OSKARAS MILAŠIUS IR LIETUVA
Tas ne lietuvis, kurs Tėvynę
Bailiai kaip kūdikis apleis;
Kursai pamins, ką bočiai gynė
Per amžius milžinų keliais(Maironis).
Pastaruoju metu, naujovių ir neonų reklamoms mirgant ir greit keičiantis, Oskaro Vladislovo Milašiaus poezijos ryški šviesa ne tik negęsta, bet dar skaisčiau žėri ne vien prancūzų, bet ir Vakarų kultūros padangėje.
Didelis susidomėjimas Milašiaus kūrybiniu palikimu Vakaruose rado atgarsį ir Lietuvoje. „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ O. Milašiui nebuvo skirta nė vienos eilutės, o dabar, visiems minint Milašiaus gimimo 100 metų sukaktį, lietuvių tarybinė spauda pateikė keletą jo poezijos vertimų bei trumpų jo biografijos žinių. Kaip tik tas siauras šviesos ruoželis ir paskatino mus dar kartą grįžti prie Milašiaus, iškelti jo nuopelnus mūsų tautai ir valstybei.
Manoma, kad Milašiaus proseniai į Lietuvą atsikėlė iš Serbijos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio buvo maloniai priimti. Jie išgyveno netoli Kauno -Babtų ir Labūnavos valdose - net kelis šimtmečius. Yra žinių, kad O. Milašiaus senelis Artūras dalyvavo 1831 m. sukilime ir buvo sužeistas. XVIII a. vienas Milašių, būdamas artimas didikų Sapiegų draugas, nupirko iš jų Čerėjos dvarą Gudijoje ir pastatydinęs gražius rūmus ten apsigyveno. Taip Milašių giminėje radosi gudiškoji šaka.
Čerėja buvo ir poeto gimtinė (gimė 1877 m.). Mokslą ir studijas ėjo Paryžiuje, kuris tapo jo antrąja gimtine, o po mirties - jo šlovės miestu. Baigdamas universitetą 1899 m., išleidžia prancūziškai pirmąją savo poezijos knygą. Po to išeina viena po kitos daugiau kaip 10 gilios filosofinės-mistinės poezijos knygų bei garsioji misterija „Miguelis Manjara“. Šios knygos jam pelnė ne tik prancūzų skaitytojų, bet ir pasaulinės kūrybinės bei intelektualinės sferos atstovų dėmesį, interesą, pagarbą ir gėrėjimąsi.
Kadangi O. Milašius visur skelbėsi esąs lietuvis ir Lietuvą laikė savo tėvyne, domėjimasis Milašiumi, poetu ir intelektualu, kartu skatino domėtis ir susipažinti su Lietuva, jos kultūra. Pasirinkti Lietuvą jį paskatino Pirmasis pasaulinis karas, susipažinimas su lietuvių tautos atgimimo sąjūdžiu, ypač pažintis su kunigu Vilimu.
Milašius didžiavosi savo tėvyne, prancūzus sudomino garsia lietuvių tautos praeitimi, kalbos senumu ir nuostabiu Lietuvos folkloro pasauliu. Pavyzdžiui, 1928 m. La Revue de Françe išspausdino jo talentingai išverstas 24 lietuvių liaudies dainas (3 dainos buvo išverstos į senąją kalbą). Prancūzų rašytojas Mlomandras (F. de Mlomandre) taip išreiškė susižavėjimą:
Jos gyvos, guvios, nuolaidžios ir išdidžios; jos panašios į mūsų dainas, kurių mus mokė auklė ir kurios labiau praveria sielą negu klasiškieji didžiųjų rašytojų šedevrai. Aš matau Lietuvą, jos dvasią, jos baltąjį Vytį, jos druidiškąjį Krivį, jos miškus be galo be krašto, jos snieguotas lygumas, jos mąslią šypseną.
Tačiau šalia Milašiaus poeto ir lietuviškojo romantiko paveikslo iškyla labai mažai kieno pastebėtas ir nušviestas Milašiaus kovotojo už Lietuvą, politiko bei diplomato portretas. Tuo metu, kai karų ir okupacijų nuniokota Lietuva pradėjo didįjį žygį į nepriklausomybę ir valstybingumą, kai Lietuvai taip trūko inteligentų, intelektualų ir valstybininkų, Milašius, pajutęs seną bajorų skolą savo kraštui, įsijungė į tautos atgimimo sąjūdį ir Lietuvai atidavė visas savo jėgas. Jau 1919 m. jis - nepriklausoma valstybe pasiskelbusios Lietuvos atstovas Paryžiuje. Čia visose konferencijose ir delegacijose, Tautų Sąjungos forume jis žodžiu ir raštu kėlė ir gynė jaunos valstybės interesus, kovojo dėl jos teisių, sienų, ateities...
Ypač sunkią politinę diplomatinę kovą jaunajai Lietuvai teko kovoti su lenkais. Dėl senųjų valstybinių ir kultūrinių ryšių su Lenkija Lietuvoje visą laiką buvo stiprus sulenkėjusios bajorijos sluoksnis. Į tautinį lietuvių judėjimą ji visada žiūrėjo šnairomis ir svajojo apie išsivadavimą iš rusų tik kartu su Lenkija. Karo metu dauguma dvarininkų buvo pabėgę į Rusiją ir ten dėjosi prie lenkų akcijos. Vokiečių okupuotoje Lietuvoje veikiantiems lietuviams jie mėgino visaip kliudyti ir reikalavo, kad Lietuva jungtųsi prie tuo metu atkuriamos Lenkijos, kad Vilnius būtų Lenkijos miestas. Daugelis jų po karo sugrįžę į Lietuvą stojo Lenkijos kariuomenėn ir tapo stipriausia parama visai Lenkijos politikai, siekiančiai atkurti savo valstybę senosios Žečpospolitos - Lenkijos respublikos ribose. Tuo tarpu Europos likimą sprendė karą laimėjusioji Santarvė. Prancūzija, visada reikšdama savo palankumą lenkams, stengėsi atkurti Lenkiją kaip galingą valstybę prieš vokiečius (anksčiau tą vaidmenį turėjo carinė Rusija), o ypač prieš tuo metu iškilusią naują grėsmę - bolševizmą. Iš Lietuvos pabėgę dvarininkai pūtė baubą, kad „mužikų“ kuriama Lietuvos valstybė jau dabar esanti bolševikiška.
Todėl teisingas senųjų bajorų balsas buvo itin reikalingas ir naudingas. Taip Milašius Paryžiuje, o grafas Tiškevičius Londone stengėsi išblaškyti lenkų šmeižtus bei pretenzijas ir įrodyti, kad Lietuvos tautinis sąjūdis turi savo inteligentiją ir valstybininkus, kad yra pajėgus spręsti politines problemas bei ginti savo valstybės suverenumą ir jos integralumą.
Jau 1918 m. Oskaras Milašius Lvovo laikraštyje teigė:
Pripažįstam Lietuvą savo Tėvyne ir trokštam, kad ji tapdama nepriklausoma pastoviai klestėtų. Lenkai yra mūsų kaimynai, jiems mes draugiški, tačiau politiškai nuo jų nepriklausomi.
1919 m. Taikos konferencijoje Milašius dalyvavo ir gynė Lietuvos valstybės reikalus nuo nepagrįstų Lenkijos pretenzijų. Jis prancūzų visuomenei demaskavo lenkų šovinizmą, suktybes, o Prancūzijos politikams prikišdavo protekcionizmą ir įrodydavo lenkų blogą valią, sutarčių nepaisymą ir militarizmą.
Kai Lenkija nesugebėjo savo agresyvių norų įvykdyti politinėje diplomatinėje plotmėje ir perėjo į atvirą smurtą bei agresiją, sulaužydama savo pačios pasirašytas sutartis, Milašius aliarmavo Tautų Sąjungai ir jos forume nenuilstamai kovojo už Lietuvos gyvybinius reikalus. Pateikdamas faktus jis pasaulio opinijai demaskavo Lenkijos klastą ir apgaulę (mat Lenkijos diplomatai gynėsi sakydami, kad generolo Želigovskio agresijos jų vyriausybė nesankcionavo, kad tai esąs Želigovskio savavališkas aktas), taip pat atskleidė lenkų terorą ir žiaurumus okupuotame Vilniuje ir visoje Rytų Lietuvos teritorijoje. Šitai nepaliko be pėdsakų net tarp pačių lenkų. Pavyzdžiui, senas Pilsudskio draugas Mykolas Riomeris stojo ginti lietuvių pozicijų, vėliau jis ėmė dėstyti Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir net tapo rektoriumi, ginančiu Lietuvos pozicijas tarptautiniame forume.
Pasaulinei politinei opinijai Oskaras Milašius įrodė Lietuvos valstybės gerą valią ir taurų riteriškumą. Kai ginkluotame konflikte lenkai nebeteko pirmykštės sėkmės, - ties Širvintomis ir Giedraičiais lenkai katastrofiškai pralaimėjo ir Vilniaus atgavimas buvo valandų klausimas, - tada Tautų Sąjungos komisija pasiūlė kovas sustabdyti ir išspręsti konfliktą taikiomis derybomis. Lietuvos valstybė, pasitikėdama Tautų Sąjungos bešališkumu, kovas sustabdė, parodė gerą valią ir taikius savo tikslus. Tačiau Lenkija ir toliau varė Lietuvos atžvilgiu nedraugišką, netaikią ir suktą, apgaulią politiką. Ir Milašiui, ir kitiems Lietuvos politikams teko iš arti pamatyti lenkų išsisukinėjimus nuo Tautų Sąjungos nutarimų ir įpareigojimų surengti okupuotoje teritorijoje laisvą plebiscitą (išvedus lenkų kariuomenę), vėliau būti liudytojais, pavedus Hymansui sudaryti projektą, išspręsti konfliktą. Po daugelio bergždžių derybų ir kitų tarptautinių instancijų mėginimų pasaulis pagaliau suprato, jog Lenkija tyčia ignoruoja sprendimus ir yra linkusi Vilniaus konflikte laikytis jėgos ir smurto pozicijos.
O. Milašius, atstovaudamas Lietuvai, įrodė lietuvių tautos aukštą kultūrą, politinį brandumą bei garbingumą, o kartu ir gebėjimą kovoti ryžtingą diplomatinę kovą dėl savo Tėvynės laisvės, gyvybinių interesų ir likimo.
Minint Lietuvoje Oskaro Milašiaus 60 metų amžiaus sukaktį, Lietuvos Vytauto Didžiojo universitetas už literatūrinius filosofinius kūrinius suteikė jam garbės daktaro laipsnį. Tačiau jo kovos dėl Lietuvos valstybingumo, laisvės, garbės ir likimo, jo kaip gilaus krikščionio gyvenimas, jo mistika, pranašystės ir Lietuvos adoracija iš dabarties lietuvių kartos, kovojančios rezistencinę kovą dėl Tautos laisvės ir likimo, laukia didesnio įvertinimo ir pagarbos. Mūsų ištikimybė Lietuvai bei jos likimą globiančiai Rūpintojėlio rankai tebūna šviesus paminklas ir seną bajorijos skolą grąžinusiam Tautos sūnui - Oskarui Vladislovui MILAŠIUI.
