Partizanai: Istorija ir dabartis

MUS NUGINKLAVO

ATSIMINIMŲ ŽIUPSNYS IŠ VIETINES RINKTINES KŪRIMOSI

A. IMPULEVIČIUS

Šiuos atsiminimus skiriu:

pulkininkui Tomui VIDUGIRIUI, nešusiam sunkiausią Kauno pulko vado naštą; kapitonui Vytautui NARKEVIČIUI ir jo vadovavimo grupei, lenkų partizanų sušaudytiems, atminti; 308 bataliono 21 kariui žuvusiam prie Graužiškių; kapitonui Edvardui POČEBUTUI ir kariams žuvusiems kautynėse Mūro-Ašmenoje atminti; jaun. puskarininkiui RUSECKUI sušaudytam Strėvos upės rajone atminti; 310 bataliono 12-kai kareivių Geštapo sušaudytų Paneriuose ir visiems kovos draugams dalyvavusiems Kauno pulko veiksmų žygiuose.

Metai po metų slenka praeitin. Išgyventi įvykiai ima blėsti atmintyje. Ir jaunoji karta nebežinos ir nebesupras, kuo senesniosios kartos gyveno, rūpinosi, ką kūrė, kad Lietuvos ateitis būtų šviesesnė. Jau praėjo 14 metų, kai viskas tas įvyko, tačiau tų istorinių įvykių negalima užmiršti. Vienas tokių įvykių, tai generolo Plechavičiaus sukurta Vietinė Rinktinė.

“VYRUČIAI JAU LAIKAS”

1944 m. vasario mėn. (dienos nebeprisimenu) į Panevėžį buvo sušaukti Panevėžio apskrityje gyvenę karininkai. Niekas nežinojo kokiam reikalui šaukiami. Susirinkome Miesto valdybos viename didesnių kambarių ir jis prisipildė. Laukiame. Ateina gen. P. Plechavičius ir plk. O. Urbonas. Gen. Plechavičius pasiskundė, kad negalįs kalbėti, nes gerklė visiškai užimta ir prataręs vos keletą žodžių, pavedė kalbėti plk. Urbonui. Plk.Urbonas ažpvelgė tų dienų įvykius ir bekalbėdamas priėjo išvados, kad dabar pats laikas kurti savuosius lietuviškus dalinius, kurie kovotų krašto viduje su vis besiplečiančiu banditizmu. O jei reikėtų savo dalinius kur kitur siųsti, tai būtų siunčiami tik gen. Plechavičiui įsakius. Plk. Urbono kalba buvo ilga ir nuoširdi.

Po tokios kalbos visų nuotaika kilo kaip barometras. Jau ir senųjų, Nepriklausomybės kovų dalyvių, veiduose rodėsi mažytė šypsena ir pragiedruliai, o mes jaunesnieji kilome kaip ant mielių. Po plk. Urbono kalbos, augštesnių laipsnių karmininkai buvo paskirstyti komendantais į apskričių miestus, o mums jaunesniems buvo pavesta vesti propagandą valsčiuose ir susirišti su apskričių komendantais ir pagal jų nurodymus verbuoti savanorius.

Į Panevėžio miestą ir apskritį komendantu buvo paskirtas plk. Tomas Vidugiris.

Iš susirinkimo išsiskirstėme lyg sparnuoti ir namo vykome su geriausiomis viltimis.

Lietuviškoje spaudoje buvo skelbiama, kad Vasario 16-sios proga, kalbės gen. Plechavičius. Vasario 16-tą, prie visokių radijo aparatų laukiame gen. Plechavičiaus kalbos. Ir štai gen. Plechavičius prabilo. Visos kalbos turinio nebeprisimenu, bet kalba buvo aiški, uždeganti ir visiems lietuviams suprantama. Gen. Plechavičiaus kalbos komentuoti nereikėjo, nes visiems buvo aišku, kad “Vyručiai jau laikas”. Kaimuose entuziazmas ir jaunimas pustė sparnus skristi į atgimstančią Lietuvos kariuomenę. Jaunimo subuvimuose skambėjo kariškos dainos ir jaunimas vyko pas Plechavičių. (Taip paprastai ir populiariai buvo kalbama apie gen. Plechavičiaus Vietinę Rinktinę).

Dažnokai tekdavo nuvažiuoti pas plk. T. Vidugirį ir tartis savanorių verbavimo, jų tinkamumo ir ištikimybės bei aprūpinimo reikalais. Dienos bėgo. Savanoriai rinkosi į besikuriančius batalionus ir darbas visur virte virė.

Balandžio mėnesio antroje pusėje plk. T. Vidugiris paskambino man ir liepė ruoštis kelionėn, nes jis paskirtas pulko vadu ir dabar renkasi sau padėjėjus — štabą. Jam reikalingas pulko štabo viršininkas operatyviniams reikalams. Taip pat paprašė surasti puskarininkių-raštininkų, sugebančių dirbti štabe. Sutikau be jokių svyravimų ir paprašiau palaukti bent dvi minutes, nes aš surasiu ir tinkamą puskarininkį. Pakalbinau puskarininkį Bronių Mulevičių ir jis, nesvyruodamas nė vienos minutės, sutiko kartu važiuoti. Tuojau pranešiau plk. T. Vidugiriui, kad ir puskarininkį jau turiu.

Balandžio 30 dieną drauge su psk. B. Mulevičium atvykstame į Panevėžį pas plk. T. Vidugirį. Jis trumpai nupasakojo, kad esąs paskirtas Kauno pulko vadu, o batalionų numeraciją ir dislokaciją sužinosiąs Kaune, gen. Plechavičiaus štabe. Panevėžin, lietuviškon komendantūron, susirenkame keletas karininkų ir puskarininkių. Atvyko ir kpt. Kaupas busimasis pulko adjutantas (1945 m. rusų sušaudytas).

VYKSTAM Į KAUNĄ IR VILNIŲ

Gegužės l-ji yra šventė, todėl nevažiuojame į Kauną. Kelionė atidedama gegužės 2 dieną. Plk. Vidugiris liepia visiems nakvoti komendantūros patalpose, kad tą dieną anksti galėtume išvykti į Kauną.

Gegužės 2 dieną sunkvežimiu išvykstame iš Panevėžio į Kauną, į Vietinės Rintkinės štabą, kurį turime pasiekti 9 ar 10 valandą ryto. Važiuojame. Oras gražus pavasariškas. Visur kvepia. Ir štai jau esame Ramygaloje, kur sustojame atsikvėpti. Čia, kpt. Kaupo mieloji šeimininkė — žmona pavaišino mus kava ir skania kiaušiniene su lašinukais. Pasistipriname ir vėl į kelionę. Jau prie pat Kauno IX forto mūsų sunkvežimį sulaiko lietuvis policininkas ir latvių karininkas. Jie nori mus visus iškratyti ar nevežame ko spekuliacijai į Kauną. Paaiškiname, kad vykstame į gen. Plechavičiaus rinktinę ir mums 9 val. reikia jau būti štabe. Sau vežamės kiek ir lašinukų ir kumpio ir kitokių priedų. Lietuvis policininkas tuoj suprato, bet latvis užsispyręs: būtinai nori kratyti ir mūsų sunkvežimio nepraleidžia. Pagaliau šiaip taip sutiko praleisti, kada pasakėme, kad jis būsiąs atsakingas už mūsų pavėlavimą. Pasiekę gen. Plechavičiaus Rinktinės štabą, sužinome, kad tą pačią dieną vyksime į Vilnių, tad puskarininkiai su daiktais turi vykti į Kauno Šančių I-mą rampą ir ten laukti. Aš pasilieku Rinktinės štabe laukti plk. Vidugirio. Atvykęs gen. Plechavičius davė instrukcijų plk. Vidugiriui ir, po geros valandos, išvykome į Šančių I-mą rampą. Rampoje mūsų jau laukė traukinys iš prekinių vagonų. Dar laukiame, kol atvyks mjr. Gantauto batalionas iš Seredžiaus. Po valandos laukimo batalionas pasirodė. Graudu ir gražu. Bataliono priešakyje nešama tautinė vėliava su dviem garbės sargybiniais, o toliau žygiuoja didelės kuopos gražiai aprengtų vyrų. Ant rankovių tautinių juostelių trikampiai. Tokius trikampius 1919 metais nešiojo savanoriai.

Traukinio vagonai jau iš anksto buvo suskirstyti, tad žmonės greit susitvarkė. Liko dar įvairus turtas, kurį reikėjo sukrauti į vagonus. Ir tas pakrovimas buvo greit atliktas. Viskas sutvarkyta, tik reikia švilpuko ir mes važiuojame į Vilnių. Pagaliau sulaukėme garvežio, ir pajudėjome. Vagonuose pasigirdo dainos, šūkavimai ir, nelaimei, šūviai į orą. Bet džiaugsmas buvo trumpas, nes garvežys mus tik nutempė nuo rampos ir pastatė ant kito kelio. Plk. Vidugiris pranešė, kad išvyksime tik rytoj anksti rytą, tad nakvosime čia vagonuose. Be to, paragino karininkus, kad įspėtų kareivius, jog be reikalo nešaudytų.

Išaušo gegužės 3-čios dienos rytas ir, saulelei tekant, pajudėjome iš vietos į Vilnių. Sudiev Kaunui! Traukiniui išlindus iš tunelio, iš vagonų pasipylė šūviai į Nemuną. Net ir kulkosvaidžio šūvių eilutė pasigirdo. Nelabai gražu, bet argi kiekvieną vagoną patikrinsi? Tai vis jaunimo darbas, dar nešaudžiusio iš šautuvų. Nors plk. Vidugiris griežtai įspėjo karininkus, kad įsakytų kareiviams iš vagonų nešaudyti, bet šūviai ėmė ir pabiro.

Sukantis traukiniui Petrašiūnų kryptimi, mūsų traukinys atrodė ilgokas. Priekyje riedėjo dvi platformos su akmenimis. Tai apsauga nuo geležinkelio užminavimo. Toliau garvežys, platformos su lauko virtuvėmis ir vagonas su maistu. Už jų sekė vėl platformos su smėlio maišais ir mažytėm šaudymo angom. Tai vieta šauliams, kad saugotų mūsų traukinį nuo visokių partizanų puolimų ir, kad galėtume išsiristi iš vagonų savo ugnies priedangoje, jei mus užpultų.

Judame pirmyn. Pro mus pralekia Amaliai Palemonas, Pravieniškiai ir, artėjam prie Kaišiadorių. Traukinio sąstato vidury vieno vagono ašys užsidegė, pasirodė dūmai ir liepsna. Kaišiadoryse užsidegęs vagonas buvo išmestas iš sąstato. Traukinio pertvarkymas užėmė kiek laiko, tad Į Vilnių vėlavome. Toliau važiavome be nuotykių ir apie 12 valandą pasiekėm Vilnių. Vilniuje pulko štabas išsikrovė, o batalionas nuvažiavo toliau į savo paskyrimo vietą, kur Jašūnų stotyje turėjo išsikrauti.

Pulko štabas prisiglaudė prie plk. lt. Grėbliausko, 306 bataliono. Karininkai apsigyveno, berods, “George” viešbutyje, o puskarininkiai prie bataliono.

PIRMIEJI NEPASISEKIMAI

Tą pačią dieną, t.y. gegužės 3-čią, po pietų plk. Vidugiris prisistatė vokiečių policijos plk. ltn. Titel, kuris buvo paskirtas vokiečių operacinio štabo viršininku (1951 m. Karyje Nr. 14, plk. Urbonas mini plk. ltn. Diez). Kaip šiandien atsimenu, kad iš jo gaunamuose raštuose buvo aiškus parašas “Titel”. Jis buvo vidutinio ūgio, sausas, kumpa erelio nosimi, žilstelėjusiais, trumpai ežiuku kirptais plaukais, jo kalbos tonas buvo sausas, griežtas. Prie jo, t.y., plk. ltn. Titel, buvo kitas policijos šarvuočių plk. ltn. Gal jis ir buvo tas Diez, nes jo pavardės neteko nugirsti, šis pastarasis buvo vidutinio ūgio, tamsaus veido, trumpais ūsiukais, kiek nutukęs ir visuomet dėvėdavo trumpu odiniu, šarvuotininkams įprastu, paltu. Jis buvo nekalbus.

Lietuvos Apsaugos Dalių policijos kuopa žygio postovyje 1943 m. vasarą rytų Lietuvoje.    V. Augustino nuotr.

Vilniuje maitinomės iš 306 bataliono virtuvės. Kiekvieną rytą 8 valandą susirinkdavome į 306 b-no štabą ir ten, gavę mažą stalą, tvarkydavome savo pulko reikalus. Besitvarkant paaiškėjo, kad Kauno pulko sudėtin įeina mjr. K. Kėželio 301 b-nas, mjr. Andriūno 308 b-nas ir mjr. Gantauto 310 b-nas. Visi batalionai, apgal dislokacijos planą, turėjo būti gana plačiai išmėtyti.

Ir taip, vieną gražią gegužės mėnesio dieną, plk. ltn. Titel pasiūlė nuvažiuoti ir pasižiūrėti kaip yra susitvarkęs 310 b-nas. Plk. Vidugiris sutiko. Šarvuoto automobilio lydimi, dviem automobiliais pasileidome į pietus, Šalčininkų kryptimi. Pirmiausia sustojome mjr. Gantauto kuopų pažiūrėti. Kuopos pasitalpinusios kažkokio dvaro (vietos neprisimenu) daržinėse ir klojimuose. Vaizdas nekoks. Vyrai šalo, nes gegužės mėnuo buvo šaltas. B-no vadas daug kuo skundėsi ir mums širdis spaudė, kad mažai kuo galime padėti. Čia sužinojome ir apie kpt. Vytauto Narkevičiaus, kuopos kautynes. Lenkai privertė kuopą pasitraukti, pats kuopos vadas su vadovavimo grupe pateko lenkams į nelaisvę. B-no vadas spėjo, kad jie gali būti pas lenkus Turgeliuose. Liūdnomis širdimis važiavome toliau į Šalčininkėlius, kur stovėjo ltn. Povilo Bikino kuopa. Kuopa stovėjo dvare prie pat Šalčininkėlių ir buvo susitvarkiusi visai gerai. Čia ir vokiečiams kuopos būklė ir susitvarkymas patiko ir mums patiems širdys palengvėjo.

Grįžome atgal į Vilnių. Plk. Vidugiris visą kelią kažką galvojo ir buvo tylus. Supratau, jam rūpėjo geresnis savo kareivių aprūpinimas pastoge, maistu ir kitais reikmenimis.

Parvažiavus į Vilnių plk. ltn. Titel pakvietė plk. Vidugirį ir pulko štabo viršininką į savo kabinetą. Be mudviejų ir plk. ltn. Titel buvo ir tas kitas vokiečių šarvuočių plk. ltn. šis mažai kalbėjo. Plk. ltn. Titel pavaišino mus vokišku konjaku ir pridūrė, kad jam bus malonu bendradarbiauti su plk. Vidugiriu ir visi maži nesklandumai laikui bėgant pranyks. Plk. Vidugiris padėkojo, bet čia pat priminė, kad batalionai yra išmėtyti labai plačiame plote ir kokiai nors operacijai pravesti, reikėtų laiko juos krūvon sutelkti. Į tai plk. ltn. Titel nieko neatsakė. Padėkojome už vaišes ir išėjome į savo viešbuti. Berods kitą dieną plk. Vidugiris buvo pašauktas pas plk. ltn. Titel. Pasikalbėjimo turinio neteko sužinoti, tik paaiškėjo, kad plk. ltn. Titel siūlė jam batalionams vadovauti iš Vilniaus. Plk. Vidugiris nesutiko pasilikti Vilniuje, nes nebuvo gero ryšio su b-nais, o antra, b-nai buvo labai toli nuo paties pulko vado. Plk. Vidugiris pasakė, kad jis norėtų būti arčiau b-nų ir savo vadovietę turėti Ašmenoje. Plk. ltn. Titel sutiko ir pažadėjo duoti priemonių, t.y. sunkvežimį ir lengvą mašiną. Tiesa, Vilniuje prie pulko buvo priskirtas j. ltn. Mackus, kilęs iš Klaipėdos krašto. Jo brolis aviacijos kpt. Mackus buvo žuvęs lėktuvo avarijoje. J. ltn. Mackus tarnavo vienoje iš Vilniaus įstaigų vertėju.

LENKŲ ŽIAURŪS DARBAI

Gegužės 6 dieną, anksti rytą, sukrovę savo daiktus į sunkvežimį, išvykome į Ašmeną (1952 m. Karyje Nr. 1 plk. O. Urbonas mini, kad plk. Vidugiris išvyko į Svyrius). Ašmeną pasiekėme dar prieš 12 vai. Laikinai apsistojome ir prisiglaudėme prie 301 b-no štabo. Čia tuojau sužinojome blogą naujieną. Gegužės 5 d. mjr. Andriūno 308 b-no, berods, 3 ir 4 kuopos žygiavo į Graužiškius. Jau nebetoli nuo Graužiškių, plačiame slėnyje, vadovaujantysis abiem kuopom ltn.

Kautynių šaudymo pratimai

V. Augustino nuotr.

Augutis (gal dėl pavardės ir apsirinku) ir 4-tos kuopos vadas ltn. Jurgis Sirgėdas pastebėjo daug kupstų, lyg kokių kurmiarausių. Jiems atrodė lyg maži bunkeriai. Kuopos leidosi į slėnį labai atsargiai, kad nepakliūtų į spąstus. Ir iš tikrųjų, nuo Graužiškių augštumų lenkų partizanai ėmė šaudyti į mūsų kuopas. O iš pačių Graužiškių lenkų partizanai tvarkingomis voromis skubino į slėnį užimti bunkerius. Į lenkų šaudymą mūsų dvi kuopos atsakė stipria ugnimi. Užvirė kautynės lenkams vyraujant augštumose. Mūsų kuopos toliau į slėnį nebežygiavo, bet traukėsi su nuostoliais atgal. Lenkai perėjo į puolimą persekiodami. Kautynės buvo žiaurios, nes lenkų raiteliai, kurie irgi pasirodė, norėjo kuopų pasitraukimą atkirsti. Be to, iš gyvenviečių irgi šaudė į mūsų kuopas. Pasitraukimas pasidarė sunkokas. Tada kareiviai, gelbėdamiesi, įsimaišė tarp pastotininkų ir traukėsi toliau į Ašmeną. Lenkai nedrįso šaudyti į pastotininkus. Besitraukiant neteko surinkti nei savųjų nukautų, nei sužeistųjų. 4-tos kuopos vienas karininkas buvo sunkiai sužeistas. Jis buvo išneštas ir vėliau išsiųstas į Vilnių. Šis karininkas lenkams daugiausia nuostolių pridarė. Būdamas geras šaulys ir žuvus lengv. kulkosvaidžio tarnybiniui (Nr. 2), jis paėmė 1. kulkosvaidį ir, prisileidęs lenkus arčiau, šaudė tol, kol pats liko sužeistas (gaila, kad nebeprisimenu jo pavardės). Ir taip kuopos, atsipalaidavę, nuo lenkų, pasitraukė į Ašmeną.

Plk. Vidugiris keletą kartų klausinėjo abu kuopų vadu apie kautynių pradžią ir pabaigą. Matyt, jis turėjo slaptų instrukcijų neįsivelti į kautynes su lenkais.

Kitą dieną, berods gegužės 7, iš Vilniaus į Ašmeną atvyko plk. ltn. Titel ir šarvuočių plk. ltn. Plk. Vidugiris jiems pranešė apie įvykusias kautynes prie Graužiškių. Plk. ltn. Titel nieko nepasakė dėl tų kautynių. Jis pasiūlė nuvažiuoti pas mjr. Andriūną (rodos, į Tabariškes) ir pažiūrėti kaip ten kuopos susitvarkė. Plk. Vidugiris sutiko ir pulko štabo v-kas su plk. Vidugiriu viena mašina, o plk. ltn. Titel su šarvuoti-ninku kita mašina, lydimi šarvuoto automobilio, išvykome pas mjr. Andriūną. Nuo Ašmenos pavažiavę kokius 5-ta kilometrų, pastebėjome, kad visi telefono stulpai nupjauti, laidų izoliatoriai nudaužyti, o kai kur telefono stulpas užverstas ant kelio. Ir taip stulpai nupjaustyti ištisus 10—12 km kelio ilgyje. Galųgale, neprivažiavus kažkokio upelio, nuo augštumos pamatėme, kad mūsų vyrai tiesia naują tiltą. Mat, lenkų partizanai, sunaikinę telefono liniją, sunaikino ir tiltą, jį sudegindami, šarvuotis ir mūsų mašinos sustojo. Išlipome viskam pasirengę, t.y. laukdami lenkų partizanų apšaudymo, nes vietovė buvo tam patogi — netoli krūmai ir miškas. Priėję arčiau prie sudeginto tilto, radome mjr. Andriūną ir b-no ryšių karininką vokiečių policijos kapitoną. Mjr. Andriūnas papasakojo plk. Vidugiriui b-no kuopų vargus, o vokiečių kapitonas kažką ilgokai pasakojo plk. ltn. Titel. Mjr. Andriūnas pastebėjo, kad jo ryšininkas neįkyrus ir su juo susikalbėti galima. Po kokios valandos pasikalbėjimo, mes sėdome į mašinas ir leidomės atgal į Ašmeną, o mjr. Andriūnas dar pasiliko prie tilto.

Grižus į Ašmeną, plk. Vidugiris paprašė plk. ltn. Titel, kad leistų batalionus sutraukti arčiau Ašmenos, nes su jais jau ir telefoninio ryšio nebėr. Taip pat paprašė, kad atvežtų ir šaudmenų, nes po kautynių kai kur jų trūko. Plk. ltn. Titel nieko neatsakė ir greit iš Ašmenos išvyko į Vilnių.

Grįžtu kiek atgal. Gegužės 6 d. plk. Vidugiris dėjo pastangų kaip nors žuvusiųjų lavonus surinkti ir suvežti į Ašmeną, čia į talką atėjo ir plk. S. Ž-tis. Jis įsakė Ašmenos valsčiaus viršaičiui kaip nors surinkti lavonus. Buvo paraginti vietos gyventojai, kurie lavonus surinko ir jau gegužės 7 d. pradėjo vežti į Ašmeną. Suvežti lavonai buvo suguldyti Ašmenos pirtyje. Čia jie buvo nuprausti. Visi lavonai lenkų partizanų buvo išniekinti ir nurengti. Sunkiau sužeistieji, kurie buvo likę kautnyių lauke, lenkų buvo pribaigti ar šūviu, ar buože į galvą. Vienas lavonas buvo be galvos. Galva buvo nukirsta nuo kūno kirviu ar karišku kastuvėliu ir dar nuplėšta nuo pečių. Matyt, iš karto nepasisekė galvos nukirsti. Plk. Vidugiris dėjo visas pastangas sudaryti gydytojų komisiją, kad šie apžiūrėtų išniekintus lavonus. Į komisiją įėjo bataliono gydytojas ir Ašmenos gydytojas. Vokiečių karių gydytojas, net keletą kartų kviestas, neatvyko. Komisija smulkiai apžiūrėjo lavonus ir surašė ilgą aktą.

Plk. ltn. S. ž-tis iš Ašmenos ligoninės išgavo šiokių tokių apatinių baltinių ir lavonus b-no sanitarai aprengė. Buvo klaikus vaizdas, kai jie visi buvo suguldyti pirtyje. Visi vyrai jauni. Kai kam ant krūtinės prisegtas raštelis “Nežinomas” arba “Neatpažintas”. Juk tik prieš 4—5 dienas jie buvo žinomi ir draugų pažįstami. Ant vieno lavono buvo irgi uždėta kortelė “Nežinomas”. Jo brolis, taip pat šio bataliono karys, atėjęs į pirtį ir apėjęs visus lavonus, surado ir savo brolio lavoną. Jis neverkė. Nelaužė rankų, bet tyliai ilgai stovėjo prie brolio lavono. Šias scenas mačiau pats, nes visokiais reikalais tekdavo užeiti į pirtį.

Plk. ltn. S. ž-tis pasirūpino karstais. Suguldžius lavonus į karstus, išsirikiavo 21 karsto eilė.

Gegužės 8 ar 9 dieną karstai buvo pašventinti. Ašmenos klebonas, lenkas fanatikas, atkalbėjo maldas ir karstai buvo sukrauti į vokiečių duotus sunkvežimius. Liūdnose pamaldose dalyvavo visa lietuviška visuomenė, mūsų karininkai ir vokiečių atstovai.

Karstus pakrovus, palydovai susėdo į sunkvežimius ir graudi kolona, Ašmenos bažnyčios varpams skambinant, išvyko į Uteną.

Jau po keletos metų girdėjau, kad Utenon suplaukė tokios marios žmonių, kad dar niekad tiek nebūdavo. Jie visi susirinko pasitikti karstų. Tėvai savo žuvusius sūnus išsivežiojo į namus, tik keli buvo palaidoti Utenoje. Ir tas lavonas, kuris buvo be galvos, buvo tėvų atpažintas ir palaidotas. Tai būta puskarininkio.

Karstams išvykstant, mačiau, kaip plk. Vidugirio apatinė lūpa drebėjo liūdnų pamaldų metu. Dar tik darbo pradžia, o jau tokios skaudžios aukos.

Agentūrinėmis žiniomis lenkai turėjo skaudžių nuostolių, besikaudami su kpt. V. Narkevičiaus kuopa ir prie Graužiškių. Prie Graužiškių žuvo apie 191 partizanas. Žinių tačiau neteko patikrinti.

Plk. ltn. S. Ž-čio rūpesčiu, pulko štabas gavo šiokią tokią patalpėlę Ašmenos apskrities valdybos name. Gavome vieną kambarį. Užteko. Tai buvo pulko vado ir štabo viršininko kabinetas, drauge ir raštinė. Taip geriau, nebebūsime daugiau kampininkais. Karininkai apsigyveno privačiai.

Dienos slenka. Iš Panevėžio dar vis neatvyksta žinių karininkas. Man pačiam tenka eiti per atitinkamus pareigūnus ir rinkti žinias apie lenkų partizanų laikomas vietas ir jų skaičių. Vaizdas susidarė toks, kad prie Naručio ežero ir toliau, laikosi raudonųjų lenkų partizanų grupė “Wandos Wasilewskos” vardo. Tai stambi grupė, pasidalinusi į 2 ar 3 grupeles. šių grupių žmonių skaičiaus tiksliai nebeprisimenu, maždaug 3—4000 vyrų. Antroji lenkų partizanų susitelkimo vieta buvo Rudnikų girios, o jų štabas Turgeliuose. Ši grupė buvo mažesnė, kokių 2—3000 vyrų. Šiai grupei vadovavo lenkų karininkai. Tai tiek žinių turėjome apie raudonuosius ir baltuosius lenkų partizanus.

(bus daugiau)

MUS NUGINKLAVO

ATSIMINIMŲ ŽIUPSNYS IŠ VIETINĖS RINKTINĖS KŪRIMOSI

A. IMPULEVIČIUS

(Pradžia gegužės mėn. KARYJE)

KAUTYNĖS MŪRO - AŠMENOJE

Savaitės viduryje, gegužės 10 dienos rytą iš Vilniaus atvažiavo plk. ltn. Titel. Atvežė 10,000 šovinių, kurių prašė plk. Vidugiris. Toks šovinių skaičius buvo lašas jūroje, bet vis geriau, negu nieko. Atvežė ir Vilniaus krašto žemėlapį 1:300,000, kuriame raudonais dažais buvo sužymėti tie plotai, kuriuose laikėsi ir raudonieji ir baltieji lenkų partizanai. Iš tokio partizanų paženklinimo jokios išvados apie lenkų sudėtį daryti nebuvo galima. Jau mūsų surinktos žinios apie lenkus buvo daug tikslesnės ir jų užimti plotai aiškiau žinomi.

Toliau plk. ltn. Titel išmetinėjo plk. Vidugiriui, kad mūsų kariai negarbingai kovėsi, nes žudė ir vietos gyventojus, nepasigailėdami nieko. Čia jis nepasakė, kur tas įvyko, bet galima buvo spėti, kad jis turėjo galvoje kpt. V. Narkevičiaus kuopos ir 308 b-no 3 ir 4 kuopų kautynes. Ir taip piktai kalbėjęs plk. Vidugiriui, piktas išvažiavo iš Ašmenos.

Vėliau sužinojome, kad Titel, lydimas šarvuoto automobilio, nuvyko į Turgelius. Pakelyje susirišo radijo pagalba su lenkų štabu. Jo pasitikti atvyko lenkų puseskadronis. Turgeliuose jis išbuvo apie 4 valandas, kur valgė pietus ir girtavo. Po tų vaišių pavakaryje, vėl lenkų eskorto palydėtas, iš Turgelių išvyko į Vilnių. Toliau sužinojome, kad gegužės mėn. vienos dienos ankstų rytą, kažkokio upelio slėnyje, lenkai sušaudė kpt. Vytautą Narkevičių, kuopos viršilą, j. psk. ir grandinį. Ten pat juos slėnyje ir užkasė (kpt. Vytautas Narkevičius 1925 m. rugsėjo 7 dieną buvo baigęs Karo mokyklos VlI-tą laidą). Spėjome, kad šis sušaudymas turėjo ryšio su plk. ltn. Titel apsilankymu lenkų štabe Turgeliuose (1951 m. Karyje Nr. 14 plk. O. Urbonas mini šiuos įvykius įvykusius Svyrių rajone).

Plk. Vidugiris, per vieną neutralų asmenį, gavo didelį, mašinėle spausdintą laišką. Laiškas adresuotas “Dowodcy Pulku Kowieńskiego”. Reiškia, jau lenkai žinojo, kad čia veikia Kauno pulkas. Tame laiške ryškėjo maždaug tos pačios mintys, kurias išdėstė Titel plk. Vidugiriui apie mūsų karių veiklą, traukiantis iš kautynių. Parašo ant to ilgo rašto nebeprisimenu, bet apačioje rašto buvo titulas: “Dowodca Brigady Wilienskej ”. Ant rašto buvo uždėtas antspaudas. Antspaudo viduryje matėsi erelis, o iš kraštų įrašas “Brigada Wileńska”.

Šis laiškas mums jokio įspūdžio nepadarė. Knietėjo mintys, kad Titel pasakvti žodžiai plk. Vidugiriui ir šio laiško turinys turi kažką bendra.

Dienos bėgo. Laukėme, kad kas nors dar turės įvykti. Lenkai ar tas vokietis Titel kokią nors išdaigą dar sugalvos.

Ir taip belaukiant, naktį iš gegužės 13 į 14-ją kelia mane ir mjr. Kėželį iš miego. Sužinome, kad lenkai užpuolė mūsų kuopas Mūro-Ašmenoje. Skubėjau pulko štaban, bet ten nieko neradęs, nuskubėjau į 301 bataliono štabą. Plk. Vidugiris pasakė, kad lenkai iš pasalų užpuolė kuopas ir ten vyksta kautynės. Skubiai buvo keliamos kuopos Ašmenoje. Organizuojama pagalba Mūro-Ašmenoje užpultoms kuopoms. Plk. Vidugiris kreipėsi į vokiečius, prašydamas šarvuotų automobilių pagalbos. Vokiečiai atsakė, kad šarvuočių negali siųsti, nes lenkai gali tuos šarvuočius pasigrobti, suardydami tiltus. Vokiečiai tegali mums padėti tik šarvuočių ugnimi. Ir taip nebeatsimenu, ar vokiečiai buvo pasiuntę šarvuočius į pagalbą, ar užteko tik pažadėtos pagalbos žodžiu. Buvo laukiama, kad lenkų jėgų dalis gali pulti Ašmeną, kad pririštų kuopas Ašmenoje.

Gegužės naktis buvo šviesi ir tyli. Gerai įsiklausius, dar girdėjosi šūviai, bet kautynės jau rimo. Nuskubėjusi pagalba rado kautynes pasibaigusias. Beveik didesnė kuopų dalis pateko lenkams į nelaisvę, o likę atbėgo į Ašmeną. Kautynėse žuvo kpt. Eduardas Počebutas (1927 m. baigęs IX-tą Karo mokyklos laidą ir visą laiką tarnavęs 5 p. D.L.K. Kęstučio pulke), o kitas kuopos vadas (berods, kpt. Marčiulionis) pateko lenkams į nelaisvę. Jo, kaip karininko, mūsų

Lietuvos Apsaugos Dalių vyrai stato “bunkerį”, kovodami su raudonaisiais ir lenkų partizanais rytinėje Lietuvoje.

V. Augustino nuotr.

kareiviai neišdavė ir jis vargo drauge su kareiviais. Šiaip lenkai būtų jį sušaudę. Lenkai mūsų kareivius nurengę, palikę jiems tik milines ar švarkus ir nevalgiusius paleido Vilniaus kryptimi. Vėliau sužinojome, kad vokiečiai tuos kareivius surinko ir parvežė į Kauną. Kaune, per Šančius, varė juos basus ir neapsirengusius į A. Panemunę, žmonės verkė, matydami tokį lietuvių vyrų išniekinimą... (Smulkiau tų kautynių aprašyti nebegaliu, nes kai kurios tų kautynių smulkmenos jau išgaravo iš atminties. Galėtų jas aprašyti buvę tų kautynių dalyviai. Atsimenu, kad nepaprasta drąsa ir sumanumu pasižymėjo ltn. Kijauskas. Jei jis yra dar kur gyvas, gal galėtų Mūro-Ašmenos kautynes smulkiai aprašyti).

Plk. Vidugiris telefonu norėjo pranešti Vietinės Rinktinės štabui apie nuostolingas kautynes, bet Ašmenos telefono centrinė visą laiką buvo “užimta” ir net Vilniaus pasiekti nebuvo galima. Plk. Vidugiris yra nepaprastai šalto būdo, bet šį kartą jaudinosi, nes jautė, kad negalėjimas susirišti su Vilniumi kvepia išdavyste. Nuotaika buvo įtempta. Jautėme, kad kažkas dar nežinomo artėja.

KAUNO PULKAS NUGINKLUOJAMAS

Ir taip atėjo gegužės 15 diena, pirmadienis. Neramu, bet reikia dirbti. Reikia paruošti Mūro-Ašmenos kautynių aprašymą. Reikia, kad surinktų nukautuosius palaidoti. Ir taip apie 1-mą valandą po pietų, Į pulko štabą ateina 301 b-no ryšių karininkas vokiečių policijos kapitonas (pavardės neprisimenu), šiek tiek apie tą kapitoną. Tai medinės galvos žmogus, be jokio karinio išsilavinimo, nesugebėtų net ir skyriui vadovauti. Visas jo džiaugsmas ir pasitenkinimas būdavo, jei galėdavo sočiai prisivalgyti, taip kad pirštu siektų. Tiek to, bet tai buvo vokiškojo okupanto idealas. Jis atėjęs man sako, kad eičiau į 301 b-no štabą, nes ten renkasi visi karininkai. Paklausiau ji koks reikalas? Jis trumpai atsakė, kad ten sužinosiu. Skubiai sutvarkęs bylas ir raštus, sudėjau į spintą ir nuskubėjau į 301 b-no. štabą, čia jau buvo susirinkę 301 ir 308 b-nų karininkai. Gal vieno antro ir trūko. Kieme bestovįs vokiečių kariškas sunkvežimis, dengtas brezentu ir lengvas auto. 301 b-no ryšių karininkas, susirinkus visiems karininkams, plk. Vidugiriui ir pulko štabo v-kui sakė sėstis į auto, o kitiems karininkams į sunkvežimį. Visiems susėdus į sunkvežimį, lipo į jį ir j. ltn. Mackus, bet jį vokietis sulaikė ir lipti neleido. Mat, jis dar dėvėjo civilinius rūbus ir vokietis nežinojo, kad jis irgi karininkas. Į mūsų lengvą auto įsėdo ir vokiečių policijos kapitonas. Iš b-no štabo kiemo pajudėjome į centrinę gatvę Vilniaus kryptimi. Važiavome Ulica Wileńska. Priešakyje mūsų lengvasis auto, o užpakalyje sunkvežimis. Važiuojame greitai. Atrodė keista, kad ant kiekvienos gatvių sankryžos stovėjo po 2-3 vokiečių policininkus su paruoštais šautuvais. Privažiuojame Ašmenos bažnyčia, o prie jos yra didelė aikštė. Čia jau daugiau vokiečių policijos ir, be to, šarvuoti auto pilnoje parengtyje. Dairomės drauge su plk. Vidugiriu ir jau nebeaišku, koks čia mums paradas parengtas. Pravažiavę aikštę, staiga pasukome dešinėn ir privažiuojame prie 202-os vokiečių divizijos štabo būstinės. Čia vokiečių policijos kapitonas, 301 b-no ryšių karininkas, paprašė mus išlipti iš auto. Išlipome. Vokiečių kapitonas labai jaudinosi, kur dingo sunkvežimis. Mat, sunkvežimis nespėjo sekti paskui lengvą auto ir į divizijos štabo būstinę pasuko kita gatve. Pagaliau pamatęs atvažiuojantį sunkvežimi, vokiečių kapitonas nudžiugo. Mums su plk. Vidugiriu belaukiant sunkvežimio, aš ir sakau plk. Vidugiriui, kad čia kvepia NKVD. Plk. Vidugiris atsiduso ir atsakė man, kad čia įvyks areštų. Sustojo ir sunkvežimis. Vokiečių kapitonas liepė visiems išlipti ir, pats eidamas priešakyje, mus visus nuvedė į salę. Toji salė, gal būt, skirta mokyklos reikalams, buvo nedidelė. Salės viduryje stovėjo suolai. Vos tik įėjome ir pasiskirstėme po suolus, kai staiga įėjo Wehrmacht’o kareivių būrys ir sustojo prie langų ir prie durų. Visi buvo su parengtais šauti ginklais. Prie durų sustojo bent ketvertas su automatais (M.P.). Pasijutome, kad jau esame kaliniai. Šitaip susitvarkius, į salę įėjo Titel, šarvuočių policijos plk. ltn. ir ruda uniforma apsirengęs jų jaunas palydovas. Neleido nė atsisėsti. Titel pradėjo kalbą, pistoletą atsistūmęs prie pat diržo sagties. Mat, įspūdžiui sudaryti. Jo kalba buvo sausa, tonas griežtas. Kiek prisimenu, jis kalbėjo taip: “Ponas pulkininke ir ponai karininkai, jūsų pulkininkas visą laiką mane prašė, kad leistų batalionus sutelkti krūvon. Dabar jūsų noras bus įvykdytas. Batalionai bus sutelkti. Jūsų kareiviai nemokėjo kautis, elgėsi brutališkai su vietos gyventojais ir t.t.” Visos graudinančios mus kalbos nebeprisimenu. Jaunas Titel palydovas, vokiškas repatrijantas, vertė jo kalbą. Jis vertė stovėdamas greta Titel ir į mus atkišęs automatą. Taip bekalbėdamas, Titel pasakė, kad vokiečių vadovybė lietuviais nepasitiki ir jis gavęs įsakymą batalionus nuginkluoti. Nusiginklavimas turįs įvykti šiandien. Kad nebūtų pasipriešinimo prieš vokiečius, paliekami įkaitais keturi karininkai. Titel toliau pabrėžė, jei nors vienas vokietis bus sužeistas ar nukautas, šie keturi karininkai bus sušaudyti. O šiais įkaitais paliko: pulko štabo viršininką gen. št. mjr. Impulevičių, pulko adjutantą kpt. Kaupą, ltn. Grigaliūną ir j. ltn. inžinierių (pavardės neprisimenu). Kitiems karininkams liepė grįžti prie kuopų ir prižiūrėti nusiginklavimą. Nusiginklavus visi karininkai grįš atgal, prie kiekvienos kuopos liks po vieną karininką. Titel tuojau liepė mums sudėti ginklus ant suolų, o 301 b-no ryšių karininkas dar padarė kišenių kratą, kad neliktų koks ginklas užslėptas. Padėjau ant suolo savo mielą “FN”. Daug kur jis mane lydėjo, bet šį kartą reikėjo skirtis. Atsimenu kaip ir plk. Vidugiris padėjo savo gražų pistoletą. Gal jis niekad nebuvo galvojęs su juo skirtis. Visi karininkai sudėjo savo pistoletus ant suolų ir liūdnai skyrėsi su jais. Stipresnė jėga mus privertė juos padėti. Po šios ceremonijos Titel liepė visiems grįžti prie kuopų ir prižiūrėti nusiginklavimą, o įkaitams likti salėje.

Visi išvažiavo, o mes įkaitai likome. Sėdime, užsirūkome po papirosą ir tylime. Kiekvienas galvojame, ar išeisime iš čia sveiki? Pasibaigė ir mūsų papirosai. Krapštome kišenes ir, suradę tabako trupinių, dar sukame “bankrutkes”. O laikas bėga, rodyklės sukasi, kaip “pasamdytos”. Lauke jokio šūvio negirdėti. Pasibaigė ir mūsų tabako trupiniai. Mus paliko saugoti 4 vokiečiai kareiviai. Vienas iš jų, jaunesnis puskarininkis, pastebėjęs, kad mes neberūkome, atnešė visą dėžutę tabako. Susisukome cigaretes ir norėjome likutį grąžinti, bet puskarininkis tą dėžutę paliko mums. Rūkome, bet vis norisi žinoti, kas dedasi lauke. Tyliai susitarėme, kad prašysimės po vieną laukan savo reikalams, o lauke pasiklausysime, kas kur dedasi. Ir taip vienas po kito, trumpais protarpiais prašomės laukan. Laikas bėga. Salės laikrodis rodo netoli šešias esant. Paprašiau ir aš išeiti. Jaun. puskarininkio lydimas einu. Eiti neskubu. Toje kryptyje, kur stovi mūsų kuopos, tylu — jokio garso. Gal mums ir nereikės stoti prie išsikastos duobės. Grįžtu atgal ir pasakoju, kad visur tylu ir jokio garso.

Jau po šešių. Sąlyginis laikas nusiginkluoti praėjo. Ir mūsų laimei, išgirstame atūžiančių mašinų garsą, kurios čia pat sustojo. Į mūsų salę vėl grįžta plk. Vidugiris ir visi karininkai. Mūsų akys prašvito. Įėjęs plk. Vidugiris ir sako man: “Jūs išgelbėti. Nusiginklavimas praėjo tvarkoje”. Nuslūgo akmuo nuo širdies. Kas toliau bus. — parodys likimas.

Po kiek laiko atvažiavo kažkoki nauji sunkvežimiai. Į tuos sunkvežimius mus susodino po 10—12 žmonių. Kiekvieną sunkvežimį saugojo 6 vyrai. Ne vokiečiai mus lydėjo, nes ne vokiškai kalbėjo, bet dėvėjo “SS” ženklus. Spėjome, kad tai vengrai. Susodino ir pasileido Vilniaus kryptimi. Naktis buvo labai šalta. Ltn. Lisauskas kažkokiu būdu įsigijo antklodę ir mudu susisupę į ją važiuojame. Rūkyti nė vienas neturime. Mūsų palydovai vengrai kalbėtis neleidžia. Tačiau ltn. Lisauskas man papasakojo, kaip vyko nusiginklavimas. Karininkai, grįžę iš salės, išrikiavo kuopas ir pranešė, kad reikia padėti ginklus. Kareivius įspėjo, kad už sužeidimą ar nukovimą nors vie-

Susitinkamose kautynėse Apsaugos Dalių vyrai išsidėsto vilnin, išnaudodami pasitaikiusias priedangas.

V. Augustino nuotr.

no vokiečio, bus sušaudyti 4 karininkai. Prašė kareivių įtūžimo nerodyti ir nesipriešinti. Kareiviai paklausė ir, atnešę šautuvus, mesdavo juos į krūvą, bet mesdavo tokia jėga, kad tas šautuvas ar kulkosvaidis daugiau nebetarnautų. Granatas mesdavo taip, kad jos net nuo žemės pašokdavo. Po nusiginklavimo kareiviai liko Ašmenoje. Prie kiekvienos kuopos buvo palikta po vieną karininką.

BELAISVIAI SAVOJE ŽEMĖJE

Važiuojame. Plk. Vidugiris stovi prie šoferio būdelės ir tyli. Karts nuo karto jis padalina mums po papirosą ir vėl tylu. Jau pusiaunaktis. Nebetoli Vilnius. Nesvietiškai šalta. Jau ir antklodė nebešildo. Taip vargdami įvažiuojame į Vilnių. Mus praveža pro Aušros Vartus. Vilnius tamsus. Įvažiuojame į Gedimino gatvę. Aiškiai veža i Lukiškio kalėjimą. Bet ne. Pravažiuojame ir Lukiškio kalėjimą. Tad kur gi mus dės? Staiga sunkvežimiai sustoja ir mums liepia išlipti ir eiti. Mus pasitiko “garbės” sargyba. Kas du žingsniai vokietis su automatu. Įveda į kažkokį pastatą ir einame laiptais augštyn. Beeidamas pastebėjau ant vienos sienos parašą: “Wileńska Kasa Oszczędności”. Reiškia mus talpina saugiai, kaip kokį brangų metalą. Sugrūdo mus visus į seifų skyrių. Kambarys mažytis, o mūsų daug. Jau buvome gerokai pavargę, tad kur pakliuvo, ten ir sėdomės. Plk. Vidugiris ir mjr. Kėželis atsigulė ant siauros brezentinės lovos ir nuolat vienas į antrą ridenosi. Mano laimei teko atsisėsti ant žemės. Patogumų jau nebejieškojome. Svarbu, kad jau buvo nebešalta ir nebepūtė vėjas.

Išaušo gegužės 16 dienos rytas. Nesvarbu, kad visi sąnariai sustingę ir pajudėti nebegali, bet nešalta. Už kambario grotų stovi 2 vokiečiai policininkai. Tai mūsų sargai. Prašomės lauk. Po vieną išleidžia į prausyklą susitvarkyti. Pagaliau atėjo ir pusryčiai. Vokiečiai atnešė kavos ir po riekę duonos su marmaladu. Papusryčiavome. Jokia kalba nesiriša. Staiga, apie pietus, mūsų sargai tik sušunka: Achtung, achtung!” ir patys išsitempia kaip stygos. Prie durų-grotų prieina “SS” generolas Jeckeln ir visa jo svita. Jeckeln tuojau paklausė kas čia vyriausias. Vertėjas išvertė. Prie grotų priėjo plk. Vidugiris. Jeckeln kažką suburbėjo ir liepė plk. Vidugirį vesti pas jį. Vidugiris išėjo ramus. Po kokių 15 minučių grįžęs papasakojo, kad Jeckeln užpuolęs jį klausdamas: “Kas tu esi?” Plk. Vidugiris ramiai atsakė, kad esąs Kauno pulko vadas. Toliau Jeckeln klausė: “Ko tu klausai?” Plk. Vidugiris atsakė: “Kol buvau Kaune, klausiau gen. Plechavičiaus, o dabar plk. ltn. Titel”. Matyt, kad šis atsakvmas patiko vokiečiui, nes jau buvo švelnesnis, klausdamas: “O, kokią čia uniformą dėvi?” Vidugiris atsakė: “Seną lietuvišką uniformą, senosios Lietuvos kariuomenės”. Po šių klausimų plk. Vidugiriui liepė vėl grįžti už grotų.

Ir vėl mūsų likimas nežinomas. Vėl vargstame ir vargingai praleidžiame naktį. Sargų skaičius sumažėjo. Tesaugo mus tik vienas vokietis ir tik pistoletu ginkluotas. Leidžia laukan, kada tik prašomės.

Po pietų staiga liepia pasiruošti išvykti. Kokia čia ruoša, kad nieko neturime. Išleidžia iš kambarėlio ir leidžiamės žemyn. Prie durų stovi sunkvežimis atgręžtas galu į išėjimą. Sunkvežimis dengtas brezentu. Vos tik sulipome Į sunkvežimį, kai sunkvežimio galą užtraukė. Suspėjau surašyti ant mažo lapelio sunkvežimyje sėdinčių karininkų sąrašą ir, nutaikęs progą, kada pro šalį ėjo Savisaugos b-no kareivis, išmečiau raštelį lauk. Kareivis pagavo, bet, nelaimei, čia pat už kupros jį vargšą pagavo vokietis. Kas toliau vyko nežinau. Mūsų sunkvežimis pajudėjo. Vėl Gedimino gatve ir pro Aušros Vartus išlindę pasukome Parubankos aerodromo kryptimi. Aišku, mūsų likimas išspręstas. Patręšime Vilniaus žemę. Bet į aerodromą neįvažiavome, o sustojome ant kelio. Sunkvežimio galą atsidarėme važiuodami. Klaiku. Aerodromas pilnas mūsų kareivių. Vieni su milinėmis, kiti tik su švarkais. Aerodrome daug sunkvežimių. Į juos sodina mūsų vyrus. Prisodino gal kokia 30 sunkvežimių, kurie pasuko į plentą, kur mes stovime. Pasisuko ir mūsų sunkvežimiai ir vėl pervažiuojame Vilnių. Kur dabar? Kokia kryptis? Kareiviai dainuoja. Net Vilnius plyšta nuo dainų. Pervažiavus Vilnių, sunkvežimių vora pasuko Kauno kryptimi. Kareiviai dar tebedainuoja. Visas kelias plyšta nuo dainų. Smagu, kad mūsų atžalynas ir sunkiausiose valandose nepameta geros nuotaikos... Važiuojame. Jau ir saulutė prie laidos. Vienoje pamiškėje vokiečiai sustabdo vora susitvarkyti. Gaila, nėra jokio vandens atsigerti. Vėl pirmyn. Jau ir dainos pritilo. Viename, antrame sunkvežimyje dar tebedainuoja. Saulė nusileido. Ėmė temti. Ir kai privažiavome Strėvos upėstiltą, buvo visai tamsu. Pervažiuojame Strėvos tiltą. Priešakyje didelė prieškalnė. Sunkvežimiai vos rieda į prieškalne. Staiga prieškalnėje vokiečių mašinos duoda signalą sustoti. Visos mašinos sustoio. Iš vienos mašinos iššoko policijos kapitonas (jis buvo voros vadas) ir pora vokiečių policininkų, kurie pribėgę prie sunkvežimio (prieš mūsų, karininku, sunkvežimį) ištraukė pirmą pasitaikiusį kareivį ir tik pasigirdo: O Jezuuus Marija, Mariia” ir stiprūs vokiški keiksmažodžiai, o po to tik “pokšt, pokšt, pokšt” ir vėl “pokšt, pokšt” iš automato ir kareivio balsas nutilo. Kareivį sušaudė pats vokiečių policijos kapitonas. Plk. Vidugiris stovėdamas prie šoferio būdelės ir girdėdamas šią baisia tragedija, tik teištarė: “O Viešpatie, už ką?” Ir vėl tylu. Sušaudyto kareivio lavoną įmetė į sunkvežimį. Ir vėl vora pajudėjo pirmyn.

Vėliau paaiškėjo, kad sunkvežimiams lėtai riedant į kalną, vienas kareivis, kilęs iš tų apylinkių, tyliai pro sunkvežimio galą nusileido ir spruko į krūmus. Vokietis šoferis pastebėjo ir davė ženklą sustoti. Ir taip išėjo, kad vienas laisvę atgavo, o kitas už ji gyvybe sumokėjo.

Jau ir Rumšiškės. Šalta pagal Nemuną važiuoti, bet jau nebetoli ir Kaunas. Kaune mus atvežė prie geležinkelio stoties ir liepė visiem išlipti. Iš sunkvežimio išmetė ir sušaudyto kareivio lavoną. Vėliau lavoną nuvežė į Kauno miesto ligoninės lavoninę. Tėvai jį atsiėmė ir palaidojo. Tai buvo jaun. pusk. Ruseckas nuo Jurbarko.

Iš Kauno geležinkelio stoties aikštės mus visus suvarė į “Entlausungs kamerą”, čia atėmė visus rūbus ir sugrūdo į pirti. Dar prieš prausimąsi, viename pirties kambaryje, vokiečių policijos majoras graudino mus žiauria kalba. Iš jo kalbos tik tiek teprisimenu, kad jis sakė, jei mes lietuviai nepaklusime vokiškai valdžiai, tai būsime iššaudyti iki 3-čios kartos ir jie, vokiečiai, vistiek mus privers klausyti ir pasiduoti vokiškai valdžiai. Kareiviai snaudė ant suolų ir niekas jo kalbos neklausė. Sėdėjome pirtyje iki aušros. Praustis tedavė tik 10 minučių, prieš tai apipurkšdami mus kažkokiu skysčiu. Išaušus gavome savo rūbus, tik ką išmestus iš dezinfekcijos krosnies. Jie šilti. Nors tas malonumas, kad trumpai kaulai sušils.

Vėl mus išrikiavo geležinkelio stoties aikštėje. Voros saugoti prisistatė lietuviški vokiečiai repatriantai, ginkluoti rusiškais šautuvais ir aprengti kažkokia ruda uniforma. Nors dar buvo anksti, bet aplink geležinkelio stotį susirinko didžiulė minia. Juk mes pirmieji Vietinės Rinktinės vokiečių belaisviai Kaune. Vora pajudėjo Tunelio gatve augštyn Vl-to forto kryptimi. Vokiškieji repatriantai mus lydi šautuvus paruošę šauti. Sutinkame žmonių. Vieni stebisi, o kiti verkia. Atsimenu kaip šiandien, kada viena senutė pamačiusi mus verkė tokiu balsu, kad buvo net graudu. Jos žodžiai skambėjo: “Vaikeliai, jūs mieli vaikeliai, už ką jūs kenčiate?” Mes ėjome kietu tvirtu kareivišku žingsniu. Priešakyje karininkai, užpakalyje ilgiausia kareivių vora. Belaisviai savoje žemėje!

UŽ SPYGLIUOTŲ VIELŲ

Prieiname prie VI-tos baterijos. Už jos eilė barakų, aptvertų spygliuota tvora. Atsidarė platūs vartai ir mes suėjome į vidų kiemo. (Mūsų spaudoje ir plk. Birontas mini, kad mes buvome Vl-me forte. Netiesa. Vl-me forte buvo rusų karo belaisviai. O šioji stovykla buvo pastatyta prie VI-tos baterijos. Taikos metu Vl-je baterijoje buvo artilerijos medžiagų sandėlys, o prie baterijos buvo didelis žemės plotas, priklausęs Krašto Aps. Ministerijai. Tame plote ir buvo pastatyti barakai, o visas plotas aptvertas spygliuota tvora. Nuo šios stovyklos iki Vl-to forto buvo dar geras kilometras).

Karininkus atskyrė ir patalpino į atskirą baraką, o kareivius išskirstė po kitus barakus. Viską saugojo Luftwaffe kareiviai. Mus, karininkus, įspėjo, kad toliau 3-jų žingsnių nuo barako nenutoltume, nes toliau nutolus, bus sargų šaudoma be įspėjimo. Stovyklos viršininkas buvo mjr. Heinz, jo padėjėjas — policijos majoras, tas, kuris pirtyje mus grąsino iššaudyti iki 3-čios kartos. Mjr. Heinz dėvėjo vokiečių aviacijos uniformą, o ant kairės rankovės juostelę “Herman Goering”. Jis buvo mažo ūgio, sausas, bet nepriekabus. Ir taip prasidėjo naujos kalinimo dienos.

Mus patalpino švariame barake su dviejų augštų narais, čiužiniai buvo šiaudiniai. Miegoti duoti suomiški miegamieji maišai. Sunkoka buvo, kol įpratome į mašus įlįsti.

Gyvenimas barakuose buvo nuobodus. Matosi, kad už tvoros ir vartų susirenka minios žmonių savųjų aplankyti, bet vokiečiai neleidžia pasimatyti.

Po kokių trijų dienų mūsų kareivius perrengė į Luftwaffe uniformas, kurios buvo naujos ir ant kairės rankovės turėjo skydelį su lietuviškomis spalvomis. Surikiavo visus ilgiausia vora ir išvedė pro vartus. Lydėjo juos kaip belaisvius, nes kas dešimt žingsnių buvo ginkluotas vokietis.

Nakties metu, pro spygliuotą tvorą prasikasė ir sugebėjo pabėgti keletas kareivių, už jų pabėgimą mjr. Heinz išbarė mus karininkus.

Po pirmos voros išvykimo jau atvežtus kareivius greit perrengdavo ir vesdavo į stotį. O komedija! Antrą vorą išlydėjo su orkestru ir fotografavo. Kareivius tesaugojo tik koki 5—6 vokiečių kareiviai ir tie ėjo voros užpakalyje. Atrodė labai iškilmingai, o tuo tarpu, Mickevičiaus slėnyje ir Ąžuolyno pašlaitėse, vokiečiai saugojo kelią išstatytais lengv. kulkosvaidžiais. Tuo tarpu mūsų lietuviški laikraščiai, cenzūruojami ir prižiūrimi mjr. Bėrento, dėjo nuotraukas, kaip mūsų vyrai žygiuoja į Luftwaffe. Tikra komedija. Ir vis naujos voros slinko atvežamųjų kareivių. Kiti sunkvežimiais pravažiuodavo pro mūsų stovyklą. Laukai plyšdavo nuo jų ilgesingų dainų, kada jie pravažiuodavo pro mūsų, stovyklą. Tai vis buvo vyrai nuginkluotų 308 ir 310 batalionų. Rašau apie Kauno pulką, nes, be šių nuginkluotų batalionų, nuginkluoti buvo ir Vilniaus pulko vyrai, kuriems vadovavo plk. ltn. J. Šlepetys. Ir jų eilės praėjo per VI-tos baterijos barakus, o kita dalis buvo vežama į A. Panemunės 5 p.p. kareivines, o iš ten naują vargą vargti pradėdavo

Begyvendami barakuose sužinojome dar vieną skaudžią naujieną. Vilniuje, Parubankos aerodrome, kada buvo suvežti 310 b-no kareiviai, prisistatė Ge-štapo ir iš 310 b-no kiekvienos kuopos išrinko po 3 kareivius, viso 12 kareivių ir Paneriuose sušaudė. Vokiečių geštapininkai juokėsi, kad reikia batalionų garbę krauju nuplauti. Šių sušaudytų vyrų pavardės buvo paskelbtos slaptoje lietuviškoje spaudoje 1944 metais.

Pagaliau barakai ištuštėjo. Naujų vyrų jau nebeatveždavo į VI-tos baterijos stovyklą. Likome mes vieni karininkai. Vieną dieną, išvežus visus kareivius iš stovyklos, stovyklos viršininkas mjr. Heinz sušaukė visus karininkus į mūsų barako galą ir pasakė prakalbą. Visos kalbos turinio neprisimenu, tik žinau, kad mus ir mūsų vadovybę išbarė už nepaklusnumą vokiečiams. Be to, mir. Heinz dar kartą mus išbarė už tai, kad keletas kareivių prasikasė pro tvorą ir pabėgo iš stovyklos. Bet toliau pabrėžė, kad užmirštume, kas įvyko ir vėl būsime draugais kovoje prieš bendrą priešą bolševikus. Šią kalbą mums vertė ltn. Matonis, kuris buvo irgi toks pat belaisvis, kaip ir mes, bet tik įkinkytas i sunkias vertėjo pareigas. Majorui Heinz bekalbant, staiga graudžiu balsu pravirko kpt. Marčiulionis, kurio nervai daugiau nebeišlaikė. Jis buvo be viršutinių drabužių, basas ir tik su miline. Tai lenkų partizanų auka. Mjr. Heinz kiek susinervino, kad jo kalbą sukliudė ašaros, bet greit susivaldė. Pabaigęs savo kalbą, atskirai išsikvietė kpt. Marčiulionį ir pasišaukęs stovyklos gydytoją vokietį, kalbėiosi su juo. Buvo pakviestas ir mūsiškis gydytojas ltn. Gerulaitis, bet jam vokiečiai nieko neleido kalbėti, nors mūsų gydytojas norėjo paaiškinti vokiečiams kpt. Marčiulionio tragediją.

Po mjr. Heinz kalbos, mūsų laikymo sąlygos kiek palengvėjo, nes galėjome nuo savo barako nutolti ir toliau ir galėjome vaikščioti po visą rajoną.

Taip begyvendami, vieną gražią dieną, prie pietų davinio gavome ir po lietuviško “Ragučio” alaus butelį. Tą dieną, vakare, vokiečiai ruošė kažkokį parengimą. Apie 5 val. po pietų atvažiavo 2 sunkvežimiai “Kriegshilferinen” vokietaičių. Pakvietė ir mus. Pasirodymas vyko viename iš barakų. Programoje buvo klajojančių artisčių pasirodymas su dainomis ir baletu. Po to, vieno antro Luftwaffe’s kareivių pasirodymas su smuiku ir “magika”. Programa tęsėsi 1¹/2valandos. Programai pasibaigus, mes vėl grįžome į savo baraką, o vokiečiai su vokietaitėmis tęsė programą iki pat aušros.

Jau artėja ir Sekminės. Mes vieni karininkai bastomės po stovyklos rajoną. Niekas jau mums nebedraudžia vaikščioti. Lietuviški repatriantai mūsų nebesaugo. Mūsų kareivių jau senai nebėra. Buvo nuobodu.

Ir taip atėjo gegužės 27-ji diena, šeštadienis. Iš pat ryto, tuoj po pusryčių, į mūsų baraką, atėjo buvęs 310 b-no rvšių karininkas. Dar išvykstant iš Kauno drauge su 310 b-nu, šis vokietis pasisakė esąs kilęs iš Austrijos ir Germanuos vokiečių nemėgstąs. Tą rytą jis dar garavo degtine ir kitomis alkoholinėmis “gėrybėmis”. Jis pasisakė esąs paskirtas stovyklos viršininku. Mane ir plk. Vidugirį ramino, kad šiandien, arba rytoj visi būsime paleisti namo. Jo žodžiams ir tikėjoms ir netikėjome, šiaip iis buvo labai geros širdies vokietis.

Apie 10 valandą ryto pas: mus atvažiavo plk. Birontas. Jis iškilmingai įžengė į mūsų baraką ir sukvietė visus karininkus. Mes sustojome ratu. Plk. Birontas, rankas susidėjęs ant nugaros ir kiek toliau stovėdamos nuo mūsų rato, taip prabilo: “Ponai karininkai, gen. Plechavičius ir plk. Urbonas nesuprato laiko reikšmės ir esamos būklės padėties. Nesuprato reikalo bendradarbiauti su vokiečiais. Ir šiandien jūs esate tų ponų politikos aukos. Man pavesta sudaryti naują mobilizacinį štabą ir bendradarbiauti su vokiečiais kovoje su bolševizmu”. Visos kalbos turinio neprisimenu, bet šie žodžiai įstrigo atmintin. Toliau plk. Birontas dar kartą pabrėžė, kad jis paskirtas mobilizacinio štabo viršininku ir jam pavesta šį štabą suorganizuoti, šitam štabui reikalingi karininkai. Vokiečių vadovybė jam leidusi, iš čia esančių karininkų, pasirinkti sau reikalingus į štabą. Po plk. Birento kalbos buvo mirtina tyla. Niekas nenorėjo sakyti taip. Plk. Birontas vėl pakartojo, kad reikalingi adjutantas, iždininkas, raštvedys ir kitoki pareigūnai. Ir vėl tylu. Visų karininkų akys nukreiptos į plk. Vidugirį. Jo sprendžiamasis balsas, ar trumpas akies mirktelėjimas padėtų apsispręsti. Plk. Birontas vėl ėmė klausinėti, kas pas jį sutiktų eiti ir jis pažadąs, kad tie karininkai, kurie sutiks, dar šiandien bus paleisti iš stovyklos. Vėl mūsų žvilgsniai krypo į plk. Vidugirį.

Ir vėl plk. Birontas prašo savanorių. Viliojantis pažadas išeiti į laisvę, o kaip toliau bus parodys likimas. Ir taip, po vieno antro žvilgsnio su plk. Vidugiriu, keletas karininkų sutiko vykti į mobilizacinį štabą įvairioms pareigoms. Plk. Birontas apklausinėjo tuos karininkus, kur tarnavo, ką dirbo ir užsirašęs jų pavardes išvyko. (1952 metų Kario Nr. 6 plk. Birontas mini, kad jis iš fortų išlaisvino 160 karininkų. Kaip galėjo Birontas išlaisvinti 160 karininkų, kai toje stovykloje buvome tik 38 karininkai ir jų dauguma buvo išvežti į Salaspilį?)

Po pietų atvažiavo vokiška mašina ir tuos savanorius karininkus išsivežė, o likusieji liko stovykloje. Jau vėliau buvo sužinota, kad Austrijos vokiečio kapitono, dabartinio stovyklos viršininko, pažadai, kad visi karininkai bus paleisti — neįvyko. Likimas gyvenimo ratą pasuko kitaip. Visi likę stovykloje karininkai buvo išvežti į Salaspilį, Latvijon.

Ir taip užsiskleidė dar vienas istorijos lapas

Gen. Plechavičiaus kuriamoji rinktinė sujudino visą tautą iš pat pamatų ir parodė, kad Lietuvos jaunimas budi ir, reikalui esant, vėl visi kaip vienas stos Lietuvos vaduoti iš bet kurio okupanto vergijos.

Pastaba: Gal atsirastų ir daugiau asmenų, kurie aprašytų kpt, Narkevičiaus kuopos kautynes, 308 b-no 1 ir 2 kuopų nusiginklavimą, 310 b-no nusiginklavimą, nes šis b-nas vėliausiai buvo nuginkluotas už kitus Kauno pulko batalionus. Atsirastų ir daugiau atsiminimų temų, tik reikia pajudėti, nes laikas slenka, buvusieji įvykiai užmirštami ir brangi istorinė medžiaga žūva.

A. Impulevičius