AR LIETUVA, LATVIJA IR ESTIJA SAVARANKIŠKAI IR LAISVA VALIA ĮSIJUNGĖ Į SOVIETŲ RUSIJOS VERGŲ IMPERIJĄ?

P. B.

Šių metų rugpjūčio mėn. 23 ir rugsėjo mėn. 28 dienomis suėjo 29 metai, kai J. Stalinas su A. Hitleriu susitarę pasidalino Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją, o Molotovas su Ribbentropu Maskvoje pasirašė tų slaptųjų susitarimų protokolus.

Dabartiniai Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupantai rusai-bolševikai iki šio laiko tų Stalino ir Hitlerio niekšiškų darbų neatsisako ir Molotovo su Ribbentropu pasirašytų slaptų protokolų tebesilaiko. Jie tas buvusias laisvas, demokratines ir nepriklausomas valstybes savo geležinėse replėse tebelaiko iki šios dienos.

Okupantai rusai ir jų pastatyti visokių rūšių tarnai dar vis tebekartoja senai nuvalkiotą tvirtinimą, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos liaudis, nu vertusios savo valdžias, įsivedusias sovietišką santvarką ir paprašiusios rusus-bolševikus įjungti jas į Sovietų Rusijos tautų šeimą.

Ar tai yra tiesa? Aišku, kad ne! Be to, okupantai tvirtina, kad dabar tų buvusių nepriklausomų valstybių žmonės neatsidžiaugia savo dabartiniu vergišku likimu ir be perstojimo dėkoja tam “vyresniajam broliui", rusui okupantui, kuris klasta, raudonosios armijos tankais ir enkavedistų teroru juos “išvadavo” iš laisvo, nepriklausomo gyvenimo ir padarė rusų-bolševikų vergais.

Dar niekad pasaulio istorijoje nebuvo tokio įvykio, kad laisvos ir nepriklausomos valstybės, savo noru, paprašytų kurią totalinę-diktatūrinę valstybę jas priimti į tokią valstybę, kokia yra dabartinė Sovietų Rusija. Nebūta, kad kurios laisvos ir nepriklausomos valstybės piliečiai maldautų uždaromi į kalėjimus, koncentracijos stovyklas, kuriuose lėta mirtimi jie numirti galėtų, arba žiauriausiu būdu būtų išžudyti.

Jei tų valstybių žmonės savu noru prie Sovietų Rusijos prisijungė, tai kodėl rusai į tas valstybes atgabeno savo raudonosios armijos divizijas ir enkavedistų kolonas? Kodėl rusai Lietuvos rubežius mongolais apstatė ir geležine uždanga uždarė? Kodėl jie lietuvių, latvių ir estų prigrūdo pilnus kalėjimus? Už ką jie tuos žmones kankino ir žudė? Dėl kokios kaltės vyrus, moteris, senelius ir vaikus, naktimis iš miego prikėlę, į gyvulinius vagonus užkalę, į Sibirą ešalonais išgabeno? Pagaliau,kodėl po šio karo rusų divizijos prieš Lietuvos partizanus visą dešimtmetį turėjo kariauti ir juos iki paskutinio išžudyti — ar dėl to, kad jie savo valia į Sovietų Sąjungą įsijungė?

Dabar visiems aišku, kad rusai-bolševikai su tomis valstybėmis pasirašytas visas sutartis sulaužė ir pasiryžo kuo daugiausia pabaltiečių išnaikinti, kad į jų vietą rusų komunistų ir mongolų privežti galėtų. Tą labai ryškiai įrodo Siero-vo garsioji instrukcija, pabaltiečiams išnaikinti.

Stalino su Hitleriu didžios niekšybės po karo paaiškėjo. Molotovo su Ribbentropu slaptieji dokumentai Niurnbergo teisme aikštėn išėjo. Lietuva, Latvija ir Estija ne 1940 metais į Sovietų Rusiją savu noru įsijungė, bet 1939 metais Stalino su Hitleriu pasidalintos buvo, o vėliau klasta ir jėga rusų okupuotos.

Naciai už tas niekšybes Niurenberge savo užmokesį gavo, tik Stalino ir Molotovo įpėdiniai laisvi Kremliuje tebesėdi, kur dar didesnius sąmokslus ruošia — visą laisvąjį pasaulį Kremliui pavergti norėdami.

Tą didžią Stalino, Hitlerio, Molotovo ir Ribbentropo niekšybę tepavaizduoja žemiau duodami dokumentai (1954 m. paskelbti žurnale “Lietuva”, nr. 6) ir nuotraukos.

SOVIETŲ RUSIJOS DIDŽIOJI VEIDMAINYSTĖ

SUTARTIS UŽPUOLIMO SĄVOKAI
APIBRĖŽTI

Vertimas

Lietuvos Respublikos Prezidentas ir Socialistinių Sovietų Respublikų Centralinis Vykdomasis Komitetas,

norėdami sustiprinti tarp jų kraštų esančią taiką;

atsižvelgdami, kad Briando Kellogo paktas, kurį jie pasirašė, ir Lietuvių Sovietų nepuolimo paktas, jų sudarytas 1926 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje, uždraudžia bet kokį užpuolimą;

manydami esant reikalinga visuotinio saugumo reikalui kaip galima tiksliau apibrėžti užpuolimą, kad būtų galima užbėgti už akių kiekvienam pretekstui tam užpuolimui pateisinti;

konstatuodami, kad visos valstybės lygiai turi teisę į nepriklausomybę, saugumą, savo teritorijų gynimą ir laisvą savo institucijų (įstaigų) plėtojimą;

skatinami noro visuotinės taikos reikalui visoms tautoms patikrinti jų teritorijų neliečiamybę;

manydami esant reikalinga visuotinės taikos reikalui, savo tarpe nustatyti tikslias taisykles, kuriomis apibrėžiamas užpuolimas, ir tikėdamies, kad tos taisyklės taps visuotinės;

tam tikslui nusprendė sudaryti šią konvenciją ir tam reikalui įgaliojo:

Lietuvos Respublikos Prezidentas Nepaprastą Pasiuntinį ir Įgaliotą Ministerį Londone p. Vaclovą Sidzikauską;

Socialistinių Sovietų Respublikų Sąjungos Centralinis Vykdomasis Komitetas Užsienių Reikalų Liaudies Komisarą, p. Maksimą Litvinovą, kurie susitarė dėl šių nuostatų:

1 Straipsnis

Kiekviena iš Augštųjų Susitariančių Šalių pasižada nuo šios konvencijos įsigaliojimo dienos priimti savitarpio santykiuose tokį užpuolimo sąvokos apibrėžimą, koks buvo suformuluotas ginklavimosi sumažinimo ir apribojimo konferencijos saugumo komisijos, Sovietų delegacijai pasiūlius.

2 Straipsnis

Tuo būdu tarptautiniame kivirče, atsižvelgiant į galiojančias susikivirčijusių šalių sutartis, užpuolike valstybe bus pripažinta ta, kuri pirma padarys vieną iš šių veiksmų;

1. Paskelbs karą kitai valstybei;

2. Įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi, į kitos valstybės teritoriją;

3. Užpuls savo žemyno, jūrų arba oro jėgomis, net ir karo nepaskelbusi, kitos valstybės teritoriją, laivus arba lėktuvus;

4. Paskelbs jūrų blokadą prieš kitos valstybės pakrantes arba uostus;

5. Parems ginkluotus būrius, kurie, susiformavę jos teritorijoje, bus užpuolę kitos valstybės teritoriją, arba atsisakys, nežiūrint į užpultos valstybės reikalavimą, imtis savo teritorijoje visų jos galioje esančių priemonių iš minėtųjų būrių visokiai paramai arba globai atimti.

3 Straipsnis

Jokiu politinio, karinio, ekonominio arba kokio nors kito pobūdžio samprotavimu nebus galima pagrįsti arba pateisinti užpuolimo, numatyto 2 straipsnyje (pav., žiūr. priedą).

4 Straipsnis

Ši konvencija bus abiejų Augštųjų Susitariančių Šalių ratifikuota pagal jų atitinkamus įstatymus.

Ji įsigalios, kai tik bus pasikeista ratifikavimo dokumentais Maskvoje.

Tam patvirtinti paminėtieji įgaliotiniai šią konvenciją pasirašė ir pridėjo savo antspaudus.

Sudaryta Londone dviejuose prancūzų kalba egzemplioriuose tūkstantis devyni šimtai trisdešimt trečiais metais liepos 5 dieną.

(pas.) Vaclovas Sidzikauskas

(pas.) Maksim Litvinov.

Ribbentropas audiencijoje pas Staliną, 1939 m. rugpjūčio 24 d., Maskvoje.

PRIEDAS

prie konvencijos, liečiančios užpuolimo apibrėžimą, 3 str. Augštosios Susitariančios Šalys, pasirašiusios konvenciją, liečiančią užpuolimo apibrėžimą,

norėdamos, — ypatingai turėdamos galvoje nė kiek neapriboti absoliučios III kalbamos konvencijos straipsnyje nustatytos taisyklės reikšmės, — suteikti kaikurių nurodymų, kuriais būtų galima apibrėžti užpuolikės valstybės sąvoką,

konstatuoja, kad jokio užpuolimo veiksmo minėtos konvencijos II straipsnio prasme, tarp kitko, negali pateisinti nė viena iš šių aplinkybių:

A. Valstybės vidaus padėtis. — Pav., jos politinė, ekonominė arba socialinė struktūra, jos administracijai prikišamos klaidos, neramumai, kilę iš streikų, revoliucijų, konrarevoliucijų arba pilietinio karo.

B. Valstybės elgesys tarptautinėje plotmėje. — Pav., svetimos valstybės arba jos piliečių teisių arba jų medžiaginių ar moralinių interesų pažeidimas arba pažeidimo pavojus; diplomatinių arba ekonominių santykių nutraukimas; ekonominio arba finansinio boikoto priemonės; nesusipratimai, liečią ekonominius, finansinius arba kitus pasižadėjimus kitų valstybių atžvilgiu; pasienio incidentai, kurių neapima joks II straipsnyje nurodytas užpuolimo atsitikimas.

Kita vertus, Augštos Susitariančios Šalys sutinka pripažinti, kad ši konvencija niekados negali pateisinti tarptautinės teisės pažeidimų, kurie galėtų būti implikuoti augščiau įrašytame sąraše paminėtose aplinkybėse.

(pas.) V. Sidzikauskas,

(pas.) Maksim Litvinov.

MASKVA REIKALAUJA IŠ VAKARŲ
IŠDUOTI BALTIJOS VALSTYBES

Kaip žinoma, Hitleriui be karo 1938 m. kovo 12 d. likvidavus Austriją, 1939 m. kovo 15 d. — Čekoslovakiją ir kovo 22 d. atėmus Klaipėdos kraštą iš Lietuvos ir iškilus tiesioginei vokiečių agresijos grėsmei prieš Lenkiją, Prancūzija ir Anglija ėmėsi sovietus prikalbinėti, kad jie garantuotų Lenkijos ir Rumunijos saugumą. Tuo reikalu Maskvoj 1939 m. balandžio pradžioj prasidėjo derybos. (Red.)

Sovietai pateikė gausių reikalavimų. Visų pirma, jie pareikalavo, kad Baltijos kraštai, nepaisant jų formalaus atsisakymo, būtų įtraukti į tą sutartį. Tebuvo kalbama apie Suomiją, Estiją ir Latviją, tada tiesioginius Sovietų kaimynus. Red.) To reikalavo Litvinovas. Tie, kurie jį laiko mažųjų tautų nepriklausomybės čempionu, tepasiskaito jo ultimatyvines telegramas, pasiųstas trijų Baltijos valstybių sostinėms ir reikalaujančias totališkai pasiduoti Maskvai.

Debatai dėl Baltijos valstybių ėjo toliau su Molotovu (1939 metais gegužės 3 d. Litvinovą staiga pakeičia Molotovas.) Mums būdavo kartais sakoma, ko mes taip ilgai ginčijamės dėl Baltijos valstybių, o nesviedžiam jų per tvorą. Tebūnie mums atleista, bet anuo metu dar nebuvo išrasta ir priimta tokia patogi “geležinė uždanga”, ir mes tebekovojom, bandydami apginti mažųjų tautų nepriklausomybę nuo bet kokios hegemonijos (George Bonnet, “Les nėgotiations franco-russes de 1938 et de 1939”, Revue de Paris, novembre 1947, No. 11, pp. 98-99).

ĮSIDĖMĖTINOS DATOS

Sovietų ambasadorius Berlyne Merekalovas 1939 m. balandžio 17 d. pirmąsyk apsilankė pas reicho valstybės sekretorių Weizsaeckerį, kuriam jis, kalbėdamas “praktiniais klausimais”, pakišo mintį, jog nesą pagrindo, kad sovietų-vokiečių santykiai nepagerėtų . . .

Gegužės 20 d. Molotovas, kalbėdamas su vokiečių ambasadorium Maskvoj Schulenburgu dėl pradėtinų prekybos derybų, užsiminė, jog

“sovietų vyriausybė tegalėtų sutikti derybas pradėti, jeigu tam būtų sukurtas tinkamas politinis pagrindas”. (Nazi-Soviet Relations 1939-1941”, Department of State, 1948, p. 6).

Rugpiūčio 2 d. pats Ribbentropas sovietų chargé d’affaires pareiškė, jog

“tarp Baltijos ir Juodosios jūros nėra problemos, kuri tarp mūsų negalėtų būti išspręsta. Mums abiems pakankamai vietos prie Baltijos, ir rusų interesams anaiptol netenka susikirsti su mūsaisiais”. (Ibid. 38 p.)

Rugpiūčio 19 d. Schulenburgas pasiuntė į Berlyną Molotovo jam įteiktą nepuolimo sutarties projektą ir pranešė, jog sovietų vyriausybė sutinkanti, kad Ribbentropas atvyktų į Maskvą apie rugpiūčio 26-27 d. (Ibid. 65 p.)

Rugpiūčio 23 d. 4 val. p.p. Ribbentropas susitiko Kremliuj su Stalinu ir Molotovu.

“Rusai išsyk buvo šalti ir rezervuoti. Stalinas tuoj pareiškė savo dėmesį Baltijos valstybėms. Jis pasiteiravo, ar Vokietija vis tebesidomi Lie-

Hitleris prašo Reichstagą ratifikuoti Lenkijos ir Pabaltijo valstybių padalinimo dokumentus.

po jos ir Ventpilio uostais ir, ne vyniodamas žodžių, aiškiai pareiškė, jog derybos vesti nebus prasmės, jeigu vokiečiai tuo klausimu nenusileis. Ribbentropas pasiprašė leidžiamas telefonu susisiekti su Hitleriu Obersalzberge ir per kelias minutes gavo ryšį. Hitleris valandėlei paliko telefoną pažiūrėti į žemėlapį. Tuoj pat jis pranešė sutinkąs užleisti rytinį Baltijos pakraštį Rusijai...) Toji nuolaida ledus tuoj sulaužė, ir viename vieninteliame posėdyje, kuris, beje, ilgokai užtruko, buvo susitarta visais klausimais. Rugpjūčio 23 d. datos sutartis ir slaptasis protokolas buvo pasirašyti rugpjūčio 24 d. paryčiais. (Dr. Deutsch, “La Bataille”, 1947, 4. 30).

ŠIAURINĖ LIETUVOS SIENA — VOKIETIJOS
- SOVIETŲ SĄJUNGOS INTERESŲ RIBA

Frames 182-183, serial F 19 (JAV Valstybės Departamento archyvo kataloginiai ženklai. Red.)

Slaptas papildomasis protokolas

Ryšium su nepuolimo pakto pasirašymu tarp Vokietijos reicho ir Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos kiekvienos abiejų šalių pasirašiusieji įgaliotiniai griežtai slaptuose pasikalbėjimuose aptarė savo įtakos sferų Rytų Europos sienos klausimą. Šie pasikalbėjimai privedė prie šių rezultatų:

1. Tuo atveju, jeigu srityse, priklausančiose Baltijos valstybėms (Suomijai, Estijai, Latvijai ir Lietuvai), įvyktų teritorinių bei politinių pertvarkymų, šiaurinė Lietuvos siena bus Vokietijos ir SSSR interesų sferos siena. Tuo atžvilgiu abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte.

2. Tuo atveju, jeigu teritorinių bei politinių pertvarkymų įvyktų Lenkijos valstybei priklausančiose srityse, Vokietijos ir SSSR įtakos sferas skirs linija, einanti maždaug Narevo, Vyslos ir Sano upėmis.

Klausimas, ar abiejų šalių interesų požiūriu yra pageidaujama išlaikyti nepriklausomą Lenkijos valstybę ir kokios turėtų būti tos valstybės sienos, tegalės būti galutinai išspręstas tolimesnėj politinėj raidoj. Kiekvienu atveju abi vyriausybės šį klausimą spręs taikingo susitarimo keliu.

3. Dėl pietų-rytų Europos sovietinė šalis atkreipė dėmesį į savo interesus Besarabijoj. Vokiškoji šalis pareiškė savo visišką politinį nesidomėjimą tomis sritimis.

4. Abi šalys šį protokolą laikys visiškai slaptu.

Maskva, 1939 m. rugpjūčio 23 d.

Už Vokiečių reicho vyriausybę
von Ribbentrop

SSSR vyriausybės įgaliotinis
V. Molotov

Molotovas pasirašo Lenkijos ir Pabaltijo valstybių pasidalinimo 1939 m. slaptąjį protokolą.

(“Nazi-Soviet Relations 1939-1941”, Department of State, 1948, p. 78.

LIETUVA ATITENKA SOVIETŲ SĄJUNGAI

Rugsėjo 25 d. Stalinas ir Molotovas priėmė Schulenburgą. Šis tą pačią dieną telegrama pranešė į Berlyną, jog Stalinas pasiūlė, kad

“iš teritorijos, esančios į Rytus nuo demarkacijos linijos, mums (vokiečiams) būtų pridėta visa Liublino provincija ir toji Varšuvos provincijos dalis, kuri siekia Bugo. Už tai mes (vokiečiai) turėtume atsisakyti savo pretenzijų į Lietuvą. Stalinas šią sugestiją pažymėjo kaip busimųjų derybų su reicho užsienio reikalų ministeriu objektą ir pridūrė, kad jei mes (vokiečiai) sutiktume, Sovietų S-ga tuoj pat imtųsi spręsti Baltijos kraštų problemą pagal rugpjūčio 23 d. protokolą. Jis laukiąs dosnios vokiečių vyriausybės paramos. Stalinas įsakmiai išskaičiavo Estiją, Latviją ir Lietuvą, bet nepaminėjo Suomijos”. “Nazi-Soviet Relations 1939-1941”, Department of State, 1948, p. 103).

Frames 0326-0325, serial F 2.

Slaptas papildomasis protokolas

Pasirašiusieji įgaliotiniai pareiškia šį Vokiečių reicho vyriausybės ir SSSR vyriausybės susitarimą:

1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptas papildomasis protokolas pataisomas (1 punktas) tuo būdu, kad Lietuvos valstybės teritorija atitenka SSSR įtakos sferai, tuo tarpu kai iš antros pusės Liublino provincija ir Varšuvos provincijos dalis atitenka Vokietijos įtakos sferai (žiūr. žemėlapį prie šiandien pasirašytos sienų ir draugiškumo sutarties). Kai tik SSSR vyriausybė imsis ypatingų priemonių Lietuvos teritorijoje savo interesams apsaugoti, dabartinė Vokietijos-Lietuvos siena bus ištaisyta sienos natūralumo ir paprastumo sumetimais tokiu būdu, kad Lietuvos teritorija, esanti į pietvakarius nuo linijos, pažymėtos prijungiamame žemėlapyje, atiteks Vokietijai.

Toliau pareiškiama, kad augščiau minėtos Sov. S-gos priemonės nepalies dabar galiojančių ūkinių susitarimų tarp Vokietijos ir Lietuvos. Maskva, 1939 m. rugsėjo 28 d.

Už Vokiečių reicho vyriausybę
von Ribbentrop

SSSR vyriausybės pavestas
V. Molotov

(Ibid., p. 107.).

PLĖŠIKAS NORI BŪTI ŠVARUS
PASAULIO AKYSE

Frames 111663-111664, serial 103

Vokietijos ambasadorius S. S-goje (Schulenburg)
Vokietijos užsienių reikalų ministerijai

Telegrama

Labai skubu — Griežtai slapta
Nr. 463, spalių 3 d.

Maskva, 1939 m. spalių 3 d. 19,04 val. Gauta — 1939 m. spalių 3 d. 21,10 val.

Molotovas šiandien 14 val. pakvietė mane į savo įstaigą, kad praneštų:

Sovietų vyriausybė pasakysianti šiandien atvykstančiam Lietuvos užs. reik. ministeriui, kad draugiško tarpusavio santykių sprendimo (greičiausia, panašiai kaip su Estija) rėmuose Sovietų vyriausybė ketina Lietuvai perleisti Vilnių ir jo apylinkes, tačiau drauge Sovietų Vyriausybė nurodysianti Lietuvai, kad ji turi perleisti Vokietijai savo teritorijos žinomą dalį. Molotovas klausia, kokiu formaliu būdu mes tatai manytume atlikti. Jo manymu Sovietų-Lietuvos protokolas Vilniaus klausimu ir Vokietijos-Lietuvos protokolas dėl Lietuvos srities, perleidžiamos mums, turėtų būti pasirašytas vienu metu.

Aš atsakiau, kad ši sugestija man nėra priimtina, man atrodo, kad būtų logiškiau, jei Sovietų vyriausybė duotų Vilnių mainais už mums perleidžiamą (Lietuvos) žemės juostą (strip) ir vėliau tą juostą perduotų mums. Molotovas, atrodė, nevisiškai sutinkąs su mano pasiūlymu, bet pareiškė norą, kad pasiklausčiau savo vyriausybės nuomonės ir duočiau jam atsakymą rytoj vidudienį.

Molotovo pasiūlymas man atrodo žalingas, nes tat pasaulio akyse padarytų mus Lietuvos teritorijos “plėšikais”, o sovietų vyriausybė figūruotų kaip dovanotoja . . . Man atrodo, kad svarstytina tik mano sugestija. Tačiau prašau jus apsvarstyti, ar nebūtų mums priimtina atskiru Vokietijos-Sovietų slaptu protokolu įvykdyti Lietuvos teritorijos juostos perleidimą, kol Sov. S-ga faktinai inkorporuos Lietuvą. Tai yra mintis, kuria, aš tikiu, pradžioje buvo pagrįstas susitarimas dėl Lietuvos.

Schulenburg

(Ibid., p. 112).

Frames 111665, šeriai 103

Reicho užs. reik. ministeris Vokietijos amabasa-doriui Sovietų Sąjungoje (Schulenburg)

Telegrama

Griežtai slaptai

Nr. 488 Berlynas, 1939 m. spalių 4 d.

Liečia jūsų telegramą Nr. 463.

Aš taip pat nelaikau tinkamu Molotovo siūlomo metodo dėl Lietuvos teritorijos juostos perleidimo. Priešingai, malonėkit paprašyti Molotovą šiuo metu neaptarti su lietuviais šios teritorijos perleidimo, bet prašykite, kad Sovietų vyriausybė prisiimtų prievolę Vokietijos atžvilgiu (pabr. orig.) palikti tos teritorijos juostą neokupuotą Sovietų kariuomenės įvedimo į Lietuvą atveju, kuris gali būti numatomas, ir palikti Vokietijai nustatyti datą, kada (kalbamos) teritorijos perleidimas turėtų būti formaliai atliktas. Susitarimas tuo reikalu turėtų būti fiksuotas slaptų raštų pasikeitimu tarp jūsų ir Molotovo.

Reicho užsienių reikalų ministeris.

Pastabos:

Reicho užs. reik. ministerio nurodymu ši telegrama pasiųstina tuojau su jo parašu. Gaus, spalių 4 d.

Telegramos turinį šifruota kalba pranešiau grafui Schulenburgui 11 val. Jis pilnai suprato šią instrukciją. Gaus, spalių 4 d.

(Ibid., p. 113-114).

MOLOTOVAS PAŽADA NEOKUPUOTI
VOKIETIJAI NUMATYTOS
SUVALKIJOS DALIES

Frames 0318, šeriai F 2

Sovietų Sąjungos Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas (Molotovas) Vokietijos ambasadoriui Sov. S-goje (Schulenburg)

Slapta Maskva, 1939 m. spalių 8 d.

Pone Ambasadoriau,

Turiu garbę patvirtinti, kad ryšium su slaptu papildomu protokolu Lietuvos reikalu, pasirašytu tarp SSSR ir Vokietijos 1939 m. rugsėjo 29 d. (28 d.), tarp mūsų esama šio susipratimo:

1. Protokole paminėta ir prie jo pridėtame žemėlapyje pažymėta Lietuvos teritorija nebus Raud. Armijos okupuota tuo atveju, kai ji įžygiuos į Lietuvą;

2. Paliekama Vokietijai nustatyti datą, kada ji įvykdys susitarimą dėl anksčiau paminėtos Lietuvos teritorijos perleidimo Vokietijai.

Prašau priimti, pone ambasadoriau, mano augščiausios pagarbos pareiškimą.

V. Molotov

(Ibid., p. 118-119).

MASKVA INFORMUOJA BERLYNĄ

Frames 112228, serial 103

Vokietijos ambasadorius Sovietų S-goje (Schulenburg) Vokietijos užs. reikalų ministerijai.

Telegrama

Labai skubu

Nr. 1167, birželio 17 d.

Maskva, 1940 birželio 18 d. 1,10 val. Gauta 1940 m. birželio 18 d. 4 val. Molotovas pakvietė mane šį vakarą į savo įstaigą ir pareiškė Sovietų vyriausybės nuoširdžiausius sveikinimus dėl vokiečių ginkluotų pajėgų puikaus laimėjimo. Po to Molotovas painformavo mane apie sovietų akciją prieš Baltijos valstybes. Jis paminėjo spaudoje paskelbtas priežastis ir pridūrė, kad reikėjo padaryti galą visoms intrigoms, kuriomis Anglija ir Prancūzija bandė pasėti nesutarimą ir nepasitikėjimą tarp Vokietijos ir Sov. S-gos Baltijos valstybėse.

Į pasitarimus naujoms vyriausybėms suformuoti Sovietų vyriausybė, be ten akredituotų sovietų pasiuntinių, pasiuntė šiuos specialius emisarus:

Lietuvon — užsienių reikalų komisaro pavaduotoją Dekanozovą, Latvijon — ministrų tarybos atstovą Višinskį, Estijon — Leningrado srities partijos vadą Ždanovą.

Ryšium su Smetonos pabėgimu ir galimu Lietuvos kariuomenės dalinių sienos peržengimu Molotovas pareiškė, kad, matyt, Lietuvos siena nėra tinkamai saugojama. Dėl to sovietų vyriausybė padės Lietuvos vyriausybei saugoti savo sienas.

(Ibid., p. 154).

Schulenburg

“JUDO GRAŠIO” DERYBOS
DĖL SUVALKIJOS

Frames 112311, serial 104

Vokietijos ambasadorius Sov. S-goje (Schulenburg) Vokietijos užs. reikalų ministerijai

Telegrama

Labai skubu

Nr. 1363, liepos 13 d.

Maskva, 1940 m. liepos 13 d. 19,04 val.

Gauta — 1940 m. liepos 13 d. 21,10 val.

Liečiajūsų 8 d. telegramą Nr. 1164 ir mano 12 d. telegramą Nr. 1348.

Molotovas, pakvietęs mane šiandien, pareiškė štai ką: Stalinas dar kartą rūpestingai apsvarstė padėtį, susijusią su Lietuvos teritorijos juosta, ir priėjo išvados, kad mūsų pretenzija į tą teritorijos juostą ir Sovietų įsipareigojimas perleisti ją yra neginčijami. Tačiau esamomis aplinkybėmis šios teritorijos juostos perleidimas būtų sovietų vyriausybei nepaprastai nepatogus ir sunkus. Dėl to Stalinas ir jis pats rimtai prašo Vokietijos vyriausybę pasvarstyti, ar ji, turėdama galvoje nepaprastai draugiškus santykius tarp Vokietijos ir Sov. S-gos, nerastų būdo, kuris pastoviai paliktų kalbamą teritorijos juostą Lietuvai. Molotovas pridėjo, kad mes galime bet kuriuo metu iškeldinti vokiečių kilmės gyventojus iš Lietuvos ir taip pat iš tos teritorijos juostos. Molotovas keletą kartų pabrėžė sunkumus, kurie šiuo metu susidarytų Sov. S-gai dėl perleidimo kalbamos teritorijos juostos, ir pavaizdavo savo ir Stalino prašymą esant labai skubų, pakartotinai išreikšdamas viltį dėl Vokietijos nuolaidos. Prašau telegrafuoti instrukcijas. Gal būt, Sovietų prašymas galėtų būti panaudotas pravesti mūsų ekonominiams ir finansiniams reikalavimams Baltijos valstybių atžvilgiu.

Schulenburg

(Ibid., p. 166).

Frames 357760, serial 1379

Reicho užs. reik. ministeris Vokietijos ambasadoriui Sovietų Sąjungoje (Schulenburgui)

Telegrama

Nr. 1339, rugpjūčio 2 d.

Berlynas, 1940 m. rugpjūčio 2 d. 16,24 val. Gauta Maskvoje 1940.8.2 d. 20,45 val. Liečia jūsų liepos 13 d. telegramą Nr. 1363.

Prašau painformuoti poną Molotovą, jog Reicho vyriausybė priėmė dėmesin Sovietų vyriausybės norą, kad Vokietija paliktų Sovietų S-gai tą Lietuvos dalį, kuri pagal Maskvos susitarimus yra priskirta Vokietijai. Tat reiškia gana reikšmingą Maskvos sutarties pakeitimą Vokietijos nenaudai. Kol Reicho vyriausybė detaliau svarstys šį klausimą, man būtų įdomu išgirsti kurį quid pro quo siūlo Sovietų vyriausybė.

Ribbentrop

(Ibid., p. 174).

MOLOTOVAS SIŪLO HITLERIUI UŽ
SUVALKIJĄ 3.860.000 DOLERIŲ

Labai skubu — Slapta

Nr. 1638, rugpjūčio 12 d.

Maskva, 1940 m. rugp. 13 d. 12,25 val.
Gauta 1940 m. rugp. 13 d. 16,25 val.

Molotovas šiandien įteikė man Lietuvos teritorijos juostos klausimu ilgą memorandumą, kur pareiškia, kad teritorinė kompensacija Sov. S-gai nepriimtina, tačiau pažymi, jog Sov. S-ga pasirengusi sumokėti už tos teritorijos juostos palikimą Sov. S-gai 3.860.000 aukso dolerių (t.y. pusė sumos, kurią JAV sumokėjo Rusijai už Aliaskos perleidimą) auksu bei prekėmis, kaip Vokietija norėtų.

Memorandumo tekstas bus pasiųstas trečiadienį lėktuvu per kurjerį.

Schulenburg

(Ibid. 176 p.)

Frames 214737, serial 407

Vokietijos ambasadorius Sov. S-goje (Schulenburg) Vokietijos užs. reikalų ministerijai Telegrama

Skubu

Maskva, 1940 m. rugsėjo 10 d. 17,58 val.
Gauta 1940 m. rugsėjo 11 d. 20 val.
Nr. 1900, rugsėjo 11 "d.

Liečia:jūsų 10 d. telegramą Nr. 1649.

Molotovas parodė didelio susidomėjimo pareiškimu, kurį aš keletą kartų turėjau pakartoti, kad “Reicho vyriausybė yra principe pasirengusi, gaudama atitinkamą kompensaciją, atsisakyti teisių į Lietuvos teritorijos juostą, dėl kurios perleidimo (Vokietijai) buvo sutarta Maskvoje”. Turiu įspūdžio, kad Molotovas buvo patenkintas. Mano pareiškimą, kad pasiūlytoji kompensacija aiškiai nėra mums priimtina ir kad mes ruošiame kontra-pasiūlymą, Molotovas pasižymėjo nekomentuodamas.

Schulenburg

(Ibid., p. 188)

VOKIETIJA UŽ SUVALKIJĄ GAVO

7.500.000 DOLERIŲ

Frames 333-334, serial F 15

Slaptasis protokolas

Vokietijos ambasadorius grafas von Schulenburg, Vokietijos reicho vyriausybės įgaliotas, iš vienos pusės ir SSSR Liaudies Komisarų Tarybos Pirmininkas V. M. Molotovas, SSSR vyriausybės įgaliotas, iš antros pusės susitarė šiaip:

1. Vokietijos reicho vyriausybė atsisako savo pretenzjos į Lietuvos teritorijos juostą, minimą 1939 m. rugsėjo 28 d. papildomame slaptame protokole ir pažymėtą žemėlapyje, pridėtame prie protokolo;

2. SSSR vyriausybė yra pasirengusi kompensuoti Vokietijos reicho vyriausybei už teritoriją, minimą šio protokolo pirmame punke, mokėdama Vokietijai 7.500.000 aukso dolerių, arba 31.500.000 reichsmarkių.

SSSR vyriausybė 31,5 miliono reichsmarkių sumokės šiuo būdu: vieną aštuntąją dalį, t.y. 3.937.500 reichsmarkių, ne geležies metalo tiekimais trijų mėnesių būvyje nuo šio protokolo pasirašymo dienos, o likusias septynias aštuntąsias dalis, (27.562.500 reichsmarkių), auksu, atskaitant iš vokiečių aukso mokėjimų, kuriuos Vokietija turi sumokėti 1941 m. vasario 11 d. pagal laiškus, pasikeistus tarp Vokietijos ekonominės delegacijos pirmininko dr. Schnurre ir SSSR užs. prekybos liaudies komisaro pono A. J. Mikojano ryšium su 1941 m. sausio 10 d. susitarimu dėl tarpusaviu tiekimų sutarties antrojo periodo metu pagal ekonominį susitarimą, 1940 m. vasario pasirašytą tarp Vokietijos Reicho ir SSSR.

3. Šio protokolo surašyta po du originalinius egzempliorius vokiečių ir rusų kalbomis; protokolas įgyja galios jį pasirašius.

Maskva, 1941 m. sausio 10 d.

Už Vokietijos Reicho vyriausybę:

Schulenburg (antspaudas)

STRS vyriausybės įgaliojimu:
V. Molotov (antspaudas)