Iš poemos “Vaidila Valiūnas“

Iš Aleksandro Ginzburgo liudijimo JAV Kongrese 1979.V.11

Liudijimą tenka pradėti liūdnu pareiškimu. Balandžio 5 vėžiu mirė tėvas Karolis Garuckas, katalikų kunigas ir Lietuvos Helsinkio Grupės narys. Jo parašą matome visuose Lietuvos Grupės dokumentuose. 1977 vasarą, teisiant (Vilniuje) Lietuvos Grupės narį Viktorą Petkų, nepagydoma liga sergąs tėvas Karolis padarė tokį pareiškimą:

"Mes dirbome kartu, tai sodinkite ir mane į kaltinamųjų suolą, Laikysiu sau garbe mirti lageryje, kaip kad mirė daugelis kitų Lietuvos bažnyčios tarnų”.

Šimtai lietuvių vyko į tėvo Karolio, kunigo ir žmogaus teisių gynėjo, laidotuves.

Tėvo Karolio Garucko,
Lietuvos grupės Helsinkio susitarimams vykdymui remti komiteto nario,
Ceikinių parapijos klebono,
vieną godaus rudens sekmadienį, kai Ceikinių bažnytėlė
lūžo nuo susirinkusių maldininkų
iš Ignalinos ir Švenčionėlių, iš Vabalninko ir iš Biržų,
Iš Luokės ir iš Rietavo, iš Prienų ir Vilkaviškio,
š arti ir iš toli — iš visos Lietuvos, 
pasakytas

P A M O K S L A S

Gyvendamas gražiai, kas negyvena tarp žmonių,
Kam nepakanka savo žemės trupinių?
Kas nesupranta šiųjų dieviškų namų ramybės, kas?
Pakelkite rankas!
       (Kad kas pajudintų bent pirštą ...
       Pamokslininko balsas mirtinoj tyloj numiršta ...)

Geltono rudenio dangum gegužio grįžęs takas grįžti moja mus.
Kas priešui pardavėt laimingus motinos namus,
Aš klausiu, verkdamas kiekvieno klausiu, kas?
Pakelkite rankas?
        (Kad kas pajudintų bent pirštą —
       Pamokslininko balsas antrą kartą mirtinoj tyloj numiršta ...)


Užpuolė amaras atolą prie nusekusios Ventos,
Pabudus Simano Daukanto giria žemaitiškai per šimtmečius vaitojusi ir vėl vaitos,
Pablūdus Pyvesa aukštaičio skundais skųsis ir lemens, —
Vėl žiedi baudžiavos ant Dionyzo Poškos ąžuolo liemens ...
Kam tėvas nepatinka, laisvės ašaras širdim renkąs,
Pakelkite rankas!
        (Kad kas pajudintų bent pirštą ...
       Pamokslininko balsas trečią kartą mirtinoj tyloj numiršta . ..)

Ne savo — tėviškės - kartoju šiuos papiktinančius, seserys ir broliai Kristuje, žodžius,
Kaip bitės geluonis skaudžius:
Kas numirėt (o Dieve, Dieve! .. ) — Requiem aetemam ... o kas gyvas, klausiu — kas?
Pakelkite rankas!

Ir pakelia rankas visa bažnyčia ir šventorius visas,
Ir pakelia visa vergijoje pravirkus Lietuva:
“Pažįstam dieviškų namų ramybę,
Nepardavėme motinos namų, neišdavėme židinio šventų žarijų,
Kartu su tėvu renkam laisvės ašaras širdin, kad jos kaip gintaras žėruotų naktyje,
kad jos užkurtų gaisrą, šaukiantį pasauliui — 
              aš nemiriau, 
              aš nemiriau, 
              aš amžinai gyva!