MAIRONIS AMŽINAI GYVAS

Dail. Prano Lapės raižinys.

ČESLOVAS GRINCEVIČIUS

SEKDAMI tautų istorijos eigą galime pastebėti, kai tautą apgaubia gili naktis, ji paguodos ir vilties pradeda ieškoti iš herojiškos praeities. Toji praeitis sudėta, atpasakota, surašyta įvairių žanrų knygose, literatūroj, tautosakoj. Juozo Brazaičio žodžiais ,,Ir lietuvių istorijoj literatūra gaivino širdį ir vedė tautą į ateitį. Literatūra buvo šauklys, kuris rengė kelius paskui atžengiančiai Laisvei. Su tikrąja seserim — daina daugiau ji nusipelnė kaip kitos meno rūšys".

Lietuviai išeivijoj prieš 25 metus iškilmingai minėjo Maironio gimimo šimtmetį. Buvo paskelbti Maironio metai, rengtos akademijos, spaudoj daugybė straipsnių, o Aidai (red. Antanas Vaičiulaitis) išleido nors kuklią, bet svarią Maironio monografiją. Kai praėjusį rudenį nuo Maironio gimimo suėjo 125 metai, išeivija didesnių minėjimų nesiėmė. Priešingai, kaip iš anapus ateinančios spaudos matyti, pavergtoji Lietuva surengė daug ir iškilmingų minėjimų. Suprantama kodėl: juk per ilgus okupacijų metus lietuvių protai ir širdys buvo ir tebėra nukreipti į didžiuosius tautos vadus, o Maironis ir buvo vienas jų, gal net pats didžiausias. Buvo gera proga legaliai grįžti prie to milžino, kuris ir anomis carų dienomis lietuvį guodė, stiprino viltį, paruošė ir šaukė į kovą už Lietuvos laisvę. Ne tik šaukė, bet ir laimėjo.

Kai prisimenam Maironį, pirmiausia iškyla jo kaip poeto portretas. Tuo jis tikrai didelis, bet ne vien dėl to jį išskirtinai tauta gerbia ir myli. Jis su savo poezija buvo kitoks, kokio anais laikais Lietuvai labiausiai reikėjo, kokio reikia ir šiandien. Taip, jis buvo ir žymiausias Lietuvos atgimimo laikotarpio poetas, ir vienas didžiųjų tautos žadintojų. Ne veltui jis vadinamas prisikeliančios tautos pranašu, tiesiog vadu. Poezijos posmais į lietuvių sąmonę įdiegė laisvės viltį, atskleidė didingiausius ir gražiausius laikotarpius, sugebėjo prabilti paprastam lietuviui jam suprantama kalba, įkvėpė viltį kovoti ir siekti laisvos Lietuvos, buvo ne vien poetas. Vincas Mykolaitis-Putinas Ateities 1913 metų Nr. 10 rašė: ,,Visi tautos reikalai, jos vargai ir nelaimės randa atbalsį jautrioje dainiaus krūtinėje, ir tenai, apsitaisę poezijos rūbais, vėl grįžta į ūkanotą tėvynės padangę, guosdami ir stiprindami suvargusių brolių dvasią. Jo skausmai tai mūsų skausmai, jo džiaugsmai tai mūsų džiaugsmai. Štai kodėl taip brangus mums Maironis ir taip suprantama jo poezija. Ji (kas skaitytų) pakeltų ne kartą silpstančią mūsų jėgą ir neleistų užgesti šventai ugniai, kuri liepsnoja mūsų krūtinėje”.

O kas Maironį pastūmėjo į lietuviškuosius dirvonus? Kauno Kunigų seminarijoje nebuvo palanki dirva lietuviškumui. Gal svarbiausia — Lietuvos istorijos studijos. Būdamas seminarijoje, susidomėjo lektūra apie mūsų tautos praeitį. Skaitė visa, kas tuo klausimu buvo lenkų ir nelenkų kalbomis parašyta. Lietuviškos Lietuvos istorijos tada dar kaip ir nebuvo. Daukantas jau buvo parašęs, tačiau tai buvo daugiau kultūros, buities istorija. Į mūsų istoriją Maironis pažiūrėjo daugiau romantiškom akim ir ėmėsi ją skelbti poezijos posmais. Anot Vaižganto, Maironis visa kas lietuviška „ima apoteozuoti”, juk lietuviams taip reikalinga žinoti savo praeities įvykius. Mūsų istorija tokia graži ir didinga, tik Lietuvos nedraugai ir priešai nieko gražaus joje nenori matyti, mūsų valdovus bando sulyginti su kitų kraštų eiliniais valdovais. Ne tik eiliuotais posmais grįžta į senus, heroiškus laikus, apdainuoja karo žygius, kai „lietuviai barzdočiai” kovėsi ir su kryžiuočiais ir su kitais, bet ir pats imasi rašyti Lietuvos istorijos vadovėlį. Iki atsirado Antano Aleknos istorijos vadovėlis, Maironio istorijos išėjo 4 laidos.

Ne vien Lietuvos istorija buvo gera priemonė pažadinti tėvynės meilę ir siekti jos atgimimo, bet ir atskleidimas Lietuvos gamtos grožio. Nemunas ar Neris, Dubysa ar Nevėžis, Šešupė ar Minija su savo miškais ir žaliom kaip rūta pakrantėm, kur jaunimas dainuoja graudžias dainas, kur broleliai artojėliai lietuviškai šneka — visa tai ne tik glosto, kutena širdį, bet ir žadina lietuvį naujam gražesniam gyvenimui.

Apdainuodamas didingą praeitį ir vargingą po rusų priespauda dabartį, Maironis kėlė viltį, šaukė tautą į naują rytojų. Rytojus tik pats neateis, reikia išsikovoti, pakelti kovos pavojų, reikia sunkaus darbo, aukos, prakaito. Negalima vien tik aimanuoti. Primena, kad „jau slavai sukilo nuo juodmario krašto, o pavasaris eina Karpatų kalnais”, vadinas ir Lietuvai nušvis laisvės rytmetis. Brazaičio žodžiais, „Maironis skelbė, šaukė ne į teatralinę kovą, kuri žavi tik iki spektaklio pabaigos... skaitytojai buvo sugestijuojami kovoti ir tikėtis laimėjimo”. Tačiau jei tik eisim į kovą su kardu, tai mūsų nedidelei tautai prieš milžinišką priešą būtų savižudybė. Todėl ir kultūros įrankis yra ne mažesnis, o gal net didesnis ginklas. Jis tada šaukė, jog reikia į rankas paimti arklą, knygą ir lyrą ir eiti Lietuvos keliu. Darbas, mokslas, kūryba, menas ir šiandien ar ne geriausia priemonė kovai už lietuvių tautos išlikimą ir pakėlimą okupacijos?

Kovai laimėti, tikslui pasiekti reikia vienybės, kartojo Maironis.

„Nors mūsų, broliai, nedaugei yra, tačiau... jei riš vienybė, sujungtos rankos suteiks stiprybę”. Teisybė, jau nepriklausomybės laikais kai kas kartojo šiuos Maironio žodžius apie vienybę ir bandė vienybę suprasti partine prasme, kai mūsų dainius ją suprato įvairume, siekiant to paties tikslo.

Ar tauta Maironį suprato ir priėmė? Joks kitas poetas nebuvo taip pamėgtas, pasisavintas, kaip Maironis. Juk jo eilėraščiai virto liaudies dainom. Juozo Žilevičiaus apskaičiavimu 35 kompozitoriai Maironio žodžiams sukūrė 83 melodijas. Kuris kitas poetas buvo taip dainuojamas? „Marija, Marija” virto bažnytiniu himnu, o „Lietuva brangi” antruoju himnu, tradicine daina baigiant jaunimo stovyklų dienotvarkę ar kitus didesnio mąsto suėjimus.

Vaivorykštė, redaguota Liudo Giros, 1914 paskyrė visą numerį Maironiui, įrašydama:

Tautos žadintojui,

Tėvynės atgimimo pranašui
Pavasario balsu pragydusiam... 
Dainiui 
Vaidilai,

atidariusiam aukso skrynią
Tėvynės dainų malonių, 
įkvėptu balsu šaukiančiam 
eiti Lietuvos keliu.

Ar tauta nėra nieku įskaudinusi Maironio? Tik tas, kuris nieko neveikia, nekuria, nevadovauja, gali ramiai gyventi, niekas jo nekliudo ir niekam jis kelio nepastoja. Vos tik Lietuva atsistatė, kai kurie jaunesni rašto žmonės jau jį neigė. Paparonis (kun. Antanas Šmulkštys) Maironiui tarė: „Labąnakt, Maironi”; Antanas Venclova kartojo: „Paseno Maironis, paseno, paseno”. Balys Sruoga jo baladėse nematė nieko lietuviško, jo patriotinę poeziją puolė Augustinas Voldemaras. Maironio lietuviškumas labai nepatiko kai kuriems konfratrams, kurie kartais jį vadino socialistu, anarchistu ar net ateistu, mat jis skelbė, kad geru kataliku gali būti kiekvienas, taigi ir lietuvis. 1932 Vasario 16 minėjime Kauno Valstybės teatre oficialus kalbėtojas (pagal kitų tvirtinimą S. Šilingas) suminėjo daug didvyrių, didelių ir mažų, kurie vedė tautą į laisvę, bet Maironį nutylėjo, nors jis čia pat sėdėjo salėje ir kurio drama turėjo tuojau pasirodyti scenoje, Vadinas, viešai buvo ignoruojamas.

Kaip kiekvienoj geroj, išdirbtoj dirvoj šalia naudingo grūdo pradeda rastis ir piktžolių, taip ir atgimusioj, nepriklausomoj Lietuvoj šalia idealių, entuziastiškai nusiteikusių veikėjų ėmė rastis ir savanaudžių. Maironis negalėjo užsimerkti ir to nematyti. Čia jis panaudojo savo aštrią plunksną, nukreipė į išlepintus puotautojus, kurie pradėjo stikliukus kilnoti už tėvynę, siekė aukštų vietų, privilegijų. Teko ir jo mokslo draugams, kurių lūpose anksčiau skambėjo patriotinės dainos, o dabar jos pradeda garbinti svetimus dievus, net pasidarė tautos išdavikais. „Tegul ši dėmė prakeikimo ant jūsų per amžius paliks”, atsiliepė satyroj.

Tos satyros buvo skiriamos ne visiems, ne visi valdininkai tokiais buvo, kaip dabar kad bando įrodinėti bolševikai apie ano laikotarpio inteligentiją. Lygiai būtų neteisinga į tą kategoriją skirti ir išeivijoj labiau įsistiprinusius, pasiturinčius lietuvius.

Maironis ne sykį skundėsi, kad jis nesuprastas ir bus užmirštas. Neteisybė. Joks kitas mūsų poetas nėra taip prikeltas iš mirusių kaip Maironis. Tik bolševikams įžengus į Lietuvą, kai tauta neteko žado ir nežinojo ko griebtis, kaip pakelti gyvenimą, kokia gali būti ateitis, Bernardas Brazdžionis XX Amžiaus dienrašty metė šūkį: „Atgaivinkime Maironio kultą”. To tik ir reikėjo. Tauta į Maironį, ypač jaunimas, ėmė žiūrėti kaip į pranašą, o bažnyčiose pasidarė populiari „Marija, Marija”. Kai būdavo giedami žodžiai „Išgelbėk nuo priešo baisaus”, visi aiškiai suprasdavo, kas yra tas priešas baisus.

Bolševikams, aišku, Maironis buvo rakštis. Tik jis buvo per didelis ir per daug įaugęs į tautą, kad galima būtų jį užmiršti, neminėti, išimti iš knygų. Kaip jis jų buvo vertina-mas dar ankstesniais laikais, parodo Maskvoje 1938 metais išleista Bolšaja sovietskaja enciklopedija, t. 37, skiltis 216: „Pačiam dešiniajam (ant XIX-XX a. ribos) lietuvių literatūros sparne yra poetas Maironis, kuris savo kūriniais šaukia vienybėn tik dvarininkus ir aristokratiją, buržuaziją ir romantiškai idealizavęs Lietuvos viduramžišką praeitį".

Okupantams labai nepatiko Maironio iškelta, ideali praeities Lietuva. „Prasilenkė su istorine tiesa", teigė tada, teigia iki šiol. Jo leidžiamus raštus išcenzūruoja, išmeta visą religinę poeziją, patriotiką, visa kas gali atrodyti antirusiška. Bandoma jį padaryti net tarybiniu poetu, perdažyti. Mažojoj tarybinėj enciklopedijoj rašoma, kad jis „išaukštino liaudį, valstietiją", mini iš jo satyrų tas vietas, kur kalba apie valdininkijos dviveidiškumą, tartum Maironis tai būtų skyręs visiems. Tačiau negali jam atleisti, kad padarė išpuolių prieš socialistus ir marksizmą. „Visa tai menkina Jaunosios Lietuvos idėjinę ir meninę vertę, smerkusią pažangiuosius lietuvių studentus, susipažįstant Rusijoje su marksizmo idėjomis" (Lietuvių literatūros istorija, II t., psl. 270).

Kartais bolševikai nesusigaudo, kalbėdami apie Maironį, arba net patys sau prieštarauja. Antai Korsakas Tiesoj (1962, Nr. 259), minint Maironio mirties trisdešimtmetį, rašė: „Maironio eilės vėl suskambo nauja galia ir nauja prasme, kai lietuvių tauta pasuko nauju istoriniu keliu — socializmo keliu". Vėliau, kaip paaiškėjo, vargšas Korsakas turėjo aiškintis ir teisintis rašytojų valdybos plenume, kad per daug iškėlė Maironį. Jis aiškindamasis teigė, jog čia tik pakartojo tai, ką tvirtino ir karo metu, o tada norint pasiekti laimėjimo, visos priemonės buvo geros. Ateity jis žadėjo „pasitaisyti ir tokių nuodėmių nedaryti".

Literatūros kritikas Leonas Gineitis įvade į Maironio raštų I tomą (Vilnius 1956), psl. 48, bando įtikinėti, kad Maironį įvertino tik bolševikai: „Buržuazijos viešpatavimo metais įvairūs literatūros modernistai' niekinamai žiūrėjo į Maironį, laikė jį pasenusiu". Tik Gineitis užmiršo pasakyti, kad tas, kuris tris sykius pakartojo „Maironis paseno", buvo ne buržuazinis nacionalistas, bet Antanas Venclova. O gal Venclovą įrašė į anų niekinamųjų eiles?

Kai kuriuos Maironio eilėraščius bolševikai vertė į svetimas kalbas. Gerai, kad jį plačiau supažindino. Bet ar daug yra buvę tokių įžūlių pakeitimų, iškraipymų visoje vertimų istorijoje, kaip tai padaryta su Maironiu? Imkim Čičinsko atvejį: lietuviškai skaitome:

Ginti žūstančios tėvynės
Nuo Kazokų ir Maskvos 
Stojo sūnūs. Vien negynęs 
Tik Čičinskas Lietuvos.

Vertime pažodžiui šitaip skaitytume:

Stojo sūnūs ginti
Liūdinčios tėvynės,
Bet magnatas atvirai pasipriešino
Ir nepagailėjo šalies.

Vertime dingo ir kazokai, ir Maskva, jei tik jie kur nepagarbiai vadinami.

Maironio prikėlimas gyvenimui, sukakčių minėjimai iki šiol buvo kuo ne valstybiniai nusikaltimai. Girdėjom apie visokius trukdymus, kai tolimuose provincijos kampeliuose buvo neleidžiama nors kukliai prisiminti mūsų dainiaus 50 mirties sukaktį. Vienas jų aprašytas ir LKB Kronikoje (nr. 57). Skaitome, ką Josvainių (Kėdainių raj.) klebonas Leonas Kalinauskas pranešė vyskupui Liudui Paviloniui: „Šių metų vasario 17 d. Josvainių apylinkės pirmininkas Sereikis ir ,Vienybės' kolūkio KP sekretorius Šavelis pateikė man pasirašyti RRT įgaliotinio Anilionio įspėjimą už Lietuvos poeto Maironio mirties 50 metų jubiliejaus paminėjimą, kuriame ir jaunimas dalyvavo... kaltinimo nepasirašiau".

Šiandien atmosfera kiek kitokia, ir įsisiūbavimo nemanoma sulaikyti. Maironio 125 metų gimimo sukaktis Lietuvoje daug kur minėta, o Kaune, kur mūsų dainius ilgiausiai gyveno ir mirė, prie jo paminklo spontaniškai susirinko apie aštuoni tūkstančiai lietuvių. Jaunimas dainavo ir giedojo, deklamavo, namo parsinešė iš naujo įžiebtą tėvynės meilės liepsnelę. Sveikam jaunimui imponuoja Maironio aprašyti karžygiai ir iš senų, neišcenzūruotų knygelių atkuriamos romantinės Lietuvos vaizdas.

Maironis nepaseno ir nepasens, nemirė ir nemirs.

Kas dabar mums daryti? 125 metų jubiliejus pas mus praėjo beveik tylomis. Pavėluotai minėti ir dar šabloniškai, kaip dažniausiai esti, kada sugebam sukviesti tik vyresniųjų auditoriją, kuri apie Maironį gerai žino, nėra daug naudos nei prasmės. Tačiau niekad ne vėlu mūsų dainių plačiau pristatyti jaunimui. Reikia stovyklose suruošti Maironio dieną; šeštadieninėse mokyklose jam daugiau skirti dėmesio, pareikalauti, kad mokiniai išmoktų atmintinai bent keletą eilėraščių; atspausdinti ir paskleisti Maironio atviruko dydžio kelias nuotraukas.

Dar viena sugestija: pagaliau išleiskime didelį, gražų iliustruotą Maironio albumą. Jei tokių albumų, net spalvotų, saviesiems sugebėjo išleisti vienos šeimos nariai, kaip Valiaus, Murino, Kiaulėno, Augiaus, tai visuomenė Maironiui galėtų dar lengviau. Antra — išleiskime nedidelį, kišeninio formato Maironio populiariausių eilėraščių rinkinėlį ir jį paskleiskime kuo plačiausiai, gal net nemokamai. Tegul jaunimas dažna proga pažvelgia į tuos puslapius. Vis kas nors liks. Tai būtų gal geriausias prisiminimas ir paminėjimas.