ŽMOGAUS KELIAS Į MĖNULĮ
B. BALČIŪNAS
Nuo pirmosios atominės bombos sprogimo praėjo vos 12 metų, kai žmogaus pagamintas žemės palydovas iškilo į erdves. Nuo atominio laikotarpio, staigiu ir trumpu šuoliu žmonija įžengė į tarpplanetinės erdvės užkariavimo laikotarpį ir, pagal mokslininkų skaičiavimus, 1963 metais žmogus pastatys koją ant mėnulio paviršiaus. Šiuo metu tai atrodo fantastiška ir sunkiai įmanoma, tačiau peržvelgus išrastas priemones, pritaikytas medžiagas ir žmogaus tikslus, susidaro kiek realesnis vaizdas.
Kas atsitiks po to, kai žmogus užvaldys tarpplanetines erdves, šiandien būtų sunku spręst. Dvi žemėj vyraujančios jėgos lenktyniauja dėl pirmumo: Vakarai ir komunistiniai Rytai. Viena aišku, — jei sovietai pirmieji pasieks mėnulį, amerikiečių prestižas kris daugiau negu po sputniko; maža to, mėnulis gali pasidaryti kariniai reikšmingas punktas ir toliau gali sekti komunistinių idealų įvykdymas — pavergimas ne tik amerikiečių, bet ir viso pasaulio.
Mėnulis, kaip karinė bazė tada gali daug daugiau reikšti, negu šiandien manoma: — raketos gali būti laidomos į bet kurią žemės paviršiaus vietą, be pavojaus būti pastebėtom prieš pasiekiant taikinį ir jau šiuo metu turimom priešraketinėm raketom būti numuštom; jis gali tarnauti kaip arsenalas; dėl mažesnės mėnulio traukos (viena keturioliktoji žemės traukos) reikėtų mažiau kuro ir žymiai mažesnių variklių raketas varyti. Iš mėnulio nekliudomai būtų galima stebėti visą žemės paviršių, naudojant televizijos aparatus. Radaro pagelba būtų galima tą pačią akimirką pastebėti kiekvieną išleistą raketą ar lėktuvą ar laivą judantį bet kuria kryptimi. Astronomai prasiveržę per žemę supantį kosmini kiautą, galėtų atidengti daugelį visatos paslapčių. Pačių amerikiečių teigimu, šiuo metu pastangomis ir pasekmėmis užkariauti erdves, pirmauja sovietai. Tačiau tai nereiškia, kad nėra galimybių amerikiečiams pirmiems pasiekti mėnulį.
Pravartu suminėt, kad dar neužgiję žaizdos nuo paskutinio karo, kuris užklupo amerikiečius visai nepasirengusius — pavyzdžiui, Atlantas buvo pasidaręs amerikiečių laivų kapinynu, kuriame vokiečių povandeniniai laivai skandino nepasirengusius tokiai kovai amerikiečių laivus, plaukiančius be jokios apsaugos su kariniais tiekmenimis kovojantiems Europos alijantams ir saviems daliniams. Reikia dar neužmiršti ir tai, kad vokiečių povandeniniai laivai visai netrukdomi skandindavo amerikiečių laivus prie pat šio kontinento rytinių pakrančių. Pacifiko pirmųjų karo dienų tragedija pasibaigė gen. Mac Arturo bėgimu į Australiją. Tai tik pora pavyzdžių, iš kurių jau galima darvti išvadas, kad praeito karo daug kainavusios pamokos šiuo metu amerikiečius privers imtis tikrai radikalių priemonių apsisaugoti ne vien nuo didelių nuostolių, bet ir nuo galutinio sunaikinimo.
Yra keletas paminėtinų sunkumų, kuriuos reikia nugalėti, išeinant iš žemės atmosferos traukos, nugalėti kosmines ir atstumų kliūtis. Pirmiausiai tai atstumas — 238,900 mylių; neištirtos ir nežinomos magnetinės srovės ir audros; spiečiai meteorų, meteoritų; kosminės audros, kosminiai spinduliai ir eilė kitų. Navigacijoje neužtenka teoretiškų samprotavimų, reikia turėti nuolat papildomų patyrimų; kilimo ir nusileidimo vietos nėra pastovios tarpplanetiniam skraidome, kaip yra įprasta žemės paviršiuj, bet nuolatos judančios, keliavimo kursas turi būti nustatytas ne pasiekti tam tikrą tašką, bet susitikti tam tikram taške.
Kas liečia patį žmogų, jis erdvėje būtų tolygus žuviai ištrauktai iš vandenyno gelmių ir todėl turi turėti savo įprastą žemės atmosferos spaudimą, apsisaugoti nuo didelio šalčio ar karščio, žmogus, išėjęs iš žemės traukos sferos nustoja savo svorio pajutimo, netenka įprastos jėgos. Jautrų organizmą neigiamai veikia kosminiai spinduliai, baimė atsiskirti nuo žemės arba milžinišku greičiu įkristi į žemės atmosferą ir nuo trinties pavirsti į pelenus. Tai tik bendras žvilgsnis, nesuminint eilės kitų techninių sunkumų. Daug yra padaryta nugalėti minėtas kliūtis. Pavyzdžiui, pagaminti ir išbandyti gana tobuli nylon’o kombinacijos drabužiai, kurie apsaugotų žmogų, jei prireiktų erdvėje apleisti raketą; vykusiai pritaikytas šalmas su plastiniu langu, miniatiūriniai radio priimtuvai, deguonies tiekimo ištekliai, tas viskas sudėstyta taip, kad žmogaus neapsunkintų ir nevaržytų jo judėsiu. Yra išrastos priemonės mažam tūryje valyti iškvėpuotą orą, papildant sunaudotą deguonį. Sputniko II šuo gyveno virš 10 dienų palyginamai su mažu deguonies išteklium.
Toliau, kilimo pradžios greitis apsunkina kraujotaką, veikdamas į kraujo indų sienas nepaprastai dideliu skirtumu nuo įprasto; anksčiau minėti drabužiai šią problemą palengvino išspręsti. Paminėtina viena iš didžiųjų problemų, tai trintis. Išeiti iš žemės traukos srities reikalinga didelis kiekis energijos — kuro, galingi varikliai, kurių pagalba raketa gali būti išmesta vienokiu ar kitokiu greičiu — mažesniam greičiui reikia lėtesnio degimo kuro, tuo pačiu, pagal jo savybes ir daugiau vietos.
Yra rasti keliai, kaip panaudoti kietą kurą, kuris duoda daugiau energijos ir reikalauja mažiau vietos, tuo būdu mažėja raketos svoris ir galima išvystyti didesnis greitis. Greitis kylant nuo žemės galimas kontroliuot, tačiau vis tebėra problematiška grįžti žemėn — iš didelio greičio, sakysim 20,000 mylių per valandą, pereiti į garso greitį. Tai viena. Antra, reikia pasigaminti metalą, kuris būtų atsparus trinčiai ir temperatūrai. Amerikiečiams pavyko surasti “Jupiterio” raketos antgalį, kuris grįžo iš erdvės dideliu greičiu per žemės atmosferos sluogsnį nesudegęs ir palyginti labai geram stovy. Reiškia yra pagamintų metalo lydinių, kurie yra šiose sąlygose atsparūs. Yra duomenų, kad ir sovietai pasigaminę lydinį, kuris atsparus superzoniniams karščiams ir manoma, kad galėtų būti tinkamai naudojamas tarpplanetinių laivų kiautams.
Elektroniniai valdymo ir ryšio instrumentai dar nėra pakankamai patikimi ir per daug sudėtingi; jie neužtikrintų nuolatinio ryšio kelyje i mėnulį, kad būtų galima raketą nuvairuoti reikiama kryptim.
Raketos kuro srityje sovietai yra padarę pažangą. Amerikiečiai naudoja cheminį skystą kurą, kuris yra ribotas dėl augštos degimo temperatūros, pavyzdžiui, išvystyti greitį 25,000 mylių per valandą, reikalingą išeiti iš žemės traukos sferos, cheminis skystas kuras pirmiau sudegintų pačius variklius. Vandenilis yra sekantis — bombarduojant elektronais, vandenilis gali išvystyti stūmimo jėgą apie 40% didesnę. Sovietai naudoja vandenilį kuro priemaišai. Tikras kuro išsprendimas tai būtų ioniniai džetai, kurie šiuo metu yra dar bandymo stadijoje. Principe — dujoms duodamas elektros įlydis iš atominio reaktoriaus, nedidesnio kaip automobilio variklis, ir išvystoma milžiniška energija.
Raketų srityje šiuo metu arčiausiai tikslo stovi sovietai su T-4A, kuri buvo bandyta 160 mylių augštyje. Ji turi bene galingiausią žmogaus pagamintą variklį 820,000 svarų stūmimo galios (amerikiečiai yra pasiekę 135,000 svarų), kuris buvo suprojektuotas dviejų vokiečių mokslininkų. Principe T-4A raketa tai lėktuvas su delta sparnais iškilęs virš atmosferos, kuris turėtų grįžti plokščiai į atmosferos paviršių kaip plokščias akmuo, metamas į vandens paviršių iš šono. Po kelių nuslydimų — atsimušimų nuo atmosferos, ji palaipsniui išvystytų reikiamą greitį. Kad pasiektų mėnulį, reikėtų tokio vieno nuslydimo. Kitas sovietų jau pagamintas “laivas” skridimui į mėnulį tai 196 pėdų ilgio ir 49 pėdų skersmens raketa, su 20 motorų viso 350 milionų arklio jėgų. Ji valdoma elektroniškais instrumentais, be žmogaus; pasiekęs laivas-raketa mėnulį, iššautų magnezijaus raketas, kurios stipriai apšviestų mėnulio paviršių.
1958 metai — pradžia įtemptų lenktynių į tarp-planetines erdves: pirmas tikslas — mėnulis. Vargiai būtų galima nuspėti, kas laimės ir kokios to laimėjimo pasekmės, viena yra aišku — lenktyniaujama su tikslu ne pagerinti žmogaus gerbūvį, bet sunaikinti žmogų. Antrosios amžiaus pusės žmogus jau negali pasilikti ignorantu viso to, kas dedasi mūsų mažoje planetoje, kaip kad buvo prieš pora dešimtmečių. Civilizacijos dar nematyti milžiniški šuoliai verčia kiekvieną žmogų atverti plačiau akis, kad pamatytų, kas ištikrųjų darosi ir kur žmonija eina. Nūdienės problemos pasidarė jau ne vien valstybių galvų ar karo vadų, bet kiekvieno piliečio, kiekvienos tautos, nežiūrint kokioje padėtyje ji šiuo metu randasi. Jau praeitame kare kovėsi ne vien uniformuotas karys fronte. Karas vyko valstybių plotuose; atominis ginklas ir jo panaudojimo priemonės ir būdai gali neįsivaizduojamai pakeisti šiandieninius mūsų spėjimus.
Žmogaus protui taip pat yra kuo stebėtis, juk po tiek daug pastangų dar tiek mažai įstengta pažinti gamtą ir išnaudoti jos paslaptis. Ir vis dėlto netolimoj ateity žmogus tikrai bandys iškelti koją ant tolimo, atšalusio dangaus kūno, mėnulio.
