TAUTINĖS ŠVENTĖS IR JŲ MINĖJIMŲ PRASMĖ
EMILIJA ČEKIENĖ
Tautai gyvenant normaliose sąlygose, žmonių gyvenimas slenka kasdienine vaga, kartais įnešdamas įvairių nesklandumų, nevertų ypatingo dėmesio. Bet atsidūrus dideliame pavojuje, tauta tampa visiškai vieninga, parodo didelį tautinį susipratimą, drąsą ir bendrą ryžtą kilusiems sunkumams nugalėti. Tačiau pačius didžiuosius sunkumus nugalėjus, tauta aprimsta, jos vieningumas bei patriotizmas vėl pradeda silpnėti. Tai nėra labai reikšminga gyvenant savo žemėj. Bet gi didžiai daliai tautos gyvenant už jos ribų, kiekviena mūsų tautiečiuose vykstanti neigiama smulkmena, neša didelių nuostolių.
Jei pav., laisvoj Lietuvoj gyvenant į tautinius reikšmingus minėjimus kartais ir maža žmonių tesusirinktų, nebūtų didelio nuostolio tautai. Bet kai čia į tokius minėjimus pasakiškai maža atsilanko, tai jau mums rodo liūdną ateitį. Taip nesenai buvo ir mūsų didvyrių Dariaus ir Girėno įvykusiame minėjime, į kurį atsilankė vos 30 žmonių iš didžiojo New Yorko lietuvių kolonijos. Nejaugi tie mūsų du didvyriai, rizikuodami savo gyvybe išgarsinti Lietuvos vardą, tik tiek nusipelnė mūsų, likusių gyvų, pagarbos? Juo ilgiau gyvename tremtyje, juo labiau tuštėja lietuviškų minėjimų, paskaitų, koncertų salės.
Paskutiniu laiku pasigirsta vis daugiau nuomonių ir net iš rimtų mūsų intelektualų, jog esą per daug tų minėjimų, sausų paskaitų, nusibodusių dainų.
Kokia gi pagaliau tų minėjimų prasmė? Visą laiką lietuviškoj spaudoj mums primenama, jog šeima yra tautinės gyvybės pagrindas, o ypatingai svetimam krašte. Niekas nedrįs ginčyti, jog ir be to pagrindo išaugtų geras, sąmoningas lietuvis. Tačiau vien šeima pajėgia duoti jaunajai kartai tik pagrindą, kuris, pradėjus lankyti svetimas mokyklas, pažinti svetimas kultūras, žavėtis svetimais didvyriais, labai greit iš po kojų išslystų.
Čia kaip tik šeimai į pagalbą ateina tautinių švenčių, Lietuvos didvyrių minėjimai, nusipelniusių tautai asmenybių sukaktys ir k. Tie minėjimai stiprina tautinę sąmonę, parodo tautos dvasinius turtus, jos kultūrą. Minint didvyrius, tauta pajunta pati save, savo didingą vertybę, nes tie didvyriai kilę iš tos pačios mūsų tautos, tos pačios žemės, ir dažniausiai bendros kalbos. Tuo pačiu giliau pažįstame savo istoriją, o tas daug padeda lietuviškumui išlaikyti, suteikia naujos stiprybės, padeda būsimų vadų tautai išsiugdyti. O tauta be vadų, be didvyrių, yra be praeities ir be istorijos. Didvyriuose, kaip veidrody atsispindi visa tauta, jos tautinis sąmoningumas. Ką mes galėtume pasakyti apie Lietuvos praeitį, jei neturėtume visos eilės garsių kunigaikščių?
Čia ilgiau noriu sustoti prie artėjančios tautinės šventės rugsėjo 8 d., kuri yra sujungta su religine švente ir mūsų žymiausio didvyrio Vytauto Didžiojo numatyta karūnavimo diena.
Vytautas Didysis mums vienas iš pačių didžiųjų didvyrių, kurio nuopelnais ne tik visa tauta ir musų istorija didžiuojasi, bet ir kitose tautose iki šių dienų tebėra žinomas. Jį pavyzdžiu statėsi daug Lietuvos ir net kitų tautų valdovų.
Vytautas Didysis, paėmęs Lietuvą valdyti jau esant jai surištai su Lenkija per Jogailą, greit nuo lenkų įtakos sugebėjo atsipalaiduoti, bet palaikydamas su jais gerus santykius.
Be to, jis nugalėjo vokiečių Ordiną, apgynė Žemaičius nuo vokiečių puolimo, pirmas tvirtai prijungė juos prie Lietuvos valstybės ir 1413 m. apkrikštijo drauge su Jogaila.
Lietuvą, tuo metu sudarytą iš daugelio kunigaikštijų, Vytautas Didysis sujungė į vieną, galingą, valdomą vieno valdovo. Jo valdoma Lietuva įstojo į pasaulinių valstybių tarpą, žymiai praturtėjo, pakilo švietimas, buvo gana augšta kultūra. Jo valdymo laikais Lietuva susilygino su kitomis Europos valstybėmis. Jis buvo nepaprastų gabumų ne tik karys, bet ir diplomatas, nes sugebėjo kovoti su pora šimtmečių patyrimo turinčia ordino diplomatija.
Ir kai Vytauto dėka Lietuva buvo jau tokia didelė, stipri, galinga ir plačiai žinoma pasauly valstybė, 1429 m. Lucko suvažiavime buvo iškeltas sumanymas už nuopelnus Vytautą karūnuoti Lietuvos karalium. Jogaila tam pritarė, bet lenkų didžiūnai griežtai pasipriešino. Tačiau Vytautas to nepabūgo ir nutarė 1430 m. rugsėjo 8 d. karūnuotis. Deja, iš Romos imperatoriaus karūnos atgabenimą lenkai sutrukdė. Vytautas su savo kviestais svečiais paskirtą dieną jos nesulaukė ir spalio 27 d. mirė, būdamas 80 m. amžiaus.
Vytauto Didžiojo darbai ir nuopelnai yra dideli mūsų tautai, apie juos reiktų ilgai ir daug skaityti. Mums reikėtų priminti, kad jauniesiems yra geriausias kelias gyvu žodžiu didvyrių pagerbimui rengiamuose minėjimuose lankytis ir dalyvauti.
Jei atsisakysime prisiminti savo garbingą praeitį neaiški bus ir ateitis.
