MOTINA
KALPAS UOGINIUS
Augau Žaliosios pavėsyje. Grybauti, uogauti bei riešutauti moterys ir vaikai būriais eidavo į Žaliąją. Nekartą ir man teko tokiose “ekskursijose” dalyvauti. Kartą, su savo draugu, vienuolikmečiu Jonuku (už kurį tik metais buvau vyresnis), susitarėme patys vieni nueiti Žaliojon pauogauti, vytelių krepšiams pinti parsinešti. Abu buvome mokiniai, drąsūs ir vikrūs berniukai. Ilgai ėję Pyvesos krantu, pasiekėme šilą ir, besmaguriaudami žemuogėm, vis daugiau jų bejieškodami, nutolome nuo pakraščio ir atsidūrėme šile, didelėje žydinčioje gėlių aikštėje. Nesidomėdami gėlėmis, o lenktyniaudami kas pirmas pririnks krepšį uogų, rinkome žemuoges. Ir taip, beuogaudami, nepastebėjome, kaip toli nuklydome šile. Priėjome, vadinamą, Kanalą, kurio krantai buvo apaugę tankiu alksnynu, o už jo, didelėje aikštėje, retokai augo įvairūs medžiai. Saulės spindulių užlieta kita kanalo pusė mus viliojo — manėme, kad saulės atokaitoje rasime dauk žemuogių, todėl nutarėme ten pereiti.
Vos tik kelius žingsnius žengus, Jonukas sustojo: “Žiūr . . . ten . . .” ir, rodydamas pirštu, baigė sakinį: “Ten šuniukas žaidžia.” — “Kliedi. Iš kur čia, girios glūdumoje, gali žaisti šuniukas?” — suabejojau. “Na žiūrėk, žiūrėk, kaip jis vartaliojasi žolėje,” šaukė Jonukas. Tada ir aš pamačiau keistoką šuniuką: didele galva, tamsiomis kudlomis, jis voliojosi žolėje.
Mus išgirdęs, staiga jis sukluso, pastatė savo smailias ausytes ir, lyg slėpdamasis, šliaužte nušliaužė kanalo pašlaitėn, kur buvo dar augštesnė žolė. Jam pasitiktinai, iš žolės, išniro kitas panašus šunytis, ir jie abu susikabinę pradėjo galinėtis, ristis. Besiritinėdami žolėje, griebdami vienas kitą dantimis, cypė ir vis labiau niršdami, piktai urzgė. Pavargę jie sutūpė ir iškišę rausvus liežuvius, tankiai alsavo. Atrodė, kad vienas kitą sekdami kiekvieną akimirką ruošėsi vėl susigrumti. Nė nepastebėjome, iš kur prie jų atsirado dar du tokie pat šunyčiai. “Ei, juk tai vilkai!” Sušuko Jonukas. “Jų galvos didelės, ausys stačios”, ir jis švilptelėjo. Vilkiukai sukluso, stačios jų ausytės dar labiau pakilo, ir jie tuojau pasileido bėgti, pralenkdami vienas kitą.
Nusivijome juos ir netrukus, kanalo šlaite, tarp augštos žolės, pamatėme žemėje skylę, prie kurios gulėjo kaulų, ir paukščių plunksnų. Mūsų apžiūrima skylė, pačioje pradžioje buvo siaura, o gilyn ėjo platyn. Čia būta vilkų olos.
Mums labai parūpo vilkiukus ištraukti, tik įlysti olon negalėjome — per siaura buvo anga. “Tu pasilik sargyboje, o aš nubėgsiu namo, atnešiu kastuvą ir maišą,” pasiūlė man Jonukas. “O jeigu ateis vilkė?..“Tada lipk medin, ji tavęs nepasieks,” patarė jis man. “Ne, bijau. Geriaus eikime abu. Kam juos saugoti? Juk jie ir taip niekur neišeis.” “Na, gerai, einam!” Ir iš vietos pasileidome namų link, bėgte.
Neveltui sakoma, kad “ukvata pikčiau nevalios.” Apie keturius kilometrus kelio parbėgome rekordiniu laiku. Namie niekam nieko apie savo radinį ir planus nesakę, paėmę maišą, kirvį ir kastuvą, bematant vėl atsiradome šile. Įsitikinę, kad vilkės aplinkui nėra, skubėdami atkasę angą, urvo gilumoje pamatėme krūvon susimetusius vilkiukus, kuriuos imdamas už sprando po vieną kišau maišan. Jie atkakliai gynėsi. Griebė dantimis kąsti ir, apvirtę aukštelninki, nagais draskė man rankas, kurias gerokai sužalojo ir sukruvino. Jonukas su kirviu rankose, pasiryžęs kovoti ne tik su vilke, bet su visais Žaliosios vilkais, stovėjo sargyboje, dairydamasis į šalis. Susėmę visus maišan, pakilia nuotaika, su grobiu, abu pasileidom bėgti namų link . . .
Maiše vilkiukai aprimo, o mes abu, bailiai besidairydami į šalis, ir vis džiugiai besidalindami įspūdžiais, bei planuodami, kaip šiuo grobiu pasinaudosime, skubėdami bėgom.
Vilkiukus atiduosim seniūnui. Jis pristatys juos policijai, kuri išrūpins mums po 25 rublius premijos už kiekvieną. Turėsime 100 rublių; o juk dar ir už kailius gausime, ir jie nepigūs — balsu svajojome, kaip toje pasakoje boba, kiaušinius į turgų parduoti nešdama.
“Ne. Gaila žudyti. Geriau parduosime medžiotojų draugijai, kuriai priklausė mūsų kaimynas Dluskis, gal jie ten atiduos juos kur į zoologijos sodą,” pasiūliau aš. Jonukas man pritarė.
Tik, staiga, mus sukrėtė iš tolo išgirstas klaikus staugesys: ū-i-i, ū-i-i!!! Oda mums pasišiaušė, šiurpas perbėgo nugaras. “Vejasi! . . . Bėkime greičiau!”. . . ir iš visų jėgų paspartinom savo žingsnius.
Išgirdę motinos balsą, vilkiukai maiše sujudo: pradėjo draskytis ir cypti. Perbėgus gėlėtą aikštę, vėl išgirdome staugesį, tik jau, aiškiai, arčiau. “Pasivys! . . .— Lipkime medin!”, sukomandavau aš. Ir bematant sulipome į, čia pat, pasitaikiusią seną, storą, ilgu liemeniu, šakotą, laukinę obelę.
Vos tik spėjome įkopti, dar net su maišu nesusitvarkę, aikštėje pamatėme vilkę. Dideliais šuoliais, beveik nesiekdama žemės, ji prašuoliavo pro mūsų slėptuvę ir tik prašokusi, staiga, sustojo, snukį pakėlusi apuostė aplinkui orą ir staigiai apsigrįžusi, keliais šuoliais prišoko prie mūsų medžio.
Nejaukiai jausdamiesi, tačiau dideliu dėmesiu, iš viršaus, stebėjome vilkę. Ji buvo didelė, liesa, supliuškusi, gumulais susivėlusiais plaukais, kuo ne iki žemės kabančiais speniais, žaižaravo akimis stebėdama mus medyje. Kalendama dantimis ir urgzdama ji apėjo medį ir, radusi prie jo mūsų kastuvą, jo kotą, bematant, į šipulius sukramtė. Pajutę čia pat esančią motiną, vilkiukai sukruto, sujudo maiše, draskėsi ir cypė. Vilkė puolė mus: pasistojusi ant užpakalinių kojų, nirtulingai graužė ir draskė medį. Sprando šeriai jai pasišiaušė ir ji atrodė žiauriai įsiutusi. Mudu abudu, baimingai virpėdami visu kūnu, tvirtai įsikibę šakų, glaudėmės vienas prie kito. Pagaliau, vilkė nagais ir dantimis pradėjo kasti obels pašaknyje žemę. Greitai aplink medį iškasė didelę duobę. Tačiau senas, didelis ir stiprus medis, šaknimis buvo giliai įaugęs žemėn, ir jį iškasti vilkė, pasirodė, nepajėgi.
Pavargusi, ji atsigulė žolėje po medžiu ir iškišusi ilgą raudoną, apsiputojusį liežuvį, kaip pavargęs šuo, alsavo. Kiek atsikvėpusi, vėl puolė medį, kandžiojo jį dantimis, nagais draskė jo liemenį ir protarpiais staugė, kaip pasiutusi. Taip praslinko apie pora valandų.
Saulutė jau slėpėsi už šilo, vakaras artėjo, pradėjo temti, miškas beveik nutilo, tik čia, žemiau mudviejų siautėjo įnirtusi vilkė, kurios vaikus mes kalinome medyje. Juo labiau temo, juo didesnis mus ėmė nerimas. Žegnojomės ir meldėmės, kad ši mudviejų nelaimė laimingai pasibaigtų. Kad maišas su belaisviais nenukristų, pririšom jį savo kelnių dirželiais prie šakų. Laikas labai prailgo. Geros pabaigos vilties gaivinami, laukėm lyg kokio stebuklo.
“Nori, aš sviesiu į ją kirviu,” pasiūlė Jonukas. “Nepataikysi, o kirvakotį ji sugrauž, kaip sugraužė kastuvo kotą, ir bus man tada”..., atsakiau aš.
Ilgainiui mudu supratome, jog vilkė, kol jos kas nenuvys, arba kol ji neatgaus savo vaikų, nepasišalins iš čia. Pasiruošėm ilgam “apgulimui”. Prisigenėjom storesnių šakų, patogiau pasitaisėm sau sėdynes ir kuždėjomės, kad svarbiausia, neužmigtume, nes nukristume tiesiai vilkei į nasrus. Tačiau, tą naktį miegas mūs neėmė. Staugdama ir gailiai cypdama vilkė nuolat puolė medį, draskė žemę, o pavargusi guldavo į žolę, bet vis, snukį iškėlusi, stebėjo mus ir maišą, piktai kalendama dantimis. Kartais bandė gudrumu mus nugalėti: nutoldavo kiek nuo medžio ir augštoje žolėje atsigulusi iš tolo sekė mus. Tačiau mūsų ji nesuviliojo, nes iš žėrinčių nakties tamsoje jos akių supratome jos planus. Pamiškėje augdami, nemaža buvome prisiklausę visokių nuotykių su vilkais, be to, šį tą apie juos skaitę, žinojome, kad tai gudrūs ir labai plėšrūs žvėrys.
Išalkę vilkiukai labai nerimavo: draskėsi maiše ir gailiai cypė, tuo labai jaudindami savo, po medžiu budinčią, motiną. Ir taip, lyg paukščiai, tupėdami medyje, jaudindamiesi, nekantriai laukėme ryto. Pasak patarlės: “Baimės akys didelės” — ir mums kartais pasirodydavo, kad vilkė jau baigia medį iškasti, kad medis jau svyruoja ir drebėjome, kad medžiui labiau pasvirus, vilkė mus pasieks . . .
Tik ryto aušrelei pradėjus brėkšti, gaiviam vėjeliui papūtus, prabudo ir sušlamėjo miškas, pragydo ankstyvieji paukšteliai, sustiprėjo ir mūsų išsigelbėjimo viltis. Gal ateis žmonės į tą gėlėtą aikštę viksvų pakratoms pašienauti, gal užklys grybautojai, gal eigulis mus užtiks — pusbalsiu svajodami, kalbėjomės, drąsinomės. O kol kas, buvome gerokai išalkę, ir nebuvo mums šilta. Tat genėjome šakas ir svaidėme jomis į vilkę, kuri, vengdama pataikymų, nirtulingai kalendama dantimis, šokinėdama į šalis, griebdavo nukritusias šakas ir jas sukramtydavo į šipulius.
Patekėjo saulutė, išnyko paslaptingi nakties šešėliai, apgultos mūsų “tvirtovės” apylinkė vėl pražydo įvairiaspalviais žiedais, suspindo rasos deimantais, ir toje bendroje sugrįžusios dienos ir prabudusio miško gyventojų himnų akordų harmonijoje, iš kur tai, nepertoliausiai, išgirdome žmogaus balsą: “Ū.. .ū .. .Ū .. .ūhū-Hū-ū-ū-Ū — Jonuk, atsiliepk, kur tu?”... Ir taip pratęsiamai, lyg kas klaidžioj ąs, nelabai aiškiai šūkavo kurtai miške. Vilkė regimai susijaudino, pastatė ausis, dar staigesniais judesiais, patraukusi tuščią savo kabantį pilvą, pradėjo blaškytis apie medį, dažnai apsidairydama aplinkui, iš kur aidėjo žmogaus šauksmas . ..
“Tai mano mamytė manęs jieško,” džiaugsmu nušvitęs, o kartu ir susirūpinęs pratarė Jonukas. “Kas daryti? Mamytė, ateina artyn, o kai čia ateis, vilkė sudraskys ją. ..” “Pašauk jai, kad neitų čionai, kad čia yra vilkė,” patariau jam. “Manai, jog taip lengvai ji paklausys, pabūgs ir neis?. . . Tebūna čia nors tūkstantis vilkų, vistiek ji, išgirdusi mano balsą, eis čionai, nepaisydama jokio pavojaus.”
Besijaudindamas Jonukas pradėjo atraišioti nuo šakos maišą. “Ką tu rengies daryti?” susidomėjęs paklausiau. “Grąžinsiu vilkei vilkiukus. Tegul sau žinos, juk ji jų motina.” “Tik nemesk jų žemėn, užsimuš. Duokš čia — aš saugiai nuleisiu juos žemėn.”
Sumezgęs dirželius, atsargiai nužengęs ant žemesnės šakos, pradėjau leisti maišą žemyn. Vilkiukai gailiai cypė. Iškėlusi galvą vilkė stropiai sekė maišą. Kai jis buvo apie porą metrų nuo žemės, pašoko, ir dantimis, kaip peiliu jį perskrodė. Cypdami iškrito iš maišo visi keturi sveiki, tik išsibaiminę ir išalkę vilkiukai, kurie labai džiaugdamiesi puolė prie savo motinos. Snukiu švelniai šalindama juos nuo savęs, lengva ristele, laiminga bėgo vilkė, o paskui ją, lenktyniaudami, šuoliavo alkani išlaisvintieji vilkiukai.
“Jonuk, vaikeli, kur tu?,” jau visai iš čia pat pasigirdo moters balsas. “Aš čia, mamyt!” Nesitverdamas džiaugsmu, atsiliepė Jonukas ir pradėjo sliuogti iš medžio, o paskui jį ir aš.
“Ir kurie galam jums tų vilkiukų prireikė?” įsiklausiusi sūnaus ir mano aiškinimosi, priekaištingai, bet švelniai tarė motina, linguodama galva. “Aš visą naktį nemiegojau, bėgiojau Pyvesos krantais tavęs jieškodama. Maniau, gal besimaudydamas nuskendai, ar kas kita atsitiko. Tavęs taipgi namiškiai teiraujasi,” tarė pažvelgusi į mane. O, jūs, čia kažin ką prasimanėte — vilkus gaudyti...”
“Maniau, pardavęs vilkiukus, tau, mamyte, naujus burlečius nupirkti, mat šitie jau seni ir suplyšę,” meiliai besiglausdamas prie motinos aiškinosi Jonukas. “Kam man, vaikeli, tie nauji burlečiai. Man ir šitie seni geri,” braukdama riedančias per skruostus džiaugsmo ašaras, atsakė motina.
