KATALIKŲ BAŽNYČIOS IR VALSTYBĖS SANTYKIAI OKUPUOTOJE LIETUVOJE
(Tęsinys iš Nr. 93/130)
Aštuntajame dešimtmetyje saugumo organai labai atsargiai elgėsi kunigų atžvilgiu. Nors kai kurie kunigai buvo nubausti piniginėmis baudomis, joks kunigas nebuvo nuteistas kalėti nuo 1971 metų. Bet visai nenuostabu, kad Maskva, nusprendusi imtis griežtų priemonių katalikų pasipriešinimui nuslopinti, pirmiausiai suėmė du Tikinčiųjų Teisėms ginti katalikų komiteto narius. Komitetas buvo įsteigtas 1978.XI.13 ir per trumpą laiko tapo vienas svarbiausių Lietuvos pasipriešinimo veiksnių ir reikšmingu, nors neoficialiu, Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovu. Penkių narių steigėjų ryžtas bei dorovinis autoritetas padėjo jiems įtikinti didžiąją Lietuvos kunigų daugumą, kad jau laikas pasipriešinti valdžios kėslams apriboti Bažnyčios veiklą ir susiaurinti kunigų vaidmenį religiniame gyvenime.
Penki komiteto nariai - steigėjai buvo kunigai, kurie gerai tiko atstovauti Lietuvos kunigijai. Alfonsas Svarinskas ir Vincentas Vėlavičius buvo kalėję Stalino koncentracijos lageriuose. Juozas Zdebskis ir Sigitas Tamkevičius priklausė jaunesniajai kunigų kartai ir vadovavo jos pastangoms kovoje su valdžios priespauda. Jonas Kauneckas, įšventintas 1977 metais, atstovavo tai kunigų kartai, kurie visą gyvenimą praleido tarybų valdžioje. Komiteto sudėtis nepasikeitė, ligi Juozas Zdebskis pasitraukė iš jo 1981 m. rudenį. Tada į komitetą įstojo trys nauji nariai, kunigai Leonas Kalinauskas, Algimantas Keina ir Vaclovas Stakėnas. Apie tą laiką Komitetas nutarė priimti suimto docento Vytauto Skuodžio prašymą, jį laikyti Komiteto nariu. Nebuvo daugiau pakeitimų, iki kol Kazimieras Žilys perėmė Svarinsko vietą.
Komitetas paskelbė, kad jo pagrindinis tikslas buvo mėginti užtikrinti katalikams lygias teises su ateistais, užkirsti kelią jų diskriminavimui. Siekdamas šių tikslų Komitetas pažadėjo atkreipti valdžios dėmesį į Bažnyčios ir tikinčiųjų diskriminavimą, reikalauti, kad tarybiniai įstatymai, liečiantys Bažnyčios reikalus, neprieštarautų tarptautiniams TSRS įsipareigojimams bei aiškinti kunigams ir tikintiesiems jų teises ir padėti jas apginti. Be to, Komitetas išreiškė ryžtą viešai veikti be jokių politinių tikslų.
Katalikų komiteto veiklos didelę dalį sudarė parengimas dokumentų, nušviečiančių Tarybų Sąjungos katalikų būklę, bei protestų prieš neteisėtus valdžios pareigūnų veiksmus. Per savo penkerius gyvavimo metus Katalikų komiteto nariai suredagavo 53 dokumentus, kurių paskutinis buvo pasiraSytas 1983 m. sausio pabaigoje. Dauguma dokumentų buvo parengta per pirmuosius dvejus veikimo metus: 23 buvo pasirašyti per pirmuosius metus, 15 per antruosius. Neaišku, kodėl Katalikų komiteto nariai tolydžio mažiau skelbė dokumentų, juk iki kun. Svarinsko arešto nebuvo jokių ženklų, kad jie būtų buvę išsigandę valdžios perspėjimų. Veikiausiai jie nutarė, kad nelabai prasminga daug jėgų skirti protestams, kurie nesulauks jokio atsakymo, ir perėjo į kitas veikimo formas. Atskiri Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai aktyviai dalyvavo atlaiduose, religinėse eitynėse ir tt.
Komiteto svarba tačiau glūdi ne dokumentų skaičiuje, bet jo sugebėjime sumobilizuoti Lietuvos kunigus, kad jie pritartų Komiteto svarbiausiam uždaviniui, būtent, atmesti Religinių susivienijimų nuostatus, kuriuos Katalikų komitetas pasmerkė penktame savo dokumente. Už kokių trijų mėnesių 522 Lietuvos kunigai ir du tremtiniai vyskupai išreiškė savo pritarimą komiteto nusistatymui ir viešai pareiškė, kad nevykdys tų nurodymų, kurie prieštarauja Bažnyčios įstatymams. Kunigų protestas buvo gana veiksmingas, juk valdžia kuriam laikui atidėjo steigimą parapijinių komitetų, kurių įkūrimą numatė nuostatai. Pažymėtina, kad “Kronikos” redaktoriai mano, jog kun. Svarinskas buvo suimtas, norint palaužti kunigų pasipriešinimą nuostatų įgyvendinimui.
Nors valdžia tik 1983 m. pradėjo rimtai slopinti Katalikų komitetą, jos nepasitenkinimas Komiteto veikla daug anksčiau paaiškėjo. Vos metus po Komiteto įsteigimo du jos nariai, kunigai Svarinskas ir Tamkevičius, buvo iškviesti į Vilnių ir viešai prokuratūros įspėti, kad gali būti griežtai nubausti, jei nenutrauks savo veiklos. Abu kunigai įspėjim nepaisė ir tęsė savo darbą ligi šįmet abu buvo suimti.
Šiuo metu Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas išsklaidytas, ir jo tolesnis likimas neaiškus. Negalima atmesti galimybės, kad laisvėje likę nariai mėgins jo veikimą atnaujinti, gal norėdami įrodyti, kad katalikai nepasiduos valdžios spaudimui ir nenusilenks smurtui, kad jų drąsa ir ryžtas ne kuo menkesni už suimtųjų kolegų, kad valdžiai nebus taip lengva susidoroti su komitetu, kaip ji mano. Tačiau per penkerius Komiteto veikimo metus Lietuvoje gerokai pasikeitė konjunktūra, ypač tos aplinkybės, dėl kurių atsirado reikalas sukurti Katalikų komitetą. Tad tolesnis veikimas gali būti nereikalingas.
Lietuvos komunistai nutarė ne vien tik nuslopinti Katalikų komitetą, bet aplamai sustiprinti ateistinę propagandą bei siekti sumažinti religijos įtaką Lietuvos jaunimui. Nauja ateizmo kampanija prasidėjo po Lietuvos komunistų partijos centro komiteto penktojo plenumo, kuris įvyko 1982 metais balandžio 16 d. ir buvo skirtas politinio, ateistinio ir internacionalistinio auklėjimo problemoms. Plenume Griškevičius paminėjo, kad kiekvienoje mokymo įstaigoje turi būti sukurta ir nuosekliai įgyvendinta darni ateistinio auklėjimo sistema, aprėpianti ir mokymą, užklasinę veiklą bei individualų darbą su moksleiviais. Be to, Griškevičius ta proga pabrėžtinai pavadino veiklesnius kunigus “politiniais ekstremistais”, kurie, pasak jo, “siekia ne religinių, o reakcinių politinių tikslų”. Griškevičiaus pastabos apie tariamųjų ekstremistų “politinį klerikalizmą” ir apie "jų politinius tikslus” buvo kupinos grėsmės, nes už neteisėtą politinę veiklą žmogus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Po kiek laiko kunigų suėmimai parodė, kad Griškevičiaus grasinimai nebuvo tušti.
Kadangi kompartija nuolat kalba apie reikalą pagerinti ateistinį auklėjimą, plenumo metu nebuvo galima nustatyti, ar nauji nurodymai liks tuščiais šokiais, ar partija imsis rimtų priemonių jiems įgyvendinti. Dabar jau aišku, kad partija rimtai mėgins įgyvendinti savo paskelbtus tikslus. Pavyzdžiui, atnaujinta respublikinė Mokslines - ateistinės propagandos koordinavimo taryba, kuriai pirmininkauja CK ideologinis sekretorius Šepetys, peržiūrėti partinių organizacijų ateistinės veiklos planai, pradėta leisti populiari ateizmo raštų serija. Mokslo Akademijoje suformuoti ateizmo ir religijos istorijos tyrimų sektoriai.
Tokie buvo poslinkiai Bažnyčios ir valstybės santykiuose Lietuvoje per pastaruosius dvejus metus. Šiomis dienomis nebėra pranašų, o mirtingieji mėginą ateitį pramatyti, dažniausiai klysta, išskyrus tais atvejais, kai jų prognozės tokios dviprasmiškos, kad visi tolesni įvykiai jas patvirtina. Vis dėlto manau, kad ateinančiais metais nebus didesnių naujovių Bažnyčios ir valstybės santykiuose. Nebus paskirta naujų vyskupų, ateistinė propaganda daugiau dėmesio skirs mėginimams istoriniais pavyzdžiais paneigti, kad esą tamprūs ryšiai tarp tautiškumo ir katalikybės, Lietuvos kunigai atsargiau laikysis, siekdami išvengti areštų.
K.K.G.
Vak. Vokietija
Prof. dr. Antanas Maceina, gyvenąs Muenstery, Vak. Vokietijoje, rašo visą seriją straipsnių apie išlaisvinimo teologiją. Jie spausdinami Tėviškės Žiburiuose, Mississauga, Kanadoje. Numatoma straipsnius vėliau išleisti atskira knyga. Autorius straipsniuose gilinasi į dabar aktualiosios teologijos kilmę, prasmę, jos siekius, marksizmo įtaką;
Juozo Daumanto“Partizanų” trečioji laida, išleista Į Laisvę Fondo lietuviškai kultūrai ugdyti 1985 m., turi nemažą paklausą; Dr. K. Ėringis, vertindamas šią populiarią istorinę knygą, Drauge (1985.8.7) iškelia faktą, kad ir partizaninėje ir pogrindžio veikloje Lietuvoje pasireiškė ideologinis skilimas, kurio išdavoje VLAKas (Vyriausias Lietuvos Atstatymo Komitetas) atsiskyrė nuo VLIKo. Jis rašo: “Mes tik norime išryškinti iš žiaurios praeities faktą, kuris parodo, ko verti yra ideologinis atskalūniškurnąs ir skilimas, kokią bedugnę lemia netolerantiškumas. Tai visiems pamoka ateičiai, kad gyvendami laisvėje ir siekdami Tėvynei tikrųjų valstybingumo ir laisvės vertybių su visa pažiūrų įvairovės puokšte tilptume po vienu Tėvynės filosofiniu skliautu”.
