IV DALIS POEMOS “SKAIDRYS”

ŠIENAPJŪTĖ

Pakvipo žydinčia žole!
Oi laikas, laikas mums šienauti,
Pats laikas pievų žolę pjauti
Su kieto plieno dalgele.

                Pašokę vyrai su aušra
                Dalgius primygę prie prakalo 
                Ir plaktuku prisėdę kala,
                Tai šienapjūtė jau tikra.

                Skaidrys užvertęs ant pečių
                Iš tolo blizgančią dalgelę 
                Užtraukė su talka dainelę,
                Kai žengė pievon paryčiui.

                Skaidrys                            Visi

                Žvengia pievelėj
                Plieno dalgeliai 
                Nuo ankstaus ryto 
                Kiaurą dienelę

                                Dalgeliai žvanga
                                Žolelė šlama, 
                                Šienelis kvepia 
                                Pievelėj mano.

                Šiaunios grėbėjos,
                Klevo grėbleliai,
                Darbą jų lydi
                Dainos— dainelės.

                                Dainelės skamba,
                                Giria kartoja,
                                Kai grėbėjėlės
                                Ratu sustoja.

                Kvepiančio šieno
                Kūgis prie kūgio 
                Sutemoj stūgso 
                Milžino ūgio.

                                Dienelei brėkštant
                                Miglelė krito 
                                Ir kūgiai perlo 
                                Rasa nušvito.

                Bet kas ankstybą rytą joja
                Be kelio, tiesiai per laukus,
                Pasėlius trypdamas artojų?
                                Šauklys į karą vyrus šaukia,
                                Kurių pats Vytautas jau laukia.

                Kmitų visa šeima subruzdo:
                Išvyksta sūnūs jų abu;
                Kmitienė laikos, bet nuliūdo—
                                Šį sykį skausmas vidujinis
                                Giliai sukaustė jos krūtinę.

                Nūma jiems žirgus pabalnojo.
                Kardai aštrūs, išgaląsti
                Ir jie į balną kelia koją,
                                Tiktai Skaidrys prikando lūpą,
                                Kai sukrankė kranklys nutūpęs.

ŽYGIS

Antai pulkų pulkai keliauja
Karių plačiosios Lietuvos!
Visi keliai tik jiems tarnauja
Nuo Palangos iki Brastos.
Jų rūpesčiu šalis gyvena
Ne vien tik jų pačių namai.
Išlydi juos seni tėvai,
Kaip mūsų įprasta iš seno.
Jiems žygis vien tik pareiga,
Jų žygį laimina kiekvienas,
Nes laukia jų kova kieta.
Juos veda Algirdo brolėnas,
To Algirdo, kuriam Maskva,
Kad būtų ateity laisva,
Nuo vartų įteikė raktus
Ir duoklę už kelis metus;1)
Juos veda Vytautas— karys,
Rytų Europos tvarkdarys,
Kuriam to garso ir garbės
Pavydi Vakarų Europa,
Kuri tikriausiai atskubės
Su pagalba visokeriopa 
Kryžiokų Ordino grumtynėms, 
(Tikėdama, kad paskutinėms)
Kurs telkia begales pulkų
Ant Marburgo pilies laukų 
Ir ruošia Lietuvai vergiją 
Sau kelią skindamas į Rytus 
Nuo seno slavų užvaldytus 
Apgaudinėdamas žmoniją,
Kad neša Vakarų kultūrą.
Tokia jau prigimtis komtūrų!2)

Žiūrėk, tai Žalgiris žaliuoja
Aptvinęs rūkais mėlynais,
Aplink rugių laukai banguoja
Ir bandos laigo dirvonais.
                Čia grūdas noksta, šiaudas bręsta,
                Artojo žvilgsnis čia paskęsta.

Dangaus mėlynėj paukščiai nardo
Ir žaidžia saulės spinduliais;
Visi jie turi savo vardą,
Gyvena papročiais žilais,
                Visi sukyla kai tik švinta,
                Visi prie vieno stalo minta.

Dienovydžio kaitroj įkaitę
Drugeliai mirga virš rugių 
Ir ilgakojai pasiraitę,
Žiogai kalena tarp dagių:
                Gyvūnų čia daugybė knibžda,
                Tik reik suprasti ką jie šnibžda.

Šiandieną tuos laukus užplūdo
Skaitlingi Lietuvos pulkai,
Vis mūsų vyrų tvirto būdo,
Dailių, kaip miško ąžuolai.

Štai ir puošnūs lenkai atvyko!
Patsai karalius veda juos, 
Suprask, ant Ordino užpyko, 
Kam stato koją už ribos.

Ve, ir pėsčių pulkai žygiuoja.
Tai Ponas Naugardas jau čia,3, 
O ten pro tamsų mišką joja 
Totorių raiteliai risčia.

Šaunieji mūsų talkininkai
Iš žemės vėjų įvairių 
Visi bematant susirinko,
Kurių stropumą tau giriu.

1) Nuo to laiko kalnas prie Maskvos, ant kurio Maskvos kunigaikštis nusilenkė Algirdui, vadinamas “Poklonnaja gora”.

2) Komtūrais buvo vadinami Kryžiuočių Ordino riteriai, pilių valdytojai.

3) Naugardo miestas savo klestėjimo metu išdidžiai pasivadino esąs “ponas”.

NAKTIS PRIEŠ MŪŠĮ

Vos saulė nuo dangaus nulipo
Ir ore naktimi pakvipo
      Gamtoj baigta dienos byla
      Ir vakaro jauki tyla 
Iš lėto leidžiasi ant šilo 
Ir šilas ošęs jau nutilo.
      Vėjelis drungnas nuo laukų
      Vos, vos kvėpuoja. Dar tvanku. 
Iš liūno kuisiai pasipylė 
Pajutę žengiant naktį tylią 
      Ir suka spiečiais dideliais 
      Ties žmonėmis ir gyvuliais.
Jau dangų skrodžia Paukščių Kelias,
Griežlė su putpele jau kelias,
      Ropoja šliužas iš olos
      Jieškodamas rasos guvios. 
Tačiau rasa laukų negirdo,
Bet griaudžiant jau kai kas nugirdo
      Ir dangų tviskina žaibai. 
Sapnuoja raitelių žirgai,
Tik raiteliai balnus prigulę
Žvilgsniu klajoja po mėnulį:
      Nemerkia miegas jiems akių,
      Nes kyla daug minčių lakių.

Skaidrys į Vaidilą:
—    Matau, kad mudu vėl kartu,
Kai aš budžiu, budi ir tu.—

Vaidila:
—    Aš vis esu tautos tarnyboj,
Ir čia budžiu karių sargyboj,
Bet pasakyk, kas tau parūpo?
Mačiau daireis patempęs lūpą.—

Skaidrys:
—    Kad man šią naktį neramu 
Ir abejoti aš imu,
Ar liksiu gyvas čia rytoj
Šiame lauke baisioj kovoj,
Kur teks įrodyti veiksmais,
Kad žodis tartas ne juokais,
Ko lauks ir mano mylima—
Visų gražiausioji Aima.
Jinai prisimena mane,
Nes ją dažnai regiu sapne,
Bet, jei palies ranka mirties,

Tada Kairys prie jos prisės.
Tu senas ir gerai žinai,
Nes visą tai išgyvenai,
Ką reiškia meilės troškulys,
Kurio juk nieks neužgesys!—

Vaidila:
—Nedrumsk, sūnau, ramybės dvasios!
Tikėk, kad savo Aimą rasi,
O čia dabar naktyj gilioj,
Prisnūdusios gamtos tyloj,
Man išpažink iš praeities,
Kas išlaikyta atminties,
Arba galvosenoj iš seno
Po truputį įsigyveno.—

Skaidrys:
—    Gerai sakai, naktyj ramioj 
Audros belaukiančioj gamtoj,
Mane, kaip dera, išklausyk
Ir, jei kvailiosiu, nesupyk.

Kada aš piemeniu buvau,
Į medį kaip genys lipau,
Rėpliojau sijomis, stogais,
Pasitikėdamas nagais.
Ganyklose aikščių plačių,
Kur ganėme būrys vaikų,
Buvau stipriausiu ristiku,
Žirgais vikriausiu jojiku.
Kada į vyrą išlipau—
Pirmuoju aš visur buvau:
Medžioklėj, žūklėj, arime,
Svetur ir tėvo klojime.
Karužą žygiuose sekiau
Ir sau jį pavyzdžiu laikiau.
Išmokau laužtis į vartus,
Išdaužti dvikovoj kardus.
Ant žirgo keltis per upes,
Braidyti pelkes beribes.
Bet, nors prie žirgo prigudan
Ir kardą vykusiai valdau,
Vienok šį kartą man baisu.
Mat, abejojime esu:
Kur tie dievai ir jų dangus,
Ar jie teisingi, pajėgūs,
Ar mūsų vėlė, nemari 4)
Ir ko verti darbai geri?—

4) Mūsų protėviai tikėjo turį nemarią vėlę, bet po krikšto kunigai - lenkai jų turėtą vėlę padarė velniu, nors lietuviai turėjo savo kipšą, gi į vėlės vietą davė lenkišką “duszą”. Dabar mes turime vėlinių dieną ir velionį, bet nebeturime nė vėlės, nė duszos.

Vaidila:
—    Kaž kad, seniai, Krivis kalbėjęs, 
Kad jis Praamžių pats regėjęs,
Kurio galia nežino saiko,
Kurs tiesąsavo rankoj laiko,
Neturi galo nė pradžios
Ir su mumis jis visados.—

Skaidrys:
—    Bent kiek nuvokiu ką sakai,
Bet kam jo leidžiami karai?
Kur jo tiesa ir jo galia,
Jei taip baugi žmogaus dalia?—

Vaidila:
—    Kaip kas sau nori, taip tesako,
Bet žmogų žmones patys plaka:
Puikybė jų vienybę ardo,
Kuri be žinoma iš vardo,
Žemi geismai jų protą valdo
Ir viens kitam jie galvas skaldo, 
Kovos aistra (sakau be juoko) 
Pagimdė Ordiną Kryžiokų,
Kuriam stoka dievybės kvapo
Ir jis visiems pabaisa tapo.—

Skaidrys:
—    Todėl Kryžiokai be širdies 
Ir mums jie rankos nepraties 
Be kardo, sravinčio krauju.—

Vaidila:
—    Ir gailesčio nelauk iš jų! — 

Skaidrys:
—    O kiek išplėšia mūsų turto 
Artojo prakaitu sukurto...—

Vaidila:
—    Ir išsivarę į miškus 
Mergoms nuskabo vainikus.—

Skaidrys:
—    Jie ir medžius šventuosius skina 
Ir šventą ugnį užgesina.
Kardais žiogrius darželių daužo,
Vartus sudegina ant laužo.—

Vaidila:
—    Ir tęsis jų baisi grėsmė,
Kol juos ištiks skaudi bausmė.—

Skaidrys:
—    Berods, o kaip su tais dievais, 
Kuriuos mums perša su lenkais?
Gal jie tikrai tokie teisingi,
Tokie galingi, išmintingi?—

Vaidila:
—    Su kalbamais dievais tas bloga, 
Kad jie žemaitiškai nemoka,
Visų šventovių mūsų vengia,
Kryžioką savo ženklu dengia.—

Skaidrys:
—    Aš tavo tiesą supratau 
Ir ją dabar jau pats matau:
Už šventą ugnį Romuvos,
Už amžiais garbintus dievus,
Už laisvę, šlovę Lietuvos,
Už Aimą, tėviškės namus
Išmuštu vėlę ne vienam 
Kryžiokui, priešui amžinam!
O tėviškės šventi miškai,
Upeliai, kalvos, ežerai,
Tikiu, jie man suteiks jėgų
Išsprukti iš mirties nagų.
Jei kardas duš— neatlaikys,
Jei žirgas kris— neišlaikys,
Numirsiu žmogumi laisvu,
Kaipo sūnus laisvų tėvų!—

Vaidila:
—    Nepridera mirties bijoti 
Ir nedera pačiam jieškoti,
Bet mūšio lauką ji aplanko
Ir tiesia savo baisią ranką 
Per kalvą, lygumą ar daubą,
Kuri bailiams įvaro siaubą,
Tik didvyriai save pamiršta,
Kada jie kaujasi, jei miršta,
Jų vėlę priglaudžia Praamžius,
Kur ji gyvens per amžių amžius.—

Pats gūsras nakties ir briauna debesies
          atkirto nuo žemės mėnuli,
Vien tviska žaibai, vien Perkūno ženklai,
          kur dvigubi debesys guli.
Jie veržias platyn, sukas, rieda žemyn
          ir šniokščia, it lūžtančios bangos.
Jau braška giria, audra siekia ir ją,
          su viesulais aikštėmis trankos.
Ji siaubia laukus, laužo, rauna medžius
          ir guldo net brandų masyvą,
Jos trenksmas baisus jau prikėlė visus,
          sujudo, sukruto, kas gyvas.
Prakiuro dangus, pasipylė lietus
          ir girdo ištroškusią žemę.
Patvino laukai, plūsta pievos, miškai,
          tik upės tą vandenį semia.

Skaidrys:
— Sakyk, Vaidila, kas gi darosi čia,
ką ženklina šitas prajovus?
Tyli tu, matau, nebeaišku nė tau,
          nors dvasių tu didis žinovas.—

KOVOS DIENA

Vos saulė iš miškų pakilo 
Ir vėjas papūtė nuo šilo,
Sukruto Žalgirio laukai,
Tarytum didis skruzdėlynas,
Kur voromis skruzdėlės pinas.
Tatai rikiuojami pulkai!
O tas karys ant balto žirgo,
Kurio šarvai tik blizga, mirga,
Kuris skrajoja ten, tai čia
Vis šuoliais bei gražia risčia,
Tai Vytautas, vyriausias vadas,
Garsus valdovas Lietuvos,
Kurs pergalę tėvynei žada
Ir siekia šlovės amžinos.

Pažvelk į tolį! Vaizdas naujas
Jau atsivėrė prieš akis:
Kryžiokų minios atkeliauja,
Tarytum juodas debesis.
Žirgai stambūs, vis akiniuoti,

Juos dengia žalvario šarvai,
Balnais, kaip sostais, pabalnoti,
O prie balnų baisūs kardai.
Smailių jiečių it visas miškas,
Ir visos atkreiptos į mus.
Šarvai jų riterių tik tviska
Pro juodo aprėdo skvernus.
Pats Jungingenas (laimės vaikas)
Ant žirgo tikrina pulkus 
Ir žvalgo Žalgirio laukus, 
Spėliodamas, ką Marsas taiko.

Po ilgo įkyraus delsimo,
Visiems įvariusio nerimą,
Karalius, pagaliau, atjoja.
Jo veido išraiška giedri,
Bet akys jo laukais klajoja,
Kur tuoj užvirs kova žiauri,
Kur vienas vyras stos prieš kitą
Ligšiol jo niekur nematytą 
Ir nepaklaus, kas jis toksai,
Ar laukia jo pati, vaikai,
Ar fleitą grojo ant kalnelio,
Ar dirvą arė šalia kelio.

Visi nustojo ir kvėpavę.
Kada Karalius ženklą davė,
Pulkai sujudo viens po kito
Ir gaudžia plyšdami trimitai.

MŪŠIS

Nusviro virtinės jiečių,
Kardai pakilo virš pečių,
Kariai prikrito prie karčių,
          Pakilo dulkių debesis,
Po kojų žemė dunda, dreba,
Visi kovos aistra jau dega
          Ir žengia įkandin mirtis.

Jau lūžoja jiečių kotai,
Jau žvanga durklai ir kardai;
Patrankų dūmai ir aidai
          Jau siekia tolimo dangaus.
Žirgai piestu ant priešo šoka 
Ir, davę šuolį, vėl atšoka,
          Tiksliai klausydami žmogaus.

Patekę į nasrus mirties,
Drąsuoliai kaujas iš peties,
Drąsuoliai įieško išeities,
          Pakol nepameta galvos.
Čia priešas priešą kerta, bado,
Kol net abu praranda žadą
          Ir griūna ant kūnų krūvos.

Totoriai ant eiklių žirgų
Iš Žalgirio kovos laukų 
Pradingsta stačiai ant akių 
          Ir nieks nežino ar ilgam, 
Tarytum siaubas juos ištiko 
Ir jų nė kvapo nebeliko
          Kryžiokų džaugsmui nemažam.

Tuo tarpu vidury kalvos,
Prie Vytautinės vėliavos
Jau užvirė aistra kovos 
          Su Jungingeno pažiba 
Pats Vytautas sau kelią skina 
Ir vyrus pavyzdžiu mokina 
          Kalbėti pergalės kalba.

Čia riksmai maišos su šauksmais,
Čia galvos rieda pažemiais,
Čia vyrai raitos po žirgais
          Akivaizdoj baisios mirties.
Jau siaubas į visus prašneko, 
Čiurkšliais, latakais kraujas teka 
          Iš priešų pervertos širdies.

Kryžiokai laužiasi gilyn,
Kryžiokai veržiasi platyn, 
Kryžiokai ritasi pirmyn
          Ir siekia pergalės kietai!
Bet čia, ir vėl staiga, iš šilo5) 
Totoriai švilpdami pakilo 
          Ir laimė keičiasi ūmai.

Pulkai Kryžiokų apsupti,
Kryžiokai blaškos prigauti 
Ir krinta, krinta nublokšti,
          Kaip dirvose pėdai.
Štai pats Didysis Mistras krito!
Net veidas Vytauto nušvito
      Ir sklinda pergalės aidai.—

5) Vieni istorikai mano, kad totoriai taip pasielgė eidami savo įprastine taktika, o kiti, kad su Vytautu susitarę.

REZIGNACIJA

Jau angelas ramios nakties
Ant mūšio lauko nusileido 
Ir rūkas dengia žemės veidą 
Ir slepia pėdsakus mirties.
Vaidila:
— Skaidry! Kovojome kartu,
Mačiau tu grūmeis su Mistru,
Kaip liūtas grumias su tigru,
Aš vis dar čia, sakyk, kur tu?
Šaukiu tave naktyj gilioj,
Bet tu tyli kapų tyla.
Jau tavo užskleista byla...—

Ir vėl saulutė patekės,
Ir vėl išauš žadėtas rytas
Rasa sidabro išrėdytas,
Ir paukščiai vėl linksmai čiulbės.
Gyvenimas be trūkio eis 
Dangaus nubrėžtaisiais keliais 
Ir žais žmonių jausmais, kaip žaidęs, 
Tiktai viena širdis kentės 
Ir skausmo ašaras ji lies.
Nes ją likimas bus pažeidęs.
Skaidrys, kaip tūkstančiai kitų,
Seniai šioj žemėj užmirštų,
Prie Žalgirio ramiai ilsėsis,
Tik motina iki mirties
Kasdieną vardą jo minės 
Ir jo beviltiškai ilgėsis.—