Tautos šventę — Rugsėjo 8 prisimenant
Ši šventė, tiesa, neturi labai senų tradicijų, bet jos mintis yra giliai prasminga.
Tauta, kuri nori išlikti savarankiška ir tverti ilgus šimtmečius, turi kuo nors skirtis nuo kitų tautų. Ji turi sukurti žymių kultūrinių ir medžiaginių vertybių. Ji turi sau pasirinkti tam tikrą tikslą, užduotį, kuri vykdydama būtų naudinga sau pačiai, o tuo pačiu visai žmonijai. Juk ir mūsų Himnas sako: “Tegul dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei”.
Kai visa tauta įsisąmonina tą pasirinktą uždavinį, tai ji tvirtai gina savo valstybinę nepriklausomybę. Be to, kitos tautos jai suteiks atatinkamos paramos, nes jos uždaviniai ar idėjos išeina iš jos valstybės ribų.
Prieš kiek laiko Karyje buvo atspausdintas mano straipsnis Lietuvos sienų klausimu, kur minėjau, kad Lietuva turėtų pasidaryti tarptautinio tranzito valstybe, tarp Baltijos ir Juodųjų jūrų. Tuo atveju Lietuva turėtų atsiimti savo žemes iki Priepietės upės, kad turėtų betarpes sienas su Ukraina. O, be to, bent du gerus uostus prie Baltijos jūros: Klaipėdą ir Tvankstę (Karaliaučių). Tada, per Lietuvą ir Ukrainą galima būtų išplėtoti tarptautinį susisiekimą, kuris duotų daug naudos Lietuvai ir visai šiaurės Europai trumpiausiu keliu pasiekiant Artimuosius Rytus ir pietinę Aziją. Tuo būdu, mes pasidarytumėm reikalinga ir naudinga valstybė savo artimiems ir tolimiems kaimynams. Tai būtų medžiaginė nauda.
Kad patrauktų kitų tautų dėmesį Lietuva turi tapti mokslo, švietimo ir pažangos kraštu. Mūsų tauta turi labai daug gabumų, kurie dar nėra išnaudoti. Tam pasiekti, atgavus nepriklausomybę, turėtų būti pakeltas švietimas: vietoj dviejų, bent 10 universitetų. Tada Lietuva taptų naujų idėjų centru, kurios pasiektų tolimiausias pasaulio šalis. Tuo būdu mes vėl pasidarome naudingas kraštas sau ir kitiems.
Atrodo, kad seniau lietuviai yra turėję labai giliai išugdytą tautinę filosofiją, kuri buvo išreikšta mūsų religijoje. Ta religija davė lietuviams tiek nepaprastos jėgos: iš vienos pusės atsispirti prieš kryžiuočius, iš kitos pusės plėstis į rytus ir pietus, atsiimant seniau prarastas baltų žemes. Iš visų pusių buvo krikščionys, -ovienok krikščionybė lietuviškos filosofijos nepaveikė. Krikščionybė Lietuvon buvo įvesta prievarta nors ir mūsų pačių valdovų. Reiškia, mūsų lietuviškoji religija turėjo kažką nepaprasto ir patrauklaus. Kaip gaila, kad mes apie ją taip mažai težinome.
Dabar mes esame krikščioniška tauta jau keli šimtmečiai. Ta tarptautinė religija jau darosi mums artima, nes per kelis šimtmečius ją pritaikėme savo tautos dvasiai. Vis dėlto dar daug, daug yra kas darytina, kad ji pilnai atitiktų mūsų tautos dvasiai.
1930 metais, 500 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties, minint jo karūnavimo sukaktį, kuri turėjo įvykti 1930 m. rugsėjo 8 dieną, bet tik dėl techniškų kliūčių neįvyko, mūsų vyriausybė paskelbė Tautos šventę kiekvienų metų rugsėjo mėn. 8 dieną, kaip tautos savarankiškumo dieną.
Žinoma, kiekvienas iš mūsų gerbiame savo didžiausią didvyrį Vytautą Didįjį. Jo mirties proga kažkas taip išsireiškė: “Verk, Lietuva, mirė Tavo didvyris; tokie tik per šimtmečius tegimsta.” Jau praėjo gerokai daugiau kaip 500 metų nuo jo mirties, ir jau pats laikas naujiems, panašiems didvyriams pasirodyti. Gal jie jau kur nors ir yra, tik laukia tinkamos progos ...
Kaip mes į tai bepažiūrėtumėm, Vytautas tačiau, karūnos neužsidėjo; ir ta diena, nors ir labai garbinga, pilnos savo prasmės neturi. Greičiau, ta diena yra ryžto ir naujų uždavinių jieškojimo diena. Nors ir senas, bet teisingas yra posakis: nėra didesnio paminklo didvyriams, kaip vykdymas jų idealų. Taigi, jei mes gerbiame savo didžiūną Vytautą Didįjį, turėtumėm sau pasistatyti tikslą, ne tik atgauti Lietuvai nepriklausomybę, bet ir uždėti karūną ant Vytautinės Lietuvos valstybės. O jei žmonės ar tauta turi tikslą, per ilgesnį laiką pasitaiko tam ir proga.
Lai bus man leista truputį nukrypti į šoną ir aš atpasakosiu trumpą legendą, kuri primins, kad, kartais, užsibrėžtam tikslui pasiekti pasitaiko netikėtų progų:
Dievas, sukūręs pasaulį, davė gyviams vardus. Vienas mažytis paukštelis buvo pavadintas raudongūžiu. bet jis visai neturėjo raudono gūželio ir dėl to labai liūdėjo, kol, galų gale, nuėjo skųstis pas patį Dievą. Bet Dievas nepakeitė jam vardo, tik pasakė, kad jis turi jį užsitarnauti. Paukštelis nežinojo, kaip jis galėtų užsitarnauti, ir todėl iš kartos į kartą perduodavo savo liūdesį. Kartą jam taip liūdnai bekalbant savo vaikams, jis pamatė žmonių minią, o jos vidury žmogų, sunkiai nešantį medinį kryžių. Netrukus žmonės jį prikalė prie kryžiaus ir iškėlė augštyn. Iš to žmogaus galvos tekėjo kraujas, nes jam buvo uždėtas erškėčių vainikas.
Pagailo paukšteliui to žmogaus. Jis greit nusileido ant jo galvos ir ištraukė vieną erškėtį. Ant jo gūželio nulašėjo vienas kraujo lašas. Kai jis parskrido į lizdelį, jo vaikai pastebėjo, kad jo gūželis raudonas. Kas dar nuostabiau buvo, kad ir jo visų vaikų gūželiai irgi buvo jau raudoni, kas reiškė, kad jis, pagaliau, užsitarnavo savo vardą ...
Ar mes galėtumėm užtarnauti Vytauto valstybei karūną?!
Kad ir ant greitųjų prabėgus Lietuvos istoriją, mes rastumėm, kad ir, be to, Rugsėjo 8-ji yra gana gerai parinkta diena Tautos šventei. Juk ta diena yra ir Marijos gimimo diena. O Lietuva yra žinoma kaip Marijos žemė.
Be to, rugsėjo mėn. vyko visa eilė įvykių, kurie aiškiai keitė Lietuvos kelią, ir daugiausia gerąja linkme. Panagrinėkime bent keletą iš jų.
Kryžiuočiai, nukariavę Prūsus ir Latvius, veržėsi Lietuvon, tikėdami ir čia tik pergalės. Bet 1236 m. rugsėjo mėn. ties Šiauliais juos pasitiko galinga Lietuvos kariuomenė, Žemaičių kunigaikščio Vykinto vadovaujama. Visa kryžiuočių kariuomenė žuvo kovos lauke.
Tas laimėjimas labai daug prisidėjo, kad Mindaugas užsidėjo karaliaus karūną, o lietuviams suteikė drąsos ir vilčių ištverti.
1435 m. rugsėjo mėn. pradžioje įvyko kitas didelis mūšis prie Pabaisko, Ukmergės apskrity, kur susikovė du pretendentai į Lietuvos sostą: jauniausiasis Algirdo sūnus Švitrigaila ir Vytauto brolis — Žigimantas. Švitrigaila buvo didelis Vytauto gerbėjas, savarankiškos Lietuvos puoselėtojas. Tačiau, kadangi jis jau buvo priėmęs stačiatikių religiją, būtų rišęs Lietuvą arčiau rusų. Laimėjo Žigimantas, Lietuva liko katalikiška, bet lenkų įtaka Lietuvoj augo, padarydama daug žalos.
Po Kazimiero mirties, Maskvos galybė tolydžiai augo, ji ėmė naudoti masinę kariuomenę. Lietuvai darėsi vis sunkiau apginti savo sienas. 1514 m. rugsėjo 8 dieną apie 25,000 Lietuvos karių pastojo kelią Maskvos kariuomenei iš 80,000 vyrų ties Orša. Maskoliai buvo tikri laimėjimu. Jie išskleidė savo kariuomenės sparnus kad lietuviai, pralaimėję mūšį, nepabėgtų. Bet kas atsitiko: maskoliai buvo visiškai sumušti, kovos lauke krito bent 30,000, kiti bebėgdami prigėrė Dniepre, apie 2,500 augštų ‘jų bajorų pakliuvo į nelaisvę. Po to, Maskva ilgai nebedrįso pulti Lietuvos. Ir šiandieną tas mūšis turėtų duoti mums stiprybės ateičiai.
XVII a. pradžioje, nors jau katalikybė buvo įvesta Lietuvon prieš 200 metų, tačiau nebuvo stipri. Protestantizmo banga, kuri buvo taip populiari Vakarų Europoje, ėmė skverbtis Lietuvon. Daugelis augštų didikų priėmė protestantizmą ir vertė paprastus žmonelius juos sekti. Kas protestantiška, buvo laikoma moderniška.
1608m. rugsėjo mėn. pradžioje Šiluvoje — Žemaitijoj piemenėliams pasirodė Marija su Kūdikėliu ant rankų. Tai vienas iš pačių ankstybiausių Marijos pasirodymų. To pasėkoje Lietuva išliko katalikiška. Tai tolimiausia į šiaurę ir į rytus katalikiška šalis Europoje. Tam įvykiui pagerbti Šiluvoje būdavo ruošiami kas metai, bent 2 savaičių, atlaidai. Susirinkdavo iki 100,000 maldininkų. Pirmosios rusų okupacijos metu per atlaidus būdavo platinamos uždraustos lietuviškos knygos bei laikraščiai.
Tai tiktai keletas įvykių mūsų plačioje istorijoje, bet jie rodo, kad Rugsėjo 8-ji gana gerai parinkta diena Tautos šventei. Gaila, kad dar ne visi tai pilnai supranta.
Šia proga gal būtų verta nors prabėgom pažvelgti, kokią pažangą mūsų tauta yra padariusi.
Žinome, kad Viduriniais amžiais lietuvių kultūra nebuvo žemesnė už pačių pažangiausių tautų. Juk kitaip lietuviai nebūtų galėję tokios didelės valstybės sukurti, kuri tvėrė ilgus šimtmečius.
Tačiau, praradus nepriklausomybę, dvasinė ir medžiaginė lietuvių kultūra, ne tik nebekilo, bet smarkiai krito. Svetimųjų “brainwashing”, trukęs kelis šimtmečius, labai pažeidė lietuvio dvasią. Buvo sakoma, kad lietuvis niekam netinka, gal tik žemei knisti... Ir taip iki “Aušros” — 1883 m. Nuo tada prasideda mūsų atgimimas. Skaitant to meto literatūrą, krinta į akis tas noras grąžinti lietuviui prarastą savigarbą, kad lietuvis nėra blogesnis už kitus.
Nuo "Aušros” praslinko vos 85 metai. Ir kokia pažanga: niekas šiandieną, kad ir didžiausias mūsų priešas, nebedrįsta mūsų dergti ar žeminti. šiandieną mes turime tiek išeivijoje, tiek tėvynėje visokios rūšies specialistų, žmonių užimančių labai atsakomingas pareigas, bet kur. Tuo mes galime pagrįstai pasidžiaugti ir dėti daug vilčių ateičiai.
Čia, mūsų tarpe, šiandieną, nebesistebima, kad kieno sūnus ar duktė pasiekė augštojo mokslo, kad ir daktarato. Stebimasi, jei kieno sūnus ar duktė nepasiekė mokslo, o nuėjo darbininko, ar amatininko keliu.
Todėl atgavus nepriklausomybę, tauta, kuri daro tokius šuolius pažangos keliu, greit atsidurs pirmaujančių tautų eilėse.
Tačiau yra klausimas, kuris mus labai kamuoja ir dažną stumia į nusiminimą: kada gi Lietuva atgaus savo nepriklausomybę?
Yra neginčijamas faktas, kad lietuvių tauta tebėra gyva ir nepalaužta nei fiziniai, nei dvasiniai. Ji laikoma vergijoje tik rusų fizinės jėgos. Pašalinus rusų kariuomenę, tauta tuojau atstatytų nepriklausomybę. Klausimas kyla, kaip pašalinti rusus iš Lietuvos.
Tiek gamtoje, tiek istorijoje eina nuolatinis keitimosi vyksmas: niekas vietoje nestovi, viskas keičiasi. Tik kam pirmiau truko 50 ar daugiau metų, šiandieną pasikeičia per keletą metų, net mėnesių. Istorija nežino okupacijos ar diktatūros, kuri tęstųsi amžinai.
Šiuo metu galime aiškiai pasakyti, kad bolševikinės Rusijos augščiausias galybės taškas yra praėjęs. Ji jau leidžiasi žemyn. Kur tik nukeliamos komunistinės sistemos sienos, ten tuoj atisranda skurdo ir visokeriopo vargo žemė. Prisimename, kad Chruščiovas norėjo tai pakeisti: norėjo ekonomiškai pralenkti Vakarus, nekeisdamas bolševikinės sistemos ir neduodamas žmonėms elementarinių laisvių. Suprantama, kad tai jam negalėjo pavykti ir nepavyko. Rusija liko tuo, kuo ji amžiais buvo: fizinio ir dvasinio skurdo ir visokių nelaimių žemė.
Po Vengrijos ir Čekoslovakijos okupacijų Rusijos “mylėtojų” skaišius Vakaruose labai sumažėjo. Komunizmas yra aiškiai suskaldytas, rusiškasis imperializmas parodytas pilnai ir atvirai. Ką rusai šiandieną turi, tai tik brutalią fizinę jėgą ir neramius, laisvės išsiilgusius, žmones, kurių jie patenkinti negali. Tokia padėtis ilgai tęstis negali. Iš desperacijos, kad nukreiptų savo gyventojų dėmesį, rusai leisis į avantiūras užsieniuose, tikėdamiesi, kad Vakarai į tai nereaguos. O tas prives prie rusiškosios imperijos žlugimo visiems amžiams. To pasėkoje Lietuva kelsis nepriklausomam gyvenimui ilgiems šimtmečiams.
Mums nepakanka vien tik laukti, bet reikia išlikti lietuviais, išauginti jaunąją kartą lietuviškoje dvasioje, išlaikyti gyvą kūrybingumą, kurį parvežtumėm Lietuvon ir stengtis priartinti Rusijos griuvimo dieną, kuri bus Lietuvos prisikėlimo diena. Tegu ta diena ateina kuo greičiausiai.
Jonas Vasys
Geležinkelių kuopos šventė 1938 m. Dešinėje, svečių tarpe: gen. S. Dirmantas, gen. T. Daukantas, plk. Kutka, plk. K. Sprangauskas ir kt.
