IŠ LIETUVIŲ KARIŲ VEIKLOS UŽKAUKAZYJE PIRMOJO PASAULINIO KARO METU
P. GUDELIS
(Pabaiga)
1918 m. vasario mėn. sugrįžę į Tiflisą sužinojome, kad Batumo lietuvių pionierių kuopos steigimas jau visiškai legalizuotas ir išleisti reikalingi įsakymai. Fronte esančių lietuvių karių patogumui buvo paskelbta, kad norį į kuopą stoti lietuviai, pravažiuodami pro Tiflisą, gali registruotis Kaukazo armijos lietuvių karių Pildomajame komitete. Atrodo, kad Tifliso stotyj buvo iškabintos lentos su kvietimu ir adresu, bene, ne tik rusų, bet ir lietuvių kalba. Tačiau laukiamas norinčių į kuopą stoti lietuvių karių antplūdis neįvyko. Pasiteirauti, tiesa, buvo užėję keli lietuviai, bet ir jie buvo blogai nusiteikę. Išvargę ir pakankamai išbadėję fronte, jie nebesiryžo iš naujo stoti, kad ir į tautinį dalinį. Viena, bijojo, kad po apmokymo gali būti vėl išsiųsti į frontą; antra, tikėjosi pavieniui greičiau pasiekti Lietuvą, keliaudami per Rusiją.
Kaukazo lietuvių taryboje darbas virte virė. Joje dalyvavo: mokytojas Pranas Dailydė— pirmininkas, stud. O. Kerpauskaitė — sekretorė, M. Dailydienė — iždininkė, Kl. Prielgauskas — reikalų vedėjas, Al. Marcinkevičius ir kiti nariai. Buvo pradėtas nuodugnus visų lietuvių registravimas ir jų reikalų atstovavimas prie Gruzijos respublikos vyriausybės.
Ta vyriausybė nedaug tesigilino į tautinę kilmę, ir visus svetimtaučius laikydama rusais, šalino juos iš tarnybų. Daugeliui lietuvių grėsė tokia nelaimė ir tik per lietuvių tarybos užtarimą jie buvo palikti tarnauti. Darbo buvo daug, tai ir aš kartu su St. Jazdausku buvome tuojau pakviesti talkon, nes ir mes Kaukazo lietuvių organizacijų atstovų suvažiavime buvome išrinkti tarybon. Dabar išrinko mane tarybos pirmininko pavaduotoju. Todėl nutariau pasitraukti iš tarnybos Karšo tvirtovės artilerijoje.
Nusistatęs apsigyventi Tiflise, turėjau vykti į Karsą persigabenti savo mantą. Tvirtovės artilerijos viršininkui padaviau pareiškimą pervesti mane į Batumo tvirtovės pionierių bataliono lietuvių kuopą. Gavau taip pat leidimą persigabenti nemokamai savo turtą. Paskutinį kartą dalyvavau Karšo lietuvių d-jos valdybos posėdyje ir perdaviau Ad. Tamošiūnui pirmininko pareigas.
Sugrįžęs į Tiflisą pasilikau ten, nes norinčių stoti į tautinį dalinį Batume lietuvių nesusirado. Taip baigėsi dabar garbinamos Karšo lietuvių kuopos gyvavimas. Kaip matome, gražus sumanymas suorganizuoti Užkaukazyje tautinį lietuvių dalinį ir visos tam tikslui padėtos pastangos bei padaryti žygiai nuėjo niekais. Taigi, kaip kiekviename padavime, taip ir mite apie Karšo lietuvių kuopą vis dėlto glūdi trupinėlis tiesos. Karšė gimė mintis steigti lietuvių tautinį dalinį Užkaukazyje. Visas mano, karsiečio, bergždžias darbas buvo tokią kuopą organizuoti. Neklysiu tvirtindamas, kad tik aš vienas buvau oficialiai paskirtas į steigiamą lietuvių tautinį dalinį. Mano tarnybos lape figūruoja toks įrašas: “Komandiruotas naujon tarnybos vieton, tautinėn dalin į Batumo tvirtovės sapiorų bataliono Lietuvių kuopą 1918 m. kovo 6 d. (Artilerijai Įsakymas 64 Nr. 4 par.-. Tai neabejotinas unikumas. Taigi steigiamo Užkaukazyje lietuvių tautinio dalinio tikrasis vardas buvo “Batumo tvirtovės sapiorų bataliono lietuvių kuopa”.
Kai aš 1938 m. aprašinėjau “Karo Archyve (bene IX-tame ar sekančiuose tomuose) lietuvių veiklą Užkaukazyje, tai turėjau surankiojęs daugiau dokumentų, kuriuos vėliau perdaviau Kariuomenės Archyvui. Dabar visą šią istoriją tegaliu paremti sekančia savo tarnybos lapo ištrauka:
“Komandiruotas Kaukazo frontan organizuoti lietuvių tarpe kultūros apšvietos darbą 1917 m. rugp. 11 d. (Artilerijai Įsak. 232 Nr. 15 par.).
Grįžo iš komandiruotės 1917 m. gruodžio 21 d. (Art. Įsak. 363 Nr.8 par.).
Komandiruotas Kaukazo lietuvių kariškių suvažiaviman Tiflise 1917 m. gruodžio 25 d. (Art. Įsak. 367 Nr. 10 paragr.).
Išrinktas Kaukazo armijos Lietuvių kariškių Pildomojo komiteto nariu 1917 m. gruodžio 30 d. (Prierašas Vyr. Kaukazo fronto vado dežur. Generolo 27499 Nr. iš 28.ii.1918 m. Karo M-jos kanceliarijos viršininkui).
Kaukazo lietuvių organizacijų atstovų suvažiavime išrinktas Kaukazo lietuvių tarybos nariu 1917 m. gruodžio 30 d. (Lietuvos Respublikos Užs. Reik. M-jos liud. 5823 Nr. iš 3.III.22).
Komandiruotas 2-an Rusijos kariškių lietuvių suvažiaviman Petrograde 1918 m. sausio 5 d. (Karo Komisaro prierašas iš 2.1.18 ten pat).
Išrinktas Kaukazo Lietuvių Tarybos karių sekcijos sekretorium 1918 m. vasario 19 d. (Liet. Resp. Užs. Reik. M-jos liud. 5823 Nr. iš 3.III.22).
Išrinktas Kaukazo Lietuvių Tarybos pirmininko padėjėju 1918 m. vasario 25 d. (Liet. Resp. Užs. Reik. M-jos liud. 5823 Nr. iš 3.III.22).
Komandiruotas Tifliso - Karšo gelžkelio linija gyvenančių lietuvių grąžinimą Lietuvon or•* ganizuoti 1918 m. vasario 26 d. (Liet. Resp. Užs. Reik. M-jos liud. 5823 Nr. iš 3.III.22).
Sugrįžo Karšo Tvirtovės artilerijon 1918 m. * vasario 28 d. (Art. įsak. 60 Nr. 3 paragr.).
Komandiruotas naujon tarnybos vieton, tau-tinėn dalin į Batumo Tvirtovės Sapiorų bataliono Lietuvių kuopą 1918 m. kovo 5 d. (Art. Įs. 64 Nr. 4 par.).
Paliktas Tiflise eiti Kaukazo Armijos Lietuvių kariškių Pildomojo komiteto nario pareigas 1918m. kovo 6 d. (Pildom. Komiteto raštas 43 Nr.).
Apie tolesnę lietuvių karių veiklą galiu tik tiek pridurti: Iš Kaukazo lietuvių tarybos sąstato matyti, kad nežiūrint to, kad Kaukazo lietuvių organizacijų suvažiavime kariai buvo mažumoje, tačiau į tarybą tapo išrinkta tiek pat narių civilinių, kiek ir karių. Suprantama, kad būdami viengungiai, jie turėdavo mažiau šeimyninių rūpesčių ir galėjo daugiau atsiduoti visuomeninei veiklai. Kai civiliniai dar ilgiau išsilaikė turimose tarnybose, tai subyrėjus Rusijos kariuomenei, lietuviai kariai liko bedarbiai. Todėl civiliniai dalyvaudavo daugiau posėdžiuose, o kariams atitekdavo visas darbas. Kaip jau pirmiau minėjau, susidariusios Gruzijos respublikos vyriausybė panaikino visas darb. ir kar. tarybas. Kaukazo lietuvių tarybai padarius atatinkamus žygius, Gruzijos vyriausybė pripažino jai lietuvių atstovavimo teises. Kadangi bedarbė vis labiau plito, tai ir lietuvių būklė blogėjo. Nors apie Lietuvą mes jokių žinių negaudavome, bet neklysiu pasakęs, kad visi apie ją svajojome. Kai taryba nutarė pradėti rūpintis grąžinimu Tėvynėn ir paskelbė norinčių grįžti registraciją, pritarimas buvo labai didelis.
Kai Gruzija užmezgė santykius su Vokietija, tai 1918 m. gegužės mėn. į Tiflisą atvyko jos pasiuntinys Schulenburgas. Kadangi Lietuva tuomet buvo vokiečių okupuota, tai Kaukazo lietuvių taryba kreipėsi į jį su prašymu pergabenti lietuvius tėvynėn. Suprantama, kad jis oficialiai atstovavo ir Lietuvai, bet Kaukazo lietuvių tarybai neteko su juo dėl to varžytis. Jis pripažino jos darbo vertingumą ir pažadėjo jai savo pagalbą. Su jo ir Gruzijos vyriausybės pagalba 1918 m. birželio 9 d. išvyko tėvynėn pirmasis lietuvių transportas. Jam vadovavo tarybos pirmininkas Pranas Dailydė, kuris ryžosi vykti į Vilnių išsiaiškinti su Lietuvos Taryba dėl Lietuvos reikalų atstovavimo Užkaukazyje. Jam išvažiavus, ėjau tarybos pirmininko pareigas ligi 1918 m. rugpiūčio 9 d. Per tą laiką suorganizavome ir išlydėjome į Lietuvą dar bene tris lietuvių transportus.
Pr. Dailydė grįžo 1918 m. rugpiūčio mėn. pabaigoje, jau Lietuvos Tarybos atstovas Gruzijai ir Armėnijai. Kaukazo lietuvių taryba buvo nebereikalinga, todėl likvidavome ją. Kl. Prielgauskas, Al. Marcinkevičius ir, bene, O. Kerpauskaitė pasiliko tarnauti atstovybėje. O aš, 1918 m. rugsėjo 18 d., vadovaudamas penktajam transportui, išvykau į Lietuvą.
Kad pailiustravus mūsų tuometinio gyvenimo sąlygas noriu papasakoti savo atsiminimus apie mudviejų su Al. Marcinkevičium gyvenimą Tiflise.
Po išvažiavimo iš Karšo aš nebegaudavau jokios algos. Kai vėliau buvo likviduota Kaukazo krašto kar. ir darb. taryba, tai ir Al. Marcinkevičius taip pat liko bedarbis. Kaukazo lietuvių taryba nieko mums negalėjo mokėti. Už lietuvių registravimą buvo imama vos pora rublių, tai jokių didesnių sumų nesusidarydavo. Turėjome gyventi iš savų santaupų. Reikia pridurti, kad aš, be pinigų, turėjau susitaupęs didelę maisto produktų atsargą. Prieš išvažiavimą iš Karšo lietuvius karius organizuoti, įgaliojau savo kaimyną, karininką, priiminėti ir mano kambarin krauti man priklausantį sausų produktų maisto davinį — ryžius, įvairias kruopas, pšeno (bene grikius), pupeles, miltus, riebalus ir kita.
Todėl sugrįžęs į Karsą radau gana didelius maisto išteklius, o kaip perkeliamas kiton tarnybos vieton, nemokamai persigabenau visą savo mantą į Tiflisą. Kai abu likome bedarbiai, taupumo sumetimais išsinuomavome miesto pakraštyje, palaukėje, pigų kambarėlį. Kai mieste mažėjo maisto produktai, mes galėjome visai gerai savaisiais prisidurti. Ilgainiui krautuvėse jų visai pritrūko, o mūsų piniginiai ištekliai buvo jau tiek sumažėję, kad nebeišsigalėjome pirkti juodojoje rinkoje, tai maitinomės vien atsivežtais produktais.
Karšo lietuvių kultūros-švietimo draugijos valdyba minint 20 metų sukaktuves Kaune. Iš k.: Pr. Devulienė— ižd., Aleksas Vaičkus—sekr., P. Gudelis — pirm., Adomas Tamošiūnas — vicepirm., karininkas Budrevičius (Burlevičius?)—šviet. vadovas.
Gal gerb. Aleksas neužsigaus, jei priminsiu, koks jis tada buvo svajotojas, idealistas. Jo vidujinį stovį aš taip supratau: kilus revoliucijai, jis su užsidegimu stojo į tarybinį darbą ir tuo būdu pasiekė toje santvarkoje augštą vietą, buvo išrinktas į Kaukazo krašto kar. ir darb. tarybą. Tariamas visų tautų ir luomų lygybės šūkis buvo perdaug viliojantis. Paskiau prisidėjo dar lietuvių karių Pildomojo komiteto pirmininko pareigos. Galima suprasti, kad jis giliau už kitus išgyveno ir nusivylimą, kai visi tie darbai neatnešė jokių vaisių nei jam, nei visuomenei. Jis liūdėjo, kad kilnius revoliucinius šūkius žmonės nesuprato ir jų neįgyvendino. Neteisingumas ir viens kito skriaudimas klestėjo tuomet gal net vaizdžiau, kaip prieš revoliuciją.
Reikia priminti, kad gruzinai patys sunkiai pragyvendami, visus svetimtaučius laikė nepageidaujama našta. Jie šalino iš tarnybų prieš tai dešimtmečius jose tarnavusius svetimtaučius. O mums, buv. rusų kariams, surasti kokį apmokamą darbą buvo visiškai neįmanoma. Taigi skurdome, nematydami jokios prošvaistės.
Kol turėjome pakankamai riebalų, tai išsivirti ryžių bei kokių kruopų tyrę, arba išsikepti sklindžių, nebuvo didelė gudrybė. Jei Aleksas susidūmodavo, užsisvajodavo, gaminamas valgis taip greit neprisvildavo. Bet kai riebalų ištekliai sumažėjo, teko riebalus labiau taupyti. Todėl valgį gaminant reikėdavo nuolat tyrę maišyti, bei sklindžius vartyti, o Aleksui užmiršus, jie bežiūrint prisvildavo. Tiflise buvo šiltas klimatas; šilimos kambaryje nereikėjo taupyti, tai visi langai kieme būdavo atdari. Sviltų kvapas tuojau pasklisdavo kieme. Kaimynai plūsdavo: “Litvaki kašu variat” ir artimesnieji skubėdavo uždarinėti langus.
Ilgainiui riebalai pasibaigė, likusias kruopas virdavome tyrame vandenyje. Pinigų beturėjome tiek, kad vos įsigalėdavome nusipirkti 200 gramų duonos dienos davinį. Retkarčiais pavykdavo netoli priemiesčio esančiuose laukuose, kai nieks nematydavo, pasirinkti pamidorų. Druskos nebuvome pristigę. Duona su pomidorais būdavo tuomet didelis skanumynas, tik gaila, kad jos buvo per maža. Kartą vienoje kepykloje pasiūlė vieton 200 gramų paprastos pusiau kukurūzinės duonos, net trigubai didesnį kiekį juodos, kaip vėdaras, duonos. Pirko kiti, tai ir aš susigundžiau. Bevalgant negalėjau gerai sukramtyti, nes dantyse girgždėjo. Mat, duona buvo kepta iš malūne ar kepykloje sušlavinėtų nuobyrų. Mano piniginei tas išėjo į naudą, nes porą savaičių nebereikėjo jokios duonos pirkti. Aš gavau skilvio ir žarnų uždegimą, tai iš viso nieko nebegalėjau valgyti. Laimei, tas atsitiko netrukus prieš išvažiavimą Lietuvon. Odą ir kaulus parsivežiau sveikus, o nuo lietuviško pyrago ir šviežio pieno per pusmetį vėl atsirado ir kūnas po oda.
Baigdamas dar kartą pareiškiu apgailestavimą, kad laisvame pasaulyje taip maža teturime nepriklausomos Lietuvos laikų spaudos šaltinių. Esu girdėjęs, kad Kielio universitetas Vokietijoje (23 Kiel, W. Germany) turi gausius lietuvių spaudos rinkinius. Gal Pasaulio Lietuvių archyvui Čikagoje pravartėtų užmegzti su juo ryšius ir pamėginti gauti tikresnių žinių, o gal ir atliekamų raštų?
