GAIRĖS KLYSTKELIUOSE
KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN
J. Pragiedrulis [Kazimieras Šapalas]
Prieš 50 m. įžymusis mūsų tautos filosofas prof. Stasys Šalkauskis rašė:
Mes gyvename nepaprastais laikais. Pasaulis, patekęs į kovojančių gaivalų sūkurį, nustojo pusiausvyros. Moderniosios kultūros linkmė, ėjusi iš reformacijos per prancūzų revoliuciją į mūsų laikus, parodė mums, prie kokių katastrofų jinai vedė vadinamąjį kultūringą pasaulį. <...> Pašlijęs į dechristianizaciją pasaulis net didinguose kultūros laimejimuose slėpė nusižudymo ginklą. Atsipalaidavimas nuo nelygstamų principų padėjo įsivyrauti žemiems žmonių instinktams, nešantiems mirtį net tai kultūrai, kuria nelaimingas pasaulis didžiavosi su tokiu pasitikėjimu. Einančiam dechristianizacijos keliu pasauliui gresia visiško sunaikinimo ir subarbarėjimo pavojus. Pasižiūrėkime tik į karo ir revoliucijos pagamintą dorovinį sumenkėjimą, įsivyravusius naujus įpročius, pastebėkime tą gyvenimo srnaginimosi geidulį, kuris apėmė mases, atidarykime akis į tą sulaukėjimą, kuris reiškiasi madoje, apsirėdyme, pasilinksminimuose. Mes aiškiai pamatysime baisią dekadenciją, kuri tegali vesti toliau tik į puvimą ir žlugimą. Ogi ten, kur yra palinkimo į suirutę, atsiranda destruktyvinės jėgos... Barbarai eina į mus iš tikro, bet šį kartą ne iš šalies, kaip buvo griūvant graikiškajam romėniškajam pasauliui, bet iš vidaus, iš dechristianizuoto žmogaus instinktų (1).
Taip rašė įžvalgusis filosofas tada, kai dar gaivalinės jėgos nebuvo taip įsisiūbavusios, kaip jos ėmė siautėti vėliau, ilgai nelaukus. Dar nebuvo įvykęs Antrasis pasaulinis karas su baisiais sugriovimais ir žudynėmis, kai pasaulio dar nebuvo pasiekęs garsas apie koncentracijos stovyklas, kur žmogaus pažeminimas ir jo išniekinimas, pragariški kankinimai ir žiaurumai buvo tokie, kokių pasaulis nebuvo matęs anksčiau, net barbariškiausiais žmonijos istorijos laikotarpiais.
Civilizuotas pasaulis, paėmęs ne tą kryptį, įsisiūbavęs eina, nepajėgdamas susilaikyti. Puvimo ir žlugimo pavojus, apie kurį mini prof. St. Šalkauskis, ne sumažėjęs, o padidėjęs. Nuo Dievo nusigręžęs žmogus pamynė ir Dievo duotus prigimtus dorovinius principus. Įsigalėjo su niekuo nesiskaitantis egoizmas, neteisybė, veidmainystė, sąžinės balso nepaisymas...
Į žmoniją, atsidūrusią klystkeliuose, prabilo Katalikų Bažnyčia. Vatikano II Susirinkimas, apžvelgęs pasikeitimus, kurie yra įvykę pasaulyje pastaruoju laikotarpiu ekonominėje, socialinėje, politinėje, kultūrinėje, religinėje srityse, ir vadovaudamasis amžinaisiais principais juos įvertinęs, jautriai ir su meile atsiliepė į didžiuosius Bažnyčios rūpesčius, nurodydamas gaires, kurios iš klystkelių galėtų išvesti į teisingą kelią. O tasai teisingas kelias gali būti tik vienas - į Dievą, į Kristų (2, p. 156).
Bažnyčia į žmoniją prabilo ne smerkdama, bet suprasdama silpną žmogaus prigimtį ir dėl jos kylančius neišvengiamus klaidžiojimus; prabilo didelio susirūpinimo, bet kartu ir didžios meilės žodžiu, reikšdama pasiryžimą eiti į pagalbą, jeigu pasaulis to pageidaus (2, p. 153). Bažnyčios uždavinys nėra nei politinio, nei ekonominio, nei socialinio pobūdžio. Jos tikslas religinis, bet iš šio tikslo išplaukianti šviesa ir jėga gali patarnauti žmonijai. Bažnyčia egzistuoja tarsi žmonių visuomenės fermentas ir siela, siekdama visuomenę atnaujinti Kristaus mokslu, paversti ją Dievo šeima (2, p. 150).
Bažnyčia pripažįsta tai, kas teigiama šiuolaikiniame dinamizme, ypač kryptį į pasaulio vienybę, sveikus socializavimo, pilietinio ir ekonominio susivienijimo procesus. Savo uždavinio ir prigimties galia nesusiedama savęs su atskiromis žmonių kultūromis bei politinių, ekonominių ir socialinių sistemų formomis, Bažnyčia gali tapti ryšiu, jungiančiu bendruomenes ir nacijas, kad jos nugalėtų visus nesutarimus ir žmonių sąjungoms suteiktų vidinį tvirtumą (2, p. 152, 153).
Bažnyčia ragina tikinčiuosius uoliai atlikti savo žemiškąsias pareigas, vadovaujantis Evangelijos dvasia. Klysta tie, kurie, žinodami, kad šioje žemėje žmogus tėra tik keleivis, mano, jog žemiškų uždavinių galima nepaisyti. Ne mažiau klysta ir tie, kurie mano, jog žemiškuose reikaluose galima pasinerti, tarsi jie visai neturėtų ryšio su religija (2, p. 153). Kasdienis gyvenimas negali skirtis nuo tikėjimo. Bažnyčia - tai ne socialinis ar politinis reformatorius. Jos pasiuntinybė - pasaulio išganymas. Ji yra Išganytojas istorijoje (3).
Susirinkimas didžiojo popiežiaus Jono XXIII nurodymu kritiškai peržiūrėjo daugelį bažnytinio gyvenimo sričių, nuvalė laikui bėgant ten atsiradusias dulkes, kurios gal ne vienam nuošaliau stovinčiam trukdė įžvelgti tikrąją Bažnyčios esmę ir neleido su ja suartėti. Išdėstė Bažnyčios požiūrį į aktualiąsias šių dienų problemas: kultūros pažangą, ekonominį-socialinį gyvenimą, šeimą, karą, taiką ir žmonių tarptautinės bendruomenės sukūrimą. Atsižvelgdamas į įvykusius ir tebevykstančius pasikeitimus šių dienų pasaulyje, iškėlė reikalą atskiras bažnytinio gyvenimo sritis labiau priderinti prie naujų gyvenimo reikalavimų, nekeičiant ir nepažeidžiant to, kas paties Kristaus nustatyta, kas yra amžina ir nekintama.
Susirinkimas paragino tikinčiuosius griežtai kovoti su Bažnyčios gyvenime pastebimais trūkumais, apsivalyti ir atsinaujinti (2, p. 55). Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje rašoma:
Bažnyčia puikiai žino, kad tarp jos narių- tiek dvasininkų, tiek pasauliečių - per daugelį amžių netrūko žmonių, kurie nebuvo ištikimi Dievo Dvasiai. Net ir mūsų amžiuje Bažnyčia gerai mato, kokia distancija tarp jos skelbimo ir žmogiškojo silpnumo tų, kuriems patikėta Evangelija. Kad ir kaip teistų tuos trūkumus istorija, mes patys turime juos gerai atsiminti ir griežtai kovoti, kad trūkumai nedarytų žalos Evangelijos skelbimui. <...> Šventosios Dvasios vedama Motina Bažnyčia nuolat savo vaikus skatina apsivalyti ir atsinaujinti, kad Kristaus ženklas skaisčiau nušvistą jos veide (2, p. 55).
Bažnyčios prisiderinimas prie pasikeitusių sąlygų, apsivalymas ir atsinaujinimas - tai ne vien šių dienų paraginimas, bet nuolatinis reikalavimas ir vyksmas. Nuo XX a. pradžios Bažnyčioje vyksta judėjimas, kurį paskatino popiežius Pijus X, paskelbdamas šūkį: Instaurare omnia in Christo! -Visa atnaujinti Kristuje! Šis judėjimas neaplenkė ir Lietuvos. To šūkio paskatinti, tuomet jauni studentai, vėliau žymūs lietuvių tautos mokslo vyrai prof. kun. Pranas Kuraitis, prof. Pranas Dovydaitis, arkivysk. Mečislovas Reinys 1910 m. ėmėsi iniciatyvos įkurti mokslus einančio jaunimo katalikišką organizaciją, kuri pasivadino ateitininkų vardu. Savo šūkiu pasirinkusi - Visa atnaujinti Kristuje, - organizacija netrukus virto galingu judėjimu, kurį prof. St. Šalkauskis vėliau pavadino antruoju dvasiniu lietuvių tautos atgimimu (1). Lietuvos jaunimas, mokslus eidamas Rusijos mokyklose, buvo užsikrėtęs pozityvizmu, materializmu, ateizmu bei kitais izmais, nukreiptais prieš religiją, todėl daugelis neteko tikėjimo ir virto ateistais. Ateitininkų judėjimas daugelį patraukė į savo pusę. Iš jų išaugo katalikiškoji ateitininkija, sulaikiusi ateizmo plitimą ir atlikusi nepaprastai didelį vaidmenį kuriant Lietuvos valstybę bei plėtojant tautinę kultūrą.
Ateizmo grėsmė Lietuvoje šiuo metu daug didesnė, jo padariniai dar baisesni negu XX a. pradžioje. Motina Bažnyčia pasiilgusi laukia naują atgimimą žadinančių jaunimo sąjūdžių. Ji tiki, kad atsiras kilnius idealus pamilusių jaunuolių, kurie tą judėjimą pradės ir nepalaužiama jėga išaugins.
Gyvenimas be tikėjimo nuo Dievo nutolina, o gyvenimas pagal tikėjimo tiesą nuginkluoja tikėjimo priešininkus ir patraukia juos prie Dievo. Ryškiausias to liudytojas - šv. Pranciškus Asyžietis, kurio 750-ąsias mirties sukaktuves praėjusiais metais minėjome. Nors nebuvo nei labai mokytas, nei iškalbingas, nei pasižymėjęs dideliais gabumais, jis tvirtu tikėjimu, meilės darbais ir savo gyvenimu, liudijančiu Evangelijos tiesą ir Kristų, taip veikė visus, su kuriais susidurdavo ir į kuriuos prabildavo, jog visi veržėsi prie jo, klausėsi jo žodžių ir sekė jo kvietimu atgaivinti dvasią ir pakeisti gyvenimą. Jo poveikis sukėlė tokį judėjimą, jog atgijo religinė dvasia ne tik jo gimtajame Asyžiuje, bet ir visoje Italijoje bei daugelyje Vakarų Europos kraštų.
Didžiulį poveikį savo taurumu darė ir arkivysk. Jurgis Matulaitis-Matulevičius. Prof. Mykolas Biržiška rašė:
Nors jis žinojo, kad aš esu nutolęs nuo religijos ir katalikybes, bet religiniais klausimais mes niekad nesikalbėjome ir nediskutavome. Arkivyskupas J. Matulevičius vien savo sielos taurumu ir humaniškumu mane taip yra paveikęs, jog aš dabar daugiausia jo dėka vėl tapau oficialiu Katalikų Bažnyčios nariu(5).
Šventadieninė religija, kurios neatspindi kasdieniai darbai, - jokia religija. Daug lengviau būti pavyzdingu krikščionimi bažnyčioje, negu gyvenime. Krikščioniškai gyventi, tai šventai gyventi, - sako J. Girnius (6).
Šventai gyventi nėra lengva ir ne kiekvienas tai pajėgia. Bet siekti šventumo yra kiekvieno krikščionies pareiga. Evangelijoje pasakyta: Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5, 48). Tą pareigą primena ir Vatikano II Susirinkimas, skelbdamas: Visi tikintieji yra kviečiami ir turi siekti šventumo ir savo luomo tobulumo (2, p. 66).
Tobulumo siekimas iš tikinčiojo reikalauja nuolatinių ir nesiliaujamų pastangų. Kasdiene malda, religiniais skaitymais jam reikia gaivinti religinę dvasią ir palaikyti ryžtą, sąžiningu pareigų atlikimu ir meilės darbais grūdinti ir skaidrinti save, o priimamais sakramentais palaikyti Dievo malonę.
Vatikano II Susirinkimas buvo giedra prošvaistė Katalikų Bažnyčios padangėje, - rašo Antanas Maceina savo knygoje „Bažnyčia ir pasaulis“. - Jis siekė nuskaidrinti žmonių širdis, sustiprinti jas krikščioniškosios išminties šviesa ir persunkti iki gelmių visas veikimo sritis (3). Susirinkimas pakvietė visus tikinčiuosius įsijungti į apaštalavimo darbą, kad savo pareigas eidami, Evangelijos dvasios vedami, būtų lyg raugas pasaulio pašventinimui iš vidaus ir visų pirma savo gyvenimo liudijimu spinduliuodami tikėjimu, viltimi, meile Kristų apreikštų kitiems (2). Bažnyčia atskiru dekretu kreipėsi į pasauliečius nurodydama, kad šiais laikais yra gyvas reikalas uoliai įsijungti į apaštalavimo darbą, nes daugeliu atvejų, ypač tose šalyse, kur kunigų maža arba kur jie netekę veikimo laisvės, be pasauliečių Bažnyčios darbas sunkiai įmanomas. Yra atvejų, kada apaštalavimas tik pasauliečiams yra prieinamas (2, p. 350).
Pasauliečių apaštalavimo erdvė didelė ir veikimo būdai įvairūs: pagalba kunigui jo darbe bažnytinėje bendruomenėje, veikimas organizacijose, šeimose, tarp jaunimo, savo aplinkoje, tautoje ir už tautos ribų. Kiek gali padaryti pasaulietis, įsijungęs į apaštalavimo darbą, rodo mums ne tik Pranciškus Asyžietis, bet ir mūsų šalies didieji apaštalai pasauliečiai: prof. Pranas Dovydaitis, filosofas prof. Stasys Šalkauskis, rašytoja pedagogė Marija Pečkauskaitė. Jų vaidmuo plėtojant religinę mintį ir gaivinant religinę dvasią yra toks didelis, jog jie lietuvių tautoje visuomet pasiliks tarsi negęstantys švyturiai, nurodantys kelią, kuriuo reikia eiti.
Balsas, kuriuo Bažnyčia prabilo į pasaulį per Vatikano II Susirinkimą, nurodo gaires, vedančias iš klystkelių Į tikrąjį kelią. Jis kviečia ir ragina mus visus atlikti savo pareigą - savo gyvenimu liudyti Kristų ir kitus vesti prie Jo.
LITERATŪRA
1. St. Šalkauskis. Ateitininkų ideologija,1933.
2. II Vatikano susirinkimo nutarimai.Vilnius, 1968.
3. A. Maceina. Bažnyčia ir pasaulis.
4. J. Girnius. Pranas Dovydaitis.Čikaga, 1975.
5. Arkivyskupas Jurgis Matulevičius.1933.
6. J. Girnius. Idealas ir laikas.
* * *
Neplūskime ir nežiūrėkime šnairai į kitus, kad jie nekrikščionys, bet patys tapkime krikščionimis. (Pranas Dovydaitis)
