MOTINA TERESĖ IŠ KALKUTOS
PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO DVASIOS ŽMONĖS
Motina Teresė (Agnes Gonzha Bojaxhiu) gimė 1910 m. Jugoslavijoje (dabartinėje Makedonijoje), Skoplės mieste. Jos tėvai albanai. Augo neturtingoje valstiečių šeimoje ir jau ankstyvoje jaunystėje sunkiai dirbo ir patyrė daug vargo. Aš buvau tik dvylikos metų. <... > Tada pirmą kartą supratau, kad mano pašaukimas - būti misioniere.
Būdama 18-os, įstojo į vienuolyną Loreto seserų airių, kurios darbavosi Bengalijos misijose ir vadovavo mokyklai Kalkutoje. Dirbo Švč. Marijos aukštesniojoje mokykloje mokytoja, o kurį laiką net direktore.
1946 m. rugsėjo 10 d. išvažiavau į Dardžilingą dvasinių pratybų. Vykdama traukiniu išgirdau kvietimą atsisakyti visko ir sekti paskui Jį į lūšnas.
Gavusi vienuolyno vyresnybės, o vėliau - ir pop. Pijaus XII sutikimą, ji išstojo iš Loreto seserų vienuolijos, bet pasiliko vienuole, kad galėtų, vien remdamasi Kristumi kaip savo Viešpačiu ir Mokytoju, tarnauti vargšams lūšnose. Visiškai viena ji išėjo prieš siaubingą skurdą klaikiame Kalkutos mieste, turinčiame 10 milijonų gyventojų, iš kurių beveik 2 milijonai neturi pastogės, gyvena skurdžiose lūšnose arba miesto gatvėse, kur nusibaigia kaip vargšai gyvuliai. Po trumpo pasirengimo slaugyti ligonius, ji pradėjo savo pasiaukojamą veiklą lūšnynuose. Apsirengė paprastu baltu sariu su mėlynu apvadu, indų vargingos našlės rūbu. Nuo dabar ji yra ne sesuo Teresė, bet motina Teresė, nes trokšta dovanoti savo motinišką meilę visiems vargstantiesiems ir apleistiesiems. Ji turėjo begalinį pasitikėjimą Dievu ir aiškią programą:
Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 40).
Šie žodžiai buvo Teresės užduotis:
Jo meilę turi visi patirti per jos meilę.
1948 m. ji atidarė pirmąją lūšnyno mokyklą. Netrukus sulaukė pagalbos iš vienos bengalų mergaitės, kuriai ji davė savo krikšto vardą - sesuo Agnės. Ši ir pirmosios 12 bendradarbių buvo anksčiau buvusios mokinės Švč. Marijos aukštesniojoje mokykloje. Jos pavyzdys uždegė jas pasiaukoti vargšams dėl Dievo.
Bendrija, kuri aplink ją susibūrė, pavadinta Artimo meilės misionierių kongregacija. Jos surašyta regula 1950 m. spalio 7 d. buvo popiežiaus patvirtinta. 1978 m. Ordino bendrijai priklausė 1520 seserų (įskaitant novices ir postulantes).
1963 m. susidarė Brolių bendrija, kuriai priklausė 250 artimo meilės misionierių. Jie dirbo didžiausių vargšų ir skurdžių, apleistų žmonių židiniuose visame pasaulyje. Daugiau kaip 85 miestuose Indijoje, taip pat ir viso žemyno skurdžiausiuose kvartaluose, Australijoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje, Šiaurės Jemene, Beirute, net Niujorke, Londone, Liverpulyje, Roterdame, Romoje, Neapolyje, Palerme, Zagrebe ir kitur atsiranda vis nauji veiklios artimo meilės skyriai.
Kalkutos gatvėse seserys surenka mirštančiuosius ir nugabena juos į mirštančiųjų namus. Daug tūkstančių mirštančiųjų čia rado prieglobstį ir priežiūrą. (Seserys vadovauja apie 60 tokių prieglaudų visame pasaulyje.) Daug naujagimių vaikučių, paliktų savo išbadėjusių motinų, seserys randa gatvių grioviuose ir atmatų duobėse. Vien tik 1978 metais 2700 vaikų buvo apgyvendinta 48 prieglaudose. Su ypatinga globa ir meile motina Teresė rūpinasi raupsuotaisiais. Šimtuose raupsuotųjų centrų aptarnaujama 53 000 pacientų. Ji net įkūrė savą Taikos miestą raupsuotųjų reabilitacijai, kur daugelis sergančiųjų raupsais randa nuolatinį prieglobstį, grįžta prie darbingumo ir į žmonių visuomenę.
Visur, kur tik reikia gelbėti gyvybę, padėti nuskurdusiems ir apleistiems nelaimingiesiems, Motina Teresė darbuojasi savo praktišku protu. Ji pati ir jos seserys bei broliai gyvena vargšų gyvenimą absoliučiai be jokių reikalavimų sau. Anglų žurnalistas ir kino režisierius Malkolmas Mageridžas (Malcolm Muggeridge) sako:
Seserų gyvenimas yra kietas ir griežtas, bet aš niekada nebuvau sutikęs tokių linksmų, laimingų moterų arba tokios džiugios atmosferos, kurią jos sukuria.
Šalia bendrųjų trijų vienuolinių įžadų - neturto, skaistybės ir klusnumo Kristui bei Jo tarnybai, seserys ir broliai padaro dar ketvirtąjį įžadą: paaukoti savo gyvenimą nelaimingiausiems vargšams, vargšo asmenyje tarnauti Viešpačiui. Bet tai įmanoma tik Evangelijos, Eucharistijos ir maldos galia.
Motina Teresė buvo Popiežiaus, Indijos valdžios keletą kartų apdovanota premijomis, pažymėta įvairių universitetų garbės daktaro laipsniu.
1979 m. jai paskirta Nobelio taikos premija. Tačiau ji liko paprasta, neturtinga, pasiaukojanti ir visą savo energiją atiduodanti vargšams moteris, teisingai vadinama vargšų angelu, Azijos motina. Visa savo nenuilstama veikla ji tetrokšta vieno: tarnauti Viešpačiui Jėzui vargšuose. Vargšams turime leisti pajausti, jog jie yra reikalingi, <...> kad jie pažintų dievišką ir žmogišką meilę. Ši nepaprasta moteris baisų abejingumą artimui vadina didžiausia mūsų laikų blogybe.
Dievas pašaukė Motiną Teresę jos uždaviniui, kad šio pasaulio vargšams vėl suteiktų vilties; vilties pripažinti jų žmogišką orumą, vilties meilei ir kasdienei duonai, drabužiams, medicinos pagalbai, stogui virš galvos. Kad Motina Teresė galėtų vykdyti savo uždavinį, jai reikia veiklios kitų pagalbos, solidarumo, geraširdiškos paramos. Viename jos padėkos laiške randame jai būdingus žodžius:
Tegul Dievas jus myli už palankumą, kurį parodėte mūsų vargšams. Mano padėka tebūna malda už jus visus, - kad mes vienas kitą mylėtume taip, kaip Jėzus Kristus kiekvieną iš mūsų myli. Ir kad per šią meilę grįžtų pasauliui taika. Dievas telaimina jus.
(Iš vokiečių k. vertė Vynmedžio Šakelė)
