NUOTYKIAI AMERIKIEČIŲ NELAISVĖJE
K. U.
1945 metais balandžio mėnesį, amerikiečių kariuomenė Vokietijoje, kai-kur tesutikdama vien tik “folkšturmo” pasipriešinimą, sparčiai žengė pirmyn į Vokietijos gilumą.
Iki paskutinės dienos, prieš užeinant amerikiečiams į kaimą, kuriame gyvenau, dirbau už trijų kilometrų esančio kaimyninio miestelio pieninėje. Pieninėje man teko dirbti keletą darbų. Pirmas, ilgiausiai trunkantis, darbas buvo paruošimas gazo generatoriniam sunkvežimiui malkų. Tarp visų kitų priežasčių, kodėl Vokietija pralaimėjo karą, geroka dalimi prisidėjo benzino trūkumas. Privačioje rinkoje jis buvo normuojamas nemažiau, kaip ir maistas.
Per dienų dienas plaudavau malkas ir jas vėliau skaldydavau smulkiais gabalėliais. Kitas mano darbas — tai pelėsių valymas nuo sūrių. Tam tikros rūšies sūriai, kurių vidutinis svoris buvo apie 50 svarų, turėdavo išbūti tam tikroje patalpoje, rūsyje, mažiausiai pusę metų. Kol viso sandėlio sūrius nuvalydavau, praeidavo apie dvi savaitės. Žinoma, pirmieji sūriai vėl jau būdavo apipelėję. Paskutinis mano darbas buvo katilinės pečkurio. Tai irgi tam tikras menas. Sąjungininkai jau buvo užėmę sritis iš kur būdavo gaunamos geros kokybės anglys, todėl man tekdavo gerokai padirbėti su, taip vadinama, rudąja anglimi, kuri dega žymiai blogiau, o jos kaitrumas menkas.
Laikas nuo laiko iš pieninės vis šaukia, kad garo trūksta. Iš kur aš jiems tą garą pripūsiu? Užskridus amerikiečių ar anglų lėktuvams visi bėgdavo į slėptuves, tik aš negalėdavau slėptis, kadangi prikūrentą pečių, vieną be priežiūros, nepaliksi. Žiūriu kartą ir matau, kad didžiulė bomba krinta tiesiai virš mano galvos. Sprogimas neįvyko, nes tai būta kažkokio pagelbinio benzino tanko, kuris buvo tyčia išmestas.
Į mūsų apylinkę lėktuvai atsilankydavo dažnokai, kadangi nepertoli, miške, buvo požeminiai benzino sandėliai, kuriuos amerikiečiai kažkaip užuodė ir mėgino sunaikinti. Miške neliko nė vieno sveiko medžio, tačiau pramušti 30 metrų storumo žemės sluoksnį niekaip neįstengė.
Bent trumpai aprašysiu, kaip aš šiame Bavarijos kampelyje atsiradau. Su policijos kuopa Savisaugos bataliono sudėtyje, Svyrių rajone, traukėmės per Kauną, Sasnavą, Pilviškius ir Kudirkos Naumiestį į Vokietiją, liepos mėnesio pabaigoje ir rugpjūččio mėnesio pradžioje, 1944 metais. Du mėnesiai Vokietijoje ir vėl žygis atgal, prie Sedos. Iš čia, vėl traukimasis į Prūsiją, kur buvo praleistos kelios savaitės, o iš ten į Drezdeną. Nežinodamas nieko apie savo šeimos padėtį, tikrai, jau laimingu sutapimu, sutikau Dancige savo žmoną. Nusprendėme, kad mano karinė karjera jau turi užsibaigti. Iš čia, pagal turimą adresą, ji iškeliavo į Bavariją, o aš — į savo laikiną tarnybos vietą Drezdene. Po tam tikrų pastangų, kai kada net jaučiantis kaip dezertyrui nuo vokiečių kariuomenės tarnybos, iš karto, tik dalinai pavyko ištrūkti, kadangi jie mane ir kitus tokius pat panašius individus, netikinčius į naujosios Europos kūrimą, pasiuntė Čekoslovakijon, į sintetinio benzino fabrikus, sargų pareigoms. Po įvairių pastangų pavykus ir iš čia ištrūkti, tuojau atsidūriau Bavarijoje, kur šeima buvo jau kiek apsitvarkiusi.
Kiek vėliau į tą patį kaimą atvyko dar du mano, tokio pat likimo, draugai, kurie irgi buvo paleisti iš vokiečių kariuomenės, kaip nebereikalingi. Šis perteklius lietė tik karininkus, kadangi kareiviams darbų jie turėjo užtektinai. Drezdeno miestas buvo paskutinis didesnis punktas kur buvo išformuoti karininkų likučiai iš Savisaugos batalionų, policijos kuopų ar vėliausiai suorganizuotos lietuviškos divizijos.
Miestelyje, kuriame mes buvome apsigyvenę, vieno kalno pašlaitėje buvo didelis dviejų augštų pastatas, kurį vietiniai gyventojai vadino pilimi. Tiesą pasakius, jis neatrodė kad būtų į pilį panašus, bet gyventojai, turbūt taip vadino norėdami pagerbti jo savininkę. Mat ji buvo grafaitė.
Kaip vėliau paaiškėjo, ta, vadinama, pilis turėjo didelius rūsius, kuriuose buvo sukrauta nemaži kiekiai gero vyno. Balandžio mėnesio 24 d., pilies savininkė, matydama, kad amerikiečių kariuomenė yra jau tik už kelių kilometrų, leido kaimo gyventojams pasiimti vyno kiek kas nori. Gal būt, dalinai to vyno įtakoje, mes trys draugai pasijutome drąsesni, kaip kad reikėjo. Restoranas - viešbutis, kuriame mes gyvenome, turėjo dideles požemines patalpas, kuriose, vakarui artėjant, susispietė netik to namo gyventojai, bet ir iš kaimyninių namų, galvodami, kad čia bus tikrai pakankamai saugu, jeigu įvyktų kokie mūšiai tarp užeinančių amerikiečių ir besiginančių vokiečių.
Mes trys, karo užgrūdinti drąsuoliai, pasilikome savo kambariuose.
Atsiguliau nenusirengęs. Nusimoviau tik batus ir nusiėmęs švarką užsimečiau ant pečių. Nakties metu kaimą užėmę amerikiečiai rado mane ramiai bemiegantį. Pabudau, kai kareiviai ėjo į kambarį ir pašvietė su lempute tiesiai į akis. Iš rodomų ženklų supratau, kad jie mane ragina skubiai išeiti iš kambario. Nesuspėjau net pagriebti batus ir švarką, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, labai man buvo reikalingi. Koridoriuje pasodino prie sienos iškeltomis rankomis ir tuojau padarė kratą. Nekažinkokios vertės rankinis laikrodis tuojau atsidūrė amerikiečio kišenėje.
Vieno didesnio ūkininko kieme buvo belaisvių surinkimo punktas. Žinoma, mums visiškai į galvą neatėjo mintis, kad mus užskaitys belaisviais. Kiek vėliau mes dasiprotėjome, kad gi tikrai amerikiečiai turėjo mus įtarti matydami pakankamai dar jaunai atrodančius vyrus, civiliai apsirengusius. Į vokiečių kariuomenę buvo jau mobilizuoti vyrai 55 metų amžiaus, ar dar net senesni. Savo kaimo belaisvių surinkimo punkte buvome labai trumpai. Iš čia, mus varė pėsčius į sekantį, jau didesnį, surinkimo punktą, kuris buvo už kelių kilometrų. Kaip jau minėjau, į šį žygį patekau be batų ir be švarko. Gerai dar, kad turėjau vilnonį megztinį. Vienas iš belaisvių grupę lydinčių amerikiečių, pamatęs, kad man be batų tikrai sunku žygiuoti, leido atsisėsti į voros gale važiuojantį džypą. Tą pačią naktį atsidūrėme net trečiame belaisvių surinkimo punkte, maždaug už aštuonių kilometrų, kuriame jau jautėmės patekę į minią.
Vienas iš mūsų buvo gimnazijoje mokęsis anglų kalbą todėl dabar atsirado gyvas reikalas jo žiniomis pasinaudoti. Pirmas mano svarbiausias išmoktas sakinys buvo “I am lithuanian”. Atrodė, kad vartodami šį magiškąjį žodį, mes neturėtumėm turėti bėdos. Niekas čia jokių apklausinėjimų nedarė ir neturėjo intencijos tai daryti, tačiau, mes vis jieškojome atsakingų viršininkų, kurie turėtų teisę mus paleisti, paaiškėjus, kad čia mes tik per klaidą patekome. Laimingu sutapimu, vienas iš belaisvių reikalus tvarkančių amerikiečių prisiminė, kad jo dalinyje yra vienas amerikietis lietuvis. Jis tuojau jį susirado ir mes jau galėjome jam pilnai savo keblią padėtį išaiškinti.
“Penkias žemes perėjau ir tik pirmus lietuvius sutinku,” jis nustebęs pasakė. Su jo pagalba, reikalai tuojau pakrypo į gerąją pusę ir mums buvo pasakyta, kad mes esame laisvi; bet, žinoma, dabar nakties metas ir visvien niekur negalime eiti, todėl liepė pernakvoti daržinėje prie kitų belaisvių, o iš ryto galėsime grįžti į namus.
Anksti iš ryto, dar prieš tai kai būtumėm galėję pradėti žygį į namus, amerikiečių dalinys, kuris tvarkė tą belaisvių surinkimo punktą, perdavęs darbą kitam daliniui, nužygiavo pirmyn. Žinoma, mes vėl atsidūrėme bėdoje, kadangi išvykstantieji apie mus užmiršo, o gal ir tyčia apie mūsų padėtį nieko nepainformavo naujuosius pareigūnus.
Kuo toliau, tuo mes atrodėm įtartinesni ir, matomai, kokia nors priežastis buvo, kad jau net į trečią surinkimo punktą buvome atgabenti. Nejučiomis prisiminė pasakaitė apie kupranugarį ir kiškį. Bėga laukais uždusęs kiškis ir sutinka kupranugarį. “Broleli blogai,” sako kiškis, “girdėjau, kad kupranugarius kausto.” “Tai ko tu bijai, juk tu ne kupranugaris,” sako jam tas. “Ar bus laikas aiškintis, kai pakaustys,” — atsakė kiškis ir nudūmė laukais.
Šiame surinkimo punkte aš jau vistik kiek praturtėjau. Vienas iš sargybinių davė man, iš vieno vokiečio kareivio atimtą, antklodę, o iš kito — batus. Vokiečiai kariai patekdavo, arba, dažnu atveju, net stengdavosi patys pasiduoti jau gerai pasiruošę. Rūbai, apavas, rūkalai, palapinės ir gal net kiek maisto ir kiti asmeniniai daiktai sudarė belaisvio turtą. Aš gavau kito belaisvio atsarginius batus ir antklodę, bet aišku, kad tie vokiečių kareiviai, visvien, labai pyko. Batai, aišku, buvo labai reikalingi, bet jau ta antklodė man buvo tikras išganymas. Apie jos panaudojimą papasakosiu dar kiek plačiau vėliau. Batai buvo per ankšti, todėl aš jų šonus perpjoviau. Žinoma, žioplai padaraiu. Reikėjo man viršų perpjauti, tai skystas purvas būtų į batus nesisunkęs.
Nepavykus iš šio surinkimo punkto ištrūkti, mes jau supratome, kad su belaisvių minia mes jau plauksime pirmyn. Atstumui į fronto užnugarį didėjant, mes jau pradėjome patekti į stambesnę ir stambesnę belaisvių masę. Truko kelios dienos iki mus, galų gale, jau sunkvežimiais nugabeno, į taip vadinamą, pastovią belaisvių stovyklą. Kelionės metu retai tekdavo matyti civilių asmenų belaisvių tarpe, todėl dažnai amerikiečių sargybinių mes būdavome įtarti, kaip esą persirengę geštapininkai. Keliais atvejais, jie net grąsino lazdomis apmušti, kadangi žodis “geštapo” atrodo jiems buvo gerai į galvą įsmigęs ir jie jo nekentė.
Šios kelių dienų kelionės metu ir jau vėliau stovykloje, su mano menku apsirengimu, man buvo visą laiką šalta. Toks dantų kalenimas tęsėsi apie tris savaites. Užmiršau jau stovyklos pavadinimą, ji buvo, faktinai, prancūzų zonoje ir vėliau amerikiečiai šią vietovę perdavė prancūzams, belaisvius išsigabendami į savo zoną. Stovykla buvo atvirame lauke. Kaip ši, taip ir kitos stovyklos, buvo padalintos į daug skyrių (stockades). Vienas skyrius buvo civiliams asmenims.
Čia mes pagal savo turimą “uniformą” ir buvome patalpinti. Nužiūrėjome, kad šis skyrius, daugiau ar mažiau, yra politinis skyrius ir mums su jais tikrai nepakeliui.
Turėdami savo asmens dokumentus su įrodymais, kad mes buvome vokiečių kariuomenėje karininkai, po kelių pasikalbėjimų su tuos reikalus tvarkančiu amerikiečių karininku, buvome perkelti į karininkų skyrių. Kaip anksčiau minėjau, vokiečiai kariai patekdavo belaisvėn gerai pasiruošę, todėl čia tuojau iškilo palapinių miestas. Mes visi trys buvome maždaug vienodai turtingi. Gal abiem mano draugams ir buvo kiek geriau, kadangi jie turėjo ir švarkus ir paltus, o aš — tik antklodę su megztiniu.
Jei kas nėra išmėginęs, tai iš savo praktikos galiu pasakyti, kad yra didelis skirtumas tarp gulėjimo ant kietos žemės ar ant kokių nors lentų. Dieną būdavo lyg kiek šilčiau, bet nakties tiesiog bijodavau. Žinoma, buvo daromi įvairūs pagerinimai. Tuščią konservų dėžutę panaudojęs, kaip įrankį, po gerokų pastangų išsikasiau bent 10 centimetrų gylio apkasą. Tada, žinoma, buvau šiek tiek apsaugotas nuo žvarbaus vėjo. Po įvairių mėginimų paaiškėjo, kad šilumos atžvilgiu yra geriausia tokia padėtis: atsigulti ant plikos žemės, kojas sukišti į megstinio rankoves ir užsikloti dviguba antklode.
Maistas belaisvių stovykloje buvo labai geras ir gardus. Gardus gal todėl, kad jo buvo pernelyg jau mažai. Mes, šiauriečiai, pripratę daugiau prie riebesnio maisto, todėl mums jo tikrai trūko. Nelaisvėje išbuvus tris mėnesius ir keturias dienas, svoris nukrito virš 50 svarų. Vėliau teko būti kartu su belaisviais iš pietų Europos ir atrodė, kad maisto jiems beveik užtekdavo, arba jie bent taip iš veido atrodė, kad jiems užtenka.
Iš stovyklos prancūzų zonoje iškeliaujant, patekome į voros galą. Paaiškėjo, kad kai kada gerai būti ir paskutiniam. Vežė mus sunkvežimiais. Vietiniai kaimų ir miestelių gyventojai, sužinoję, kad čia gabenami vokiečių karo belaisviai, turbūt kiek susigraudindavo matydami, kad belaisviai prašo maisto. Voros gale važiuojantieji jo gavo kur kas daugiau, kaip kad voros pradžioje, kadangi gyventojai turėjo daugiau laiko pasiruošti. Žinoma, pagrindinis maistas buvo duona, kuri su malonumu buvo gaudoma ore, kadangi, sunkvežimiams važiuojant, gyventojai duoną meste mesdavo. Gal būt, pirmą kartą nuo viduramžių laikų, Bavarijos gyventojai matė savo tautiečius nelaisvėje ir dar savo žemėje.
Visos problemos daug lengviau sprendžiamos i jas žiūrint iš šalies, bet kai žmogus esi tų problemų sūkuryje dažnai nėra laiko kažkokiems apgalvotiems sprendimams. Pesimizmo ar optimizmo atžvilgiu, mes trys lietuviai, keliaujantieji vokiečių belaisvių masėje, kiekvienas buvome su savo atskira dvasine pusiausvyra. Kada mes įsiliejome į belaisvių minią ir kai po daug mėginimų, mums nepavykus iš tos klampynės išbristi, pasijutome esą labai maži sutvėrimėliai. Mano nuotaika kabojo kažkur tarp dangaus ir žemės, kitas mano bendrakeleivis buvo didelis optimistas ir jo nuomone mes iš čia greitai ištrūksime. Trečiasis buvo tikras pesimistas, kurio nuomone, mus amerikiečiai greičiausiai atiduos rusams. Įdomus tokiais momentais ir žmogaus savigarbos jausmas. Kada vietiniai gyventojai, sunkvežimiams pravažiuojant, mesdavo į sunkvežimį duoną, jo savigarba neleisdavo ją gaudyti. Vėliau, jau atsidūrus naujoje stovykloje, jis trečdalio mūsų grobio neatsisakė ir mielai juo pasinaudojo. Turėjome tarp savęs nerašytą susitarimą, kad nesvarbu kuris iš mūsų ką sukombinuos, mes visi pasidalinsime viską į tris lygias dalis. Duonos gaudyme pasirodžiau neblogai, nors praeityje ir nebuvau geras krepšinio žaidėjas. Tiesą pasakius, sąžinė ir žmoniškumas reikalavo labai gobšiam nebūti ir buvo visai natūralu galvoti, kad reikia šiuo laimėtu turtu pasidalinti su kitais belaisviais. Taip atrodė teoretiškai, bet praktiškai, ar tu sutikrinsi kiek tos duonos kas yra nučiupęs.
Jau pirmųjų dviejų savaičių bėgyje, tarp kitokio turto, įsigijau dvi galiono dydžio dėžes nuo konservų, kurios man, per visą mano nelaisvėje būtą laiką dažnai buvo labai reikalingos. Šios kelionės sunkvežimyje metu jos buvo panaudotos sudėti sugaudomai duonai. Mano turimoji antklodė šios kelionės metu irgi buvo labai naudinga. Aš ją vartojau, kaip peleriną. Ties kaklu aš ją susegiau, kad nereikėtų laikyti jos rankomis. Sugaudoma duona tuojau atsidurdavo į mano skardines. Svarbiausia buvo tai, kad niekas nematė kiek aš tos duonos turiu. Nežiūrint mūsų dabartinės vienodos padėties su vokiečiais karo belaisviais, didesnio draugiškumo mes jiems nejautėme.
Nuo pat 1941 metų, vokiečiai daug kartų norėjo parodyti, kad jie yra augštesnės rasės. Net ir pieninėje dirbant teko naudotis vien tik maisto kortelėmis ir pietus valgant man reikėdavo panaudoti sūnaus pieno kortelę. Namuose mes pieno gaudavome iš ūkininkų, jiems, žinoma, atidirbdami. Paskutinę dieną prieš amerikiečiams užeinant, pieninės vedėjas man davė pusę kilogramo sviesto ir gabalėlį sūrio.
Atvažiuojame į naują stovyklą. Bendru savo vaizdu ji panaši į pirmąją. Tik barakėliai virtuvėms, jokių kitų pastatų. Gali sutalpinti ketvirtį milijono belaisvių. Skyriuje, kuriame mes buvome patalpinti, radome šešis lietuvius karius belaisvius. Jie, kaip ir daugumas vokiečių, žinojo, kad pateks į nelaisvę ir tam jau buvo kiek pasiruošę. Jie čia buvo patekę irgi dar nesenai, todėl nuolatiniam gyvenimui dar nebuvo susitvarkę. Trys iš jų turėjo po gabalą palapinei medžiagos todėl buvo nuspręsta pastatyti palapinę. Neatsižvelgiant į tai, kad jie buvo žymiai turtingesni, jie mus priėmė į bendrą ūkį pilnateisiais nariais. Pakankamai aišku, kad iš trijų palapinės medžiagai gabalų, palapinės nepastatysi, kurioje galėtų išsitekti devyni žmonės. O visvien, palapinę pasistatėme ir visi išsitekome. Turėdami pakankamai darbo jėgos ir laiko, kad ir su iš skardos ar medžio pasidarytais įrankiais, išsikasėme tinkamo gylio keturkampę duobę, kurios tris šonus padarėme sofos formos. Sėdimoje padėtyje, mes čia, šiaip taip, išsitekdavome visi devyni. Taip mes čia visi, sėdėdami nakties metu ir miegodavome. Ne naujiena ir dabar, šiltame salione, televiziją bežiūrint, užmigti ir jau po 25 metų juokais tas dienas prisiminti. Žinoma, nebuvo tuo metu didelės tragedijos, bet nebuvo ir didelio juoko. Mūsų trijų teisinė padėtis visvien buvo skirtinga nuo kitų mūsų šešių draugų. Jie buvo normalūs, uniformuoti, karo belaisviai, o mes trys — įtariami su politine priemaiša.
Stovykla buvo prie Heilbrunno miesto. Atrodo, kad tai bus apie 80 km. nuo Heidelbergo. Keletą kartų savo “statusą” mes patys keitėme, o dar dažniau patys amerikiečiai mus kilnojo iš vieno skyriaus į kitą. Amerikiečiai neturėjo intencijos ilgai belaisvių stovyklas laikyti. Visus paprastus karius, nepriklausiusius nacionalsocialistų partijai, jie nutarė greitai paleisti. Belaisvių stovyklose jie dabar darė atranką. Mūsų bendro ūkio šešis draugus, kaip tikrus belaisvius, iš stovyklos paleido anksčiau. Svarbiausia, kad jie iškeliaudami mums paliko palapinę.
Neilgai šia vieta mes džiaugėmės, tokią erdvę turėdami, — iš čia buvome iškelti į tarptautinį skyrių. Čia buvo tikras tautų mišinys. Didžiausia grupė buvo rumunų. Jų tame skyriuje, atrodo, buvo visas batalionas, ar net daugiau. Kitų tautybių buvo po mažiau. Šį skyrių mes vėl atstovavome tik trys lietuviai. Jau buvome išbuvę nelaisvėje virš dviejų mėnesių laiko ir jau kiek apsipratome su savo padėtimi. Su šalčiu jau bėdos nebuvo, nes jau buvo birželio mėnuo. Kažkokio didesnio turto jau nebebuvo galima sukombinuoti kadangi mes nieko neturėjome, kuo galėtumėm vesti prekybą.
Kažkaip įsigijome barzdai skusti mašinėlę ir vieną peiliuką. To vieno peiliuko mums užteko visam nelaisvėje išbūtam laikui. Peiliuką mes paaštrindavome gaubto stiklo šukės vidujinėje pusėje. Apart mano dviejų didesnių skardinių, dar mes turėjome ir porą mažesnių. Jos buvo vartojamos sriubai virti. Mūsų virta sriuba buvo priedas prie normalaus davinio. Teko keletą kartų skusti virtuvėje bulves, todėl buvo proga parsinešti bulvių lupynų. Iš bulvių lupynų, be jokių priedų, kad ir be druskos, išsivydavome gardžią sriubą. Kažkaip, kartą, lyg ant juoko, prie davinio gavome kepimo miltelių, kuriuos mes panaudojome sriubos pagerinimui.
Šiandieną, lyg ir keista atrodo, bet tuo metu mes galvojome, kad jeigu savo likusią gyvenimo dalį praleistumėm gaudami užtektinai duonos, mes būtumėm visiškai patenkinti gyvenimu. Pilvas, tai didžiausias revoliucijonierius, taip mums aiškino, kadaise, per karo psichologijos pamoką. Teko kartą nugriebti aštuonias bulves. Už septynias bulves galėjome nusipirkti, geriau pasakius, jas išmainyti į vieną cigaretę. Čia mūsų nuomonės nesutiko, kadangi vienas iš mūsų nerūkė. Aš ir kitas pypkoriai, pagaliau, sutikome su trečiojo nuomone, kad naudingiau bus bulves patiems suvalgius. Kaina buvo pasakyta aiški: septynios bulvės už vieną cigaretę ir mes niekaip negalėjome sukombinuoti, kad galėtumėme du užrūkyti o trečiasis gautų savo dalį maisto kalorijomis. Anksčiau, dar būnant karininkų skyriuje, pavyko sudaryti rūkalų atsargas. Kaip ten bebūtų, jie visvien geriau apsirūpinę pateko į nelaisvę, kaip kad pilkoji kareivių masė. Kiekvieną rytą švintant praeidavau pro palapines ir atrasdavau cigarečių ar cigarų nuorūkų. Viską sumaišius ir supjausčius gaudavosi puikus tabakas. Dabar jau vienuolikti metai kaip nerūkau, mečiau laisvai, be prievartos, bet rūkančiojo nuotaika man tebėra gerai suprantama, žinoma, maistas pirmoje vietoje, bet prie nikotino pripratęs kūnas nervuojasi jo negaudamas.
Iš savo skyriaus matydavome, kad koks nors pergrupavimas ar išsiuntimas kitur, vyksta kasdien. Blogiausia diena būdavo sekmadienis. Visi švęsdavo ir jokios pažangos stovykloje nebuvo. Aišku buvo, kaip ant delno, kad kuo švenčių daugiau tuo mes ilgaiu čia turėsime būti. Mes čia taip sulaukėme ir Amerikos nepriklausomybės šventės, kurios irgi lygiai nekentėme.
Nebuvo bendros taisyklės, kad kiekvienas patekęs į nelaisvę turi būti apiplėštas. Buvo tik kai kurios išimtys. Daugumas karių pateko į nelaisvę su visais savo smulkiais asmeniniais daiktais: laikrodžiais, peiliais, skutimosi įrankiais, rūkalais, rašymo priemonėmis ir žinoma, pinigais. Kokios vertės pinigai bebūtų, mainomosios vertės jie niekuomet nenustoja. Turtingumo sąvoka yra gana plati. Lietuvis tremtinys Sibire buvo turtingas pasistatęs ar nusipirkęs žeminę. Kitas ten buvo turtingas jei duonos, bent tris kartus savaitėje, gaudavo suvalgyti kąsnelį. Taip buvo ir čia. Su esančiais kitoje pusėje spygliuotų vielų tvoros amerikiečiais sargybiniais vyko prekyba laikrodžiais. Žinoma, mainų prekyba. Paprasto laikrodžio kaina — vienas pakelis cigarečių. Kiek geresnis — du, tik jau už tikrai gerą laikrodį gal ir tris pakelius gaudavo. Mes tik stebėtojais būdavome. Įvynioja belaisvis laikrodį į skudurą ir meta amerikiečiui per tvorą. Tas apžiūri ir nustato kainą. Žinoma, dažnai dar vykdavo derybos. Susitardavo dėl kainos, bet nebūtinai pilnais pakeliais mokėdami. Belaisvis gavęs cigaretes, žinoma, rūkydavo tik pats. Pagunda imdavo dalį cigarečių parduoti, kadangi kaina buvo pasakiška. Viena cigaretė kainavo 100 markių. Mano rūkymo partneris, patekdamas į nelaisvę, turėjo apie 1000 markių, kurios visos dūmais ir nuėjo. Trečdalio cigaretės, dviem žmonėm vienam kartui, pilnai pakakdavo.
Vieną dieną gerokai nudžiugome, kai amerikietis karininkas atėjęs pranešė, kad su visais savo daiktais eitumėm į raštinę ir kad mes būsime paleisti. Raštinėje teko skaudžiai apsivilti. Čia mums pranešė, kad yra atvykusi rusų komisija, kuri mus perims ir mes galėsime važiuoti į savo tėvynę. Tokios laisvės mes nesitikėjome ir nenorėjome. Teko vėl daug aiškintis, kodėl mes nenorime į savo tėvynę važiuoti. Po ilgokų derybų, turėjome pasirašyti parodymus, kad save nelaikome Sovietų Sąjungos piliečiais ir mus vėl grąžino belaisvių stovyklon. Nereikia, turbūt ir aiškinti, kad mes buvome labai patenkinti vėl grįždami į belaisvių stovyklą.
Pagal mūsų optimisto nuomonę žinojome, kad visvien mes iš čia kada nors ištrūksime. Žinoma, atėjo ir ta diena. Pranešė mums pasiruošti išvykimui. Mums visiškai nieko nesakė kur mus išveš. Vien tik mus tris įsodino į sunkvežimį ir išvežė, kaip vėliau paaiškėjo, į Heidelbergą. Mūsų šoferis kažkur ten įstaigose užtruko apie pusantros valandos. Grįžo atgal ir vėl, žodžio netaręs, važiuoja. Žiūrime, gi, kad vėl tais pačiais keliais veža atgal. Pagal laiką ir vietą atrodė, kad jau nebetoli turėtų būti belaisvių stovykla. Mūsų nuotaika vėl nukritusi. Dar kiek pavažiavus, šoferis pasuko į kitą kelią ir po kurio meto sustojęs, liepė mums su daiktais išlipti. Pripratę jau buvome prie komandų, išlipome. Amerikietis šoferis, net žodžio netaręs, nuvažiavo sau, mus prie kelio palikęs. Dairomės aplink ir pamatėme, kad visai netoli, virš vienų namų, plevėsuoja lietuviška Trispalvė.
Visuomet miela žiūrėti į mūsų gražiąją Trispalvę, bet tą dieną ji buvo dar gražesnė. Paaiškėjo, kad čia buvo įkurta mažutė pabaltiečių pabėgėlių stovykla. Laimingu sutapimu ši stovykla buvo dar menkai aprūpinama, todėl nedaug ką mūsų nauji šeimininkai mums galėjo pasiūlyti. Puodas šutienės su svogūnų kvapu ir dar kiek konservų, nejieškant ko nors “mandresnio”, sudarė pirmąją mūsų vakarienę laisvėje. Gavę kokio sunkesnio ir riebesnio maisto, tikrai būtumėm apsirgę. Svečiavomės čia bent tris dienas. Rūpėjo, už kelių šimtų kilometrų likusi šeima, kuri nieko nežinojo kur aš randuosi.
Autobusų tada visai nebuvo o traukiniai eidavo nereguliariai. Mėginome keliauti, prašydami sunkvežimių šoferius, kad pavėžintų. Be didesnių bėdų, turbūt, užtrukus tik dvi dienas, vėl pasiekėme savo kaimą. Virš trijų mėnesių išbuvęs nuolatinai atvirame ore, be kepurės, iš šviesiaplaukio, beveik, pasidariau baltaplaukis. Sutikęs žmoną mėginau šypsotis, bet ji man jau vėliau pasakė, kad toji šypsena kažkaip nepritiko prie veido. Skaitydamas Rūkienės knygą apie Sibiro tremtinius ir jų gyvenimą, neturėčiau skųstis tais mažais nedatekliais trumpame, vos kelių mėnesių, bėgyje. Tai tik mažas lašelis jūroje to ką jie ten išgyveno. Tačiau, ateis dar keršto valanda.
