Partizanai: Istorija ir dabartis

TREMTIES TRIMITAS

Redaguoja Lietuvos Saulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.

BRANGŪS BROLIAI SAULIAI IR SESĖS SAULĖS!

Naujųjų metų angoje siunčiame Jums nuoširdžiausius sveikinimus ir linkėjimus JAV ir Kanados svetingose žemėse esantiems ir tolimuose rytų ir vakarų, pietų ir šiaurės plotuose gyvenantiems. Ypatingai sveikiname beplušančius mūsų tautos dirvonuose šaulių ir kitų organizacijų eilėse. Tenepailsta Jūsų rankos, teneatšala Jūsų širdys, bet toliau tebedega Tėvynės ir artimo meilės liepsna.

Sveikiname Jus 16 Vasario išvakarėse, kuomet sueina 40 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Prieš 40 metų Lietuvos padangė buvo nemažiau apsiniaukusi, kaip dabar, bet atsirado pasiryžėlių, kurie ne tik tikėjo Tėvynės prisikėlimu, bet nepabūgo veikti, kovoti ir žūti dėl Lietuvos laisvės. Dar neatėjo valanda naujai kraujo aukai, bet vilties, pasiryžimo, darbo ir išteklių aukoms jau pats karščiausias laikas.

Tai brangiai sukakčiai paminėti visus šaulių vienetus ir pavienius šaulius kviečiame aktyviai prisidėti prie L. Bendruomenės ar kitų organizacijų ruošiamų bendrų sukakties minėjimų, kur būtų jungiami be pažiūrų skirtumo visi Tėvynės laisvę mylintieji lietuviai. Ten, kur tokių minėjimų nenumatoma ruošti, šaulių vienetus kviečiame imtis iniciatyvos tokius minėjimus patiems suruošti.

Taip pat raginame kiekvieną šaulių vienetą paskirti specialų susirinkimą sukakčiai paminėti. Susirinkime, šalia meninės programos, reiktų trumpai peržvelgti mūsų tautos kovų istoriją, prisiminti jos pastangas atgauti laisvę ir tų pastangų didvyrius, prisiminti knygnešius ir Lietuvos atgimimo veikėjus, nepriklausomybės atkūrimo darbuotojus ir jų pastangas atstatyti nepriklausomybę, jos paskelbimą 16 Vasario dieną, kovas dėl Lietuvos laisvės ir žuvusius tose kovose savanorius, partizanus, karius ir šaulius. Taip pat prisiminkime žuvusius, mirusius ir dabar tebevargstančius savo tautiečius pavergtoje Tėvynėje ir ištrėmime. Tais prisiminimais ir žuvusiųjų bei mirusiųjų atminties pagerbimu, sustiprinkime savo dvasią ir ryžtą tęsti kovą už Tėvynės išlaisvinimą ir nustatykime gaires tolimesniam darbui savo tautą išlaikyti.

Brangūs Broliai ir Sesės Šauliai!

Šių metų sausio 15 d. sukanka 35 metai, kai įvyko Klaipėdos sukilimas ir Klaipėdos Kraštas prisijungė prie Didž. Lietuvos.

Tautų gyvenime būna stebuklingų momentų, kurie amžiams yra tapę jų stiprybės ir džiaugsmo šaltinis. Vienas tokių, gal pačių šviesiausių lietuvių tautos istorijos momentų, yra Klaipėdos sukilimas, kurs, jungdamas lietuvių žemes, po daugelio šimtų metų Įgyvendino dar senos Lietuvos kunigaikščių taip atkakliai siektą tikslą. Jis parodė ką gali maža tauta, jei ji moka vieningai veikti, aukotis ir kovoti. Išėjęs iš tautos gelmių, sukilimas gaivališkai sujudino Mažosios ir Didžiosios Lietuvos ir Amerikos lietuvius ir juos sujungęs, žaibo smūgiu išplėšė tautai laimėjimą.

Mums šauliams jis tuo yra brangesnis, kad yra glaudžiai susijęs su mūsų organizacijos veiklos istorija. Nuo pat LŠS veikimo pradžios, jos įkūrėjas V. Putvis su savo bendradarbiais, lyg numatydamas ateitį, glaudžiai bendradarbiavo su mažlietuviais ir jų veikėjais. Dar 1921 m. Klaipėdos krašte buvo įsteigtas slaptas V-sis šaulių skyrius (rinktinė), Jurgio Bruvelaičio vadovaujamas. Dėka LŠS pirmininko prof. V. Krėvės-Mickevičiaus ir jo bendradarbių Didžiojoj ir Mažojoj Lietuvoje ryžto, energijos ir atkaklumo, buvo pradėtas ir vykdomas sukilimo organizavimas. Mažai kam yra žinomas LŠS vaidmuo, kaip sukilimo iniciatorės ir organizatorės, lygiai mažai žinomas ir pačių klaipėdiečių vaidmuo, sukilimą ruošiant ir jį vykdant. Nežinomi šimtai savanorių, kurių nevienas ir sveikatą prarado, net ir ne visų žuvusiųjų sukilėlių vardai yra žinomi. Bet kaip tik dėlto Klaipėdos krašto atvadavimo žygis yra visos tautos ir kiekvieno lietuvio nuosavybė, kuri stiprina viltį ateičiai ir pasitikėjimą savo tautos pajėgumu. O tas ypatingai rei-ka'inga šiais mūsų tautos naujos vergijos laikais.

Prisimindami Klaipėdos atvadavimo žygį, pirmiausiai lenkiame galvas prieš sukilime žuvusius kar. Noreiką, šaulį Jasaitį, kar. Burokevičių ir kitus, kurių vardai mums nežinomi. Taip pat lenkiamės prieš ilgą eilę jau vėliau mirusių ar okupantų nukankintų sukilimo veikėjų ir dalyvių. Ypatingai prisimename Vyr. Maž. Liet. Gelbėjimo K-to pirmininką Martyną Jankų ir komiteto narius Jurgį Strekį, Jurgį Lėbartą, Joną Vanagaiti ir Vilių Šaulinskį, kurie jau yra apleidę šį pasaulį. Su komiteto reikalų vedėju Jurgiu Bruvelaičiu ir komiteto bendradarbiais iš D. Lietuvos ir Amerikos lietuvių, jie įvykdė sukilimo paruošiamąjį darbą gyventojų tarpe. Aplankydami visą kraštą, jie įsteigė vietos Gelbėjimo komitetus, pravedė masines rezoliucijas už prisijungimą prie Lietuvos ir tuo reikalu pasiuntė notą Ambasadorių Konferencijai, sudarė sukilėlių Direktoriją, paskelbė sukilėlių manifestą, o sukilimui įvykus, sušaukė Gelbėjimo komitetų ir visų kitų organizacijų suvažiavimą Šilutėje, kuris paskelbė deklaraciją apie prisijungimą prie Lietuvos.

Sveikiname Vyriausįjį sukilimo vadą Joną Budrį, Klaipėdos paėmėją Mykolą Bajorą-Kalmantą, kitus sukilėlių vadus ir visus sukilėlius.

Sveikiname sukilėlių Direktorijos pirmininką Erdmoną Simonaitį ir Direktorijos narius, sveikiname visus Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetų narius ir jų bendradarbius.

Baigdami savo žodį, linkime Jums, brangieji šauliai ir šaulės, toliau dirbti mūsų tautos labui tyliai ir kukliai, draugiškai vienas kitą paremiant. Tenebaido mus kliūtys ir asmeniniai nemalonumai, kurie yra neišvengiami kovos dėl idėjos palydovai. Ryžtingai eikime ten, kur Tėvynės reikalas šaukia ne garbės ir privilegijų siekdami, bet prisimindami LŠS kūrėjo V. Putvio žodžius, kad vienintelė privilegija, kuri šauliams yra reikalinga, tai teisė pirmiems eiti į kovą už Tėvynę.

LŠST LCV Darbo Prezidiumo vardu:

Aleksandras Mantautas   Eugenija Klupšienė

Pirmininkas    Vice-Pirmininkė

Alfas ValatkaitisII-sis Sekretorius

BRANGIOS SESĖS ŠAULES!

Pradedant naujuosius 1958-sius metus, sveikinu Jus visas, visas. Sveikinu Jus dirbančias, kovojančias ir kenčiančias drauge su mūsų kenčiančia ir kovojančia Tauta.

Linkiu, kad gilus tikėjimas mūsų brangios Tėvynės prisikėlimu, mus stiprintų. Dievas, kurs sukūrė tautas, nori, kad jos gyvuotų ir įvykdytų joms skirtąją misiją. Vargas ir priespauda, tai bandymo laikas. Jis pasibaigs naujos laisvės aušra ne tik visai žmonijai, bet ir mūsų tautai, jei bandymą išlaikysime.

Moters vaidmuo tautos gyvenime visuomet buvo ir yra didelis. Jis šimteriopai padidėja, kai tauta netenka laisvės. Tada tautinės sąmonės ir kalbos išlaikymas daugiausiai gula ant šeimos pečių. Tad, brangios sesės, būkime vertos moters ir lietuvės vardo. Kovokime už teisybės įsiviešpatavimą pasaulyje, už savo ir visų tautų laisvę, už savo ir savo vaikų lietuvišką sielą ir kalbą. Junkimės į bendrą šaulišką darbą. Tuo ne tik padidinsime savo darbo vaisius, bet šauliškoje šeimoje rasime sau stiprybės ir paguodos. Susirišę stipriais draugijiniais ryšiais, sudarysime geresnes sąlygas augti ir bręsti mūsų jaunimui. Dar kuklūs yra mūsų darbai atsikūrusioje Tremties Šaulių Sąjungoje, bet juk nuo mūsų priklauso, kad jie taptų dideli ir žingsnis po žingsnio mus artintų prie užsibrėžto tikslo.

Taip pat sveikinu “Tremties šaulės” kampelio “Tremties Trimite” įsisteigimo proga, kurį sutiko redaguoti buv. “šaulės” redaktorė sesė K. Kodatienė. Redaktorė laukia iš Jūsų paramos straipsniais ir lėšomis, kad būtų galima šis skyrelis išplėsti. Taip pat laukia mūsų paramos ir brolių karių žurnalas “Karvs”, kurs mus draugiškai remia, suteikdamas vietos skiltyse “T. Trimitui”. Jam geriausiai atsidėkosime, platindamos “Kario” prenumeratas ir pačios jį skaitydamos.

Sofija Putvytė Mantautienė

LŠST LCV Moterų Šaulių Skyriaus Vadovė

MIELAS BROLI ŠAULY, BRANGI SESE ŠAULE!

Naujųjų Metų sulaukus, prašau Tavęs, paimk į rankas paskutinį 1957 m. KARIO numerį, atsiversk man tenai skirtuosius 225-226 puslapius ir dar kartą perskaityk mano redaktoriaus atvirą laišką Tau. O kai perskaitysi—pasiųsk savo kad ir mažą auką mano reikalams tenai nurodytu adresu, nes aš labai noriu kaip galima greičiau Tave lankyti gražesnis, puošnesnis, su didesniu puslapių skaičiumi.

Broli, Sese, Tavo paramos, Tavo pagalbos laukiu tikrai su didele viltimi!

Tavo brolis

TREMTIES TRIMITAS

VLADAS PUTVINSKIS-PUTVYS

Tautos valios auklėjimas

Tauta turi dūšią. Tautos dūšia turi valią. Tačiau ji negali reikštis visai savarankiškai, nepriklausomai nuo savo narių, vaikų. Bet tautos vaikai nevisad ją jaučia ir nevisad lygiai ją jaučia.

Kai tautos valios jautimą praneša atskirų asmenų geiduliai arba įvairios pašalinės valios, tauta byra, išsigimsta, žūva, baigiasi. Pavergta — užmiega, ir tuokart reikalingi pranašai, kad prikeltų. Ir rodosi tuokart, kad pranašai skelbia kažin ką nauja. Pranašai ne nauja skelbia, bet kartoja visad vieną ir tą patį tautos balsą, kurs visad ir vieno reikalauja.

Tauta nori būti

Bet būti galima tik siekiant amžinybės, nuolat kylant, augant, stiprėjant ir mokant suderinti žiaurias rungtynes už būvį su harmoningu bendravimu su kitais.

Tautos valia turi reikštis visose jos gyvenimo srityse, per visus jos narius, bet be to reikalingas yra tam tikras branduolys, aukuras, prie kurio dieną ir naktį turi vykti nenuilstama vaidilų tarnyba.

Tautos valios šventykla yra kartu ir tos valios mokykla, jos kūrėjai kartu ir mokiniai, jie semia ją iš visos tautos, iš viso jos gyvenimo ir praeities ir ateities meilės.

Tautos menas, kultūra, mokslas, tautos organizacijos, kurių tarpe pirmoji valstybė, jei joje yra tos dirvos, kur šventykla renkasi dvasinio kuro, yra kartu ir sritys, kurios naudojasi jos valios kulto šilima.

Šventykla semia iš visų ir duoda visiems, palaiko, daboja visus.

Niekad nenusiminti, niekad nenustoti tikėjus, niekad nenusivilti, niekad vališkai nenusilpnėti, tai šventyklos prievolė ir mokslas.

Laiminga tauta, kuri turi savo valios aukurą; kol jis dega, tauta nežus sunkiausioj vergovėj, baisiausioj audroj, neištvirks, nesubirs praturtėjus, pasiekus galios ir laisvės.

Šaulių Sąjungos uždavinys eiti tuo keliu, kad taptų tautos valios šventykla, kuri turės aukurą kiekviename būryje, visoj lietuvių žemėj.

Uždavinys nuosekliai išplaukia iš pačios šauliš-kumo esmės, kurios vyriausias pagrindas — tautos valios kultas.

Jei šauliai nedrįs eiti tuo keliu, jų sąjunga neturės dvasinio svorio, ji bus technikinis, formalus, tuščias aparatas.

Graužikai, 1926 m.

SUDARYTA ŠAULIŲ ŽVAIGŽDĖS ORDINO TARYBA

Pasiremdamas L. statuto 102 par. ir gavęs LŠST Darbo Prezidiumo pritarimą, 1957 m. lapkr. 1 d. LCV pirmininkas sudarė Šaulių žvaigždės Ordino Tarybą, į kurią yra paskirti apdovanoti šaulio žvaigždės ordinu šie šauliai ir šaulės: LŠST Garbės narys ir LCV narys adv. Rapolas Skipitis, buv. L. šaulių Mot. Tarybos vice-pirmininkė š. Leokadija Dainauskienė, LŠST LCV Darbo Prez. narys Jaunimo skyriaus viršininkas š. Vladas Išganaitis, LŠST LCV Darbo Prez. narė “Tremties šaulės” redaktorė š. Kunigunda Kodatienė ir LŠST LCV narys š. gen. Kazys Musteikis.

MONTREALIO ŠAULIŲ KLUBO PADANGĖJE

(Pagal LŠST LCV-boje gautą LŠST Montrealio Klubo 1957 m. gruodžio 15 d. raportą)

—    1957 m. gegužės 18 d. šaulės B. Kerbelienės vadovaujama scenos mėgėjų grupė suvaidino Sofijos Čiurlionienės komediją “Pinigėliai”.

—    Rugpjūčio 18 d. Klubas suruošė gegužinę, kuri praėjo grynai šauliškoje nuotaikoje. Gegužinė pradėta gaudžiant trimitui ir pakeliant lietuvišką trispalvę. Gegužinės metu pravesti šaudymai, su premijomis laimėjusiems. Be to, buvo loterija, įvairūs komiški žaidimai ir t.t. Gegužinė sutraukė didelį skaičių jaunimo ir senimo.

—    Rugsėjo 29 d. Klubas suruošė šaudymo pratimus rudens sezonui užbaigti. Buvo šaudoma iš mažojo kal. šautuvų bei pistoletų. Laimėtojams tapo įteiktos premijos.

—    Lapkričio 24 d. LŠST Montrealio Klubas drauge su Savanoriais Kūrėjais ir L. V. S. Ramovė nariais suruošė Kariuomenės šventės minėjimą.

—    Klubas įsigijo nuosavą tautinę vėliavą, šaulių ženklelius (iš Čikagos) ir dės pastangas įsigyti taip pat šaulišką vėliavą. Taip pat Klubas pradėjo KARIO platinimo vajų, kuris bus tęsiamas ligi po Naujų Metų.

—    Klubui vadovauja šaulys Stasys Barauskas.

SUSIMĄSTYKIME

Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos laikais, visame krašte buvo gerai žinomas Šaulių Sąjungos gražus ir turiningas leidinys “Vasario 16”. 1929 metais tame leidinyje tilpo Vygando pasirašytas įžanginis straipsnis “Į dvyliktuosius Lietuvos nepriklausomybes metus žengiant”. Atidžiau pažvelgus į minetą straipsnį, TREMTIES TRIMITUI atrodo, kad jis nemažiau aktualus bei tokio paties gilaus dėmesio vertas ir šiandien, tremtyje švenčiant 40 metų nuo Lietuvos nepriklausomybes atgavimo. Straipsnyje išreikštos mintys kaip anuomet, taip ir dabar veda prie rimto susimąstymo. O susimąstymas ypač reikalingas mums visiems dabartinėse tremties sąlygose, kur tiek daug nervingo karščiavimosi ir taip mažai ramaus, toli siekiančio žvilgsnio — tiek į save, tiek į kitus, tiek į visą tautą...

Norėdamas atkreipti visų šaulių dėmesį į augščiau minėtąjį straipsnį, TREMTIES TRIMITAS čia jį patiekia savo skaitytojams. Straipsnis perspausdinamas pažodžiui, tačiau visi pabraukimai yra TREMTIES TRIMITO.

Pernai šiuo metu šventėm mūsų nepriklausomybės atgijimo dešimties metų sukaktuves. Įėjom į kitą dešimtmetį. Štai jau praėjo metai. Pradėjom antrus. Nepajusim kaip ir kiti praeis. Trečius pradėsim... Ir neapsižiūrėsim kaip praeis antras dešimtmetis. Laikas teka nesulaikomai, kaip kokia upė, ir mus neša su savim.

Mes, paprastai, norim ilgai gyventi, linkim sau ir kitas kitam ilgo gyvenimo. Bet ne gyvenimo ilgumas duoda jam vertę, o jo turinys. Teisingai sako prancūzų išminčius Russo, kad “Ne tas daug gyvena, kas ilgai gyvena, bet tas, kurs daug savo gyvenime nuveikė”. Daug buvo vyrų, kurie trumpai gyveno ir nuveikė didelius darbus ir jų vardas pasiliks amžinai. Dar daugiau yra tokių, kurie ilgai gyvena, bet nieko nenuveikia. Jų gyvenimas bergždžias, tuščias, be jokios vertės.

Tas pats ir su tautomis. Paimkim, kad ir mūsų tautą. Ligi tryliktojo amžiaus apie lietuvius beveik nieko nežinoma. Jie gyvena išsimėtę tarp miškų, pelkių ir upių. Gyvena primityvišku būdu, išsiskirstę giminėmis. Neturi vieningos, visas gimines apimančios, valstybės. Bet štai tryliktame amžiuje lietuviai, tarsi, pabunda. Sukuria stiprią valstybę. Atremia gausingus puolikus — kryžiuočius. Išplatina savo sienas ir Lietuva patampa viena didžiausių ir galingiausių valstybių Europoje. Lietuvių kunigaikščiai kviečiami į įvairius Europos sostus. Lietuvos bei lietuvių vardas žinomas ir gerbiamas viso tuometinio pasaulio. Daugelis tautų ieško tvarkingoj ir gerai valdomoj valstybėj prieglaudos.

Bet tik tris amžius tęsėsi šitas turiningas lietuvių tautos gyvenimas. Nuo šešioliktojo amžiaus pradžios Lietuva pradeda smukti. Juo toliau, smunka vis labiau. Lietuviai netenka nepriklausomybės, nutausta. Net pats lietuvių ir Lietuvos vardas pradeda nykti. Lietuvybė pasislėpė į žemiausius sluogsnius ir tik čia, tarsi pelenais užpiltos žarijos, išsilaiko.

Mokslas sako, kad lietuviai šitoj vietoj gyvena jau apie du tūkstančiai metų. Bet iš to ilgo, palyginti, laiko tik tris šimtus metų buvo vaisingas gyvenimas. Septyniolika šimtų metų buvo vegetavimas, skurdimas.

Po ilgo vegetavimo, miego, mūsų tauta atbudo, atgavo nepriklausomybę. Jau vienuolika metų gyvena nepriklausomu gyvenimu. Pernai, švęsdami dešimties metų nepriklausomybės sukaktuves, apžvelgėm per tą pirmą dešimtmetį nudirbtus darbus. Konstatavom, kad padaryta daug, labai daug, bet toli gražu ne viskas. Lieka dar daug darbo. Iškovojom nepriklausomybę, sukūrėm valstybės aparatą, atgavom Klaipėdą, pastatėm ūkio ir kultūrinį gyvenimą. Bet dar trečdalis mūsų žemių su sostine yra svetimoj okupacijoj, dar daug ko mums stinga, o ką turim, tai turim tik pradžią. Vadinasi, turim dar daug ką dirbti, daug kovoti, kad pasiektumėm to, kas reikia pasiekti.

Žmonės bijo kovos, bijo darbo. Jie svajoja apie ramų gyvenimą, laisvą nuo sunkių darbų ir pareigų. Bet tai yra didelė klaida. Kova ir darbas tai yra gyvenimas. Kur jų nėra, ten ir gyvenimo nėra. Paimkim mūsų kūną. Čia be paliovos, be poilsio, be mažiausio pertrūkio eina darbas ir atkakli kova. Kraujas turi tekėti gyslose, širdis plakti, plaučiai kvėpuoti. Jei širdis, plaučiai arba pulsas sustotų nors minutei — žmogus jau nebūtų gyvas. Kiekviena kūno dalelė, kiekvienas narvelis turi savo pareigas, turi savo darbą, kurį nuolat dirba. Kada mūsų kūnas visiškai ilsisi ir nieko neveikia? Tik tada, kai jau guli grabe. Kol gyvas — turi kovoti ir dirbti. Tūkstančiai visokių pavojų, visokių priešų grąso jam kasdien. Jis turi visus juos nugaišti. Jei nenugalės — pats žus. Taigi, gyvenimas tikra prasme yra kova. Toks yra gamtos įstatymas. Visur jis veikia, visur jį matom, pradedant nuo žmogaus ir baigiant mažiausiu gyviu.

Ir tauta, jei nori gyventi, turi dirbti ir kovoti.Kai tik tauta apsileidžia darbe ir kovoj, ji menkėja, smunka, vysta, kitaip sakant — miršta.

Antras gamtos įstatymas yra tai, kad paskiras asmuo turi tarnauti visumai.

Kiekvienas gamtos kūnas susideda iš daugybės narvelių, kurių kiekvienas gyvena savo paskiru gyvenimu. Bet jų gyvenimo tik vienas tikslas — tarnauti visumai, žmogaus kūnas susideda iš miliardų narvelių. Kiekvienas narvelis yra, tarsi, paskiras gyvis. Bet tų miliardų tikslas — tarnauti visam kūnui. Jei narveliai apie tą tikslą, šitą pareigą nors vienai minutei užmirštų, kūnas tuojau žūtų. Bet draug su kūnu žūtų ir narveliai. Vadinasi, narveliai, tarnaudami kūnui, geriausiai apgina ir savo reikalus. Kur reikia žūti dėl visumos, ten narveliai tai ir daro nė kiek nesvyruodami.

Štai, žmogus įsivaro pašiną rankon. Jis nešvarus. Ant jo daug kenksmingų mikrobų, kurie įsiveisę labai greit galą padarytų žmogui. Bet štai juos tuojau apsupa tam tikrų narvelių kariuomenė. Prasideda kova. Daug narvelių žūva, bet vis dėlto jie priešą nugali. Ir tokia kova eina kasdien, be perstojimo, be atvangos, nes priešas ne vienur, tai kitur veržiasi į žmogaus kūną. štai, kas nori sukirsti žmogui per galvą. Rankos pačios greičiau negu žmogus suskumba pamatyti, uždengia veidą. Jos nuo to gal labai nukenčia, bet galva daug svarbesnė už rankas, nes be rankų žmogus dar gali gyventi, be galvos ne. Taip yra visoj gamtoj: paskiras elementas tarnauja visumai, tarnauja ir aukoja savo gyvybę už visumą. Jei paimsim gyvulių, žvėrių gyvenimą, visur matai tą patį. Jei kokia nors gyvių rūšis šio įstatymo nepaisytų, ji greit žūtų.

Tas pats įstatymas veikia ir tautai. Tauta tarpsta, auga ir progresuoja, jei jos nariai tarnauja visumai, jei aukoja visumai viską, ligi gyvybės imtinai.

Kas gyvuliui yra įgimta ir savaime suprantama, žmogui reikia vis priminti, reikia įsisąmoninti, reikia auklėti. Daugumas šito nesupranta ir nenori suprasti. Daugumas mano, kad žmogaus laimė yra nieko neveikti, neturėti jokio darbo, jokių pareigų, jokio rūpesčio. Dar blogiau su tarnavimu ir pasiaukojimu visumai. Šito ne tik nesekama, bet laikoma beveik neišmintingu dalyku.

Tremtinė    Kun. P. Brazauskas

Kas nepaiso gamtos įstatymų — tas gamtos baudžiamas. Jis nyksta ir žūva. Kas klauso gamtos įstatymų — tas tarpsta, auga ir stiprėja.

Tauta, kuri nenori suprasti pagrindinių gamtos įstatymų: dirbti, kovoti ir tarnauti visumai — turi nykti ir žūti. Ir priešingai: toji tauta, kuri šiuos įstatymus vykdo — pasiekia nepaprasto klestėjimo ir net galybės, nors būtų ir visai maža.

MŪSŲ ŠEIMOJE

— Pereitų metų gruodžio 1 d. įvykusiam Chicagos šaulių Klubo nepaprastam susirinkime išrinktoji Klubo Valdyba pareigomis pasiskirstė sekančiai:    Kun. Antanas

Šeštokas — pirmininkas; Vladas Išganaitis — I vicepirmininkas; Konstancija Roženienė — II vicepirmininkė; Vincas Abramikas — sekretorius; Pranas Tomkevičius — kasininkas; Juozas Čėsna — ūkio dalies vedėjas; Ona Dunaitienė — šaulių moterų vadovė; Antanas Gintneris — spaudos ir informacijų dalies vedėjas.

—    Chicagos Šaulių Klubo Valdyba organizuoja sportinio šaudymo sekciją. Neturint savos šaudyklos, ši sekcija bus įregistruota atitinkamam amerikiečių klube, kuriam kiekvienas sekcijos narys privalės mokėti $7.50 metinį nario mokestį. Norintieji specializuotis šaudymo sporte ir sutinkantieji su čia nurodytomis sąlygomis šauliai ir šaulės registruojasi pas sekcijos vadovą Zenoną Urboną šiuo adresu: 4436 So. Albany Ave., Chicago 32, Ill.

—    Dr. Vydūnas prieš daugelį metų suorganizavo Tilžėje Lietuvių Dainos Draugiją, o prieš virš 40 metų tos draugijos lyg atžalą, stiprų ir gerą chorą, kuriam jis pats davė vardą “Aida”. Raudonajam slibinui antrą sykį užplūdus Lietuvą, to choro dalyviai išsisklaidė po visą pasaulį. Nedidelė jo dalis, atsiradusi Chicagoje, atkūrė tuo pačiu vardu “Aida” chorą, kurio pagrindinis tikslas per dainą palaikyti ryšį su gražaus Lietuvos pajūrio dvasia. Choro valdyba pakvietė brolius vilniečius ir šaulius papildyti choro eiles. Chicagos šaulių Klubo Valdyba tą pasiūlymą nuoširdžiai priėmė, deleguodama tris asmenis į būsimo bendro choro valdybą ir ragindama Klubo narius skaitlingai įsijungti.

ŠAULIŲ ŽODIS JAUNIMUI

Kai suomiai pasiryžo išvyti iš savo krašto rusų kariuomenę ir rusų valdininkus, jie sudarė visame krašte karišką organizaciją, kurią rėmė visa tauta. Toji organizacija, atėjus tinkamam momentui, suvaidino labai didelį vaidmenį Suomijos išsivadavimo kovose. Tai buvo suomių šauliai. Tas suomių šaulių reikšmingas pasireiškimas buvo gražus pavyzdys ir mūsų tautai.

Atsikuriančios Lietuvos vyriausybė organizavo kariuomenę. Vyrai gausiai stojo savanoriais. Bet vis dar buvo jaučiama, kad kovotojų su Lietuvos ir lietuvių tautos priešais permažai teturime. Esame maža tauta, o priešų turime daug. Ir tautos viduje nemažai nutautėjusio arba net lietuvių tautai priešiško elemento. Visa tai matydamas, nevienas lietuvis patriotas kėlė mintį, kad greta savos kariuomenės reikia apginkluoti visus patriotiškai nusistačiusius lietuvius, kurie stovėtų sargyboje prieš vidaus priešus, o būtinam reikalui atėjus, stotų kovos fronte greta karių. Tą mintį įgyvendinti ėmėsi Vladas Putvinskis-Putvys. 1919 metų vasarą, susikvietęs jam žinomų lietuvių būrelį, jis ėmė įkalbinėti, kad mes turime sudaryti organizaciją, kokią turi suomiai. Pradžia buvo sunki, nes reikalas buvo visai naujas. Tačiau Vladas Putvys su žemaitišku atkaklumu ir ištverme darė viską, kad organizacija plėstųsi ir stiprėtų. Ši organizacija buvo pavadinta Lietuvos Šaulių Sąjunga, o jos nariai — šauliai ir šaulės. Kad šauliai ir šaulės jaustųsi kaip vienos šeimos nariai, kad būtų vienas kitam artimi, buvo nusistatyta vienas kitą vadinti broliais ir sesėmis.

1919, 1920 ir 1921 metais šauliai dalyvavo kovose su bermontininkais ir lenkais ir visą laiką stovėjo sargyboje prieš vidaus priešus.

1923 metais šauliai skaitlingai dalyvavo Klaipėdos sukilime.

Kai karo frontuose kovos pasibaigė, kai vidaus santvarka pakankamai sustiprėjo, Lietuvos šauliai savo energiją ir gabumus pasuko į dvasios ir kūno kultūros sritį. 120 metų trukusi rusų okupacija Didžiosios Lietuvos lietuvių dvasinę kultūrą buvo smarkiai nuslopinusi. Didesniuose miestuose jau menkai bebuvo girdima lietuvių kalba. Dvaruose ir dvareliuose dažniau buvo Lenkijos, o ne Lietuvos patriotų lizdai. Lietuviška knyga ir laikraštis tik kaimiečio — ūkininko tebuvo skaitomi. Grynai lietuviška mokykla tegalėjo būti tik slapta, todėl tokių mokyklų buvo labai nedaug. Nors mūsų tauta paskutinį dešimtmetį prieš I-jį pasaulinį karą smarkiai veržėsi į laisvę, kol svetimi pančiai nebuvo nutraukti, kol tauta neturėjo visiškos laisvės, tol negalėjo būti visoje platumoje keliama savoji kultūra. O kai atėjo Didžiajai Lietuvai nepriklausomybė — atsivėrė mums tuomet milžiniški plotai kultūros darbui.

Kas yra tautai brangesnio, jei ne savoji kultūra? Tautos kultūra yra kiekvienos tautos žiedas. Iš tų visų tautų žiedų susidaro visos žmonijos puošniausias vainikas. Mes norime, kad mūsų tautos žiedas tame vainike būtų visų gražiausias.

Ką darė šauliai savo dvasios kultūrai kelti, tautinei sąmonei stiprinti? Šauliai gaivino tautinę sąmonę bei patriotizmą paskaitomis, vaidinimais, dainomis. Poilsiui bei maloniam laiko praleidimui organizavo padorius, blaivius pasilinksminimus, švietimui steigė kursus, knygynėlius, skaityklas. Informacijai ir propagandai leido savąjį laikraštį TRIMITĄ, šaulių moterų žurnalą ŠAULĖ ir daug vienkartinių leidinių bei knygų. Kiek plačiai Lietuvos Šaulių Sąjunga veikė ir kiek tautoje turėjo pritarimo, rodo šie skaičiai:

TRIMITO tiražas 1939 m................. 25,000

Vienkartinių šaulių S-gos leidinių,

47-iais pavadinimais, tiražas ............2,220,000

Vaidybos kuopelių .................................... 400

Nuolatinių teatrų .................................... 4

Chorų ........................................................ 125

Orkestrų .................................................... 105

Knygynėlių - skaityklų ........................ 350

Šaulių namų ................................................ 72

Sporto klubų ............................................ 115

Ugniagesių komandų ................................ 175

Tai buvo laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje. O dabar, svetur, ar yra prasmės šauliams organizuotis? Jei kas dėl to abejotų, mes prašome atsiminti štai ką:

1.    — Kiekvieną tautą veikia dvi priešingos jėgos: jungiančioji ir skaldančioji. Mus visus jungia mūsų kilmė ir visiems bendri tautiniai reikalai. Bet ne visi mūsų žmonės vienodai galvoja, ne visi vienodai supranta, kaip tuos bendruosius reikalus tvarkyti bei tenkinti. Dėlto neišvengiamai susidaro politinės partijos, grupės ar sąjūdžiai, kurie ima tarpusavy kovoti. Politinės partijos bei kitos panašios organizacijos yra normalus dalykas demokratinėj ir laisvoj šaly. O mes, šauliai, patys stodami už demokratinę santvarką, negalime nepritarti, kad politinės partijos veiktų. Būtų gražu ir gera, jei visos politinės partijos, besivaržydamos dėl didesnės įtakos visuomenėje, neišeitų iš pusiausvyros, tevartotų kultūringas priemones, kad bendrieji tautos ir Tėvynės reikalai yra augščiau už partinius. Deja, nevisuomet taip būna. Neretai skirtingų partijų žmonės taip susikerta, susikivirčija, taip įsikarščiuoja, kad nebemato bendrųjų tautos reikalų. Jie net ima žiūrėti vienas į kitą kaip į priešus. Tokiems aštrumams sušvelninti labai reikalinga organizacija, kur visokių pažiūrų žmonės galėtų sueiti kaip broliai ir sesės. Tokia organizacija ir yra Šaulių Sąjunga. Čia viskas iškeliama, kas mus jungia, čia ir įsikarščiavęs partietis turi progos pabendrauti su savo politiniu priešininku; ir tuo būdu skaldantis elementas visuomenėje mažėja, o vienybė stiprėja.

2.    — Esame svetimuose kraštuose, svetimų žmonių apsupti. Mūsų tautinės savybės blunka. Imame užmiršti savąją kalbą, savuosius papročius. Šaulių organizacija duoda gražių progų lietuviškajam jaunimui sueiti, pabendrauti, padainuoti savo dainas, prisiminti savo šokius ir žaidimus. Savųjų tarpe mes augame ir stiprėjame kaip lietuviai.

3.    — Niekas taip nenaikina lietuviškumo mūsų ateiviuose, kaip mišrios šeimos su kitataučiais ar kitatautėmis. Kas daryti, kad mišrios šeimos mūsų tarpe visai išnyktų arba bent sumažėtų? Viena tam geriausių priemonių yra padorūs, gražūs, lietuviški pasilinksminimai, pobūviai. Čia jaunimas turi progos daugiau savųjų pamatyti, susipažinti, vėliau arčiau sueiti ir sudaryti lietuviškas šeimas. Šauliai nori, kad kiekvienas šauliškas vienetas būtų kartu ir jaukus židinys gražiam mūsų jaunimo tarpusavio bendravimui.

4.    — Jaunimui reikia sportuoti. Reikalinga ne tik dvasios, bet ir kūno kultūra, šauliai nuo pat savo organizacijos pradžios įtraukė sportą į savo programą. O sportuodami mes taipgi pratinamės prie organizuoto veikimo ir pakeliame tautinę savigarbą.

5.    — Nereikia vengti ir kariškos mankštos. Žmonija vis dar nesugeba apseiti be karo, nors niekas jo ir nenori. Ir šiandien tautų likimas jėga tebekraipo-mas. Mes gerai žinome, kad be kovos tautoms laisvės niekas neduoda. Mes norime savo tautai laisvės, todėl turime ruoštis visų lietuvių Tėvynės išlaisvinimo kovai. Kiek aplinkybės ir gyvenamojo krašto įstatymai leidžia, mes, šauliai, turėtume mokytis karo technikos, kariškai mankštintis ir pratintis prie kariškos drausmės. Tolima ir netolima praeitis mums parodė, kaip lietuvis moka aukotis savo tautai ir Tėvynei, su kokia milžinų drąsa jis gina savo tėvų žemę ir laisvę. Neatsilikime ir mes.

Sesėms šaulėms irgi pravartu pasiruošti pagelbėti broliams šauliams karo žygyje.

Baigdami šį savo žodį kraujo broliams ir sesėms lietuviams, norime pabrėžti, kad šauliai nuo pat jų organizacijos pradžios ir dabar nuoširdžiai gerbia religinius įsitikinimus, o savo moralės pagrindan deda meilę artimui.

Jaunuoliai ir jaunuolės, argi Jums neaišku, kad Šaulių Sąjunga yra kaip tik toji organizacija, kuriai Jūs turėtumėt priklausyti. Todėl nieko nelaukdami, stokite į šaulių eiles.

LIETUVOS ŠAULIŲ S-GOS TREMTYJE LAIKINOJI CENTRO VALDYBA

TREMTIS, 1958 m. Vasario 16 d.

A. A. ADM. LTN. ALFONSAS MICKEVIČIUS

1957 m. rugsėjo 23 d. sukako lygiai 12 metų, kaip Čekoslovakijoje Ašoje buvo nužudytas savanoris -kūrėjas, teisininkas, adm. ltn. Alfonsas Mickevičius. Velionis buvo vienas iš tos pirmosios vienuolikos savanorių grupės, atvykusios į Vilnių 1918 m. spalių 16 d., kur jie pirmieji per vakarinį patikrinimą Antakalnio kareivinėse pradėj o giedoti Lietuvos Himną.

Alfonsas Mickevičius buvo gimęs 1897 m. sausio 3 d. Papilės miestelyje, Šaulių apskr., kur jo tėvas Kipras buvo vietos katalikų bažnyčios vargonininkas. Savo vaikystės dienas praleido istorinėje Papilės apylinkėje, kurios kapinėse ilsisi didžiojo lietuvio kun. Daukšos ir istoriko Simano Daukanto palaikai. Paūgėjęs jis lankė Papilės pradžios mokyklą, kurią baigęs, įstojo 1910 m. į Liepojos gimnaziją.

1915 m. rusų armijoms traukiantis iš Pabaltijo, buvo iš ten evakuotos ir visos mokyklos, o su jomis ir mokiniai į Rusijos gilumą. Velioniui drauge su kitais lietuviukais pavyko apsigyventi Voronežo mieste, kur įsikūrus Martyno Yčo gimnazijai, jam pavyko įstoti tos gimnazijos auklėtiniu. Tą gimnaziją jis baigė 1918 m. pradžioje.

Kaip tik tuo metu pasibaigė I Pas. karas ir lietuviai pabėgėliai pradėjo grįžti į Lietuvą. Ir velioniui pavyko pasiekti savąjį gimtąjį kraštą. Grižęs į Lietuvą, jis apsistojo Vilniuje. Pajutęs, kad Lietuva ruošiasi nepriklausomam gyvenimui, velionis, nieko nelaukdamas, įstoja į Lietuvos kariuomenę savanoriu. Jaunam savanoriui būta sunkių laikų; mažam skaičiui kareivių esant, labai dažnai reikėjo įvairias sargybas eiti, naktimis patruliuoti Vilniaus miesto gatvėmis, kurios buvo pilnos įvairaus plauko legionierių. Mat, tuo laiku Vilniuje organizavo savo legionus ir lenkai ir gudai ir lietuviai komunistai. Netruko ir banditų, su kuriais velioniui nekartą teko susikauti. Jis dalyvavo ir 1918 m. sausio 1 d. Gedimino kalne, iškeliant Lietuvos vėliavą ir prie jos ėjo sargybą.

Priartėjus prie Vilniaus miesto bolševikų pulkams, iš sausio 1 į 2 d., drauge su Vyriausybės nariais ir kitų įstaigų tarnautojais, velionis persikėlė į Kauną. Kaune jis buvo paskirtas į naujai organizuojamą Kauno Karo Komendantūrą administracijos raštvedžiu.

Kauno Karo Komendantūroje jis ištarnavo iki 1924 m. Komendantūroje velionis iš karto buvo pakeltas į karo valdininkus, o vėliau pakeltas adm. leitenantu. Iš Kauno Komendantūros jis buvo perkeltas į kariuomenės teismą raštvedžiu. Teisme ištarnavo iki 1925 m. ir tais pačiais metais išėjo iš kariuomenės ir perėjo dirbti į Kauno Apygardos teismą. Kauno Apygardos teisme tarnaudamas, jis ėjo įvairias pareigas: teismo kandidato, teismo anstolio, taikos teisėjo ir pagaliau Kauno Apygardos Teismo nario. Tarnaudamas visą laiką Kaune, studijavo teisę ir ją baigė 1926 m.

Komunistams 1940 m. okupavus Lietuvą, velionis buvo iš teismo atleistas ir nukeltas į Biržus notaru. 1941 m. okupavus Lietuvą vokiečiams, velionis buvo nukeltas į Vilnių ir dirbo Vilniaus teisme iki pasitraukimo į Vakarus.

1944 m. liepos mėn. kaip ir daugumas kitų tarnautojų, su šeima pasitraukė į Vakarus, pateko į Čekoslovakiją ir apsistojo Ašoje. Kiek pabuvojęs su šeima, persikėlė į Austriją. Iš ten, palikęs šeimą, grįžo į Ašą pasiimti likusių daiktų. Vyko dviračiu. Jam bevažiuojant, iš pasalų buvo nušautas. Velionies palaikai buvo palaidoti Ašos kapinėse.

Velionis nepriklausomybės laikais priklausė įvairioms organizacijoms: teisininkų, savanorių-kūrėjų, atsargos karininkų, gaisrininkų ir kt.

Vyriausybės buvo apdovanotas: Gedimino ordinu, 10 m. Nepriklausomybės, ir savanorio-kūrėjo medaliais bei ugniagesybos ženklais.

Velionis buvo sukūręs ir išaugino grynai lietuvišką šeimą. Paliko žmoną Teofilę Gustaitytę, dukrą Rūtą-Klevą Stankūnienę ir sūnų Tada Stasį su šeima.

A. a. Alfonso Mickevičiaus ankstyva mirtis buvo labai didelis nuostolis ne tik jo šeimai, bet ir lietuvių tautai.

Pov. Dirkis