs pats burmistras. Prie kampo jos atsisveikina savita lietuviška tarme ir nueina savais keliais. Vėl tyla. Kitoje pusėje užsidega neoniniai užrašai virš parduotuvių: „Parama” ir „Baras”. Kažkur pro langą girdisi armonika ir lietuviška daina.

RYTAS. Ant kalno, per aprasojusius senos pilies langus matosi ankstyva dienos šviesa. Raudoni tekančios saulės spindulių pirštai, lyg didelė ranka, prasiskiria tamsiame danguje, atmušdami juodumą. Pirmi troleibusai skuba senų gatvių grindiniu, jų traškėjimas aidi per tebemiegantį miestą. Siaura senamiesčio gatvele skuba dvi senutės link prospekto su plastikiniais maišiukais rankose. Šnabždasi tyliai lietuviškai, atrodo, ginčijasi. Vienos nuomone, šios dienos šventėje nelaukiama garbingų svečių, o kita sako, kad pats respublikos partijos sekretorius dalyvaus eisenoje. Ant kampinio pastato kažkoks senis, užsilipęs ant ilgų kopėčių, kabina raudoną plakatą su išrašytu šūkiu, kurio rusiškų raidžių jis nesuskaito, ir dainuoja lietuvišką dainelę.

* * *

Du lietuviškos buities vaizdeliai. Juose tiek daug bendro ir tiek panašumo, bet tuo pačiu jie skiriasi kaip diena ir naktis. Dveji namai, dvi tėvynės, dvi Lietuvos.

Nuo pat tų nelaimingųjų metų, kada daugeliui lietuvių teko išsiskirti su tėvyne ir apsigyventi kituose kraštuose, Lietuvos istorijos keliai plačiai išsišakojo. Viena šaka vedė į Australiją, kita į Ameriką, dar kita į Pietų Ameriką. Bet pats medžio kamienas pasiliko Lietuvoje. Kiekviena išeivijos kolonija kūrėsi skirtingai. Didesni lietuviški centrai susidarė Čikagoje, Sao Paulo, Sidnėjuje, Toronte. Kitur įsikūrė mažesni židiniai, bet visur buvo ugdoma ir palaikoma lietuviška kultūra.

Bet pats medžio kamienas pasiliko Lietuvoje. Ir ten vyko pasikeitimai. Buvo kovojama dėl savo teisių, nauji rašytojai ir muzikai pradėjo kurti naujus kūrinius, buvo ir tokių, kurie susigyveno su naująja sistema. Per keturiasdešimt su viršum metų pasaulio lietuvių „lietuviškumo" supratimas pasidarė tiek skirtingas, kad dabar be ginčų sunku būtų diskutuoti Lietuvos ateities perspektyvas.

Išeivijos „Lietuva", galima sakyti, tebėra išsivysčiusi iš prisiminimų. Prisimename laisvą ir demokratinį kraštą su sava politine sistema, gyvenantį ir besirūpinantį tėvynės ateitim. Retai dabar kur nors Lietuvoje bepasirodo mūsų trispalvė ir girdisi Tautos himnas, tačiau išeivijoje tai du reikšmingiausi ir svarbiausi tautos istorijos simboliai. Gyvendami svetimuose kraštuose turėjome ir turime brangią progą kalbėti už pavergtuosius, pasaulio arenoje kelti Lietuvos vardą, išlaikyti veikiančias jos pasiuntinybes. Vargu ar be mūsų, laisvėje gyvenančių, pasaulis būtų prisiminęs tiek ilgai Lietuvos politinę teisę nepriklausomam gyvenimui. Tuo turėtume didžiuotis.

O dabartinė Lietuva išsivysčiusi iš kasdieninės realybės. Pasilikusieji tėvynėje ir kentėdami ilgų metų priespaudą, lietuviai bando kurti savą lietuvišką kultūrinę oazę didžiulėje sovietinėje dykumoje. Nuvykęs į Lietuvą svetimtautis, iškart pastebės skirtumą tarp Pabaltijo ir Rusijos. Lietuviai yra išlaikę savo europietiškumą, bandę nepasiduoti rusinimui, sovietizacijai. Panašiai kaip ir išeivijoje naujasis „tarybinės šalies" žmogus turėjo pirma užsitikrinti kultūros buveinę, kuri ugdytų lietuvišką dvasią. Abiejose Lietuvose laimingai pasisekė išlaikyti daugelį savo kilmės, istorijos prisiminimų ir papročių, bet kartais ne visai be pralaimėjimų.

Išeivijoje reikėjo pritapti prie naujo gyvenimo, naujos kultūros. Be uždarbio nebuvo galima apsieiti, tad reikėjo įsijungti į gyvenamojo krašto srautą. Juo jaunesnis lietuvis, tuo daugiau jis turėjo pritapti prie aplinkos. Mūsų seneliai, vaisingiausią ir laimingiausią savo laiką praleidę tėvynėje, sunkiai priprato prie svetimos visuomenės. Mūsų tėvams, brendusiems Lietuvoje, nors ir lengviau pripratusiems prie Amerikos, gal ir daugiausia teko gyventi ir grumtis tų dviejų pasaulių santuokos srovėje. Jie norėjo perduoti lietuvybę savo vaikams, bet kartu turėjo užtikrinti ir jų gerbūvį gyvenamajame krašte. Trečiajai kartai, gimusiai ir augančiai svetur, sunkiausiai yra parodyti savo norą išlikti lietuviais. Mums daug sunkiau pamilti tą tolimą kraštą, kurio vaizdas sudarytas iš pasakų ir tėvų prisiminimų.

Tačiau tie iš mūsų, kurie nuvažiuojame Lietuvon, matome visai kitokią tėvynę.

Prarandame daug savo tautos narių, nes jų ryšys su tėvyne jiems pasidaręs nebe toks stiprus, gal net ir nebesvarbus. Jaunimas gyvena didelėje realioje svetimos tautos aplinkoje ir joje lengvai pradingsta. Vokietija vilioja ten esančius jaunus lietuvius, Brazilija lietuvius Brazilijoje. Liūdna tikrovė, kad ne visiems lietuvybė yra patraukli. Tačiau turime džiaugtis, kad visur pasilieka, nors ir mažas, bet striprus branduolys jaunų lietuvių — amerikiečių , vokiečių, prancūzų ir kt. Jų meilė demokratinei sistemai, o taip pat ir laisvai Lietuvai, nėra kilusi vien iš tėvų pasakų, bet ir iš pačio krašto pažinimo. Esame turtingi dviem kultūrom.

Lietuvos jaunimas, užaugęs dabartinėse sąlygose Lietuvoje, kaip ir išeivių trečioji karta, yra pripratęs prie savo krašto santvarkos, jos sistemos. Yra didelis skirtumas tarp šių dienų lietuviško jaunimo išeivijoje ir pačioje Lietuvoje. Jie skiriasi savo pažiūromis, nuomonėmis ir elgesiu. Mes čia gerai pažįstame laisvojo pasaulio jaunimo būdą, bet gana silpnai žinome, kas rūpi Lietuvos jaunimui, apie ką jis kalba ir svajoja. Prieš savo kelionę Lietuvon pats galvojau, kad Lietuvos jaunimu gali tekti nusivilti: maniau rasiąs surusintą masę komjaunuolių ir bijojau net su tokiu jaunimu susitikti. Gal vyresnieji išeiviai buvo tas mintis į mano galvą įkalę? Važiavau į Vilnių manydamas, kad ta Lietuva bus niūri, pilka komunistinė būstinė. Po dešimties dienų tėvynėje supratau, kad tie, kurie man taip pasakojo, aiškiai patys nėra buvę po karo Lietuvoje. Ką iš tikrųjų mačiau Vilniuje ir kitur, — buvo stipriai prie savo tautos tradicijų prisirišęs jaunimas. Dainavo senas protėvių dainas, šoko etnografinius šokius. Manyje kilo viltis, kad Lietuvos kultūra dar ilgai gyvuos. Išskyrus tik porą specialiai svečiams skirtų „oficialių draugų", kurių tikslas „globoti" užsieniečius, lietuviškos jaunosios kartos vaizdas man susidarė stipriai patriotiškas ir atsparus nutautėjimui. Mačiau bendraamžius bažnyčiose, diskutavau įdomią mūsų tautos istoriją su jaunais istorikais. Net nuvažiavęs į Latviją, kurios tautinė ir demografinė būklė žymiai blogesniam stovy negu lietuvių, sutikau jauną latvį, kuris apsidžiaugė sužinojęs, kad kitur pasaulyje esama jaunimo, prisimenančio pabaltiečius.

Nusivyliau tik tuo, kad dabartinis Lietuvos jaunimas per mažai vertina politinius žygius. Nors savo tautos istoriją pažįsta, bet apie laisvos Lietuvos galimybes mažai tegalvoja. Padiskutavęs Lietuvos ateities klausimus su naujais pažįstamaisiais, neradau daug vilties išsilaisvinimo žygiui, apie kurį taip dažnai galvodavau. Čia ir atsiranda tas nepaprastai didelis skirtumas tarp išeivijos lietuviškojo jaunimo ir jaunimo Lietuvoje. Jį bandyti apibūdinti ir suprasti mums būtina. Tada ir mūsų tarpusavio santykiai bus sklandesni ir be ginčų.

Amerikos jaunimas jau nuo pat vaikų darželio auklėjamas gerbti demokratinius principus, nors tokio amžiaus dar ir nesuprastų demokratijos reikšmė. Jis užauga, pasiryžęs saugoti savo balsavimo teisę, prisidėti prie savo krašto politikos ir ateities kūrimo. Kongresmenai mums pasiekiami, valdžia išklauso mūsų norus ir pageidavimus. Lietuviai tuo atžvilgiu nesiskiria nuo kitų Amerikos piliečių. Be abejo, mes turime ir daugiau rūpesčių negu eiliniai amerikiečiai. Mūsų rūpesčiai liečia ne vien Ameriką, bet ir tolimąją Lietuvą bei jos problemas. Dalyvavimas visuomenėje ir teisė demonstruoti bei susirinkti yra labai svarbūs amerikiečių sistemos aspektai, kuriuos dažnai ir pavartojame, kai nešame lietuvišką trispalve Amerikos didmiesčių gatvėmis ir viešai kalbame prie valdžios įstaigų. Amerikoje beveik nėra žmonių, kurie nepaisytų, kad jų teisės būtų gerbiamos ir nesirūpintų savo išrinktos valdžios veiksmais. Lietuviai savo pagrindinėmis teisėmis taip pat naudojasi. Rašome į spaudą, kontaktuojame savo atstovus valdžioje, šaukiame pilnu balsu — „Laisvės!” — miesto aikštėse.

O Lietuvoje, kaip ir kituose totalitariniuose kraštuose, vaikams nuo pat darželio įsakyta tylėti, neprotestuoti, kad ir dėl mažiausių smulkmenų. Ką bekalbėti apie suaugusius. Tylėti yra protingas elgesys tokiame krašte, kurio valdovai už atvirus pasisakymus kalėjimu ir ištrėmimu baudžia. Šventės ir demonstracijos būna valdžios surengtos ir suredaguotos: imk dešimtį rublių, kišk į kišene ir nešk šį taiką skelbiantį plakatą. Pagrindinės žmogaus teisės egzistuoja vien ant popieriaus, jų citavimas naudojamas tik prieš pasaulio kraštus pasirodyti, kaip 1975 Helsinkyje, o vėliau Vienoje. Toks valdžios elgesys, tokia sistema, ypatingai veikia į jaunimą. Jis supranta, kad dalyvauti kokioje nors šventėje reikš valandas prasėdėti salėje ir klausytis nuobodžių komjaunuolio kalbų. Demonstruoti reikš gražią pavasario dieną, kada mieliau būtum prie ežero sėdėjęs, žygiuoti miesto prospektais ir nešti ne tavo ranka parašytus plakatus. Kaip matome, pats lietuviškas žodynas yra pasikeitęs. Tas pats žodis Lietuvoje ir čia turi dvi skirtingas reikšmes. Tad išeivijos lietuvis ir lietuvis Lietuvoje visai kitaip supras, kaip jam siekti lietuviškosios kultūros ir šviesesnės lietuvių tautos ateities. Šis nuomonių skirtumas apsunkina mūsų ryšius. Norėdamas pailiustruoti tą pastebėtą skirtumą tarp laisvojo pasaulio jaunimo ir Lietuvos jaunimo, turiu papasakoti ypatingai tokį skirtumą iškeliantį įvykį.

Mokydamasis Vasario 16 gimnazijoje, dažnai susitikdavau su neseniai iš Lietuvos atvykusiais jaunuoliais, su kuriais diskutuodavome įvairias temas. Vieną kartą buvo suruošta speciali diskusijų diena. Mokiniai ir svečiai buvo pasiskirstę į mažesnes grupes, kurioms buvo duotas diskutuojamų klausimų sąrašas. Viena grupė buvo sudaryta beveik ištisai iš išeivijoje gyvenančių jaunuolių, kitoje buvo vien tik neseniai į Vakarus atvykusieji. Tarp kitų klausimų abiem grupėm buvo pateiktas populiarus lietuviškoje visuomenėje klausimas: „Kokios yra šių dienų Lietuvos jaunimo problemos?” Visi ilgai svarstėme, suderinome, savo atsakymus ir grįžome į salę pranešti rezultatus. „Išeivių” grupelės atsakymai buvo: „...nėra religinės laisvės, verčiama kalbėti rusiškai, stokojama moralės”. Jaunuoliai iš Lietuvos savo atsakymus šitaip formulavo: „...rūbų pasirinkimas menkas... stokoja geros muzikos... nėra įdomių filmų”. Aš, kaip ir daugelis kitų, buvau prislėgtas! Argi tai problemos? Kaip galima jas lyginti su žmogaus teisių pažeidinėjimais, tautos naikinimu? Kodėl nesutapo mūsų mintys? Juk mes visi lietuviai! Iš pradžių niekaip negalėjau suprasti, kad taip galėjome skirtis, visi būdami tos pačios tautos nariai.

Ar tikrai esame viena tauta, pergyvenanti tuos pačius džiaugsmus ar nusivylimus? Norėtume atsakyti teigiamai, bet, išsamiau pasvarstę, pastebime, kad skiriamės. Beveik kiekvienas lietuvis pasaulyje jau dvikalbis, ir ta antroji kalba mus išskiria į skirtingas grupes. Vakarų gyvenimo būdas, kurį pažįsta kiekvienas išeivis, yra be galo skirtingas nuo sovietinio gyvenimo būdo. Nors ir girdime iš giminių pasakojimų apie ilgas eiles prie parduotuvių Lietuvoje, mes nepergyvensime to pasaulio, su kuriuo kiekvieną dieną susiduria „tarybinis lietuvis”. Nors svečias iš Lietuvos ir porą mėnesių viešėtų Amerikoje, jis niekad nesugebės pamatyti mūsų tikrojo gyvenimo eigos.

Vis dėlto reikia stengtis savo brolius ir seseris Lietuvoje geriau pažinti ir suprasti. Pavyzdžiui, jaunimas Lietuvoje mažai dėmesio skiria mūsų demonstracijoms ir politiniams žygiams. Jiems įdomiau išgirsti apie mūsų rengiamas šventes, apie lietuvybės išlaikymą toli nuo tėvynės. Nors ir žino, kad politiniai žygiai gali būti svarbūs ir naudingi, jie ten įpratę daugiau dėmesio skirti kultūrinei veiklai. Išlaikyti savą lietuvišką identitetą Sovietų Sąjungoje jiems baisiai sunku, bet tai yra reikalinga ir labiau galima esamose sąlygose, negu imtis politinių veiksmų. (Straipsnis autoriaus rašytas praeitais metais dar prieš dabar pasireiškiantį atviresnį pasipriešinimą. Red.) Jų nuomone, daugiau buvo galima padaryti kultūrinėje srityje, atskiriant save nuo sovietinės masės ir nepasiduodant surusinimui. Kultūrinė veikla mažiau pavojinga ir netrukdoma. Šitaip galvojant, turime tad džiaugtis, kad Lietuvoje jaunimas kalba ir galvoja lietuviškai ir myli savo tautos istoriją. Bet tai įpareigoja mus, gyvenančius išeivijoje, imtis tokio politinio darbo. Čia turime ir Jungtines Tautas, Pasaulinį Teismą bei kitas institucijas, kurių tikslas užtikrinti visų tautų teises.

Pasitaiko, kad lietuviai gauna leidimą išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos ir apsigyvena Vakaruose. Mūsų tarpe kartais pasišaipoma iš tokių naujų ateivių, o jie kartais juokiasi iš mūsų išeivijos atliekamų darbų. „Ar tikrai jūs manote pagelbėti Lietuvai? — klausia šypsodamiesi. Nors tai ir skaudu mums girdėti ir kartais naujuosius atvykėlius nenorime priimti į savo tarpą, turime žinoti, kad šie žodžiai kyla ne iš pasišaipymo, bet labiau iš nesupratimo. Po kurio laiko tas pats atvykėlis įsitikins lietuviškosios išeivijos nauda Lietuvai.

Iš kitos pusės, taip pat pasitaiko, kad lietuvis ekskursantas Lietuvoje su nusivylimu klausia ten gyvenančių: ,,Argi nenorite laisvės? Ko nesipriešinate?” Skaudu ir pikta būna lietuviams tai išklausyti. Pagyventų tas Vakarų ,,svečias lietuvis” ilgesnį laiką sovietinėje sistemoje ir jis suprastų, kad ten vieniems pavergtiesiems tą laisvę pasiekti ne taip jau lengva. Tada brangintų nors ir tuos laimėjimus kultūrinėje srityje.

Vakaruose turime daugiau progų keliauti po pasaulį, pažinti įvairias sistemas. Pažinkime ir Lietuvą. Ne tik pažinkime, bet atstovaukime jos interesams įvairiuose kongresuose, suvažiavimuose. Bandykime sutrumpinti tą atstumą tarp dviejų lietuviškų pasaulių.

* * *

JAU IR VĖL VAKARAS. Šiltas vasaros vėjelis pučia upės vaga, liesdamas jaunuolio plaukus ir budindamas jį iš gilaus susimąstymo. Kažkur netoli girdisi traukinio dundėjimas. Raudonas šventės plakatas, vėjo nupūstas nuo pastato fasado, guli ant žolės netoli jaunuolio. Linksmai juokaudama studentų grupelė skuba tiltu, norėdama paspėti į paskutinį troleibusą, važiuojantį į bendrabutį. Apgaubus vėl tylai, jaunuolis mąsto, o veide atsiranda plačios šypsenos pradžia. Rytoj juk atvažiuoja giminaitis iš tolimojo užjūrio, atsiveš su savim visokių naujienų, įspūdžių iš plataus pasaulio. Jau dabar visai plačiai šypsodamamasis, jaunuolis atsigula ant žolės ir tyliai pradeda sau dainuoti: „Norėčiau aš keliauti ten toli, toli...”