Kaip aš į kareivius išėjau
Man esant penkerių metų amžiaus, pas mus, prie “šluotų” sienos (negirdėta Europoje gėda) stovėjo keliolika Panevėžio įgulos, 4-to p.p., kareivių. Menu aš juos ir dabarties: buvo geri vyrai — draugai. Aš jiems malkų pavogdavau iš kaimynės Petronėlės, pusryčiams virtis. Už tai, jie man duodavo šautuvus ir kepures pavartyti, panešioti... Už tai, nuo mamytės, gaudavau ‘‘beržinės košės”.
Vėliau, juos pakeitus policijai, mano džiaugsmas dingo. Paaugęs svajodavau, kada ir kaip aš būsiu kareiviu. 1936 m. įstojau į Lietuvos Šaulių sąjungą, jaunas šaulys-dragūnas, tikslu — atėjus naujokų šaukimo metui, būti priimtam į G. V. dragūnus.
Ir, štai, 1937 m. lenkai perkėlė “šluotas” -gaires prie Dūkšto, ežero saloje. Ir tai buvo ne pirmas įvykis. Salako miestelyje, prie bažnyčios, susirinko šaulių būrys, vadovaujamas vado Petro Šiaudinio. Iš čionais, kun. Spudo su Švč. Sakramentu laiminami, išėjo šauliai, o jų tarpe ir vikaras J. Matulis, irgi šaulys, apsiginklavęs Švč. Sakramentais ir medikamentais. Tačiau, manęs neleido — per jaunas... Šauliai šaukė: “Užimti Dūkštą!”
1939 m. rudenį ruskiniai priėjo prie demark-linijos. Policijos esant nedaugei, buvo mobilizuoti šauliai. Jų tarpe — jau ir aš, su šautuvu. Mano vyr. patrulis buvo šaulys dragūnas, rusų kilmės Griška. Kai susitikdavome su rusų patruliais, Griška susikalbėdavo su jais, ir vėliau man pasakydavo lietuviškai.
Taip išbuvome mobilizuoti apie pusantros savaitės laiko. Vėliau mus paleido, kai atvyko Lietuvos kareiviai.
Anie, pirmieji “pluskiai” nebuvo biaurūs; niekur nesikišdavo ir net negrasindavo, tik žiūrėdavo į mūsų, pagal juos, šaunias uniformas.
Netrukus įvyko žygis į Vilnių ir Kraštą. Rusai traukėsi. Pirmieji žengė Lietuvos kariai, iš paskos juos sekė, lydėjo minios žmonių iš abiejų “šluotų” sienos pusių. Sekiau ir aš. Ir, žinoma, uniformuotas. Žmonės, ypač mergaitės, laikė mane kareiviu ir klausinėjo... Tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime!
1941 m., iš pradžios, sukilėlis-partizanas, vėliau LSD karys, Vilniuje, Rytų Lietuvoje, “Tu-teisz’ų” žemėse, Žemaičiuose ir svetur. .. Vieną kartą, leitenanto paklaustas iš kur kilęs, atsakiau: “Iš Patvorės”. Už tai gavau “velnių”.
Tai taip ir išėjau į kareivius, nepašauktas atlikti karinės prievolės.
Petras Juotkelė-Juotka
Australija
