Kuprinės pabiros
STEBUKLINGOSIOS ADATOS
Kartą Vokietijoje susitiko vienas amerikietis reporteris su atvykusiu sovietiniu pareigūnu, žodis po žodžio, ir abu įsivelia į gilesnes kalbas.
— Pasakyk, mister, kodėl pas jus trūksta net tokio, rodos, menkiausio, bet žmonėms reikalingiausio dalykėlio, sakysime, adatos? — klausia amerikietis.
— Žinai, draugas, — sukasi iš nemalonios būklės sovietinis pareigūnas. — Iki šiol penkmečių planai nenumatė adatų gamybos. O pas mus viskas pagal planą. Bet dabar jau numatyti trys penkmečiai adatoms gaminti. Pirmąjį penkmetį gamins tokias pat adatas. kokias dabar kapitalistiniai kraštai naudoja. Antrąjį penkmetį gamins tokias, į kurias reikės tik siūlą įverti. Toliau pačios siūs. O tretįjį penkmetį, žinai, draugas, prigamins tikrai komunistinių adatų. pagal partijos liniją. Jau pats siūlas i adatą įsiverš, ir pati adata be žmogaus rankų siūs.
— Tai rankos sovietiniam žmogui jau nebebus reikalingos?—nusišypsojęs “teiraujasi” amerikietis.
— O ne, draugas! — atšauna sovietinis pareigūnas. — Rankos bus reikalingos pakelti mitinguose, balsuojant už partijos pasiūlymus.
K. O-is
MĖNULIS NETINKA
Kalbasi du augšti sovietinio saugumo pareigūnai:
— žinai, Maksim Ivanovič, — sako pirmasis. — Amerikiečiai planuoja rakietomis pasiekti mėnuli ir jį okupuoti. Reikėtų mums pasiskubinti užbėgti amerikiečiams už akių. Tai būtų ideališkiausia vieta koncentracijos stovykloms įrengti.
— O ne! — užprotestuoja antrasis. — Kai būtų mėnulio pilnatis, tai kapitalistiniai kraštai naktimis mūsų stovyklas kaip ant delno matytų. K. O-is
KEISTUOLIO DVARININKO IŠDAIGOS
Dar baudžiavos laikais Lietuvoje buvo labai turtingas ir didelis keistuolis bei juokdarys dvarininkas Karpis. Padarydavo net tokių išdaigų, kad neturtingieji už tai būtų palaikomi pamišėliais.
Kartą Kaune viename viešbutyje apsistojo dvarininkas Karpis ir iš Žemaitijos atvykęs vienas klebonas. Greit abu susipažino ir savo tarpe nuoširdžiai pasikalbėjo. Klebonas nusiskundė, kad ir valgyti stengiasi mažiau, ir kitokių priemonių imasi, bet niekas negelbsti. Vis storėja ir riebėja. Dabar atvyko į Kauną pasigydyti nuo storėjimo.
Karpis tuoj sumetė ir čia išdaigų iškrėsti. Pastebėjęs, kad klebonas kietai miega, susitarė su vienu Kauno siuvėju kleboną pagąsdinti. Kai tik klebonas užmigdavo, Karpis paimdavo jo sutaną ir nunešdavo siuvėjui truputį pasiaurinti. Taip padarė vieną, antrą ir trečią kartą. Klebonas rytais pastebėdavo, kad jo sutana vis siaurėja. Pagalvojo, kad jis Kaune besigydydamas dar labiau storėja. Metęs Kauną, skubiai grįžo į Žemaitiją.
Buvo statoma Pakapės parapijos (Šiaulių aps.) bažnyčia. Jai statyti medžiagos davė ir Karpis. Kai bažnyčia buvo pastatyta, ją šventinti iš Kauno atvyko vyskupas Beresnevičius. Į iškilmingus pietus buvo pakviesta daug gretimųjų apylinkių kunigų ir dvarininkų, na, ir Karpis, prisidėjęs prie bažnyčios statybos. Jis parašė Pakapės klebonui: “Atvyksiu į pietus neiapsirengęs, nei nuogas. Nei pėsčias, nei raitas, nei važiuotas”.
Klebonas, nors ir pažinojo šį keistuolį, bet šįkart pečiais patraukė, nesuprasdamas, kokią velniavą jis dabar iškrės. Juk bus nemalonumų prieš vyskupą.
Pagaliau pietų susirinko visi svečiai su vyskupu priešakyje. Trūksta tik Karpio. Reikia laukti. Juk tai turtingiausias ponas ir daugiausia prisidėjęs prie bažnyčios statybos.
Po kiek laiko pamato atvykstant keistenybę. Įsižiūrėjus pažįsta Karpį. Visi išeina pasitikti, tik vyskupas nesiskubina. “Juk ten beprotis!” — vyskupas prataria. Užsi-žergęs ant ožkos, eina savo kojų pirštų galais: apsidengęs tinklu. Vyskupui išaiškinus Karpio keistenybes, nusileido ir jis. Išėjo pasitikti.
— Na, mano mieli ponai! — po pasisveikinimo pratarė Karpis. — Ištesėjau savo žodį. Matot, atvykau nei nuogas, nei apsirengęs. Juk tinklas mane dengia. Nei pėsčias — juk ant ožkos; nei važiuotas — patys matote. Be to, ir neraitas, nes ožka manęs neišlaikys. Turėjau savo kojomis pasiremti.
Žinoma, netrukus atvažiavo ir Karpio vežimas su drabužiais, nes prie stalo su tinklu neatsisės.
A. D.
DIDŽIAUSIA KATASTROFA
— Sakyk, kas pasidarė Petraičiui? Anksčiau automobiliu lakstydavo, kaip viesulas, visus kitus kelyje pralenkdavo, o dabar važinėja labai atsargiai, iš lėto.
— Mat, neseniai pergyveno didelę katastrofą.
— Kokią?
— Apsivedė.
A. Š.
KAIP PAŽINTI MŪSŲ ATEIVIUS
Neklausdamas gali lengvai atskirti mūsų senąjį ateivį Amerikoje nuo naujojo.
Jeigu kalbėdami apie velnius Lietuvoje pasisakys juodą velnią matę, aišku, jis senasis ateivis. Naujieji ateiviai, kalbėdami apie velnius, tik raudonus minės.
K. B.
APGALVOTOS VEDYBOS
— Jonai ,tu, turbūt, iš meilės vedei? Juk Onutė jokio kraičio neturėjo.
— Ne iš meilės, Simai, bet iš baimės.
— Man neaišku. Iš kokios baimės?
— Mat, labai bijodavau, greta žmonos, gauti ir uošvienę. O Onutė juk našlaitė buvo.
NORI LAIKRODŽIO
Naujieji ateiviai Amerikoje, Mockaičiai, gavo iš Lietuvos laišką. Brolis rašo:
— Mielas Broleli! šį mėnesį savo kolūkyje turėjome didelę nelaimę. Vanagas sudraskė mūsų kolūkio gaidį. Dabar nebežinome, kada keltis į darbą.
Ateivis Amerikoje moka skaityti laiškus iš Lietuvos, kas ten tarp eilučių parašyta. Ir pasiuntė broliui siuntinį su laikrodžiu-žadintuvu.
PRIPRATIMAS
Viename Amerikos mieste moterėlė pasiskundė miesto valdybai: “Prie mano namo, gatvėje, geležinis kanalizacijos dangtis trukdo man miegą. Kai tik automobiliai pervažiuoja jį, barška ir pažadina mane. Susimildami, pataisykite jį”.
Kol miesto valdyba nutarė, kol pasiruošė darbui ir dangtį pataisė taip, kad nebarškėtų, automobiliams jį užgavus, moterėlė visai priprato prie barškėjimo. Kada dangtis nebebarškėjo, moterėlė vėl buvo nepatenkinta. Pasiuntė miesto valdybai naują prašymą. “Atstatykite senąją padėtį. Kada dangtis gatvėje nebebarška, negaliu užmigti.
S. ž.
NEŽMONIŠKAS VARDAS
Maciūnų šeima turėjo daugybę vaikų. Pagaliau pritrūko jiems Lietuvoje įprastų vardų. Gimus vėl
naujam kūdikiui, kūmams tik tiek tepasakė: tegul pats kunigas jam duoda vardą.
Atvažiuoja kūmai į bažnyčią ir tai pareiškia kunigui. O šis ilgai galvos nesuko. Pažiūrėjo į kalendorių ir parinko to šventojo vardą, kurio garbei kūdikio gimimo diena atitiko.
Ir pakrikštijo Damazo vardu.
Kol parvažiavo namo, kūmai pamiršo kūdikio vardą. Įnešus kūdikį į trobą, pirmiausia puolė klausti motina:
— Kokiu vardu pakrikštijote tą mano mažutėlį?
— Kad tave perkūnai, Mačiūniene! — apsidžiaugęs sudavė jai per petį kūmas. — Tur būt, tau pats Dievas į ausį šnipštelėjo, kokiu vardu pakrikštijome. Bevažiuodami jau buvome užmiršę jo vardą.
— Na, na, na, kokiu? — susidomėję pradėjo arčiau lįsti ir kiti.
— Darmažas, Darmažas! Štai kokį parinko jaunasis kunigėlis — paaiškino kūmas.
— O, Viešpatie! Ar iš proto išsikraustė tas mūsų kunigėlis, — rankomis plastelėjusi per šonus, sušuko Mačiūnienė. — Kol mažas, dar nieko. Galėsime vadinti... Dar mažiukas. Bet kaip reikės vadinti, kai jis užaugs?
