Šaulės Tremtyje
LIETUVĖ MOTINA
K. KODATIENĖ
O, Motina, tas brangus vardas —
Pasauly skirtas tau vienai.
Vėjo sparnais teskrenda aidas...
Kai lūpos taria jį šventai.
Tūkstančiai organizacijų, milijonai vaikų širdžių gegužės mėnesį visame pasaulyje su didžiausia meile reiškia pagarbą motinai.
Jau gilioje senovėje mūsų močiutė sielojosi dėl savo vaikų, augino ir auklėjo neatitraukdamos žvilgsnio nuo lietuviškų reikalų. Senovės motina verčiau pakęsdavo medžiaginius nedateklius, kad tik nebėgti iš namų į darbą ir nepalikti vienų vaikų. O, jei ką vargas spyrė kartu nešdavos, vesdavos ir vaikus, kad savo budrią akį ir laike darbo užmesti galėtų.
Vargo mokykloje, šiaudinėje pastogėje prie ratelio išmokė jos vaikus lietuviško rašto. Spaudžiamos ir persekiojamos, sugebėjo duoti vaikui religinį ir tautinį pagrindą, tinkamai juos paruošė atgimstančiam laikotarpiui. Ant kuklių motinų rankų ilsėjosi ir išaugo mūsų mokslininkai, menininkai, valstybės galvos, narsūs kariai, anų laikų tautos žadintojai: Basanavičius, Kudirka, Maironis ir kt.
Motinos davė mūsų tautai didvyrius,pačios dažniausiai pasilikdamos nežinomos — nuošalyje. Šiame kuklume ir glūdi lietuvės motinos spindinti didybė.
Savame krašte pasilikusi motina, ar tolimame Sibire išvežta ir dabar — didvyrė. Persekiojama, gainiojama savo principuose tvirta, kaip uola.
O, mes sesės šaulės, kurios esame užsigrūdinusių motinų dukros, ar mes galėtume susvyruoti, suklupti lietuviškumo sargyboje? Jei sunkiausiais sutemų laikais Lietuvos vaikai išliko lietuviais, tai didžiausias nusikaltimas būtų dabar juos prarasti gyvenant laisvės krašte. Ar turėtume sąžinės palikti juos aklus lietuviškam raštui, kai nieks jo nedraudžia, o pelyjanti knygynų lentynose lietuviška knyga prašyte prašosi būti perkama.
Nėra didesnės pareigos dabartinei lietuvei motinai, kaip išauginti savo vaikus gerais lietuviais, dorais žmonėmis.
Dėl neva geresnės šeimos ateities nereta motina turėdama mažus vaikus kartais ir nebūtino reikalo verčiama, bėga fabrikan ar kur kitur, kur darbo gauna, pati vargdama, savo sveikatą silpnindama ir savo vaikus skriausdama. Nei pati, nei vaikai nepasidžiaugs perdaug materialinėmis gėrybėmis, jei pražus vaikuose lietuviška dvasia. Niekas vėliau nepajėgs grąžinti lietuviškos širdies, atgaivinti nutildytos lietuviškos dainos.
Tik motina, kuri pati vaikščiojo gimtosios žemės takais, kuri jaučia kiekvieną vaiko atsidūsėjimą, tik ji gali geriausiai, prieinamiausiu, vaikui patraukliausiu, labiausiai suprantamu būdu savyje glūdintį tėvynės meilės jausmą vaiko širdin perlieti. Nieks, oi nieks jos pavaduoti negali. Visa kita: mokykla, organizacijos tai tik motinos talkininkės.
Dar niekad lietuvė motina neturėjo būti tokia budri, kaip dabar, nes niekad negyvenome tokioj jaunimą žavinčioj svetimoj ir kartu pavojingoj aplinkumoj.
Dabartinė motina turi būti budri, kad jai pačiai ir jos tautai nežūtų, turi stipriai laikyti savo vaikus už rankų, kad neklaidžiotų vieni. O, ir paūgėjusiems ji turi likti kuo geriausia draugė, patarėja, jų palydovė kuo ilgesniame gyvenimo kelyje.
Šiandien visi, kurie taip labai sielojamės dėl lietuviškų reikalų — senstame. Kas išgirs Laisvės Varpą skambant, jei tinkamai neišauginsime ir tam neparuošime ateities kartą — vaikus? Jie bus mūsų tęstinumas ir tik dėl jų mielos šaulės mes turime aukotis ir dirbti.
O, vaikai savo motinoms ne už turtą bus dėkingi, o už jų sveiką išauginimą ir tinkamą išauklėjimą.
Per amžius kentėję, laisvę laimėsime per aukas ir pasišventimą. Ir niekas kitas, tik didvyriškai kilnios motinos ir vėl prikels mūsų tėvynę per savo vaikus. Tokiomis motinomis sesės šaulės norėkime būti!
šių metų Velykos Lietuvos kaime, Šiaulių ap. sniego būta augščiau tvorų.
MIELOS birutietės ir sesės ŠAULĖS!
Amerikos kontinente viskas yra kitaip kaip kitur, o ypač kitaip kaip buvo mūsų Lietuvoje. Imkime pavyzdžiui pavasarį. Lietuvoje mes buvome pripratusios prie malonaus, ramaus pavasario artėjimo, to gražiausio metų laiko. Prasidėdavo laipsniškas atšilimas, žemė kvepėjo, paukščiai čiulbėjo, įvairiausios gėlės dygo ir augo kasdien smarkiau, ant krūmų ir medžių daugėjo pumpurai, kol jie ištisai apsidengdavo žiedais. Lietuvoje pavasaris buvo tikras gamtos prabudimas po žiemos miego. Net ir didžiausias prozaikas tada pasidarydavo poetu.
O čia... pavasaris yra iš didžiausio pietų kontinento atslenkančių šiltų oro bangų kova su šaltomis, atslenkančiomis iš plačių arktinių plotų. Didįjį Penktadienį čia mes išėjome į lauką be paltų, o jau po Velykų, pirmadienį, snigo kaip sausio mėnesį. Staigūs atmosferiniai pasikeitimai net keliasdešimt laipsnių keletos valandų laikotarpy, taipogi pakankamos drėgmės trūkumas ir yra svarbiausia priežastimi, kad čia mažai tesimato gėlių (kalbu apie vietovę, esančią netoli Niagaros — kitų nepažįstu, nes labai toli ir nebuvau išvykusi). Į tą apylinkę atvykusiai, tuojau metasi į akis, kad retai kur prieš ar už namų matosi žydinčios gėlės, taipogi mažai ir gėlių krautuvių (jei ne vestuvės, arba laidotuvės, tai jos gal ir visai išnyktų). Labai stebina ir gėlių laikymas šaldytuvuose. Iš tokių neilgas ir džiaugsmas — kartą iš šaldytuvo išimtos bematant pradeda vysti.
Kalbant apie kitas šiame kontinente gerąsias gyvenimo puses, atrodo, ubagiškiausia yra su paukšteliais ir gėlėmis. Čia nesimato tokių gražių gėlių darželių, kaip pas mus Lietuvoje (išskyrus lopinėlius žalios žolelės ir kur-ne-kur vargstančias, neprižiūrimas, pasodintas gėleles).
Šiam kontinente įsikūrusių, dauguma iš mūsų jau turi nuosavus namus. Ar nevertėtų pagalvoti prieš ar už savų namų įrengti gražius, kaip darydavome Lietuvoje, įvairių gėlių darželius. Gėlių laistymas šiltais vasaros vakarais, po sunkių darbo dienų ir kitokių rūpesčių, nors trumpam laikui mus perkeltų į numylėtą tėvynę.
Manau, kad pavyzdį čia turėtų rodyti birutietės ir sesės šaulės, kurios, gaila trumpai, neprikl. Lietuvoje jaunajai, priaugančiai kartai buvo pavyzdžiu, kaip reikia dabinti ir prižiūrėti savo gėlių darželius.
Tas turėtų keletą gerų pusių: išvarytų nuobodulį, atitrauktų nuo dažnai nenaudingai leidžiamo laiko sėdint ir žiūrint kinuose beverčių filmų ir papratintų pamilti tvarką, grožį ir pačią gamtą.
O. Š.
2-jo ulonų D.L.K. Birutės pulko buvusi birutietė.
LIETUVOS KAMPELIS, KUR MES GYVENAME
Sesutės mūsų nuo senovės
Dėvėjo margus rūbelius.
Ir kaišė drobes ir grožėjos —
Mintis įpynę į raštus.
O, mes sesės šaulės, ar nesidžiaugiame savo tautiniais rūbais, ar mums neatrodo taip šventadieniška ir iškilminga, kai jais dėvime? Ar nebranginame dar iš namų atsivežtą tautinę staltiesę, rankšluostį, juostą? Ar jie nėra brangiausi daiktai, kuriuos tik turime, ar nesukelia gražiausius tėvynėje išgyventus prisiminimus? Tik švenčių metu mes jais papuošiame savo namus, tik labai brangaus svečio belaukdamos. Jie mums vertingi, brangūs daiktai, bet ar bus tokie pat mūsų vaikams? Ir jei juos toliau paslėpę laikysime, ar neliks kartais tik simboliu lietuviško sentimentalizmo?
Apleisdamos tėvynę, nustojome ne tik savosios žemės, namų, bet visko, kas mus prie savo krašto taip labai rišo. Ten ir rūpintojėliai — mūsų vargų, džiaugsmų skaičiuotojai, — liko pakelėse liūdni, ir susirūpinusi sena močiutė tarpdury rymoti ir medžio svirtis girgždėti. Tik mus likimas nubloškė kuo toliausiai ir išbarstė, lyg žemės smiltis plačiame pasaulyje.
Keturiolika metų, kai klaidžiojame svetimo žemyno keliais. Tegul jie kartais ir lygesni, riedančiam automobiliui patogesni, bet mūsų kojos pasigęsta minkštų samanų, rasotos žolės, dauguma mes žengiame atsargiai slidžiaisiais keliais, dar tėvynėje įprastu tvirtu žingsniu.
Vienos dar tvirtai laikomės savų tradicijų, papročių, kitoms jau atrodo visa tai senoviška, atgyventa, nemodernu. Kartais visai lengvai pasiduodame naujumui ir pakliuvę, lyg į vandens sūkurį, sukamės tame pačiame rate, neišdrįsdamos žengti atgal ir ne-suspėdamos irtis pirmyn.
Tačiau besidalindamos mintimis, su jumis, sesės šaulės, tikiu, kad vyresnėse daugumoje liepsnoja dar ta pati ugnelės kibirkštis, kurią Joninių laužuose degėte, dar mintyse švaistosi šauliškose šventėse besisukančios tautiniais rūbais šokėjų poros ir pro miglą matosi iškeltom galvom žygiuojančios šaulių gretos. Todėl ir turimas išlikęs iš namų atsivežtas liaudies meno išdirbinys dar mūsų pasididžiavimas. Nieks iš mūsų to jausmo neišplėš, nes jis įaugo į mūsų protą ir širdį kartu su mūsų brendimu. Lietuviška sava aplinka tėvynėje ir šauliška ideologija mus išaugino jau tokiomis. Bet kaip mūsų jaunosios sesės, kurios čia bręsta ir auga, kaip jos visa tai pajus ir pamils?
Nežinome, kaip ilgai dar teks svetimuose kraštuose gyventi. Vyresniųjų uždavinys visą širdyje jaučiamą meilę, prisirišimą savam kraštui perduoti jaunosioms kartoms. Tik nevien paskaitomis, kalbomis ir pamokymais, bet gyvu pavyzdžiu, savitu lietuvišku gyvenimo būdu. Kad vaikai išaugtų gerais lietuviais nepakanka namie vien lietuviškai kalbėti, bet reikia, kad visa namų aplinka būtų lietuviška, kad juose dvelktų miela, lietuviška dvasia.
Mielos sesės šaulės lietuviškų tradicijų, papročių puoselėtojos, meskime savanoriškai savo tarpan šūkį “Lietuvos kampelis, kur mes gyvename”.Savo butą stenkimės taip įruošti, kad vien lietuviška dvasia juose dvelktų, kad vaikai bręsdami su ta aplinka suaugtų ir nejučiomis visa tai, kas lietuviška — pamiltų.
Kaip vaikui gali būti brangus lietuviškas liaudies meno kūrinys, jei jis jį kartais tik parodoje pama-
Lietuvos pakelės būdingas smūtkelis
tomas. O namai — jie dažnai šalti ir tylūs, jokio lietuviško daiktelio juose nesurasi, o kaip jaukiai juos galima lietuviškame stiliuje įsiruošti!
Gal kas pamanys, kad brangiai kainoja, bet viskas šiame krašte kainoja ir nieks nieko veltui neduoda. Kaip kartais lengvai mes išleidžiame pinigus visokiems menkniekiams, jais apsistatome savo stalelius, ir vėliau, tik dulkes nuo jų valome, laiką gaišindamos. Besistengdamos savo butą apstatyti tariamai moderniai, mes nieko nenustebinsime ir dažnai net neprilygsime vietiniams. O įrengdamos charakteringai lietuviškame stiliuje, tikrai gražiai reprezentuosimės ir sudominsime kiekvieną svetimtautį, o kas svarbiausia savo šeimai duosime lietuvišką aplinką savo namų židinio šilima. Kiekvienas svetimtautis, atsilankęs į mūsų namus, jais domėsis, o kiekvienas lietuvis džiaugsis, kad miela, jauku...
Kodėl mums būti pilkos masės moterimis ir nepakilti virš jų, kai Dievas suteikė tą malonę būti lietuvaitėmis? Visais atžvilgiais stenkimės būti kitoniškomis, savitomis. Kodėl mes, turėdamos nuostabiai gražius liaudies meno turtus, turėtume puoštis svetimomis plunksnomis?
Nebijokime savo namuose pasikabinti aiškiai matomoje vietoje Kristaus ženklą — kryžių ir pasistatyti tautinę vėliavėlę. Mūsų namus gali puošti vytis, šaulių ženklas, kokia koplytėlė ar kitas medžio drožinys, vienas kitas lietuvių menininkų paveikslas, kokia skulptūra ir t.t. Daug puošnumo priduoda ir lietuviškos užuolaidos. Jei neišgalim įsigyti, gal pačios galėtume drobę ar kitą kurią medžiagą išsisiuvinėti? Galėtume ir vieną kitą takelį, staltiesėlę, paduškėlę pasidaryti. Pabandykime, ir namai įgaus visai kitą vaizdą.
Nemaža juk turime mūsų tautiečių jau gražiai prasigyvenusių, kurie įstengtų net lempas, stalelius ir visus baldus savame stiliuje įsirengti, ištiesti kambarius lietuviškais divonais ir net statant pačius namus suprojektuoti lietuviškame stiliuje, svarbu norėti juos lietuviškai įsiruošti. Mūsų menininkų, dievdirbių, audėjų talentai žūsta be mūsų užsakymų.
Įruošiant savo butą, namą lietuviškame stiliuje, aišku, kad ir čia, kaip kiekvieno buto įruošime reikia skonio, meniško pajautimo. Nevisada ir ne visa tai, kas lietuviška, galima grūsti į savo butą, kaip į kokį liaudies meno muziejų. Labai svarbu butą neperkrauti, kartu turime būti ir moderniškos. Jei pačios kartais neturime stipraus meninio pajautimo, pasitarkime su lietuviu menininku.
Jei kas gyvename nuošalesnėje vietoje ir turime didesnį žemės sklypą, laikui bėgant ir lietuvišką kryžių galėtume pasistatyti, tai nepakenks mūsų namų išorei, bet tikrai priduos svarumo, amerikiečiai mūsų liaudies menu labai domisi ir visa sodyba įgaus savotišką lietuvišką jaukumą. Kai kur įmanomos ir lietuviškos tvorelės, stogeliai, lietuviškais išpiaustymais papuošimai prie įėjimo ir t.t.
Nepamirškime, sesės, ir, kur tik galime, ruoškime, sodinkime prie savo namų lietuviškus darželius. Težydi juose tulpės, lelijos, pinavijos, kaip tėviškėj savoj. Sodindamos darželius, nepamirškime, sesės, ir lietuviškos rūtos. Tegul kitos gėlės ir puošnesnės, bet ji sava, suaugus su mūsų krašto tradicijomis įaugus į mūsų liaudies dainas į kaimo romantiką, ji mums savotiškai miela ir graži.
Rūtele sesių išbučiuota,
Poetų, dainių apdainuota...
Kodėl dabar šiame krašte
Esi tokia reta viešnia?
Ar čia žalumas nepatinka,
Ar tu prie veido nepritinki, —
Ar esi sesėms per prasta,
Kad iš darželio išmesta?
Lietuviškoje aplinkoje, lietuviškai įruoštuose namuose, jei dar ir lietuviška nuotaika nuolat bus palaikoma: lietuviškais papročiais, lietuviškomis tradicijomis gyvenama, kasdien lankysis į namus geriausias namų svečias — lietuviška spauda, tėvai priklausys prie lietuviškų organizacijų, dirbs lietuvišką darbą, aukos lietuviškiems reikalams, visame lietuviškame veikime bus pavyzdžiu ir skatintojai vaikams, tokiuose namuose, reikia tikėtis, vaikai dar labiau turės galimybės išaugti gerais lietuviais. Tokiems tėvams neteks kaltinti lietuviškų mokyklų ar organizacijų dėl jų vaikų nelietuviškumo. Namų židinio šiluma, meilė ir tėvų dedamos pastangos susilauks gerų rezultatų. O, tos visos pastangos savo šeimos ir kartu visos tautos ateities gerovei, juk taip mielos ir artimos šaulės širdžiai.
Mūsų mestas šūkis “Lietuvos kampelis, kur mes gyvename” — teprigyja kiekvienos moters širdyje! Nesidrovėkime nieko, kas mus riša su savu kraštu, o atvirkščiai savo liaudies meno išdirbinius kelkime į augštumas, rodykime juos visiems. Didžiuokimės savo augšta liaudies meno kultūra, turtingomis amžiais sukurtomis lietuvio dvasios vertybėmis.
Lietuviškumas, tai nereiškia atsilikimas, mes galime nuolat atkurti vis naujus, modernius savame stiliuje įvairius liaudies meno kūrinius.
Gyvename naujame krašte, kuris per kelis šimtmečius dar nespėjo sukurti savo liaudies charakteringų dvasios vertybių, bet kuris labai vertina visa tai, ką kiti kraštai yra sukūrę, nejau mes pačios galėtume to nevertinti?
K. Kodatienė
Mielos sesės, artinasi liepos 5-ji L.š.S.T. vienetų atstovų suvažiavimo diena, visos kurios būsite išrinktos, ir kurios turėsite progos, pasistenkite minėtame suvažiavime dalyvauti. Suvažiavimuose mes mokomės, stiprėjame, įgyjame daugiau noro, pasiryžimo dirbti.
Padėka
Moterų šaulių vadovybė ir “šaulės” Tremtyje redaktorė nuoširdžiai dėkoja dailininkui Antanui Rukštelei už nupieštą vinjetę skyreliui “Šaulė Tremtyje” be jokio atlyginimo.
Sveikinimas
Moterų šaulių vadovybė ir visos šaulės sveikiname sesę Emiliją Petrauskaitę, buvusią Lietuvoje “Šaulės” žurnalo bendradarbę, persikėlusią nuolatiniam apsigyvenimui iš Kolumbijos į Chicagą. Linkime sėkmės ir gero įsikūrimo šiame krašte.
Kronikos žinutes ir medžiagą skyreliui “šaulė Tremtyje” prašoma siųsti adresu 16228 Haviland Beach, Linden, Mich. K. Kodatienei.
