LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA
ALGIRDAS BUDRECKIS
1. ĮVADAS
Ak, ta galybė, kuri kadaise buvo Lietuva! Tas vardas, kuris aidėjo nuo Nemuno krantų iki Kremliaus vartų ir stepių chano jurtos! Mūsiškiai dažnai—su pilna teise—mėgsta linksniuoti faktą, kad viduramžiuose Lietuvos valstybė siekė nuo Baltijos ligi Juodosios jūros, nuo Narevo ir Bugo krantų iki Maskvos vartų. Beje, savo žydėjimo metu Didžioji Lietuvos Kunigaikštija valdė, arba laikė savo įtakoje, 400,000 kvadratinių kilometrų plotą ir Vilniaus žinioje buvo, neįskaitant žydų, totorių ir kitų, keli milionai gudų, ukrainiečių ir didžiarusių. Romantikai istorikai ir atgimimo dainiai tą lietuvių praeities imperiją padabino iki tokio laipsnio, kad jau beveik atrodo, jog ji tai ne istorijos dokumentas, o tik vaizduotės kūrinys. Istoriko uždavinys yra šaltai, be perdėjimo ar nuslėpimų, išnagrinėti priežastis, kurios davė akstiną negausingai tautai užkariauti Rytų Europoje dešimteriopai didesnį už Lietuvą plotą. Ir tai yra dėkingas darbas, nes anų lietuvių žygiai tikrai siekia epiškų proporcijų pagal betkokį mastą.
Kaip ir normanų-varingų laikotarpyje, rytų slavų, arba rusinu, politinis nevieningumas buvo priežastis leidusi lietuviams bei totoriams užkariauti Rusus.
Beje, rusai istorikai, kurie tyrinėja XIII ir XIV amžiaus Rusios istoriją, dažnai beveik be išimčių, skiria visą dėmesį tik į totorių viešpatavimą. Tartum, vien totoriai buvę reikšmingas veiksnys rusinuose. Labai teisingai pastebėjo lenkų istorikas Henrikas Paškevičius: “Nenorėdami mažinti jų svarbą [totorių — A.B.], privalome atminti, kad tais laikais Lietuva išėjo aikštėn, ir jos svarba rytų slavų likime buvo nė kiek nemažesnė, o gal net ir didesnė negu chano valdžia” (Henryk Paszkiewicz, The Origin of Russia, psl. 185).
Lietuvos istorija turi daug nepaprastų momentų, kaip antai: ištikimybę pagoniškajai tikybai net ir tada, kai visi kaimynai jau buvo priėmę krikštą, nepaprastu atkaklumu vyko žūtbūtinė kova prieš kryžiuočius ir kalavijuočius. Ypatingo dėmesio vertas ir ekspansijos rytuosna ir pietuosna momentas. Šitoji lietuvių ekspansija buvo XIII ir XIV amžiaus atsiekimas. Lietuvių teritorinė ekspansija liudijo tautos nepaprastą gyvastingumą ir ištvermę, rodė, jog lietuvių tauta tuomet turėjo valstybinių ir karinių gabumų, o jos valdovai pasižymėjo savo politiniu išmintingumu. Reikia atsiminti, kad teritorinio plėtojimosi pradžioje Lietuva užėmė daugmaž 80,000 kv. kilometrų ir teturėjo tik 170,000 gyventojų.
Istoriniais laikais Lietuva susidėjo iš dviejų dalių: iš Augštaitijos ir Žemaitijos. XIII amžiaus šaltiniai skirdavo augštaičius (Litva) ir žemaičius (Žmud'), nors kartais ir suplakdavo abi dalis į vieną ir pavadindavo visą plotą Litva. Tačiau jau ir tada buvo geografinių, kalbinių bei psichologinių skirtumų tarp žemaičių ir lietuvių (augštaičių). Pvz., žemaičiai labiau priešinosi svetimai įtakai.
Tikrosios Lietuvos vakarų siena ėjo palei Prūsus, t.y., palei Nemuną. Ribą tarp žemaičių ir augštaičių sudarė Nevėžis. Tarp Dauguvos ir lietuvių gyvenamųjų plotų buvo miškų ruožas. XIII a. pradžioje lietuvių ribos siekė Dysnos santaką su Dauguva. Rytuose XII a. lietuvių kaimynas buvo Polocko kunigaikštija. Metraštininkas Nestoras teigia, jog polockiečiai buvo slavų gentis, apsigyvenusi palei Polotos krantus. Tarp Lietuvos ir Polocko ėjo miškų ruožas. Dysna buvo Lietuvos natūrali siena. Laikui bėgant dykra tarp lietuvių ir gudų sumažėjo, abiejų tautų medžiotojams bei ūkininkams taikingai apsigyvenant pakraščio srityje. XIII a. rytinės lietuvių svarbios pilys buvo Svyriai, Krėva ir Geranainiai. Teišliko maža šaltinių prieš XIV a., kurie duotų ankstyvus duomenis apie lietuvių-rusinų sienas. Bendrais bruožais galima pažymėti gudų vakarinius centrus XII a., būtent: Lochaiską, Gorodecą, Zaslaulį arba Iziaslaulį ir Minską. Žinome, kad jau tada gudų kolonistai siekė Berezinos ir Neries augštupius.
Amžiais lietuvių ir jų giminės jotvingų žemės buvo miškingos ir pelkingos. Sunkios gamtos sąlygos ir žemės turtų stoka išugdė ištvermingą ir savarankišką charakterį. Iš tikrųjų, tik užsispyrėliai galėjo ištverti tokioje aplinkoje, kokia vyravo tuometinėje Lietuvoje. Spartaniškas gyvenimas ir asmens taurumas lietuviuose davė pagrindą jų vėlyvesniems kariškiems gabumams. Juk iš pradžių lietuviai buvo taikingi ūkininkai ir medžiotojai. Tik žemaičiams ir kuršiams anksti teko patirti ant savų sprandų vikingų kardus ir kirvius. Iki X a. jotvingai ir lietuviai ramiai sau gyveno savo tankumynuose, turėdami tik prekybos ryšius su kaimynais slavais.
Plienas sukietėja tik po įkaitimo, dažno kūju daužymo ir po staigaus užgrūdinimo šaltame vandenyje. Panašiai rusinų ir lenkų grobuoniški žygiai bei puldinėjimai ugnimi ir kalaviju išugdė lietuviuose karingumą. Patyrę kaimynų grobuoniškumą ir pastebėję savą narsumą ir sugebėjimą karo mene, lietuviai apsiprato ir atmokėjo slavams už karybos pamokas.
Norėdami suprasti lietuvių karžygiškumą, turim susipažinti su sąlygomis, kuriose lietuvis karžygis įgijo savo brandą.
2. RUSINŲ ŽYGIAI PRIEŠ AISČIUS
Primityvūs slavai buvo taikinga tauta. Jie nebuvo pripratę prie ginklų žvanginimo. Tačiau tautų kraustymosi meto nuolatiniai karai ir gynimasis nuo stepių klajūnų vertė slavus priprasti prie karybos. Pas juos atsirado naujų ginklų. Daugelį ginklų jie įsigijo nuo germanų, frankų ir skandinavų. Nors pas rusinus atsirado kardas iš rytų, tačiau, daugumas kardų buvo germanų gamybos. Rusinai taipogi naudojo kirvius, kurių forma buvo normanų kilmės. Šalmai, skydai, šarvai ir grandininiai šarvai atėjo pas rusinus iš vakarų, greičiausiai per varingus pirklius bei karius. Taigi, rusinų apsiginklavimas bei apsišarvavimas mažai kuo tesiskyrė nuo lietuvių.
Lietuvis raitelis V a. (pagal archeologinius davinius)
Jau IX a. lietuvių kaimynai gudai perėjo iš gentinės santvarkos į sričių bendruomeninę santvarką. Gentinei santvarkai nykstant, prie kurios visi gyventojai buvo laisvi, susidarė visuomeniniai luomai: kunigaikščiai, kilnieji žmonės, arba bajorai žemininkai ir bajorai družininkai, miestiečiai, laisvieji valstiečiai, činšininkai (smirdai) ir nelaisvieji valstiečiai, susidedą iš vergų ir skolų nebeišsimokančių skolininkų (zakupai).
Gudijoje kryžiavosi eilė prekybos kelių einančių iš vakarų į rytus. Per ją ėjo ir Didysis vandens kelias vedantis iš Skandinavijos į Bizantiją, tai prie tų kelių išaugo miestai. Tie prekybos miestai virto sričių politiniais centrais valdomais miesto ir apylinkės gyventojų sueigų—krivulių, (vad. vėčėmis) ir jų rinktų kunigaikščių. Ilgainiui kaikurie tokių kunigaikščių įsigalėjo pastoviai ir ėmė valdyti savo sritis paveldimai. Dar prieš Kievo valstybės susikūrimą Gudijoj buvo tokių paveldimų sričių kunigaikščių. Žymiausios kunigaikštijos buvo Polocko, Smalensko ir Turovo, kurioms priklausė ir kiti smulkesni miestai vad. priemiesčiais. X a. visa Gudija buvo įjungta į naujai susikūrusią Kievo valstybę.
X a. Kievo valstybė pradėjo imti duoklę nuo kaimynų. Suomių padermės — čiudai, merai, vėsai, mordviai, pečerai, jamai, lybiai ir meromai mokėjo Kievo rusams duoklę. Įžymiojo metraščio Poviestj vremennych liet autorius kalbėdamas apie tautas, kurios “Rusams moka duoklę”, jų tarpe užrašė Lietuvą (t.y., augštaičius), Žiemgalą, Kuršą ir Žemaičius.
X ir XI amžiuje mes žinome tik apie tris riurikiečių žygius prieš lietuvius.
Kievo Didysis Kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius (978-1015 m.) pradėjo plėsti savo valstybę nuolatiniais užkariavimais. Jau 981 m. jis atkariavo iš Lenkijos Raudonosios Rusios miestus. 981-982 m. Vladimiras nukariavo viatičių kiltį, įsikūrusią tarp Okos ir Dono augštupio. Išnaudodamas pergalę prieš lenkus, 983 m. Vladimiras įsibrovė į jotvingų kraštą, žygiuodamas ir užkariaudamas Nemuno augštupio sritis. Užgrobęs iš lenkų Červenės miestą, jis norėjo surasti vandenkelį į Baltijos jūrą,. Vladimiras sumušė jotvingus po trijų metų kruvinų kovų, pareikalaudamas iš jų duoklės. Į Kievą jis parsivarė daugybę belaisvių. Tačiau atkaklūs jotvingai nebuvo nuveikiami ir, Vladimirui mirus, jie nusikratė Kievo valdžios.
Kievo kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis puolė jotvingus 1038 m., o lietuvius 1040 metais. Šitie žygiai buvo surišti su Kievo karais prieš lenkų Miešką II ir, po jo mirties, prieš mozūrų Maslavą, kuris buvo stačiatikių globėjas Lenkijoje. Galingam Kievui grasinant, Maslavas kreipėsi į pagonius jotvingus pagalbos. Jotvingai prisidėjo prie Maslavo grobiamųjų žygių į Kievo žemes. Jaroslavo žygiai buvo keršto pobūdžio. Jo tikslas buvo keršyti jotvingams už įsikišimą į lenkų—rusinų kovas dėl Bugo srities. Tačiau, jo žygiai, aiškiai nebuvo sėkmingi, kadangi rusinų metraščiai nemini jokios rusinų pergalės Lietuvoje. Matyt, lietuviai ir jotvingai buvo narsūs gynėjai. 1041 m. jis žygiavo per Jotvą prieš mozūrus. Jaroslavas nekartą kovojo su lietuvių ir suomių gentimis, kurių kraštai buvo rusinų puldinėjami pasiplėšikavimo ir patogesnių prekybos kelių praskynimo tikslais. 1044 metų pavasarį Jaroslavas paėmė jotvingų pilį prie Nemuno ir ten pat pastatė Naugarduką.
XI amžiuje Kievo valstybė subyrėjo. Subyrėjo dėl šeimos kivirčų ir dėl išsklidimo po plačius plotus. Riurikaičių šeimos palikuonys pasklido po visą Rusią. Rusinuose apanažų santvarka buvo pereinamasis etapas nuo Kievo nuosmukio iki totorių įsigalėjimo laikotarpio. Rusinuųkraštai buvo laikomi bendru riurikaičių palikimu. Kiekvienas kunigaikštis tebuvo tik laikiniu valdos, arba apanažo valdovu. Šiaurėje bendroji tėvonija (votčina) suskilo į atskiras ir nepriklausomas kunigaikštijėles. Apanažų santvarka buvo grindžiama dviem pagrindais: politiniu ir geografiniu. Du to proceso veiksniai buvo: 1. sričių vietovė, kuri taip veikė į kolonizavimo eigą, kad susidarė upinės valdos, kurios buvo izoliuotos viena nuo kitos ir užtat — savarankiškos; 2. sritį kolonizuojant, apanažo pradinis valdovas turėjo sukurti bendruomenę ir jos gyvenvietę tyrlaukiuose. Valdovas buvo naujakurys ir organizatorius. Tad, jo teisinis autortietas nepriklausė Kievo valdovo malonės. Apanažų santvarkos įsigalėjimas pulverizavo rusinu jėgas. To pasėkoje, lietuviai turėjo daugiau galimybių, ne tik atsispirti, bet net ir puldinėti pačius rusinus.
Šiaurėje, kur buvo susikūrusi galinga Polocko kunigaikštija, lietuvių ir latvių gentims iš karto buvo sunkoka. XII amžiuje nuo pakrikusios ir nusilpnėjusios Kievo valstybės atsiskyrė Polocko, Smalensko ir Turovo-Pinsko kraštai. Kovose su Kievu dėl savo savarankiškumo Polocko kunigaikštija užėmė nemažai gudų sričių ir savo politinę galią išplėtė į latvių gyvenamąsias sritis Padauguvyje. Tačiau Polocko kunigaikščių nuolatinės kovos su kitais gudų kunigaikščiais ir vidaus vaidai, ilgainiui, nusilpnino Polocką ir XII a. antrojoje pusėje jis suskilo į smulkesnes kunigaikštijėles: Minsko, Vitebsko, Iziaslaulio, Lochaisko, Oršos, Drucko ir kt. Taip pat suskilo ir Turovo-Pinsko kunigaikštija į Turovą, Pinską, Slucką ir Klecką. Tose smulkiose kunigaikštystėse vėl atgijo ir įsigalėjo gyventojų krivūlės (vėčės), nulemiančios likimą kunigaikščių, besivaidančių dėl valdžios. Smulkiems gudų kunigaikščiams ir miestams besikivirčinant, į kovas buvo įtraukti ir lietuviai, kurių kunigaikščiai pradėjo jau XIII a. šeimininkauti Polocke. XII amžiaus pradžioje atskiros lietuvių sritys mokėjo duoklę Polocko kunigaikščiams. Vykstant gudų kunigaikščių savitarpio kovoms, Polocko, o kartais ir Smalensko kunigaikščių kariaunose dažnai dalyvaudavo ir lietuvių kariai. Tolygia prasme lietuvių santykiai su rusinu kraštais atsispindi to meto grožinės kūrybos paminkluose. “Sakmės apie Igorio žygį” autorius prisimena karinius lietuvių ir rusų susidūrimus. Apie senosios rusinu valstybės santykius su lietuvių kraštais vaizdingai pasakoja liaudies kūrybos paminklai. Šaunusis rusų bylinų didvyris Ilija Muromecas didžiuodamasis ir su pagarba prisimena savo žygius Lietuvoje:
Aš narsiojoj Lietuvoj gyvenau,
Po trejus metus laiko
Žygiavau aš žygius
nuo kunigaikščio Vladimiro.
Rusinų kunigaikščiai nuolatos puolė Lietuvą iš pietryčių ir pietų šalies. 1112-1113 metų žiemą Jaroslavas, Sviatopolko sūnus, padarė “daug žalos” jotvingų krašte. Kunigaikštis Mstislavas Monomacho sūnus, atkreipdamas dėmesį į galimybes išsiplėsti į Pabaltijį, 1128 m. puolė lietuvius. 1131-1132 metų žiemą Mstislavas sutelkė daug jėgų ir stengėsi nugalėti lietuvius. Jam pasisekė užkariauti Nemuno jotvingus. Jo palikoniui, Valuinės Romanui, nekartą teko kariauti su lietuviais; ypač jis puldinėjo ir naikino jotvingus. 1187 m. Romanas suruošė didelį žygį prieš lietuvius ir jotvingus. Nemaža jotvingų jis išsivedė karo belaisviais, arba vergais į Valuinę. Tenai, savo dvaruose, jis pajungdavo jotvingus, vietoj jaučių, į arklus. Dėl to net susidarė priežodis: “Blogai darai, Romane, lietuviais ardamas” (Romane chudym živeši, Litvoju oreši).
Keršydami, jotvingai irgi puldinėjo Romano žemes. Valuinės valdovams, tačiau, gerai sekėsi kariauti su jotvingais, nes iki XIII a. pradžios jie jau buvo paėmę net Gardiną. XII amžiaus pabaigos metraščiai, lyg kokia litanija, vardina Valuinės bei kitų rusinu žygius prieš lietuvius: 1190 m. Pinsko Riurikas puolė lietuvius, bet jų neįveikdamas grįžo namo; 1193 jis vėl puolė lietuvius; 1196 m. Romanas Mstislavaitis puolė jotvingų kraštą, kur daugel pilių paėmė ir sudegino, grįždamas namo su grobiu.
Valuinės Romanas užvaldė Haličą 1199 m. ir jį sujungė su Vitebsku. 1202-03 m. Romanas užvaldė net Kievą ir tuo pasidarė galingiausias Rusios kunigaikštis. Nekartą jis kariavo ir su lietuviais, ypač puldinėdavo ir naikindavo jotvingus, kurie, savo ruožtu, dažnai siaubė jo sritis. Romanas pats žuvo kare prieš lenkus 1205 m.
Nukariautose srityse valuiniečiai įkūrė Naugarduką, Slanymą ir atstatė jotvingų buvusią pilį Gardine. Nors vietos jotvingai ir nusilenkė rusinu kunigaikščiams, tačiau, jie išlaikė savo senus papročius ir tikėjimą. Valuinė ėmė kolonizuoti rusinais užkariautas sritis. Tuo būdu XIII a. pradžioje, kai Mindaugas pradėjo kurti Lietuvos kunigaikštystę, Valuinės kunigaikštijos siena ėjo augščiau Gardino ir nyko kažkur didžiuosiuose miškuose. Merkinė buvo paskutinė didesnioji lietuvių pilis, nors nepriklausomos jotvingų sodybos dar ėjo toli į pietus.
1206 m. Danielius Romanaitis suruošė didelį žygį į Lietuvą. Bet, matyt, neturėjo konkrečių pasekmių, nes 1208-09 m. žiemą lietuviai ir jotvingai jam atkeršijo, sudeginę daug valuiniečių pilių, jų tarpe Turiską, Kamovą ir Červenę.
Nepaisant siaubingų žygių, nepaisant baisių nuostolių, nepaisant rusinu kunigaikščių karinės galybės, lietuviai nepasidavė. Anaiptol, po kiekvieno rusinų žygio jie atsigriebdavo ir dažnai nusiaubdavo rusinų kraštus. Pavyzdžiui, Henrikas Livonietis štai ką parašė apie 1209 metus: “Lithuani terras Ruthenorum, Letthorum, Livonum, Estonum despoliant atque pervastant, quae gentes crudelibus hostibus resistere nequent.” Atseit, lietuviai nusiaubė gudų, latvių, lybių ir estų žemes.
3. KOVOS SU LENKAIS
Nuo X amžiaus prūsams ir jotvingams teko kariauti ir su lenkų valstybėmis. Nuo aisčių (t.y., prūsų ir jotvingų) puolimų sunkiausia buvo gintis lenkų sričių kunigaikščiams. Mat, nekartą jų suorganizuota valstybė suskildavo, ir smulkūs lenkų kunigaikščiokai būdavo verčiami mokėti duoklę aisčių gentims. Tačiau, lenkai dažnai atsilygindavo. Įsiveržę giliai į aisčių sritis, lenkai sudegindavo sodybas, derlių ir paimdavo grobio. Tose kovose su Lenkijos valdovais labiausiai nukentėdavo arčiausiai prie lenkų buvę jotvingai.
Lenkai nuteriodavo jotvingų sodybas prie Narevo ir Bugo krantų, įsiverždami į jotvingų kraštą, dažniausiai žiemą, užšalusių ežerų ir pelkių ledu įsibraudavo net iki Nemuno srities. Užėję kur kaimus, sudegindavo gyvenamuosius namus ir klėtis pilnas grūdų. Prisigrobę, prisiplėšę visokio grobio, paėmę daugybę belaisvių — vyrų, moterų ir vaikų, jie pasitraukdavo atgal. Kadangi jotvingai buvo narsi ir karinga gentis, tokie žygiai brangiai atsieidavo lenkams. Jotvingai, žinoma, atsilygindavo lenkams panašiais žygiais į jų gyvenamas sritis.
1018 metais lenkų Didysis Kunigaikštis Boleslovas Drąsusis (Chrobry) apiplėšė Jotvą. Tačiau, sutelkę jėgų, jotvingai lenkams skaudžiai atkeršijo.
Boleslovas II Narsusis (Smialy) kartais įveldavo savo valstybę į avantiurinio pobūdžio ka-
Lietuviai kariai X a. (pagal lenkų šaltinius)
Lietuviai vedasi krikščionį karo belaisvį (iš rusinų maldaknygės)
rus, bet santykiuose su prūsais Boleslovas turėjo tam tikrą sistemą: 1058-1070 metais jis stengėsi apsisaugoti nuo prūsų puolimų išilgai vakarų Bugo upės, nuo Grudzianco ligi Viznos einančia pilių grandine.
Prieš prūsus kovojo Lenkijos vienytoj as Boleslovas Garbanius (Kędzierzawy) 1148 m., 1161 m., 1165 m. ir 1167 metais. Jo paskutinis žygis prieš prūsus buvo katastrofiškas. 1167 m. Boleslovas Garbanius žygiavo kartu su broliu Henriku. Prūsams pavyko lenkų kariuomenę įtraukti į pelkyną ir beveik visą išžudyti, kartu su Henriku. Boleslovas vos spėjo pabėgti. Po ilgų kovų su prūsais, XIII a. pradžioje mozūrų kunigaikščiai buvo priversti pasikviesti sau į pagalbą vokiečių ordiną.
Tik XII amžiaus pabaigoje lenkų kunigaikščiai, pagaliau, ryžosi sutramdyti jotvingus. 1192 m. Drohičino Kazimieras nusiaubė jotvingų kraštą. Nors ir narsiai priešinosi, bet, pagaliau, jotvingai buvo priversti Kazimierui sumokėti duoklę.
1193 metais didelė lenkų kariuomenė įsibrovė jotvingų kraštan, plėšė kaimus, degino pilis. Sakoma, kad šis žygis kardu ir ugnimi išnaikino visą Jotvą ir privertė jotvingų kunigaikštį Narimantą pasiduoti. Tokie baisūs lenkų puolimai galutinai pribaigė kraštą. Jau 1254 m. lenkų Kujavijos kunigaikštis Kazimieras iš popiežiaus Inocento IV gauna teisę globoti gretimas Jotvos žemes. Po 1254 metų žygio buvo nutarta atiduoti du trečdalius jotvingų krašto kryžiuočiams, tačiau, jotvingai dar vis rodė savo atsparumą. 1259 - 1260 m. jotvingai susijungia su lenkus puolančiais totoriais.
Lenkų kunigaikštis Boleslovas Gėdingasis (Wstydliwy) kovojo su Vroclavo kunigaikščiu ir Mozūrų Konradu dėl Lenkijos valdžois. Konradui talkino kaimynai jotvingai. Už tąi Boleslovas Gėdingasis 1264 m. taip nuteriojo Jotvą, kad maža jotvingų beliko gyvų. 1266 m. jotvingams pagalbon atėjo Švarno vadovaujami lietuviai, bet buvo Boleslovo sumušti. Nuo to žygio Jotvos vardas išnyko.
Nuo X iki XIII a. kovos su lenkais ir rusinais jotvingams buvo ypatingai sunkios. Nors kartais jie atsigriebdavo ir suruošdavo grobiamąjį ar keršto žygį, tai prieš lenkus, tai prieš rusinus, tačiau, turtingas Jotvos kraštas, po tokių dažnų ir nesibaigiančių karų, ištuštėjo. XII-XIII amžiuje jotvingų galėjo būti likę apie 150,000. Karų eigoje laukai dažniau stovėdavo nedirbti, gyventojai žūdavo kovos lauke, ar šimtais ir tūkstančiais baigdavo savo gyvenimą nuvaryti į nelaisvę. Būdami narsūs ir nepaprastai stiprios laisvos dvasios žmonės, jotvingai gynėsi iki paskutiniųjų jėgų. Galų gale, jų jiems nebeužteko, o besiplečianti Lietuvos Didžioji Kunigaikštija jiems per-vėlai atėjo į pagalbą. Lenkai nukariavo jų žemes, gyventojų likučius pavergė ir išvaikė, atsivedė mozūrus kolonistus. Patys jotvingai tapo mažuma savame krašte. Jų krašto pietvakarių sritis vėliau gavo naują vardą — Palenkę.
4. LIETUVIAI JUNGIASI IR RUOŠIA PULDINĖJIMUS
Rusinų ir kalavijuočių metraščiai rodo, kad karai su rusinais bei kryžiuočiais verste vertė lietuvius jungtis į didesnius politinius vienetus gynimosi sumetimais. Nuo XII a. antros pusės ir lietuviai pradėjo puldinėti rusinus, teriodami tolimas jų sritis ir grobdami jų miestų turtus. Aišku, toki žygiai negalėjo apsieiti be karvedžių. Dideliems lietuvių telkiniams vadovaudavo kuris nors vienas karvedys. Iš pradžių jis būdavo renkamas pačių susibūrusių karių. Kartais, po sėkmingo žygio, toks vadas pasilaikydavo valdžią ir taikos metu. O pasilaikyti ją buvo nesunku, nes po vieno žygio paprastai būdavo ruošiamasi kitam, ir dažnai tai ruošai vadovaudavo buvęs vadas.
Iš pradžių buvo kariuomenė, o tos kariuomenės reikalavimams patenkinti atsirado sritinė valstybė. Telkiant ir maitinant kariaunas buvo neišvengiamas dalykas sudaryti ir politinius valstybinio pobūdžio junginius lietuvių gyvenamose žemėse. Rašytuose šaltiniuose sakoma, kad 1106 m. susivienijo visa Žiemgala ir nugalėjo Polocko kunigaikščius Vseslavičius. 1206 m. lietuviai “visoje Lietuvoje surinkę stiprią kariuomenę, kiaurą naktį kėlėsi per Dauguvos upę. Vakare, prieš Kalėdas, atvyko į Turaidą ir, auštant perėję Gaują, išsiskirstė po visus kaimus: radę kraštą neįspėtą jokių gandų, daugelį užmušė ir nemaža išsivedė į nelaisvę.” Lietuvoje XII a., kaip atskiri teritoriniai vienetai, minimi šie kraštai: Ceklis, Karšuva, Knetuva, Medininkai, Upytė, Deltuva, Nalšia, Dainava ir kitos. Kiekvienas toks kraštas buvo karinis administracinis vienetas. Retas kuris lietuvių kraštas “turėjo mažiau kaip du tūkstančius raitelių kariuomenės”. O Semba “pajėgdavo sudaryti keturis tūkstančius raitelių, Sūduva turėjo šešis tūkstančius raitelių”.
Lietuvių kariuomenės pradėjo siekti 5,000, 8,000 ir net 10,000 karių. Reiškia, vadų autoritetas didėjo. Tam autoritetui reikėjo medžiaginio užnugario. Pamažu, iš daugelio valdų, atsirado sričių valdovai. Gausios lietuvių kariaunos reikalavo pažangaus socialinio, politinio ir medžiaginio organizuotumo. Juk primityvios gentys nesugebėtų atlaikyti lenkų-rusinų žygius ir net pereiti į sistematingus puolimus.
Lietuvių puldinėjimai ir žygiai į kaimynų šalis, kurie minimi nuo XII amžiaus antrosios pusės, buvo aiškiai grobiamojo pobūdžio. Lietuva nedalyvavo tarptautinėje prekyboje. Ji neįėjo į prekybos didžiuosius kelius, kurie viliodavo vaisbūnus. Prisidengusi nepraeinamais miškais, ji maža ko galėjo siūlyti užsieniečiams. Lietuvių prekyba, prasidėjusi XIII a., ėjo Nemuno vandenkeliu. Lietuvių prekės buvo grandos, kailiai, odos ir bičių vaškas. Lietuvai reikėjo daugiau negu ji pati galėjo kaimynams siūlyti. Laisvo prekiavimo nepakako lietuvių pasiūlai. Prekyba nebuvo išsivysčiusi. Prieš XII a. lietuviai neturėjo stiprios politinės organizacijos, kuri laiduotų aplinkos pastovumą, kelių tęsimą ir keleivių apsaugą. Vienintelis kelias, kuriuo lietuviai galėjo greit pralobti, buvo grobio žygiai. Iš vienos pusės, šis faktorius liudija to amžiaus žiaurumą. Bet, antra vertus, lietuvių žygiai parodo, kad lietuviai buvo pajėgūs ir narsūs, kad jie sugebėjo praturtinti savo neturtingą kraštą.
Savaime aišku, sritys arti Lietuvos buvo pirmieji jų žygių taikiniai. Tų sričių likimas buvo apgailėtinas. Štai, kaimynai gudai, norėdami išvengti lietuvių pavojaus, buvo priversti savanoriškai nusilenkti. Lietuvių kaimynai leido lietuvių žygininkams nekliudomai joti skersai jų kraštus, kad pasiektų tolimesnes sritis. Tolimųjų kaimynų turtai viliojo lietuvius. Rusinų kraštai, išskyrus Polocką, politiškai buvo silpni ir todėl pradėjo bendradarbiauti su lietuviais, teikdami jiems žinių apie pavojus, tiekdami maisto, talkindami darant brastas ir pn. Už kaimynų paslaugumą lietuviai neteriodavo jų teritorijų savo žygių metu. Matyt, toki susitarimai buvo abipusiškai naudingi.
Šitokių santykių pasėkoje, atsirado platus ruožas lietuviams pusiau priklausančių teritorijų, kurias būtų galima pavadinti lietuvių politinės persvaros sfera. Be tokio paaiškinimo nebūtų aišku kaip lietuviai galėdavo taip toli nužygiuoti. XII a. pabaigoje toji zona ėjo palei Dauguvą šiaurės rytuose ir pietuose palei Pripetę ir Būgą. Bendrai imant, kovos su rusinais vyko Gardino -Naugarduko - Gorodeco - Iziaslaulio - Minsko -Lochaisko - Breslaujos linijoje.
Kronikų svarbiausi duomenys išvardina vietoves, kurias lietuvių žygiai nusiaubė. Lietuviai dažnai puldinėdavo upių slėnius, kurie buvo prekybos keliai, kaip pvz.: Dauguvos, Lovatės, Volgos augštupį ir kt. Kievas į Ilmenio ežero sritį siųsdavo Bizantijos prekes: vyną, šilką, medvilnės gaminius, aukso dirbinius ir t.t. Naugardas, gi, siųsdavo pietuosna kailius ir taip pat linus, apynius, druską, brangenybes ir šilką, rytiečių prieskonius. Visos tos prekės skatino lietuvius vykdyti grobiamuosius žygius į sritis greta prekybos kelių. Naugardo ar Mugėpilio metraštis yra pilnas žinių apie kovas tarp naugardiečių ir lietuvių: 1191 m. Jaroslavas susitaiko su lietuviais ir susitaria žiemą pulti Naugardą. 1198 m. Naugardo Iziaslavas mirė prie Lukų, atmušdamas lietuvių žygį. Rudeniop lietuviai ir polockiečiai paėmė naugardiečių pilį prie Lukų. 1203 m. Olego sūnūs su Naugardo kariuomene sumušė lietuvius, kurių 1700 žuvo karo lauke. 1203 ir 1205 m. žiemą Olegas atvedė 7000 kariaunos į Lietuvą. 1210 m. kunigaikščio Vladimiro ir tūkstantininko Tvedislovo vadovaujama Naugardo kariuomenė išvijo iš šalies lietuvius ir jų daug nužudė ties Chodynicais.
Lietuvių žygių į rytus kovų laukas buvo ant Dauguvos linijos. Lietuvių žygiai šiuo keliu darė daug žalos tiek Rygai, tiek ir pačiam Polockui.
Turėdami saugią veikimo bazę Polocko žemėje, XII a. pabaigoje lietuviai kelis kartus nusiaubė Pskovo teritoriją prie Velikajos upės ir Naugardo teritoriją palei Lovatę. Kartais jie pasiekdavo ir Ilmenio ežerą. Kai kada lietuvių žygiai siekdavo toli į rytus už Lovatės. Lietuviai apiplėšdavo prekybos kelius einančius nuo Naugardo iki Volgos, atseit: kelią nuo Selegerio ežero iki Polos upės, ir kelią nuo Msto iki Tverco. Lietuviai taip pat žygiuodavo ir palei Dauguvą, pietuosna, iki Dniepro augštupio (iki Smalensko).
Pripetė buvo kitas vandenkelis, pagal kurį lietuviai žygiuodavo. Tik tas kraštas buvo vargingesnis už Dauguvos, Lovatės ir Dniepro sritis. Dėl balų ir pelkių ten buvo maža gyventojų. Prekybininkai retai tenai nukeliaudavo. Lietuvių žygiai eidavo į rytus ir į pietus. Būta dar trečio žygių maršruto, kuris ėjo į severiečių kilties kraštą (Černigovą). Lietuviai žygiuodavo palei Bereziną iki Dniepro, toliau Pripetės ir Bugo krantais į Valuinės Vladimirą, Chelmą, Belzą ir kitur. Tie kraštai buvo turtingesni ir derlingesni. Per juos ėjo Kievo vieškeliai.
XIII a. pradžios rusinų metraščiai yra pilni žinių, kaip lietuviai ir rusinai vieni kitus puldinėjo. 1205 m. lietuviai su jotvingais sumušė rusinus ties Tursku, Raudonojoje Rusioje. 1210 m. Naugardo kunigaikštis Vladimiras puolė Lietuvą. Sekančiais metais gudai užpuolė Lietuvą. 1213 m. tas pats Vladimiras išvijo lietuvius užėmusius Toropecą (Pskovo krašte). 1216 m. Smalensko kunigaikštis Mstislavas Dovydaitis, susidėjęs su Ryga, puolė Polocką, kuriam į pagalbą atėjo lietuviai. 1220 m. žiemą lietuviai puolė Černigovo Mstislavą. 1224 m. polockiečiai ir lietuviai “padarė daug žalos Naugardo žemei”. 1226 m. vasario-kovo mėn. lietuviai apiplėšė Toržoko, Toropeco ir Smalensko sritis. Tais pat metais Pskovas puolė Naugardą su lietuvių raitelių pagalba (s pogoni litovskiju). 1228 m. jotvingai nuteriojo Brastą ir net lenkų sritis. 1229 m. Pinsko Vladimiras ir Valuinės Danielius bei Vasilka suruošė dideli žygį į Lietuvą. 1229-30 m. žiemą lietuviai puolė naugardiečių pilis Ljubie, Morevą ir Selegerį. 1234 m. lietuviai sumušė Naugardo Jaroslavą ties Toržoku ir Dabrovna. 1238-39 m. Pskovo Rotislavas kovojo su lietuviais. 1239 m. rugsėjo 29 d. lietuviai davė smūgį pskovėnams ties Kamore.
Lietuvių puldinėjimus vykdė karinių draugininkų būriai. Tuos būrius sudarydavo vado, stambaus žemvaldžio, kariniai tarnai ir jaunuoliai pilėnai. Lietuvių liaudies dainos nevedusį jaunikaitį—bernelį vaizduoja kaip karį, turintį žirgą, balną, kiauninę kepurę ir kalaviją. Joti į karą buvo kiekvieno jaunuolio pareigos ir garbės reikalas. Iš karo jis parnešdavo dovanų — šilko, sidabro, arba kieto plieno. Į karą jis vykdavo su savo žirgu, sava apranga ir ginklais.
Žinoma, metraščiai perdėdavo savo ir priešo kariuomenių dydį, pralaimėjimų ar pergalių reikšmę. Pavyzdžiui, rašoma, jog lietuvių kariuomenė, kuri 1225 m. įsiveržė į Naugardo kraštą, buvo tokia gausi, esą “niekas tokios kariaunos nėra matęs nuo svieto pradžios.”
Kas vadovavo tiems agresyviems lietuvių žygiams į slavų kraštus? Nelengva atsakyti į tą klausimą. Tik nuo XIII a. turime patikimesnių žinių apie atskirus kunigaikščius. Rodos, kad ne visi kunigaikščiai turėjo lygios įtakos ir galios. Bet, be abejo, rytų Lietuvoje, Kernavės apylinkėse atsirado galinga karių šeima, kuri sudarė pagrindą lietuvių politiniam apsivienijimui Mindaugo laikais. Lyg per miglą lenkų istorikas Strijkovskis, remdamasis jau žuvusiais šaltiniais, mini pusiaulegendinį kunigaikštį Skirmantą, kuris buvo Mindaugo senolis.
Pusiaulegendarinis valdovas buvo ir Skirmanto sūnus Algimantas. Jisai buvo pirmasis žymusis augštaičių karžygis. Deja, apie jį beveik nieko nežinome. Būdamas rytų srities valdovu, Algimantas turėjo gintis nuo rusinų puolimų. Kitaip sakant, lietuvių valstybei pirmasis pavojus kilo iš rytų slavų kunigaikščių, o ne iš kryžiuočių. Algimantas gudriai išnaudojo rusinų valdovų kivirčus. 1159 m. pas jį atbėgo Polocko Volodaras. 1162 m. nakties metu, Algimantas ir Vo-lodaras užklupo Volodaro priešą Rogvoldą ir išpjovė pastarojo palydą. Tais pat metais Algimantas sumušė Kievo karvedį Iziaslavą Vasilkaitį ties Gorodecu. Algimantui vadovaujant, lietuviai užėmė Dysnos augštupį, kuris atidarė kelią žygiams į Polocko kraštą. Jo žygiai į Rusią buvo grynai grobiamojo pobūdžio. Slavai kaimynai buvo persilpni veiksmingai priešintis Algimantui. Jie būdavo priversti praleisti jo pulkus per savo kraštus. Jie net turėdavo jam talkinti. Algimantas nužygiuodavo palei Dauguvą, Lovatę iki Volgos augštupio, kur jį viliojo Naugardo prekybinių kelių grobis. Vieno tokio žygio metu, Algimantas žuvo, “naikindamas Smalensko ir Naugardo žemes su 7,000 kariuomenės”. Faktas, kad Algimantas galėjo vadovauti 7,000 kariuomenei, liudija, jog jo valdžia buvo galinga.
Jo sūnus buvo Ringaudas (dar rašomas Rimgaudu). Istorikas Motiejus Strijkovskis Ringaudą vadina pirmuoju didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (“Velikij kniaz Ryngold”). Sunku tiksliai nustatyti, kada Ringaudas valdė. Greičiausiai Ringaudas Algimantaitis apjungė ir valdė didelę dalį Lietuvos nuo 1176 m. Jo sostinė “Voruta” buvvo Kernavė, Rytų Augštaitijos širdyje, o jo kunigaikštija buvo sukurta kariniais pagrindais. Ringaudas buvo sumanus karvedys. Prieš jį yra
Vienas iš Lietuvos būdingų piliakalnių Kalniškių apylinkėje
stoję rusinų kunigaikščiai: Kievo Sviatoslavas
Vsevolodaitis (1177-1194 m.), Vladimiro Levas ir Drucko Dimitras. 1183-84 m. pskoviečiai kovojo su juo, bet jis jiems padarė “daug žalos”. Kievo Riurikas Riurikaitis pradėjo žygį prieš Ringaudą 1190 m., bet, dėl žiemos šalčių lietuvių krašto nepasiekęs, grįžo namo. 1193 m. šis rusinų kunigaikštis vėl ketino žygiuoti prieš lietuvius, bet jį sulaikė polovcų grėsmė iš rytų.
Ringaudas gerokai atsikirsdavo rusinams. Jam žygiuose talkininkaudavo ir kiti rytų augštaičių valdovai, kaip pvz., Ruškių šeima. Galimas dalykas, kad jo iniciatyva buvo sudaryta lietuvių kunigaikščių federacija, kurios tikslas buvo apsiginti nuo kaimynų puolimų ir tuo metu organizuoti bendrus žygius į gudų sritis. Ringaudas susitardavo su Polocku žygiuoti prieš Polocko priešą Didįjį Naugardą. 1198 ties Lukais lietuvių-polockiečių kariaunos sudavė skaudų smūgį naugardiečiams. To pasėkoje Naugardo vėčė nuteisė karvedį—kunigaikštį Iziaslavlį už apsileidimą ir prastą vadovavimą. Užsitikrinęs sau prekybos kelią Dauguvos sritimi Ringaudas, kartu su Polocko kariais, nužygiavo į Lovatės slėnį. 1200 m. žiemą jie sumušė naugardiečius ant Lovatės krantų.
Polocko, Gercikos ir Kuoknesės gudai kunigaikščiai žiūrėjo į Ringaudą ir kitus lietuvius kunigaikščius, kaip į sąjungininkus prieš bendrus priešus, ypač prieš naujai įsikūrusius kalavijuočius. Ringaudo amžininkas Dangirutis buvo vienas iš galingiausių lietuvių kunigaikščių, pasižymėjęs latvių, estų ir rusinų gyvenamųjų kraštų puldinėjimais. Jo duktė ištekėjo už Gercikos (arba Jersikos) kunigaikščio Visvaldžio 1209 metais. Tomis vedybomis Visvaldis buvo apsaugojęs savo kunigaikštiją nuo lietuvių karo žygių, bet tuo pat metu pasidarė visiškai jų priklausomas. 1213 m. Dangirutis buvo nuvykęs į Didįjį Naugardą pas kunigaikštį Mstislavą ir su juo sudarė draugingumo sutartį. Grįždamas Lietuvon iš Naugardo, Dangirutis pakeliui buvo vokiečių kalavijuočių užpultas ir paimtas nelaisvėn. Nuvežtas į ordino Kėsio pilį, jis buvo ten laikomas surakintas. Vokiečiai norėjo iš lietuvių bajorų didelės išpirkimo sumos, bet kai jo aplankyti atvykę bičiuliai vokiečių reikalaujamos sumos neatsivežė, Dangirutis nusižudė. Jo žentas Visvaldis pasidavė kalavijuočių įtakai.
Po Ringaudo mirties, jo sūnūs Dausprungas ir Mindaugas buvo palikę dar jauni. Todėl Lietuvoje didesnės persvaros buvo įsigijęs Živinbuntas (Živinbudas), kuris tęsė Ringaudo krašto apjungimo darbą ir žygiuodavo į Rusinus. Apie Živinbudą žinome tik, kad jis buvo vyriausias Lietuvos kunigaikštis, kuris pasirašė 1219 m. sutartį su Valuine. 1219 m. sutartis leidžia mums įžvelgti į Lietuvos vidaus padėtį tais laikais. Kadangi visas lietuvių jėgas reikėjo sutelkti prieš Livonijos vokiečius, pradėjusius pulti iš šiaurės ir iš rytų, tai, norint apsidrausti iš pietų pusės, Živinbudas ir sritiniai Lietuvos valdovai padarė taiką su Valuine. 1219 metų sutartis buvo pirmasis diplomatinis aktas, kurį pasirašė apsijungianti Lietuva su kaimynine kunigaikštyste. Pastebėtina, kad Lietuvai atstovavo 21 kunigaikštis, bet kad jie priklausė iš viso tik 5 giminėm. Taigi jau tada visa Lietuva buvo valdoma tik 5 kunigaikščių šeimų. Tuomet ir jotvingai ir žemaičiai veikė išvien su aukštaičių valdovais.
Kunigaikščių—valdovų skaičius labai greitai pradėjo mažėti. Ypač Ringaudaičiai norėjo atstatyti tėvo buvusią galingą valdžią. Talkinant svainiams Žemaičių kunigaikščiams, Dausprungas pašalino Živinbudą. Tačiau, niekur negalima užtikti datos, kada Dausprungas perėmė valdžią nuo Živinbudo, ir kokiu būdu pastarasis buvo pašalintas.
Dausprungas taip pat turėjo pastovių interesų Rusios pietuose. Žymiai vėliau, po 1219 m. sutarties su Valuine, jis susigiminiavo su Haličo kunigaikščiu. Jo duktė ištekėjo už Danieliaus, Romano sūnaus. Tas ryšis vėliau suvaidino svarbų vaidmenį Mindaugo valdymo laikotarpyje.
Galima sutapatinti Lietuvos galybės iškilimą ir to pasėkoje lietuvių žygių į rusinus dažnėjimą, su Didžiojo Kunigaikščio įsigalėjimu Lietuvoje. Iki Mindaugo viešpatavimo metų lietuviai buvo suruošę 42 žygius prieš kaimynus. Pagaliau, 1236 metais Lietuva jau buvo pasiruošusi pereiti į konsolidacijos ir ekspansijos etapą.
(Bus daugiau)
BIBLIOGRAFIJA
1. James A. Brundage, The Chronicle of Henry of Livonia (Madison, Wis. 1961).
2. Samuel H. Cross, “Primitive Civilization of the Eastern Slavs”, American Slavic and East European Review, Vol. 5, Nr. 12/13 (1946).
3. Michailo Gruševskij, Istorija Ukraini (Kiev, 1912).
4. V. O. Kliučevskij, Sočinenija, 1-3 t.t. (Moskva, 1956-1957).
5. Henryk Lowmianski, Studia nad początkami spole-czenstwa i panstwa litewskiego, II (Varšuva, 1932).
6. Vladimir Nabokov, red., The Song of Igor’s Campaign (Niujorkas, 1960).
7. Henryk Paszkiewicz, Regesta Lithuanae I (Varšuva, 1930).
8. Henryk Paszkiewicz, The Origin of Russia (Londonas, 1954).
9. V. T. Pašuto, “O vozniknovenii litovskogo gosudar-stva”, Izvestija Akademii Nauk SSR, t. IX (Moskva, 1952).
10. Polnoe sobranie russkich letopisei (Lavrentskaja le-topis, Ipatevskaja letopis, Novgorodskaja 1, 2, 3 le-topis), 1-3 t.t.
11. George Vernadsky, Ancient Russia, New Haven, 1943).
12. George Vernadsky, Kievan Rus' (New Haven, 1948).
13. Warren B. Walsh, Readings in Russian History (Syracuse, 1959).
14. Melvin C. Wren, The Course of Russian History (New York, 1958).
15. J. Žiugžda, Lietuvos TSR Istorija, I tomas (Vilnius, 1957).
Lietuviškoji ekspansija Mindaugo laikais
5. PADĖTIS RYTUOSE XIII AMŽIAUS PRADŽIOJE
Trys veiksniai nulėmė galimybes lietuviams išsiplėsti rusinu sąskaitom 1) Kievo valstybės suskilimas, 2) totorių antplūdis ir 3) Lietuvos apsijungimas. Norint suprasti mindauginės ekspansijos priežastis, vertėtų bent aptarti tuos tris veiksnius.
Rusinų kunigaikščių Riurikaičių šeima buvo gausi. Prieš mirtį Kievo valdovas Jaroslavas Išmintingasis padalino Kievo valstybę tarp sūnų, būtent: Iziaslavui, kaip vyresniam, teko Kievo sostas, Sviatoslavui — Černigovas, Vsevolodui — Perejeslavas, Igoriui — Vladimiras ir Viačeslavui — Smalenskas. Vyriausiasis šeimoje turėjo teisę valdyti Kievo sostą. Įsigalėjus Rotos, arba dalinių kunigaikštijų sistemai, kilo brolžudiškos kovos tarp Riurikaičių dėl didžiojo kunigaikščio sosto.
Iki XII amžiaus pirmos pusės vyko tolimesnis Kievo Rusios skaidymasis į atskiras kunigaikštijas. Tuo tarpu Kievo didžiojo kunigaikščio galia ir valdžia smuko. Po Mstislavo mirties 1132 m., Kievo valstybė suskilo į eilę savarankiškų kunigaikštijų, kurios varžėsi ir su Kievu ir viena su kita. Rusios vakaruose XII a. susidarė galinga Haličo-Valuinės kunigaikštija. Šiaurės vakaruose susidarė plati ir galinga Didžiojo Naugarduko respublika, kuri visiškai atitrūko nuo Kievo 1136 m. Šiaurės rytuose rusinai kolonizavo suomių ir galindų žemes, kur išaugo Rostovo - Suzdalio -Vladimiro kunigaikštija. Vladimiro kunigaikštis Andrius Bogoliubskis 1169 m. apiplėšė patį Kievą ir perkėlė rusinų politinį centrą į Vladimirą -Suzdalį. Suzdalio kunigaikštis Jurgis Ilgarankis (Dolgorukij) 1147 m. įkūrė Maskvą suomių-ugrų kilmės marių kilties gyvenamose žemėse. Priešmindauginės Lietuvos rimčiausi varžovai buvo Naugardas ir Haličas-Valuinė. Tačiau neapsijungę lietuviai nepajėgė nugalėti tas kunigaikštijas. Ogi tos valstybės savo ruožtu negalėjo Lietuvos užkariauti. Šachmatiškai tariant, buvo jėgų patas. Tą jėgų pusiausvyrą iš vėžių išmušė naujas pavojus iš rytų — totoriai.
Antras veiksnys, kuris dar labiau nusilpnino rusinus buvo totorių antplūdis. Džengizkano palikuonys ėmė veržtis į Rytų Europą XIII amžiaus pradžioje. 1223 m. polovcai kartu su Haličo ir beirstančios Kievo valstybės kunigaikščiais bandė sulaikyti totorių užplūdimą, bet buvo visiškai sutriuškinti prie Kalkos upės. Totoriai, tačiau, savo laimėjimo neišnaudojo, o pasitraukė už Uralo kalnų. Jie vėl grįžo 1229 m. ir 1236 m. Totorių Aukso orda, vedama Džengiskano brolio vaikaičio Batijaus, įsitvirtino ties Volga 1229 metais. Prasidėjo žūtbūtinė kova tarp Kievo ir kitų rusinų kunigaikščių ir totorių.
Gabus karvedys Batijus laikė, kad geriausia kovoti prieš rusinus yra žiemos metu, kada jie irstviuojasi (žiemoja, lyg lokys savo lauže). Įdomu, kad karvedžiai Gediminas ir Algirdas vėliau darė panašias išvadas dėl karybos Rusioje.
Batijaus totoriai 1237 m. nukariavo Riazanę ir Vladimirą, Dmitrovą, Maskvą ir Toržaką 1238 metais, Paskui, 1240 m., pasukęs į pietus, Batijus, viską naikindamas pakeliui, sudegino Kezelską, Černigovą ir pagaliau išgriovė Kievą, o taip pat Haličą ir Valuinės Vladimirą. Rusia pateko į vasalinę totorių priklausomybę.
1241-42 metais, sutelkdamas milžinišką kariuomenę, Batijus įvykdė siaubingą žygį į Lenkiją ir Vengriją. Po Lignicos mūšio, kuriame jungtinės vokiečių-lenkų jėgos buvo sunaikintos, visa Europa pajuto totorių baimę. Tačiau, Europą išgelbėjo didžiojo kano rinkimai Korokorume, Mongolijoje, į kuriuos turėjo grįžti Batijus, kaip kanas rinkikas.
Kievo kunigaikštija XI -XII a.
Grįžtant į Rusiją, dalis Batijaus ordos, Šeibeko vadovaujama, pasuko į Lietuvos žemes. Šeibekas sumušė lietuvius prie Lumno, ties Nemunu ir nuteriojo Jotvą. Tačiau, surinkę kariuomenę, Eidivydas (ne Erdvilas, kaip mini lenkų istorikai) ir Mindaugas davė totoriams smūgį netoli Lydos; ta vieta dar ir šiandieną tebevadinama Šeibeklaukiu. Neprityrę kovoti miškuose ir pelkėse totoriai buvo lietuvių sudoroti. Lietuviai išvijo totorių likučius anapus Bugo ir Pripetės, paimdami daug grobio. Po to, kurį laiką Lietuvai nebuvo pavojaus iš totorių pusės.
1242 metais prie Volgos įsikūrė totorių valstybė — Aukso Orda, kuri daugiau kaip du šimtus metų slėgė rusų žemes. Aukso Ordos kanai, ar chanai, siuntinėjo į rusų žemes savo valdininkus baškakus su ginkluotais būriais, kurie, ne tik lupo iš vargšų gyventojų duoklę, bet ir smurtingai niokojo visą kraštą. Paprastai, totoriai palikdavo Riurikaičius kunigaikščius jų sostuose savo vasalais, tik reikalaudami iš jų pripažinti totorių viršenybę, dažnai važinėti į Aukso Ordos sostinę Sarajų su dovanomis atnaujinant savo ištikimybės chanui pareiškimą. Totorių chanas taip pat nulemdavo kuriam Riurikaičiui būti didžiuoju Vladimiro kunigaikščiu. Patvirtindamas sau ištikimą kunigaikštį velikij knjaz, chanas duodavo jam jarlyką (patentą) į didžiojo kunigaikščio sostą. Nukariauti rusinai buvo įpareigoti mokėti chanams dideles duokles.
Šitoji sunki būklė verste vertė rusinus jieškoti išsigelbėjimo nuo totorių jungo. Tat, nepaisant, kad lietuviai užkariautojai buvo pagonys, rusinai pravoslavai verčiau priimdavo lietuvių valdžią, kaip totorių — griežto režimo su žiaurumais ir dideliais mokesčiais.
Tretysis veiksnys buvo Lietuvos apsijungimas po Mindaugo valdžia. Tas procesas tęsėsi iki 1236 m. Kaip buvo minėta anksčiau, lietuvių grobuoniški žygiai prieš artimus ir tolimesnius kaimynus buvo pirminis Lietuvos ekspansijos etapas. Nuo XIII amžiaus, stebimas naujas polinkis, nors žygiai tebesitęsė. Tas naujas polinkis buvo ryžtas nukariauti ir prijungti prie Lietuvos įvairias rusinu žemes. Didieji kunigaikščiai nesitenkino padarydami vietinius valdovus vasalais, nauja politika reikalavo rusinų kunigaikščių pašalinimo nuo vietinio sosto. Lietuvos valdovas sodindavo saviškius ant rusinų sostų.
Nuo Mindaugo viešpatavimo laikmečio Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės galybė išsivystė kartu su lietuvių besiveržimu rytuosna ir pietuosna. Norėdamas įsitvirtinti etnografinėse srityse, Lietuvos valdovas ketino paimti visas grynai lietuviškas valdas į savo rankas, o tuo pačiu užtikrinti pasienio slavų sričių ištikimybę. Stengdamasis nuraminti išvietintus lietuvius kunigaikščius, Mindaugas davė jiems didelius plotus rusinuose. Šioji politika buvo gudri dviem sumetimais, būtent: maištingi ir ambicingi kunigaikščiai buvo iškraustyti iš Lietuvos, antra, valdant svetimtaučius jie buvo priversti kreiptis į Mindaugą, j ieškant jo paramos išsilaikyti svetimose valdose. Tuo būdu Mindaugas tapo jų siuzerenu ir globėju.
Lietuvių ekspansiją į rusinų žemes taip pat skatino valdančios dinastijos noras aprūpinti giminaičius valdomis. Gausi valdovo šeima vėlesniais laikais buvo rimtas lietuvių valstybinių sienų išsiplėtimo akstinas. Tiek Gediminas, tiek Algirdas vykdė ekspansionistinę politiką, idant aprūpintų vaikus žemėmis. Tas, gi, precedentas atsirado Mindaugo valdymo metais, kada Didysis Kunigaikštis stengėsi patenkinti savo pusbrolius, svainius ir sūnus.
Tarp 1220 m. ir 1236 m. Mindaugas apjungė visą Augštaitiją, pusę Žemaitijos ir didesnę dalį Jotvos po savo tvirta valdžia. Tokia konsolidacija davė jam ir karių ir medžiaginių resursų, ne tik kariauti prieš betkurį kaimyną, bet ir jį užkariauti. Mindauginė Lietuva buvo, be to, apdovanota gabiais karvedžiais; jų tarpe buvo Mindaugo giminaičiai Vykintas, Eidivydas, Daumantas ir Treniota. Mindaugui talkino ir Ruškių šeima: Kentibutas, Vanibutas, Butautas ir Vižeika su sūnumis Visliu ir Kinteniu. Karvedžių tarpe ypačiai pasižymėjo du Ruškiai: Aišunas (Aišnas) ir Sirvydas.
Aišnas Ruškys vadovavo Mindaugo pulkams Rytų Lietuvoje prieš rusinus, nužygiuodamas toli į rytus, net iki Peresopnicos.
Šalia jų buvo du narsūs Mindaugo vasalai — Chvalas ir Gaudižadas Tiudijaminavčius (gal lietuviškiau būtų praminti Sudimantaičiu?). Apie Sirvydo Ruškio ir Chvalo vaidmenį mindauginėje ekspansijoje metraščiuose išliko tik fragmentai. Sirvydas su Mindaugo palydos vadu Chvalu 1258 m. puolė Valuinės kraštą. Jų kariuomenė nuniokojo Lucko sritį. Grįžtant į šiaurę, juos pasitiko Valuinės Danieliaus ir Vasilko didžiulė kariuomenė. Kautynėse žuvo Chvalas, o Sirvydui vis tik pasisekė pasitraukti su kariuomene ir su grobiu.
6. MINDAUGAS UŽIMA PASIENIO SLAVŲ KRAŠTUS
XIII amžiaus bėgyje matome, kad lietuvių ekspansija slavų kaina ėjo ir į pietus palei Nemuną. Valuiniečiai buvo valdę Gardiną iki 1183 m. Mindaugo valstybei svarbią reikšmę turėjo Naugardukas. Kai Riurikaičių kunigaikštijas prie Dniepro ir Dauguvos nusiaubė totoriai, pas Mindaugą atbėgo rytų slavų karių. Juos Mindaugas priiminėjo savo tarnybon ir laikė Juodosios Rusios krašte. 1242 m. Mindaugui davus totoriams smūgį netoli Lydos, rusinuose kilo viltis, kad lietuviai juos išvaduos iš totorių jungo. Tat Mindaugo ekspansijai pietuosna rusinų kunigaikštėliai nesipriešino. Anaiptol! Jie Mindaugą sveikino, kaip gynėją nuo totorių. Mindaugo valdžią pripažino Volkaviskai, Slanymas, Ždzitovas ir Svisločius. Vadinasi, Mindaugas atgavo rusinų nukariautas jotvingų sritis.
Lietuvos valdžia tose srityse nesunaikino vietos kunigaikštėlių. Vietinių kunigaikščių kilmė mums nėra aiški. Haličo-Valuinės metraštis mini tik keletą: Izuaslavą Naugarduke (1238 m.), Volkavisko Glebą ir Svisločio Iziaslavą (1254-55 m.), bei Slanymo Vosylių.
7. MAIŠTINGŲ KARVEDŽIŲ ŽYGDARBIAI RYTUOSE
Norėdamas panaudoti karingų giminaičių Eidivydo, Tautvilo ir Vykinto talentus konsoliduoti Lietuvos kunigaikštiją, Mindaugas juos nukreipė į rusinu sritis, kur jie kardu galėtų gauti atlyginimą už Mindaugo pagrobtas tėvonijas. Pasak Valuinės metraščio: “Tautvilas, Eidivydas ir Vykintas nebuvo Mindaugui klusnūs. Mindaugas juos išsiuntė į Rusios žemes, kad ten kariautų ir valdytų (. . . izhna Mindoh snovca svojeho Tovtevila, Eidivida poslavšomu na vojnu ... s Vykantom na Rus vojevat ko Smolensk . . . Valynskaja letopis PSRL, II, psl. 815)”
Mindaugo laikų Lietuvos karalija
Tautvilas Dausprungaitis įsikūrė Polocke. 1238-48 m. Tautvilo lietuviai kariai siekė šiaurėje tolimas Lugos ir Didžiojo Naugardo žemes. 1239 m. rudenį jis apiplėšė Pskovo sritį; 1240-42 — apiplėšė Naugardo žemes palei Lugą. Valdydamas Polocką, kaip Mindaugo vasalas, Tautvilas kovojo taip pat ir su Vladimiro-Suzdalio kunigaikščiu. Kova ėjo dėl Dauguvos, Dniepro ir Volgos augštupių. 1245 m. lietuviai pasiekė Tvercos upę, kur jie sunaikino Toržoką. 1248 metais įvyko lietuvių—rusinų kautynės ties Zubcovu prie Volgos ir ties Protva. Šiuose Mindaugo suruoštuose žygiuose dalyvavo ir Tautvilas.
1258 metų karo žygyje Tautvilas sunaikino Toržoką antrą kartą ir Voiščiną (į pietus nuo Smalensko), bet Smalensko užimti neįstengė.
Eidivydas užėmė Smalenską. Tuomet rusinai buvo silpni. Riazanė ir Smalenskas buvo vidaus kovų ir lietuvių antpuolių nualinti (1237-38 m.). Kai Vladimiro didysis kunigaikštis Juris Vsevolodaitis žuvo kovoje prieš totorius 1239 m., totoriai nusiaubė Vladimiro žemę. Tačiau jo įpėdinis Jaroslavas Vsevolodaitis tais pat metais suruošė žygį prieš lietuvius, atsiėmė Smalenską ir išstūmė lietuvius iš Dniepro augštupio.
Vitebsko kunigaikštija pradžioje XIII amžiaus irgi buvo puldinėjama lietuvių. 1235 m. Vitebską užėmė ir valdė žemaičių kunigaikštis Vykintas. 1239 m. Vitebskas išslydo iš lietuvių rankų.
Tik vien Polocke liko lietuvis valdovas Tautvilas, kuris net popiežiaus Inocento 1248 m. rugsėjo 28 d. bule buvo pripažintas Polocko kunigaikščiu. Tautvilas išsilaikė tik Mindaugo paramos dėka. (Bus daugiau)
