Svetimųjų talka kovoje dėl Lietuvos laisvės
LEONARDAS VALIUKAS
Didesniuose ar mažesniuose lietuvių susibūrimuose užsiminus apie svetimųjų talkos svarbą kovoje dėl Lietuvos laisvės, ne vienas numoja ranka, sakydamas, kad lietuviai tik savo pačių jėgomis ir pastangomis išlaikę laisvę ir nepriklausomybę senovėje, iškovoję ir atstatę Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais ir tik savo jėgomis ir pastangomis nusikratysią dabartinės komunistų vergijos ir vėl atgausią laisvę ir nepriklausomybę. Šiuose teigimuose yra daug tiesos, bet kartu jie nėra nei pilni, nei teisingi. Lietuviai ir senovėje susilaukė daug talkos visose savo kovose ir pastangose iš draugiškai nusiteikusių kaimynų, daug paramos ir talkos sulaukė lietuviai iš svetimųjų 1918-1920 metų nepriklausomybės kovose. Žilos senovės ir Lietuvos respublikinio gyvenimo metų pradžios kovos dėl laisvės ir nepriklausomybės gal nebūtų buvusios tokios sunkios, jei lietuviai būtų turėję stipresnį užnugarį kitataučių tarpe.
Dabartinė kova dėl Lietuvos laisvės daug kuo skiriasi nuo kovų, kurias lietuviai pakėlė senovėje ir šio šimtmečio pradžioje. Svetimųjų talka šių dienų laisvės žygyje vaidina ir vaidins pirmaujantį vaidmenį. Veiksniai ir pavieniai lietuviai turėtų skirti kiek galima didesnį dėmesį visam šiam reikalui.
Svetimųjų talka kitų kraštų laisvės kovose
Bent kelios valstybės atsirado ar atgavo sau laisvę ir nepriklausomybę, galima sakyti, tik svetimųjų talka ir pastangomis. Vargu ar šiandien turėtumėm Izraelio valstybę, jei JAV-bių žydų kilmės amerikiečiai nebūtų turėję tam reikalui stipraus užnugario JAV-bių krašto vadovybėje. Prezidentas H. S. Truman tuoj pripažino Izraelį, kai tik buvo paskelbta to krašto nepriklausomybė. Priešinga padėtis buvo su Lietuva 1918 metais JAV-bių vyriausybės sluoksniuose: prezidentas W. Wilson neskubėjo ir net neplanavo pripažinti Lietuvą laisva ir nepriklausoma. To jis net nepadarė per paskutiniuosius porą su viršum savo prezidentavimo metų. Prezidentas W. Wilson visai kitaip žiūrėjo į naujai (ir nenatūraliai) suformuotą Čekoslovakijos respubliką. Mat, jis ir T. G. Masaryk (pirmasis ir ilgametis Čekoslovakijos prezidentas) buvo geri pažįstami ir bičiuliai.
Prezidentas W. Wilson įtraukė Lenkiją į savo garsiuosius “Keturiolika punktų”, reikalaudamas jai laisvės ir nepriklausomybės pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Apie Lietuvą jis tuose “punktuose” nė neužsiminė. Mat, JAV-bių lenkai per eilę metų kalte kalė krašto vyriausybei, kad Lenkija turinti vėl tapti laisva ir nepriklausoma. JAV-bių lietuviai to nebuvo išvystę. Lietuvių veikėjų kalbos beveik neišėjo iš parapijų salių.
Paminėtinas dar vienas pavyzdys. Lenkai turėjo eilę draugų žymiųjų prancūzų ir anglų politikų tarpe prieš Pirmąjį pasaulinį karą, karo metu ir tuoj po jo. Lietuviai tuo laiku buvo elgetos vaidmenyje: beveik niekas jų neklausė, o priešingai, prancūzai ir anglai, lenkų įtaigojami, kaišiojo pagalius į tik bepradedančio judėti nepriklausomos Lietuvos valstybės vežimo ratus.
Dabartinė padėtis mūsuose
Mūsų veiksniai (ALT-ba, VLIK-as) neturi, galima sakyti, jokio užnugario nei įtakingesnių amerikiečių nei kitų laisvojo pasaulio politinio gyvenimo vairuotojų tarpe.
Neseniai viename pašnekesyje VLIK-o pirm. dr. J. K. Valiūnas buvo paklaustas, ar VLIK-as turįs artimų ryšių bent su 200 - 300 įtakingų laisvojo pasaulio politinio ir kultūrinio gyvenimo darbuotojų. Jo atsakymas buvo trumpas: “Ne”.
Anot VLIK-o pirmininko, VLIK-as to žygio nesiėmęs JAV-se, nenorėdamas eiti į konfliktą su ALT-ba; nedaryta to ir kituose laisvojo pasaulio kraštuose. Ta pačia proga dr. J. K. Valiūnas akcentavo, kad VLIK-as imsiąsis to darbo ateityje.
Amerikos Lietuvių Tarybos vadovybė nuo pat to veiksnio gyvavimo pradžios sudaroma iš Chicagos lietuvių veikėjų. Tie asmenys, reikia manyti, turi artimesnių ryšių su Chicagos burmistru ir, kiek žinoma, dar su vienu ar kitu legislatoriumi iš Illinois steito. Tai ir viskas. ALT-ba niekad nėra bandžiusi išplėsti Lietuvos draugų tinklą svetimųjų tarpe, neturi tuo reikalu jokių planų ir dabartinė tos institucijos centro valdyba. ALT-bos ryšiai (jei iš viso jų kiek yra) su žymesniais amerikiečiais nėra tamprūs ir pastovūs, o tik atsitiktini. ALT-bos vadovybės nariai aplanko kartkartėmis vieną kitą legislato-rių krašto sostinėje Washingtone ar parašo jiems po laišką prieš Vasario 16-sios minėjimus.
Rezoliucijoms Remti Komiteto padaryta gera pradžia
Rezoliucijoms Remti Komitetas nėra lietuvių veiksnys, o amerikiečių organizacija, kovojanti dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Ši, visas JAV-bes apimanti organizacija, buvo suformuota lietuvių pastangomis. Iki šiol lietuviai joje vis dar tebevaidina pirmaujantį vaidmenį. Šios organizacijos narių tarpe matome JAV-bių prezidentą Richard M. Nixon, viceprezidentą Spiro T. Ag-new, eilę dabartinės administracijos pareigūnų, šimtus legislatorių, didžiųjų krašto steitų gubernatorių ir miestų burmistrus ir kitus žymesnius politikus, laikraštininkus, kultūrininkus bei visuomenininkus. Rezoliucijoms Remti Komitetas skverbiasi kasdien vis giliau ir giliau į žymiųjų ir įtakingųjų amerikiečių eiles.
Garsiosios rezoliucijos (H. Con. Res. 416) pravedimas JAV-bių Senate ir Atstovų Rūmuose buvo galimas tik žymiųjų amerikiečių talka ir parama. Minėtoji rezoliucija nebūtų išvydusi dienos šviesos, jei šimtai įtakingųjų amerikiečių nebūtų paspaudę JAV-bių Kongreso narius visu savo politiniu svoriu bei įtaka.
Siektina kokybė, nepamirština ir kiekybė
Senatorius Jack Miller (R.-Iowa), rezoliucijos pravedimo įkarščio metu, pareiškė vienos lietuvių delegacijos nariams: “Gaunu tūkstančius laiškų Pabaltijo kraštų bylos reikalu. Suskaitomas laiškų skaičius, bet taip pat žiūrima, kas tuos laiškus rašo. Jūs, pabaltiečiai, turite tikrai įtakingų savo reikalui asmenų mano steite.” Rhode Island steito senatoriai John Pastore ir Claiborne Pell “nėrėsi iš kailio”, stengdamiesi padėti Rezoliucijoms Remti Komitetui, kai juos abu paspaudė to steito Demokratų partijos šulai. Senato daugumos vadas senatorius Mike Mansfield (D. - Montana) vėl “pradėjo kalbėtis” su šen. Thomas H. Kuchel (tuo metu pavadavusiu senatorių Dirksen, mažumos vadą Senate) lemtingomis 1966 metų spalio mėnesio dienomis, kai minėtas Montana steito senatorius gavo tūkstančius telegramų ir laiškų iš abiejų politinių partijų įtakingų vadų ir kitų amerikiečių. Senatorius Mike Mansfield neatlaikė spaudimo, nors turėjo “įsakymą” iš Valstybės departamento sustabdyti tos rezoliucijos pravedimą Senate. Rezoliucija (H. Con. Res. 416) buvo Senato priimta paskutinėse minutėse prieš Kongreso sesijos pabaigą.
Ieškant Lietuvai draugų kitataučių tarpe, akcentuotina kokybė, bet taip pat nepamirština ir kiekybė. Mes turime (ir galime) turėti savo pusėje tūkstančius laisvųjų kraštų legislatorių, tūkstančius laisvųjų kraštų administracijų vadovybių narių, tūkstančius laikraštininkų, radijo ir televizijos komentatorių, visuomenininkų, rašytojų, kultūrininkų, kolegijų ir universitetų prezidentų, mokomojo personalo narių, politinių partijų veikėjų, gydytojų, inžinierių ir kitų profesionalų. Tai nėra svajonė. Tai galima pilnai atsiekti. Reikia mums tik planingai ir organizuotai pajudėti.
Svetimųjų talkos organizavimas
Nei ALT-ba, nei VLIK-as to darbo nesiėmė ir, atrodo, nesiima. Antra, abi tos institucijos neturi beveik jokio organizacinio tinklo JAV-se ir kitose laisvo pasaulio valstybėse. Abu veiksniai remiasi visos eilės organizacijų talka bei parama. Paskutiniu metu abu veiksniai daug talkos ir paramos sulaukia iš Lietuvių Bendruomenės.
Svetimųjų talkos kovai dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės organizavimo gali imtis tik Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Jos organizacinis tinklas siekia visus laisvojo pasaulio kampus, kur tik yra keli ar daugiau geros valios lietuviai.
Tai būtų milžiniškos apimties ir svarbos darbas. To darbo pilnam išvystymui ir realizavimui PLB Valdyba turėtų, nieko nelaukdama, suformuoti specialią komisiją. Ši komisija turėtų būti sudaryta iš asmenų, kurie turi šioje srityje patyrimo ir yra aktyvūs ir lojalūs Lietuvių Bendruomenės nariai. Minėtam tikslui suformuota komisija turėtų paruošti detalų veiklos planą ir stengtis jį kaip galima greičiau įgyvendinti. Į šį žygį turėtų įsijungti PLB visų kraštų vadovybės, apygardos, apylinkės ir pavieniai lietuviai, kurie tik turi vienokių ar kitokių ryšių su žymesniais laisvojo pasaulio politinio, kultūrinio, mokslinio ir visuomeninio gyvenimo vairuotojais bei lėmėjais.
Prie šio darbo turėtų prisidėti kiekvienas geros valios lietuvis. Juk tai kiekvieno laisvojo lietuvio misijos dalis! Šio darbo realizavimo ir kaip galima pilnesnio įgyvendinimo laukia iš visų mūsų kenčiančioji Lietuva.
