PAREIGA IR PASIAUKOJIMAS
KALPAS UOGINIUS
“Ne kariuomenės skaičius ir ne ginklo pranašumas, bet kovotojų dvasia kare pergalę lemia.”
J. G. Fichte
Šiemet Vasario 16 d. minėsime 45-ją atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybės sukaktį. Minėdami tą sukaktį, visi kaip vienas turėtume mintimis nukilti į mūsų mylimąją gimtąją šalį, į sostinę Vilnių, kur atmintinais 1918 m. Gedimino Pilies bokšte, po 123-jų vergijos metų, kūrėjų-savanorių drąsiai iškelta, iškilmingai suplėvesavo mūsų trispalvė vėliava.
Deja, nepriklausomybės paskelbimo neužteko. Paskelbtuoju nutarimu tebuvo tik deklaruota lietuvių tautos valia. Daug ir sunkių kliūčių dar reikėjo nugalėti, kad toji deklaracija, tas lietuvių tautos atstovybės tartas žodis, taptų realybe. Lietuviai jautė, matė ir žinojo priešų kėslus ir siekius todėl atkakliai, nors sunkiai pradžioje, diplomatinėmis priemonėmis grūmėsi su vokiečiais, kurie tada tepripažino tik jėgos politiką (Machtpolitik). Jie lenkų įvairiai veikiami, buvo palankūs jiems, o Lietuvai piršo jungtis prie Vokietijos. Kas bebuvo likę daryti lietuviams, kai pasiskelbusioje nepriklausomoje valstybėje nebuvo nei kariuomenės, nei ginklų, nei pinigų, o priešai, kaip alkani vilkai, plėšė ir terorizavo jos gyventojus ?
Vyriausybė kreipėsi į šalies patriotus kviesdama savanorius eiti ginti tėvynės. Tarsi to tik ir telaukta. Iš visų Lietuvos kampų pasruvo savanoriai. Ėjo ūkininkai, darbininkai, inteligentai ir bemoksliai; ėjo jauni ir seni, netgi moterys ir dvasiškiai. Jojo nuosavais žirgais, nuosavais iš priešo karių už lašinius ir sviestą įgytais ginklais. Ir suplaukė jų daug. Lietuvos kariuomenėje kūrėjų-savanorių, įstatymu pripažintų, buvo 14,672 vyrų. Tik nedaug jų buvo tarnavę caro ar kitose kariuomenėse. Frontuose, nors beveik visai nebuvo kariniai apmokyti, savanoriai stačiai stebuklus darė. Su daina, varžydamiesi dėl pirmenybių, ėjo jie į kautynes. Kautynių metu pasilikti rezerve buvo laikoma negarbė. Savanoris niekad nesiteiravo ar daug priešo, tik kur jis? Kovėsi drąsiai ir visada su keliariopai skaitlingesniu priešu. Nepriklausomybės kovose savanorių žuvo 1292, o sužeistų buvo2438. Būrys jų visam amžiui liko invalidai. Tik tos savanorių kraujo aukos padarė Vasario 16-sios nutarimą istoriniu ir atstatė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Prof. S. Sužiedėlis, viename laiške savanoriams teisingai sako: “Tik savanoriai-kūrėjai laimėjo Lietuvai laisvę ir tiek teritorijos kiek jų kardas užrėžti įstengė ir, kiek jis nebuvo šipinamas neteisių tarptautinių tarpininkų, kurie mūsų teises turėti didesnę territoriją paneigė ir sutrypė fizine jėga”.
Dvidešimt trejus metus Vasario 16 -ją šventėm didžiausio pakilimo dvasia, visą savo šalį paskandinę trispalvių jūrose, tūkstantinėms minioms dalyvaujant prie nepriklausomybės paminklų. Nepriklausomybės metais Lietuva gražiai augo, kultūrėjo. Iš savanorių būrių išaugusi mūsų šaunioji kariuomenė buvo puikiai išmankštinta, gerai išmokslinta ir moderniai ginkluota. Policija prilygo geriausiai pasaulio policijai. Krašte dingo dūminės, šiaudiniais stogais, pirkios. Vis daugiau ir daugiau namų augo raudonais čerpių stogais, o dažnai blykčiojo skardiniai. Kaip ant mielių augo miestai, pramonė, prekyba. Kasmet vis daugiau buvo statoma įvairių tipų mokyklų, pieninių, sanatorijų, klinikų. Nusausinta tyvuliuojantieji liūnai ir pelkės, kraš tas išraižytas tinklu gerų kelių, geležinkelių; visais keliais riedėjo autobusai, automobiliai. Jau minėtas prof. S. Sužiedėlis, kitą kartą savanoriams-kūrėjams rašė: “Daugumas dabartinių tremtinių gyvenę visą laiką nepriklausomoje Lietuvoje ir su ja apsipratę, gal buvo kiek ir primiršę, ką savanoriai jiems davė. Man likimo buvo lemta apie 10-tį metų gyventi šalia nepriklausomos Lietuvos ir tiktai trumpam ją lankyti, tai ir suprasti buvo lengviau, ką reiškia savas laisvas kraštas, savanorių krauju atstatytas.”
O tėvas Br. Krištanavičius, S.J., tada jėzuitų vyresnysis viena proga, kūrėjams-savanoriams, tarp kito ko, parašė . . .“Savo dėkingumą, visų pirma, išreiškiame Lietuvos kūrėjams-savanoriams, kariuomenei, šauliams, kurie gynė Lietuvą nuo priešų, kad mes galėtumėm saugiai augti ir studijuoti. Mes nuoširdžiai linkime ir tikimės, kad savanoriškos dvasios įdiegimas jaunimo širdyse, bus garbės reikalas visų mūsų sąjungų ir organizacijų.” ...
Tačiau rausti iš gėdos tenka prieš faktą, jog mūsų inteligentų tarpe yra ir kitaip šių didvyrių nuopelnus mūsų tautai įvertinančių. Štai, vienas jų, kūrėją-savanorį karininką, iš pasalų niekšo nužudytą tarnybos pareigas beeinant “sušunino”, o visą jo laidotuvių procesiją, su velionies motina, giminėmis, sužadėtine ir žymiausiais tautos bei vyriausybės vyrais, sarkastiškai išjuokė, suklaunino. Ir maža to, po keliolikos net metų, minėdamas tąjį negražų darbą, pasididžiuodamas pasigyrė savuoju sugebėjimu “valdyti” eilėraštį. To poeto sėbrai tada, neįsigilinę į esmę, begirdami jį už tokį “klasikinį” pamfletą, netiesą spaudoje rašė, jog už tokį kūrinį lenkai savam būtų skyrę vertingą premiją, o čia tegavo “trupinius”. Neverta buvo ir to! Lenkai yra karštesni patriotai ir esu tikras, jog už savo karininko kūrėjos savanorio, tokį pomirtinį apšmeižimą, autoriui būtų įteikę tokią “premiją”, kad jis niekada daugiau nebūtų išdrįsęs iš garbingųjų tautos vyrų niekingai šaipytis ir dar tuo girtis spaudoje.
Gyvenant išeivijoj, toli nuo savojo gimtojo krašto, gal nebetaip jautriai bejaučiama tos pagarbos savo 'krašto nepriklausomybės gynėjui. Todėl dažnai neteisingai pakaltinama karys, kodėl jis “be šūvio” atidavęs Tėvynę priešui. Jei taip ir būtų buvę, tai ne kario kaltė. Tačiau taip nebuvo. Viešai yra žinoma, kad staiga klastingo ir stipraus priešo užklupta krašto vyriausybė nesusiorientavo būklėje ir neįsakė priešintis. O to meto vyriausieji kariuomenės vadai, nusipolitikavusieji ir net išdavikai, kariuomenei, policijai ir šauliams buvo įsakę nesipriešinti Tėvynės sienas peržengiančiam priešui, bet rodyti jam, kaip laukiamam svečiui, malonų veidą, reikšti pagarbą, nurodinėti kelius ir teikti visokiariopą pagalbą net iki išgverusių tankų remonto. Nepaisydami tų išdavikiškų įsakymų, sąmoningi mūsų patriotai, kariai ir policijos pareigūnai, keliose vietovėse, įsibrovėlį priešą pasitiko ginklo ugnimi ir, kuriems nebuvo lemta žūti kautynėse, patys po to nusižudė.
Daug vargo išvargę, daug kraujo netekę Nepriklausomybės kare, mūsų kūrėjai-savanoriai pirmieji patyrė iš abiejų krašto okupantų persekiojimą. Daug jų sušaudyta, daug per kacetų kaminus “išrūkyta”, daug Sibiro taigoje nukankinta. Iš šion šalin patekusių dauguma jau nusilpę ir reta kuriame dienraščio numeryje nerandame kūrėjams-savanoriams lakoniškų nekrologų. Taip pamažėli tylutėliai palieka mus vyrai Širvin-tus, Giedraičius, Radviliškį ir kt. žymesnių kautynių vietoves, o taipgi ir Vasario 16-ją savo krauju įrašiusieji mūsų tautos istorijon.
Bet kol dar nors vienas jų gyvas bus kas met Vasario 16-ją rikiuosis po savo vėliava, kurioje auksu įaustas šūkis: “Dieve padėk — Tėvynę ginam”.
Dydysis Amerikos kūrėjas-savanoris George Washington apie patriotizmo galybę štai ką pasakė: “Tėvynės meilė yra didelė dorybė. Nuo jos dažnai priklauso tautos laisvė. Despotas gali reikalauti pasiaukojimo, bet laisva bendruomenė tegali tik prašyti. Atsiliepimas į tokį prašymą parodo kiek patriotizmo yra tautoje”. Šitie įsidėmėtini žodžiai buvo pagrįsti jo paties ir visų Amerikos patriotų savanorių žygdarbiais. Tad minėdami mūsų tautos ir valstybės svarbų istorinį įvykį tautos nepriklausomybės ir valstybės atkūrimo paskelbimo 45-ją sukaktį, neužmirškime ir nenutylėkime lietuvių patriotų, kūrėjų-savanorių žygdarbius, kurių dėka mūsų tauta nusimetė vergijos pančius, tapo laisva, ir atkūrė savo nepriklausomą valstybę!
Lai gyvuoja savanoriai, lai gyvuoja laisva Lietuva!
