Šaulė Tremtyje
Redaguoja E. PETRAUSKAITĖ. 926 W. 52nd Street. Chicago, III. 60609
K. Kodatienė
IŠGIRSK MŪSŲ BALSĄ
O Viešpatie, didis, Kūrėjau galingas,
Išgirsk mūsų balsą ir būk gailestingas:
Sustiprinki ryžtą, sustiprink jėgas,
O dvasios galiūnų dar daug atsiras—
Kovot dėl tėvynės, dėl bočių šalies.
O Angele, geras, mums ranką ištiesk!
Darbu ir auka ir malda taip karšta —
Kad taptų laisva mūs brangi Lietuva.
Per amžius budėję dėl laisvės šventos,
Negalim nurimti, gyventi be jos.
Tetrūksta retežiai vergijos baisios,
Tiesa viešpatauja ant žemės visos.
Ir kaip visi žmonės laisvųjų kraštų,
Vėl prie Nemunėlio gražiųjų krantų,
Savų ąžuolų ir dangaus globoje
Mes trokštame garbinti, Dieve, Tave!
ŠAULIŲ SĄJUNGOS ATSTOVŲ SUVAŽIAVIMUI PRAĖJUS
Šaulių atstovų suvažiavimai yra šaukiami kas trys metai. Rodos, toks neilgas laikotarpis. Tačiau kiek daug visokių įvykių per tą laiką būta. Tų pasikeitimų buvo ir mūsų Sąjungoje. Tenka pasidžiaugti, jog šaulių gyvenime tie metai įnešė didesnį organizuotumą, sustiprėjo nariais ir veikimu buvusios kuopos, o taip pat įsisteigė ir keletas naujų. Malonu, kad šauliai vis daugiau patraukia jaunimo, o ir moterų šaulių skaičius pašokęs. Deja, atstovių tarpe iš tolimesnių vietovių atvyko vos keletas. Bet turint galvoje didelius nuotolius ir kitas trukdančias sąlygas, tai yra suprantama. Pagaliau, vyrams visados lengviau pasitraukti kuriam laikui nuo šeimos ir, iš viso, jiems geresnės tam sąlygos. Tačiau susirinkimų salėse netrūko moterų, kurios atstovavo Čikagą ir jos artimesniąsias apylinkes — Cicero, Wisconsiną ir kt.
Labiausia šiame suvažiavime pasigedome mūsų vyriausios globėjos, mūsų garbės vadės, nenuilstančios sesės Sofijos Pūtvytės-Mantautienės, kuri dėl nesveikatos negalėjo atvykti. Tačiau mes visos savo širdyse jutome jos dvasinį buvimą mūsų tarpe. Tiesioginiai čia ją atstovavo jos vyras, brolis Mantautas, šaulių garbės narys, o taip pat moterų vadė, sesė Kodatienė, kuriai ji savo mintis ir pageidavimus patiekė raštu. Susirinkimas nutarė ją pasveikinti, palinkint geresnės sveikatos.
Nežiūrint nedidelio mūsų skaičiaus, šaulės šiame suvažiavime aktyviai prisidėjo savo dalyvavimu. Vienos jų, greta vyrų, ėjo vėliavų sargybą, o tų vėliavų šiemet susirinko net aštuonetas. Kitos sesės, tai moterų šaulių sekstetas, kėlė susirinkusiųjų dvasią savo giesmėmis: prie paminklo sugiedojo giesmę žuvusiems šauliams, atidarant iškilmingąjį susirinkimą jos giedojo Amerikos Himną ir Tautos Himną, kuriam galingai pritarė visa salė, o uždarant sugiedota Mažosios Lietuvos Himnas — Lietuviais esame mes gimę .. . Sekstetą sudarė šios šaulės: T. Serapinienė, M. Vizgaitienė, M. Didžpinigaitienė, A. Četkauskienė, P. Prankienė ir Br. Sodaitienė.
Prie žuvusiųjų paminklo aukurą užkūrė dvi jaunos Vytauto D. kuopos šaulės — Birutė Baškauskaitė ir Virginija Skrabutonytė, o vainiką padėjo mūsų vyriausia vadė, sesė K. Kodatienė ir Vytauto D. kuopos moterų vadovė S. Petrauskienė. Sesė Kodatienė paskaitė savo šiai progai parašytą eilėraštį “Išgirsk mūsų balsą”. Be to, sesė atstovavo šaules, būdama išrinkta susirinkimo prezidiumąn vicepirmininke ir pranešė apie šaulių moterų veikimą. Visur jos dirba greta vyrų, kai kur užimdamos net atsakomingas pareigas valdybose, ir yra uoliausios padėjėjos visuose šaulių
virš.: Jaunosios šaulės — B. Baškauskaitė ir V. Skrabutonytė — uždega aukurą.
Apač.: Sesės K. Kodatienė ir S. Petrauskienė deda vainiką prie žuvusių dėl Lietuvos laisvės paminklo.
Nuotr. V. Noreikos
kultūriniuose parengimuose. Vadovė bendravo, kiek galėjo, su įvairių kuopų šaulėmis, o daugiausia reiškėsi per mus visas vienijančią, spaudą — Šaulę Tremtyje. Sesė K. Kodatienė vėl buvo perrinkta į Centro valdybą, kaip vyr. šaulių moterų vadė.
Cicero ir Čikagos šaulės turėjo daug rūpesčio, vaišindamos svečius ir visus atstovus suvažiavimo metu. Pusryčius — kavutę ruošė jūrų šauliai. Sekančią dieną, 3 vai. p.p., Vytauto D. kuopa pakvietė visus dalyvius į jų suruoštas vaišes ir tuo pačiu atsisveikinimą su atvykusiais broliais ir sesėmis iš tolimųjų vietų. Ir čia buvo labai nuoširdžiai pabendrauta ir pasidalinta mintimis. Atvykusieji pasidžiaugė kuopos skaitlingu ir šauniu jaunimo būriu.
Po visų posėdžių, vakare, Vytauto D. kuopos meno ratelis pakartojo jų statytą komediją — žemaitės “Trys mylimos”. Po įtempto dienos darbo šauliai su svečiais maloniai praleido laiką, linksmai pasijuokdami ir pasigerėdami mėgėjų gražia vaidyba, režisuojant nepailstamam šaulių talkininkui akt. A. Brinkai. Po vaidinimo sekė linksmoji dalis su bufetu, loterija ir šokiais.
Šaulių moterų sekstetas gieda Visuotinio suvažiavimo metu. Iš k.: akomp. J. Sodai-tis, T. Serapinienė, M. Vizgaitienė, M. Didžpinigaitienė, A. Četkauskienė, P. Prankienė ir B. Sodaitienė.
Juzė ir Kostas Liaudanskai, jaunavedžiai prieš 50 metų.
Juzės ir Kosto Liaudanskų vedybų auksinė sukaktis
š. m. rugsėjo 17 d., sekmadienį,
J. ir K. Liaudanskams švenčiant savo 50 metų vedybų sukaktį, šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje už juos buvo atnašautos iškilmingos pamaldos. Šv. mišių metu giedojo sol. Janina Armonienė, viešnia iš Čikagos. Vargonavo Bronius Budriūnas, parapijos vargonininkas.
Rugsėjo 23-čio, šeštadienį, Liaudanskų duktė Elena ir žentas Pranas Skirmantai, tėvų vedybų auksinės sukakties proga, juos pagerbdami, suruošė iškilmingas vaišes. Vaišes įvyko jų gražioje rezidencijoje, kur dalyvavo šeimos bičiuliai, artimi draugai. Svečių tarpe buvo prel. Jonas Kučingis ir kun. dr. Algirdas Olšauskas.
Sukaktuvininkus raštu sveikino dr. Julius J. Bielskis, generalinis konsulas. Daug sveikinimų gauta iš vietos organizacijų, asmenų. J. ir K. Liaudanskams buvo įteiktos dovanos, palinkėta sveikiems sulaukti deimantinių vedybų sukaktį ir sugiedota ilgiausių metų. Svečiai, šeimininkų nuoširdžiai vaišinami, vakarą praleido jaukioje ir linksmoje nuotaikoje.
P. Liaudanskai sukūrė šeimą 1917 m. rugsėjo 17p, Tvėrėje (dabar Kalinin), Rusijoje. Tuo metu Kostas tarnavo karininku rusų kariuomenėje, prie Kerenskio vyriausybės. Kilus revoliucijai ir bolševikų - lenkų karui, nebuvo galimybės tuojau grįžti į Lietuvą, todėl tėvynėn jie parvyko tik 1921 metais. Tais pačiais metais Kostas buvo mobilizuotas Lietuvos kariuomenėn, kurioje tarnavo iki 1939 m. Atsargon išėjo majoro laipsniu. J. ir K. Liaudanskai užaugino ir išmokslino sūnų Vladą — vet. gydytoją ir dukrą Eleną, kuri gyvena drauge su tėvais. Elena yra aktyvi birutininkė, o žentas Pranas veikia ramovėnų ir tautininkų gretose.
Kostas ir dabar yra aktyvus narys vietos organizacijose, eidamas įvairias pareigas valdybose, bei joms vadovaudamas. Kaip senas karys -veteranas, nepalūžo jis nei fiziniai, nei dvasiniai. Tai pavyzdys jauniesiems, kad dirbti Lietuvai yra visų pareiga, tik reikia noro ir pareigos jausmo.
O. Žadvydas
A. SIMUTIS, LIETUVOS GEN. KONSULAS NEW YORKE
Kiekviena mintis yra žmogaus priimama ir vykdoma arba nepriimama ir nevykdoma.
Pačiame Lietuvos nepriklausomos Valstybės klestėjime, 1932 m. spalių mėn. 24 d., Vytauto Didžiojo Universitete, Kaune, teisininkų ir ekonomistų fakulteto rūmuose — Mūsų Mokslas — Mūsų Ginklas Lietuvai Tėvynei idėja buvo ne tik priimta, bet ir pradėta vykdyti. Vykdoma buvo ne tik studentų atsargos karininkų tarpe, bet skleidžiama visoje lietuviškoje ano meto studentijoje, plačiu baru persimetant net į visą Lietuvą.
Prieš 35 metus Kaune alma mater sutiko džiaugsmingai naujai įsisteigusią studentų ats. karininkų korporaciją “Ramovę”. Jąja didžiavosi Lietuvos kariuomenės vadovybė, su meile ir gilia išmintimi korporacijos kelią rėmė Lietuvos valstybės prezidentas A. Smetona, priėmęs korporacijos spalvas ir sutikęs būti korporacijos šefu.
Ne idėja buvo pastatyta bandymui, bet jaunieji ramovėnai. Ar jie ją išlaikys ir vykdys, ar ne. Studentai ramovėnai ne tik ją išlaikė, bet su ryžtu ir meile ją vykdė. Vykdė drausme, visuomeniškumu, valstybingumu ir tautiškumu. Mokslo ir jėgos derinys tapo realybė.
Vienas iš pirmųjų tos taurios idėjos kėlėjų ir vykdytojų buvo ats. j. ltn. Anicetas Simutis (buvo pirmosios Korp! “Ramovė” valdybos vicepirmininkas). Su malonumu kolegos ramovėnai sutiko žinią, kad jis, šiomis dienomis, yra įrikiuotas į garbingos ir atsakingos diplomatinės tarnybos pareigas — paskirtas Lietuvos generaliniu konsulu New Yorke.
Jo būdo tvirtumas, mokslinis pasiruošimas ir ilga patirtis darbe bei nuo jaunų dienų tebesanti gyva ir gaji tėvynės meilės ugnis, tebūnie skirta Lietuvai Tėvynei.
Šiuo metu Tėvynė ypatingai reikalinga tvirtų protų, gerų sugebėjimų ir atkaklaus kovingumo su tais, kurie ją laiko pavergtą. Nesvarbu, ar tai būtų svetimas, ar savas niekadėjas.
Garbingos, bet kartu ir labai atsakingos yra diplomatinės tarnybos pareigos. Tegu siekimas Lietuvos valstybės virsta realybe!
Lietuvos laisvės idėja yra pakrikštyta savanorių ir partizanų krauju, todėl ji yra nemari ir amžina.
Tad, Ponas Konsule, teklesti ramovėniška kovos dvasia ir ryžtas telydi vaisingus, konkrečius ir realius darbus tautos laisvei ir jos nepriklausomybei !
S. G.
Pirmoji S. A. K. Korp! RAMOVĖS valdyba: iš k. į d.: Jonas Sragauskas, Jakučionis — iždininkas, Domas Stankūnas — pirmininkas, Anicetas Simutis — vicepirmininkas, Aleksandras Kutka — sekretorius.
TAIKOS MALDA
“Viešpatie, padaryk mane Tavo taikos įrankiu: kur yra neapykanta, leisk man sėti meilę; kur yra įžeidimas— atleidimą; kur abejojimas — tikėjimą; kur nusivylimas — viltį; kur tamsa — šviesą; kur liūdesys — džiaugsmą.
“Dieviškasis Mokytojau, duok, kad ne tiek jieškočiau suraminimo, kiek kitus suraminčiau; ne tiek norėčiau būti suprastas, kiek kitus suprasčiau; ne tiek mylimas, kiek kitus mylėčiau, nes duodami gauname, atleisdami pelnome atleidimą ir mirdami gimstame amžinajam gyvenimui.”
— Šv. Pranciškus Asyžietis
ŽINIOS IŠ ŠAULIŲ GYVENIMO
Iš CV aplinkraščio Nr. 12/67
IX. Išrinktai CV pasiskirsčius pareigomis, š. K. Kodatienei vėl atiteko moterų šaulių vadovės pareigos.
VI. šaulė Em. Petrauskaitė vėl pakviesta į CV ir paprašyta toliau eiti “Šaulės Tremtyje” redaktorės pareigas.
VIII. S-gos garbės nariai A. ir S. Mantautai paaukojo 100 dol. Lietuvių Fondui, kad LŠST vardu būtų atidarytas Nežinomo šaulio pradinis įnašas. Taip pat jiedu į LF įrašė a.a. Vladą ir Emiliją Pūtvius su kitu 100 dol. įnašu. CV dėkoja S-gos nariams už reikšmingo pavyzdžio davimą ir kviečia visus šaulius šiuos simboliškus įnašus didinti savo aukomis.
IX. šaulių žvaigždės Ordinų Taryba Lietuvių Tautos šventės (rugsėjo 8) proga apdovanojo už nuopelnus Lietuvai ir LŠST Šaulių žvaigždės ordinu: š. Z. Arlauskaitę - Mikšienę, I-jo LK St. Butkaus šaulių kuopos, š. A. Markuzienę ir š. A. Krulikauską
— Vytauto Did. š. kuopos, kun. Mykolą Vembrę, iš Brocktono, Mass.; už nuopelnus LŠST — šaulių žvaigždės medaliu: š. V. Bačėną ir š. J. Žavį — VI. Pūtvio šaulių kuopos, š. V. Brazą, š. V. Bilitavičių ir š. Vidą Kivėnienę— Vytauto Did. š. kuopos.
XII. CV ragina šaulius remti lietuvišką spaudą, ją skaitant ir platinant. Ypač remtini periodiniai leidiniai, kuriuose telpa šaulių skyriai, žurnalas KARYS turi net du šaulių skyrius: “Šaulę Tremtyje” ir “Tremties Trimitą”, todėl vertas ypatingo mūsų dėmesio.,
šaulių Atstovų suvažiavime, Čikagoje, kaip CV narės dalyvavo š. K. Kodatienė ir š. E. Petrauskaitė, ir sekančios kuopų atstovės: Vytauto Didžiojo kuopos (Čikaga) S. Petrauskienė, E. Genčiūvienė, St. Cecevičie-nė, A. Markuzienė ir G. Balsevičienė; L. K. Mindaugo š. kuopos (Montrea-lis) Julija Jukonienė; L. K. Kęstučio kuopos (Racine) Stasė Petrušaitienė ir Klaipėdos jūrų šaulių kuopos (Cicero) — Aldona Baukienė.
Vytauto Didžiojo šaulių kuopa, Čikagoje, sukaktuvinių metų — 50 m. nuo Lietuvos Nepr. atstatymo — proga, nutarė pastatyti S. Čiurlionienės parašytą dramą “Aušros sūnūs”. Veikalo turinys iš knygnešių gyvenimo. Tos pačios kuopos meno ratelio šokių grupė, vadovaujama š. K. Petrausko, š.m. lapkričio 18 d. dalyvavo Kenošoje 30 tautų festivalyje.
IŠ MOTERŲ PASAULIO
Mirė a.a. dr. Paulina Kalvaitytė - Karvelienė
Š.m. lapkričio 15 d., po trumpos ligos Čikagoje mirė a.a. dr. P. Kalvaitytė - Karvelienė. Lietuvos Nepriklausomybės laikais daktarė buvo žinoma, kaip vienintelė rentgenologė, turėjusi savo rentgeno kabinetą Kaune. Ji buvo labai įdomi ir turininga asmenybė ir mokslininkė, patekusi į Europos mokslų enciklopedijas, o taip pat žymi visuomenininke, ypač kovojusi už moterų reikalus. Buvo Aboliucionistų draugijos pirmininkė, bendradarbiavo lietuvių spaudoje. Yra išleidusi pirmąjį tomą savo atsiminimų “Gyvenimo vingiais”, o antrąjį tomą paliko rankraštyje.
Lietuvių delegaciją pasauliniame katalikių moterų kongrese š.m. spalio mėn. 1-8 d., Romoje, sudarė: prel. J. Balkūnas, vicepirm. G. Kaneb, valdybos atstovė unijoj Paryžiuje ir unijos biuro narė B. Šlepetytė-Vencku-vienė, Kanados Liet. Katalikių Mot. draugijos centro valdybos atstovė A. Sungailienė ir Amerikos LKM sąjungos atstovės — M. Mineiko ir U. Rastenienė. Kongreso tema buvo “Moterys — naujos žmonijos formuotojos naujame pasaulyje”. Kongreso atidaryme visų pavergtųjų tautų vardu kalbėjo B. Šlepetytė-Venckuvienė.
Gen. Jonas Černius prisega Z. Arlauskaitei-Mikšienei šaulių žvaigždę
K. Sragausko nuotr.
ŠAULĖ IR AKTORĖ ZUZANA ARLAUSKAITĖ - MIKŠIENĖ
(Jos 60 metų scenos veiklos sukakties proga)
Detroito Dramos Mėgėjų Sambūris ir Stasio Butkaus šaulių kuopa š.m. spalio 28 d. surengė aktorei ir režisorei Zuzanai Arlauskaitei, jos 60 metų scenoje veiklos sukakties proga, pagerbimo vakarą ir vaišes. Tat, keletas žodžių apie pačią sukaktuvininkę Zuzaną Arlauskaitę-Mikšienę.
Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė gimė 1889 m. rugpjūčio 28 d. Šiauliuose, kur Zuzana baigė 4 klases gimnazijos. Rygoje įsigijo mokytojos cenzą ir vėliau, Petrograde, brandos atestatą. Gyvendama Rygoje ir Petrograde buvo lietuvių vaikučių mokytoja. Scenos darbą Zuzana Arlauskaitė mėgo iš pat jaunų dienų. Šiauliuose buvo “Varpo” draugijos teatro sekcijos narė ir bibliotekininkė. Rygoje — “Giedros” sekcijos aktyvi dalyvė. Režisūrai ji visuomet buvo lanksti, klusni, atydi, drausminga ir punktuali.
1907 metais, Rygoje, režisuojant S. Venslauskienei, Zuzana Arlauskaitė pirmą kartą išeina į sceną kaip aktorė ir vaidina “Audra giedroje” pastatyme. Vėliau, 1908 m., aktorė Z. Arlauskaitė vaidino “Blindos” pastatyme, kuriam režisavo G. Landsbergis. Lietuvoje ji vaidino režisuojant L. Jakavičiui, K. Glinskiui ir kt. Tuo metu, kad suklaidinus rusų žandarus, statomuose veikaluose ir atspaustose programose aktorių pavardės būdavo žymimos ne tikros, bet slapyvardės. Arlauskaitė vaidino “Virvitos” slapyvardžiu.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Zuzana su kitais aktoriais iš Petrogrado buvo pakviesta į organizuojamą Lietuvių Dramos Teatrą Vilniuje. Lenkams okupavus Vilnių, teatro aktoriai turėjo jį apleisti. Neradę tinkamos vietos Kaune, jie pasirinko Jurbarką, čia ruošdamiesi ir darydami repeticijas tokių veikalų, kurių pastatymas tiktų ir Kaune. 1919 m. lapkričio mėnesį buvo suvaidinta S. Čiurlionienės “Pinigėliai”. Vaidintojų sąstate buvo: Z. Arlauskaitė, V. Dulaitis, E. Rucevičienė, J. Strazdas, A. Kernauskas, A. Busilas ir S. Glemžienė.
Kauno Valstybės Teatre Z. Arlauskaitė dirbo iki 1931 metų. Ir pensijoje būdama ji dar vaidino O. Rymaitės, V. Bičiūno ir kitose trupėse.
Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė, gyvendama Kaune, buvo Vlado Pūtvio moterų būrio šaulė — vėliavnešė ir švietimo vadovė. Jos rūpestis buvo vaidinimai ir koncertai. Ji visada buvo pilna energijos, ugninga šauliškuo-se reikaluose, pareiginga ir paslaugi. Duotąjį žodį visados tesėdavo. Už nuopelnus Lietuvai švietimo darbe apdovanota Vytauto Didžiojo ordenu, o už teatralinį meną — Valstybės Teatro garbės ženklu.
Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė skaudžiai išgyveno pirmąją bolševikų okupaciją, kiekvieną naktį drebėdama iš baimės ir laukdama visokių netikėtumų. Antrąjį kartą bolševikams ateinant į Lietuvą, Z. Mikšienė su šeima atsidūrė Vokietijoje — Ingolštate. Čia ji gyveno sunkias dienas, bet ir sunkiose sąlygose nepalūžo ir suorganizavo teatrą.
1949 m. atvyksta į Ameriką ir apsigyvena Detroite. Detroite nuo pat pirmųjų dienų suorganizuoja Dramos Mėgėjų Sambūrį ir jam nepailstamai iki šios dienos vadovauja. Ji ne tik vaidina ir stato veikalus Detroite, bet su savo dramos sambūriu važinėja po kitus Amerikos ir Kanados miestus ir ten vaidina. Su savo vaidinimais ji jau artėja prie 100-jo pastatymo.
Z. Arlauskaitė, tik suorganizavusi DM sambūrį, jau 1949 m. SLA 352 kuopos parengime suvaidino Alės Rūtos parašytą vaidinimą “Pasimatymas”. Surengtas Balfo vakaras New Yorke, kuriame vaidino Zuzana Arlauskaitė su Detroito Dramos Mėgėjų Sambūriu, atnešė $1000 pelno, o Detroite surengtame Balfo vakare gauta $995 pelno. Tai įrodymas, kad jos vadovaujamas sambūris gerai vaidina ir žmonių yra mėgiamas. Z. Arlauskaitė-Mikšienė yra keletos Detroito organizacijų garbės narė.
A. Grinius
VALANDĖLĖ SU EMILIJA PŪTVYTE
Iš pasikalbėjimo su jauniausia Pūtvių - Putvinskių dukra
VL. MINGËLA
Emilija Pūtvytė — jauniausia Vlado ir Emilijos Gruzdytės Pūtvių duktė, gimė 1910 m. balandžio 5 d. Šilo - Pavėžupio dvare, Šaukėnų v., Šiaulių apskr. Profesijos ji — mokytoja. Šiuo metu, aplinkybių ir gyvenimo likimo stumiama, ji gyvena tolokai nuo lietuviškų centrų ir mokytojauja Fall River, Massachussets.
1928 m. ji baigė Mokytojų profesinės s-gos Suaugusių gimnaziją Kaune. 1939 m., po ilgų studijų, parašiusi diplominį darbą, apie prūsų sukilimą, gavo VDU diplomą. Taigi, ji yra istorikė. Nuo 1938 m. ji mokytojavo Kauno žydų gimnazijoje, 1940-42 m. Vilniaus lietuvių gimnazijoje, o 1942-43 m. Kelmės gimnazijoje. Vokietijoje buvo Muencheno lietuvių gimnazijos viena organizatorių. Gimnazijai veikiant buvo jos inspektorė, ūžtelėjus politinių pabėgėlių bangai per Atlantą, 1949 m. Emilija Pūtvytė, kartu su kitais lietuviais, atsidūrė Amerikoje.
Kalbėjomės apie profesiją — ji yra labai patyrusi mokytoja. Tačiau jos stiprybė — visuomeninis darbas. Ji ypač žymi, kaip ir visa Pūtviu šeima, Šaulių S-gos veikloje. 1929 m. ji organizavo šaules moteris Šiauliuose; 1929-1930 m. buvo Kelmės moterų šaulių būrio pirmininkė; 1930 m. VDU šaulių moterų organizatorė ir būrio pirmininkė; 1933 m. jos pastangomis ir iniciatyva buvo įsteigta Sajos korporacija, — ji ėjo pirmininkės pareigas; buvo uoli paskaitininke šaulių gretose, kursuose ir įvairiuose kultūriniuose prengimuose, bei švenčių minėjimuose.
1956 m. Emiliją matome Amerikoje atsteigtosios Šaulių s-gos C. V-boje. Ji taip pat, nepailsdama veikė lietuvių skaučių eilėse; 1938 m. buvo pakelta paskautininke; 1950-51 m. Niujorke buvo skautų tuntininkė; 1958 m. išrinkta vyr. skautininkės pavaduotoja. Bendradarbiavo Trimite, Skautų Aide, šaulė Tremtyje, Mūsų Vytyje, Draugeir kitur.
Kodačių vasarvietėje Nidoje atsirado maloni proga susipažinti ir pasikalbėti su mūsų tautos žymūno dukra.
Kodačių vasarvietėje
Užmezgiau su E. Pūtvyte pokalbį. Kukli ir maloni sesė nelabai tenorėjo kalbėti apie save ar apie visos giminės tragingą likimą.
— Prieš kelerius metus spaudoje buvo užsiminta apie ruošiamą Jūsų tėvelio Vlado Pūtvio monografiją. Kaip stovi šie reikalai? Kas rūpinasi šio veikalo redagavimu ir jo išleidimu?
— Kiek žinau, šiuo reikalu rūpinasi mano giminaitis Vaidevutis Mantautas. Jis šiuo metu ruošia daktaratui dizertaciją. O taip pat, juk nenustumsi kasdieninės duonos rūpesčių. Atsiminimus rašo mano svainis (Vaidevučio tėvas) Aleksandras Mantautas ir mano vyresnioji sesuo Sofija Pūtvytė - Mantautienė (Marcinkevičienė). Iš viso nenorėčiau, savo trigrašio kišti ten, kur man nedera. Būtų gera ir gal labai naudinga, kad Jūs tuo reikalu užmegztumėte ryšį su Mantautais.
— Reiškia, gyvenimas bėga gana greit. Vieni žmonės ateina, o kiti išeina. Ar nesusitrukdys monografijos išleidimo reikalai?
—Malonu, kad tamsta tuo reikalu rūpinatės. Turiu tačiau pasakyti, kad monografijos reikalai gal buvo kiek nustumti į šalį dėl mano sesers Sofijos Mantautienės sunkios ligos. Vos pavyko išgelbėti jos gyvybę amputuojant koją. Aišku, tokiose nuotaikose nelengva kurti ar rašyti atsiminimus. Bet... aš pasitikiu Martautų ryžtu.
— Kaip Jum atrodo išeivijos šaulių veiklos reikalai? Ar galima būtų mūsų jaunimą įtraukti į šaulių eiles?
— Mūsų manymu, šauliškoji veikla bei idėja ir čia galėtų būti gaji ir sėkminga. Juk šauliškumas savo idealų plačioje skalėje lengvai sutalpina visų tautinių srovių ir pasaulėžvalgų lietuvius, šauliškumas tarnauja laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymui. Kiekvienas šaulys ar šaulė turėtų rodyti daugiau pasiaukojimo lietuvybės išlaikymui nenuolaidžioje kovoje su Lietuvos okupantu. Juk budeliai lietuvių tautai gera valia laisvės neduos . ..
— Man rūpi Jūsų šeimos likimas plačiąja prasme. Kur yra Jūsų motina, broliai, brolvaikiai? Gal galėtumėte nušviesti jų likimą? Ką dar turite iš savo giminių čia Amerikoje ar kitur kur?
— Skaudu kalbėti apie mūsų šeimos tragediją. Apie mano brolių likimą buvo rašyta spaudoj ir net Lietuvių Enciklopedijoje. Abu brolius sunaikino Lietuvos okupantai — bolševikai. Stasys 1941 m. birželio mėn. buvo išvežtas į Sovietiją kaliniu. Jis mirė kankinio mirtimi Gorkio kalėjime. Vytautas, taip pat, baisiojo birželio dienomis buvo suimtas ir išgabentas į Sibirą, kur jis ir, berods, visa šeima yra jau mirę. O jei kas iš jo vaikų dar ir išliko gyvas — to aš nežinau. Mano mamytė Emilija Gruzdytė - Putvinskienė taip pat baisiojo birželio dienomis buvo suimta ir išgabenta į Sibirą. Mirė kankinės mirtimi kažkur Sibiro kalėjime. Visa mūsų šeima tik už tai, kad karštai mylėjo lietuvius ir Lietuvą, buvo žiauriai okupantų bolševikų persekiojama ir baudžiama.
Amerikoje turiu dvi seseris: Oną Tercijonienę (našlė), kuri šiuo metu gyvena, Monroe, Conn. (pas savo dukrą Rygelienę). Be jos, jau anksčiau minėjau seserį Sofiją Mantautienę, kuri gyvena Brockton, Mass., su savo vyru Aleksandru.
— Kur šiuo metu gyvenate ir ką veikiate?
— Gyvenu Fall River, Mass., ir mokytojauju Bristol Community College. Dėstau visuotinę istoriją. Lietuvoje VDU esu baigusi humanitarinių mokslų fakultete istoriją 1939 m. Gaila, tačiau, Amerikoj magistro laipsnio man nepripažino. Kad galėčiau dėstyti kolegijose, privalėjau iš naujo mokytis. Ilgainiui įsigijau čia, Amerikoj, 1967 m. rusų kalbos ir literatūros magistro laipsnį (Brown university, Providence, R. I.). Jei sveikata leis, sieksiu daktarato.
— Gal iš spaudos susidarėte nuomonę apie Detroito šaulius? Įdomu būtų išgirsti iš jūsų lūpų, ką galvojate apie mūsų veiklą?
— Matyti šauliai man sudarė tikrai gerą įspūdį. Sutikti broliai man giliai ir taip tikroviškai priminė nepriklausomos Lietuvos šaulius. Jūs čia vieningi, darbštūs, kaip viena šeima. Detroitiečius brolius tik sveikinti reikia. 100 narių kuopą šiandien suorganizuoti tikrai nelengva.
— Pasiilgstu lietuvių — man nelengva pasiekti gyvuojančius ir veikiančius lietuvius, — atsidususi tarė Emilija Pūtvytė. — Esu toli nuo lietuviškų centrų. Šiandien man linksma sutikus tokius mielus lietuvius — brolius šaulius!
— Ką palinkėtumėte Detroito šauliams prieš išvykdama namučių?
— Būkite ir toliau tokiais patriotais, kaip šiuo metu. Dirbkite ir aukokitės Lietuvai, kaip dabar aukojatės. Augkite lietuviškų idėjų pasaulyje gilyn ir platyn... Aš linkiu, kad nuoširdžiai dirbamas lietuviškas darbas duotų gerų vaisių, o ypač kovoje dėl Lietuvos laisvės, — užbaigė pokalbį E. Pūtvytė.
