KALĖDOS MŪSŲ NAUJESNĖJE POEZIJOJE

EDV. ŠULAITIS

Kalėdos—vienos iš gražiausiųjų metinių švenčių yra dažna tema mūsų rašytojų tarpe kurie gražiais ir prasmingais posmais išreiškė Kristaus gimimo šventės bruožus, jos nuotaikas ir mintis. Pažvelgę į musų poetų naujesnę kūrybą užtiksime daug tokių pavyzdžių, kuriuos visus išvardinti reikėtų nemaža vietos. Čia mes pažymėsime tik kai kuriuos autorius ir jų kūrinius, duodant vieną, kitą ištrauką, pasitenkinant tik tais poetais kurie mums buvo prieinami.

Vienas iš seniausiųjų mūsų kūrėjų — Mykolas Vaitkus savo eilėraščio pirmame posme taip rimuoja Kalėdines eilutes:.

Tylūs toliai aidą lieja:
“Bėkit, broliai į Betlėjų—
ten Augštybė prakartėlėj, 
ten Šviesa nakties šešėlyj”.

Kazys Bradūnas “Piemenėlių Mišiose” kalba:

Sidabro paukščiai suplasnojo,
Sučiulbo aukso inkilai,
Ir mano bažnytėlės rojuj
Pragydo medžio angelai.
Įaugau sienon kaip sienojus.
Apvaizda žiūri akylai—
Medinės bažnytėlės rojuj
Su manim gieda angelai.

Kitame eilėraštyje —“Varpeliai” šis pats poetas posmuoja:

Baltieji eglynai palinksta
Ir klausosi džiaugsmo užgimstant—
Atbėga varpeliai, atbėga,
Per baltą, kalėdinį sniegą.

Tačiau daugeliui kūrėjų ypatingai iš jaunesniųjų ar pradedančiųjų tarpo, kurie turėjo apleisti savo kraštą ir buvo priversti blaškytis išeivijoje, Kalėdos sukelia liūdnas gaidas. Jie todėl savo eilėse išsako mintis, gimstančias šios šventės proga, nuspalvintas gimtosios žemės prisiminimais: ten klajodami, dauguma iš jų tėviškės laukuose j ieško nusiraminimo.

Leonardas Andriekus duoda prasmingus posmus “Piligrimo” eilėraštyje, kuriame skaitome:

Iš savo ilgesio pilnos pastogės
Tavęs ieškoti, Kristau, išeinu—
Man sakė, kad guli sušalęs, nuogas
Tvartelyje, išklotame šienu.

Balys Gaidžiūnas, būdamas Landsbergo nacių kalėjime ir prisimindamas Kalėdas tėviškėje, rašė:

Bernelių šventos mišios šiandien menas.
Suklupę moterys šilkų skarelėm.
Balti tėvų laukai sapnuos vaidenas,
Tėvų laukai iš nuliūdimo mane kelia.

Paulius Stelingis, eilėraštyje “Kalėdų naktis ištrėmime”, taip pat ilgisi savo gimtosios pastogės:

Ar dar kada mane našlaitį
Tu pakviesi Skambiais varpais sugrįžti į namus?
Gražioji gotika! Ar dar galėsiu
Išvysti tėviškės banguojančius laukus?...

Tremtinio kalėdiškus pergyvenimus išskaičiuoja ir Anatolijus Kairys, kuris savo eilėraštyje “Eglutė — 1944” skundžiasi:

Bet mano šauksmas lig augštybių nenuėjo
Ir širdis milionais žvakių liko persmeigta! 
Nes man Kalėdinė Žvaigždė neužtekėjo,
Ir mano rankų nesušildė židinio liepsna.

Liūdnomis spalvomis nupiešia Kalėdas pavergtoje Lietuvoje Jonas Nevardauskas. Jo eilėraščio “Kalėdų rytas Lietuvoje” keli posmai skamba taip:

Nebus tiek daug žmonių bažnyčioj,
Kur lino rūbais marguodavo keliai.
Sugrįžus iš Bernelių, grįčioj 
Ant tuščio stalo leisis saulės spinduliai. 
Ten brolis nepasveikins savo brolio,
Ir rankų motinos nejaus ant pečių.
Į ten plauks mintys tremtinio— varguolio
Kalėdų rytą tarp snieguolių krintančių.

Kotryna Grigaitytė liūdnus tremtiniškus pergyvenimus eilėraštyje “Šviesioji naktis” išsako šiais žodžiais:

Karaliai neša myrą
Jie neša smilkalų.
Mums ašaros pabyra
Prie ėdžių pašvęstų.

S. Prapuolenytė taip pat skundžiasi savo tremtiniška nedalia eilėraštyje “Tyliąją naktį”. Ji taip pat čia prašo Kūdikėlio malonės:

Ne auksą, myrą ir kodylą nešame!
Vien širdis— degančias trėmimo liūdesy.
Priimki, mūsų auką su karalių,
Tarp savo mažutėlių paskaityk vargingojebūty.

Ada Karvelytė “Šventoji naktis” eilėraštyje grįžta į tėviškės laukus tokiomis mintimis:

Ar atmeni, gimtinio kaimo bažnytėlėj
Prie prakartėlės kūdikiu klaupeis...
Ir tau Mažytis Kristus Varguolėlis,
Tau rodės tuokart įstabiai...
Žinau, šiąnakt regi tą kaimą, bažnytėlę
Vėl, rodos, kūdikiu gimtais laukais skubi... 
Pasveikint Mažo Jėzaus Prakartėlėj,
Vėl tais pačiais takeliais sugrįžt...

Ir, pagaliau, išeivio kalėdinius jausmus bent geriausiai nusako mūsų žymusis poetas Bernardas Brazdžionis, kuris “Kalėdų varpuose” pasakoja:

Tartum Kalėdų baltos gėlės, baltos eglės
Pražydo Jėzaus šventei kloniuos ir kalnuos. 
Kažkur prie židinio susėdus šeimai bėglio 
Apie kūčias mama dukrelei taip niūniuos: 
Mūsų parapijos bažnyčios prakartėlės,
Kur gimė Kristus, tu mažyte, nežinai...
Ten nuo altoriaus krito rožės Teresėlės,
O čia aplinkui— sniegas, uolos ir kalnai.

Kokių minčių mums suteiks šių metų Kalėdos? Koki jausmai apims mums susėdus prie Kalėdų stalo? Ar jie bus panašūs į augščiau minėtose eilutėse išsakytus ar nuspalvinti nerūpestingumu?