Partizanai: Istorija ir dabartis

KARINĖJE STOVYKLOJE

ALGIMANTAS BALČIŪNAS

Penkiasdešimt šeštų metų pradžioje įstojau į kariuomenės rezervus. Ten man ir sako: “Kiekvienais metais turi važiuoti dviem savaitėm į stovyklą aktyviam apmokymui. Birželio 19 būk Camp Drum”. Nors buvo dar tik sausio mėnuo, bet laukiu. Praėjo vasaris, kovas ir pagaliau tik kelios savaitės teliko iki važiavimo į stovyklą. Susirinkimuose aš klausiu kaip, kur ir kada man važiuoti ir ką daryti nuvažiavus, o jie man pataria nesirūpinti — viskas būsią atsiųsta paštu, ir instrukcijos ir Įsakymai. Tai aš ir nesirūpinu. Nesirūpina ir kiti penki, su kuriais turiu važuoti. Likus tik kelioms dienoms iki išvažiavimo datos, pradedu nerimauti — o gal jie pamiršo apie mane. Suku telefoną ir sakau: “Alow Mykė, ar dar tau įsakymai su instrukcijom neatėjo?” Aišku visą tai sakau angliškai, nes Mykė yra amerikonas. Jis man atsako: “Ne”. Ir vėl laukiam ir nesirūpinam. Mums reikėjo ten būti sekmadienį, o šis pokalbis įvyko ketvirtadienį: nors ir sakau nesirūpinam, bet aš tai truputį susirūpinau, nes Camp Drum yra maždaug 400 mylių atstume nuo mano dabartinės vietovės, taigi toloka. Dėl visako susikroviau būtinus daiktus į savo karišką maišą ir laukiu. Penktadienio vakare, grįžus iš darbo man sako: “Kažin kas tau skambino ir sakė, kad jis kažin kam skambino ir, kad jis jam sakė, kad kažin kas kažkur kažką sumaišė ir, kad į stovyklą važiuosim gale vasaros”. Baigta! Galas! “Kas skambino, apie kokią stovyklą kalbėjo?” klausiu aš. O man ir vėl sako: “Nežinau, jis man nesakė, o aš neklausiau”. Skambinu Mykei ir sakau: “Žinai ką...” O jis man sako: “Gerai, tai važiuosim gale vasaros”. Aš einu miegoti, galvodamas ką darysiu per tas dvi savaites atostogų, kurias užsisakiau savo darbovietėje. Kitą rytą skambina man vienas iš penkių ir sako, kad jis vakar skambinęs vienam iš karininkų ir, kad jis jam sakęs, jog geriau važiuot, negu nevažiuot, nors ir be įsakymų. Gerai, važiuojam. Skambinu Mykei ir pranešu, kad išvažiuojam už penkiolikos minučių. Jis kone apalpsta, nes dar nesusipakavęs. Apsirengiu uniforma, truputį užkandu ir, greitomis atsisveikinęs, išvažiuoju. Mykės maišas atrodo kaip akmenų prigrūstas, pilnas gumbų. Vos spėjam patekti į autobusą, einantį į New Yorką ir po pusės valandos atsiduriam “Greyhound” autobusų stotyje prie bilietų langelio. Mūsų tiktai trys, kiti du nusistatė be įsakymų nevažiuoti. Nusiperkam bilietus ir, pardavėjo paraginti, nubėgam į aikštę, iš kurios mūsų autobusas jau užsidaręs duris, bepradedąs judėti, šaukiam, kad palauktų, o jis vistiek važiuoja sau. Turbūt, labai graudžiai atrodėm, nes pagaliau sustojo ir atidarė duris. Viduje radom, neskaitant kitų keleivių, dar tris tokius kaip mes, važiuojančius į tą pačią stovyklą, tik šie turėjo įsakymus ir instrukcijas.

Iš pradžios kelionėje viskas buvo įdomu: miestai, kaimai, upės, laukai, ir visi kiti dalykai, iš kurių šis margas svietas susideda, o paskui tik apėmė miegas. Štai, sakau, gyvenime vieną kartą gaunu progą pakeliauti ir kas iš to, pramiegosiu visą laiką, švelnus autobuso lingavimas tuojau galutinai įtikina, kad truputis miego nebus pro šalį. Kol diena pasibaigė, tai dar daugelį kartų užmigau ir pabudau. Kadangi į popietį autobusas ištuštėjo, tai mes, važiuojantys į stovyklą, pradėjom klaidžioti nuo vienos sėdynės į kitą, bandydami kaip nors pratempti raumenis. Pagaliau, po trylikos valandų kelionės pasiekėm Watertown miestelį, esantį netoli stovyklos. Kadangi čia galima alkoholio pirkti sulaukusiems aštuoniolikos metų, tai mūsų trys kompanijonai nuėjo pasitrankyti po miestą ir atsigaivinti “ugnies vandeniu”. Mudu, būdami be įsakymų, nutarėm keliauti į tikslą, kad nereikėtų viršininkų iš lovos kelti, arba naktį prie vartų praleisti. Buvom nusprendę pėsti eiti į stovyklą, bet, kai sužinojom, kad mūsų laukia dvidešimt mylių žygis, tai nusprendėm pabūti “ponais” ir nuvažiuoti taksiu. Laimei sargybiniams užteko mūsų uniformų kareiviškumui įrodyti, nes mes ne tik įsakymų, bet ir asmens kortelių neturėjom. Pakliuvom į centrą, kur pradėjom pasakotis savo bėdas. Turbūt, patikėjo, nes liepė įsirašyt į knygą ir pasakė kur eiti, kad sužinotum,, kur eiti ir ką daryti. Kaip sakė, taip ir padarėm, bet be rašytų įsakymų tai sunkiai ėjosi, ir tą pačią istoriją vis reikėjo kartoti prie kiekvieno sustojimo. Pradžioje kalbėdavom visi iš karto, o jau vakare tik kuris vienas pradėdavome: “Tai mes be įsakymų, bet mums sakė, kad...”

GAUNAME GINKLUS

Apie vienuoliktą valandą šeštadienio vakare, baigę savo keliones ir gavę antklodes, paklodes ir kitas miegojimo priemones, atsidūrėm barakuose prie lovų. Kadangi beveik visi buvo nepažįstami, tai kalbos nelabai sukosi, ir apie dvyliktą valandą kažin kas nutarė užgesinti šviesas. Tada tik prasidėjo gyvenimas, šposai, riksmai, ir visoki kitoki galai, kurie tęsėsi iki kokios antros, kol daugumas pradėjo snausti, o vienas knarkti. Ramybes dėlei jį su visa lova išnešė į prausyklą, kur jis ir praleido ramiai naktį.

Sekmadienio rytą mus kėlė šeštą valandą, girdi yra dar daug kas daryti. Iki pietų šiaip taip sugrupavo visą mūsų masę, kuri sudarė “A” kuopą, į keturis būrius, iš kurių kiekvienas buvo dar padalintas į keturis skyrius. Aš patekau į antrą būrį, antrą skyrių ir, kadangi buvau paskirtas skyrininko padėjėju, tai buvau antras skyriaus narys. Po pietų mums išdavė po pusę palapinės, ilgą virvelę, penkis mažus ir du didelius kuoliukus, pošalmį, šalmą, šovinių diržą, gertuvę, pirmos pagalbos maišelį, kuprinę, ir metalinius maisto indus, su kuriais buvau susipažinęs dar DP lageryje, Vokietijoje. Vėliau gavom ir ginklus. Tai šautuvai — “U. S. Rifle M-l”. Jie buvo sunumeruoti ir jų numerius turėjom išmokti atmintinai. Beveik pusę valandos sėdėjau, kol savo septyniaženklį sukrėčiau į smegenis. Kitą dalį dienos praleidom taisydami ir tvarkydami patalpas.

Vakare atsisėdau rašyti namo laišką, bet ir vėl atsistojau, nes neturėjau nei popieriaus, nei vokų. Po daug vargo, šiaip taip prasigyvenau vieną lapą ir voką, ir skubiai parašęs laišką ėjau jį išsiųsti, bet dar viena kliūtis — nėra pašto ženklų. Vėliau paaiškėjo, kad beveik niekas jų neturėjo. Už kelių dienų vienas 3c ženklas kanavo penkiolika centų “juodojoje rinkoje".

Mano laiškas buvo išnešiotas kišenėje keturias dienas ir po to jeigu jį dar ir būtų buvę galima įskaityt, tai visos žinios vistiek jau buvo pasenusios.

Tą vakarą nuėjau gulti anksti, nes gąsdino, kad ryte anksti kels. Buvo apie vienuolikta valanda ir, laimei, greit užmigau, nes kitą rytą dar prieš keturias užsidegė šviesos ir puskarininkis pilna gerkle suriko: “Keltis!” “Eik tu po velnių, dar tik vidurnaktis!” pasigirdo iš visų kampų, bet šiaip taip atsikėlėm.

Tai buvo mūsų apmokymo pradžia. Pratino kaip ketvirtą valandą pažadintam iš miego, per keturiasdešimt minučių atsikelti, nusiprausti ir nusiskusti, pasikloti lovą, išsivalyti patalpas ir pasiruošti rytinei rikiuotei lauke. Vėliau reikėjo nužygiuoti pusryčių. Čia vėl daug naujenybių. Gauni tik valandą laiko pavalgyti. Normaliai, tai pilnai užtektų, bet kai reikia iš tos pačios valandos dvidešimt minučių laukti maisto eilėje ir apie dvidešimt penkias, kad indus išsiplovus, tai belieka tik dešimt minučių valgymui. Maistas atrodo neblogas, įvairus. Iš pradžios neėmiau to, nevalgiau šio, bet paskui viskas ėjo kaip į maišą. Net ir kavą, kuri atrodė gaminama iš karo metu nuo vokiečių atimto erzaco, ir tą šiaip taip išgerdavau. Plaunant indus, juos perleidi per tris verdančio vandens katilus ir kadangi vis skubini, tai pabaigus, rankos atrodo kaip išvirintos, ir vėl valgyt užsinori.

Taigi, kaip sakiau, valgėm pusryčius. Pavalgęs nuskubėjau į barakus, iš kur pasiėmęs šautuvą ir kuprinę išėjau į lauką rikiuotei. Skubiai išsirikiavę laukėm pusantros valandos, nes, atrodo, per anksti atsikėlėm — keli net verkti norėjo.

Apie aštuntą valandą pagaliau išjudėjom. žygiuoti sekėsi nekaip: maišėsi kojos, smuko kuprinės ir šautuvai, krito šalmai, bet šiaip taip žygiavom ir po kokios pusės valandos, atrodo, atvykom į vietą, nes sustojom. Buvom viduryje molėto lauko, kuriame kur ne kur augo kažkokios žolės ir smilgos. Susėdus prasidėjo parodomasis aiškinimas kaip sulipti ir išlipt iš sunkvežimių. Tai mane nudžiugino, nes jeigu pirmiausia mokina kaip į sunkvežimius laipioti, tai reiškia, kad mažai reikės vaikščioti. Tačiau greitai buvau šiuo atžvilgiu nuviltas. Po sunkvežimių išsiskirstėm į skyrius ir pradėjo mokyti vaikščioti, daryti sukinius ir t.t. Apie dvyliktą grįžom į stovyklą valgyti pietų, po kurių vėl paskubom išžygiavom tik šį kartą dar toliau. Tą popietį išmokau kaip išardyti savo ginklą į pačias smulkiausias dalis. Išnarsčius jis atrodė tik krūva metalo ir medžio. Tiktai vargas, kad sustatant, po tiek laiko ir prakaito, jis vis atrodė kaip krūva metalo. Kol saulė nusileido ir šią kliūtį nugalejom. Vakarienei grįžom apie pusę šešių. Visą vakarą praleidau valydamas, nors dar ir švarų šautuvą, batus, ir visokius kitokius dalykus, kurių puskarininkis prasimanė.

Kitą rytą atsikėlėm ketvirtą valandą ir išžygiavę į laukus toliau gilinom savo žinias apie vaikščiojimą, šautuvo laikymą ir kilnojimą ir dar kažką labai neįdomaus. Pietus sekė šaudymo instrukcijos, kurios tęsėsi visą savaitę. Pirmiausia parodė įvairias padėtis, kaip jas priimti ir kaip laikyti ginklą. Kadangi raumenys buvo neįpratę, tai ko neplyšau bandydamas patenkinti mano instruktorius, bet po kiek laiko jau ėjosi geriau ir vakare atsiguliau, įsitikinęs, kad galėčiau nušauti varną už pusės mylios. Bet, atrodo, kad mūsų instruktoriai buvo kitos nuomonės, nes kitą rytą vėl ketvirtą valandą atsikėlus ir visą valandą žygiavus, tęsė tas pačias instrukcijas, kurios jau pradėjo labai nusibosti. Po pietų ėjo paskaitos apie bacilas, chemikalus ir atomines bombas. Sėdžiu ir klausausi. Buvom susodinti ant tokių amfiteatrinių medinių suolų. Aš buvau užsirioglinęs ant pačio viršutinio į šešėlį, apie dešimt pėdų nuo žemės. Tai, kaip sakiau, sėdžiu, viskas ramu ir gera. Staiga, tamsu ir pasijuntu, kad krintu. Griebiuosi už kaimyno jį beveik nutempdamas žemyn, bet šiaip taip susilaikau. Pasirodo, užmigau ir krisdamas būčiau prisitrenkęs.

NAPOLEONAS IRGI NEDAMIGDAVO . ..

Kai ketvirtadienį prikėlė prieš keturias, tai atsisėdęs pradėjau skaičiuoti, kiek aš esu miegojęs per tas penkias naktis stovykloje, šiaip taip suskaičiavau dvidešimt tris valandas. “Juk tai mažiau kaip penkios valandos į dieną”, skundžiuosi savo kaimynui. “Nesirūpink”, sako jis. “Napoleonas visą savo gyvenimą tik po penkias valandas į dieną miegodavo”. “Labai gerai. bet aš ne Napoleonas. O, be to, žiūrėk, kur jis atsidūrė su savo penkiom valandom”. Nuo to laiko Napoleono žlugimas man pasirodė kitokioje šviesoje. Toliau samprotauti neliko laiko, nes visi jau skubėjo į prausyklą. Vėl žygiavom, vėl šaudymo instrukcijos, ir taip visą rytą ir dalį popiečio. Baisiai atsibodo. Paskui rodė žemėlapius ir kompasą ir aiškino kaip ir kam juos naudoti. Prieš eidamas gult, gerai išvaliau šautuvą, kadangi sakė, kad rytoj gausim progos pašaudyti. Guldamas golvoju, gal mums leis ilgiau pamiegoti, kad būtume atydesni ir ko nors nenudėtume, bet kur tau, dar blogiau, laikrodis rodė tik po trijų, o jau mus tempė iš lovos.

Per šias kelias dienas mes jau lyg pradėjom elgtis kaip kareiviai. Atsirado didžiavimasis savo būriu ir tuo pačiu varžybos su kitais.

Kiekvieną rytą, po švilpuko, mes iš barakų išsinešdindavom, lyg velniai iš peklos, rėkdami visom gerklėm, kad visas rajonas žinotų, jog antrasis būrys jau eina lauk. Mūsų būriui gana dažnai pasisekdavo išsirikiuoti pirmutiniam iš visos kuopos. Žygiavom jau kaip reikia, ypač dar jei uždainuodavom. Ir šiaip jau buvom pripratę prie visokių žmogaus laisvių suvaržymų, tiktai stoka miego ir valgymas laukuose vis dar nelabai buvo prie širdies. Su miegu būdavo taip blogai, kad jeigu bent dešimtajai sekundės dalelytei užsimerkdavau, tai ir visas jėgas sukaupęs nepajėgdavau atsimerkti ir keliom sekundėm pasijusdavau danguje esąs, kol kas nors iš vyresniųjų patapšnodavo į šalmą. Tai dažniausia įvykdavo per paskaitas. Visas jėgas sukaupęs klausydavausi kas sakoma, bandydamas kaip nors išsiblaivyti, bet viskas tik aptempdavo ir z-z-z-z... Dešimties minučių pertraukos metu dribdavau kur stovėjęs, nors ir ant akmenų ir tuoj nieko neatsimindavau, kas toliau būdavo.

Su lauko valgiu tai nebuvo taip blogai, nes turėjau labai stiprų sąjungininką — alkį. Visada būdavau išalkęs ir visai nerūpėdavo ką valgai, svarbu, kad valgai. Būdavo, jei nelyja, tai kol pereini maisto eilę, nueini į kokį ramų kampelį ir, pasidėjęs ant žemės, pradedi valgyti, tuoj viskas apsidengdavo keletą milimetrų smėlio. Mat, ten labai smėlėtos vietos ir beveik visada pučia vėjas. Tik pradėjus valgyti, atsikrausto skruzdės, jos plūduriuoja po kavą, padažą ir ypač po saldų trečiąjį. Lietingomis dienomis, kurių pasitaikė nemažai, nėra smėlio ir skruzdžių problemos, bet, gavęs pusę puoduko karštos kavos, kol pradedi ją gerti, tai netrukus turi pilną puoduką drungnos buizos. Bulvės, mėsa, daržovės, viskas pažliunga vandeniu ir tik alkis viską nutraukia į pilvą. Taigi čia pirmą kartą valgiau, kad gyvenčiau, o ne gyvenau, kad valgyčiau.

Kaip sakiau, penktadienį trečią mus prikėlė ir už pusantros valandos, išsivalę patalpas, atlikę apžiūrą ir pavalgę pusryčius jau žygiavom į šaudyklą. Ji buvo gana toli ir, iš tikrųjų, turėjom važiuoti sunkvežimiais, bet jie neatvyko ir todėl mes skubėjom pėsti. Atrodė, kad žygiuojam jau visą dieną ir, kai mus pasivijo į pratimus važiuojantys tankai, tai visai ūpas krito. Jų įgulos pradėjo iš mūsų juoktis. Gera jiems juoktis, kai sėdi visą dieną.

Pagaliau pasiekę šaudyklą, buvom paskirstyti į dvi grupes, viena šaudyti, o kita instruktoriauti. Aš patekau į antrąją ir turėjau visą rytą sekti savo draugo klaidas. Kadangi naktį lijo, tai žemė buvo šlapia ir šalta, o kylantis vėjas orinių sąlygų nepataisė. Bet prieš pietus išlindo saulė ir viskas pasikeitė. Vėjas pradėjo nešioti greit džiūstantį smėlį, o saulė be gailesčio kepinti. Antrosios grupės šautuvai, pagal šaudyklos taisykles, sustatyti atidarytom spynom, buvo maudomi smėlio. Keikiuosi, kam vakar išalyvavau šautuvą, šiandien jis bus pilnas purvo. Taip ir buvo: pasiimu šautuvą, o gi jame smėlio, kad užtektų karvę pakasti. Nėra laiko valyti: reikia šaudyti su tokiu.

Gaunu devynis šovinius prisišaudymui, kuriuos turiu iššauti pavieniui, jie be apkabos. Įgrūdu pirmą, kuris vos telpa per smėlį, užstumiu spyną, patikrinu savo padėtį ir, žandą prispaudęs prie šautuvo, žiūriu per taikiklį. Truputį siūbuoja, bet nieko. Giliai įkvėpiu, nusitaikau, ir spaudžiu gaiduką. Spaudžiu, spaudžiu ir, W-H-A-M! Sprogo. Akyse žalia, galva svaigsta, ir žando visai nejaučiu. Tai tau atatranka! Žiūriu į taikinį — plevėsuoja raudona vėliava, reiškia nėra kliudymo.

žiuriu į šautuvą: spyna atidara, o suplėšyta tūtelė viduje. Ji taip įstrigo tarp smėlio, kad ištraukėjas ją suplėšė. Instruktoriaus padedamas, išstūmiau tūtelę ir bandau sekantį. W-H-A-M! Vėl tas pats, tik šį kartą žandą jau gerokai skauda ir atrodo, kad tinsta. Galvoju, gal nelaikyti jo prispausto, bet gi mus mokė taip daryti. Spaudžiu trečią, tas pats galas. Šį kartą nusistatau žando nelaikyti net arti šautuvo, ir nueinu pakeisti savą į kitą, geriau veikiantį. Pasirinkau gana gerą, kuris ištikimai tarnavo visą popietį ir su žandu gerai išėjo, nors poakis nuo pirmų šūvių ir pamėlynavo.

GAVAU MEDALĮ

Tą popietį šaudėm iš visų padėčių. Iš pradžių, kaip sakiau, tik prisišaudymui, paskui susipažinimui ir ant galo sąlygom išpildyti. Iš dviejų šimtų galimų pataikiau -šimtą šešiasdešimt penkis, ir už tai gavau “sharpshooter” medalį. Iš visų pratimų man geriausia patiko taip vadinama “sustained fire” (nuolatinė ugnis) : gauni aštuonių šovinių apkabą ir vieną atskirą šovinį. Po signalo turi penkiasdešimt sekundžių atsigulti padėtin, užsitaisyti vienu šoviniu ir jį iššauti, paskui įdėti apkabą ir išleisti likusius aštuonis. Kai esi geroje padėtyje, tai paspaudi gaiduką, W-H-A-M, viskas pašoka, bet automatiškai grįžti ant taikinio ir vėl W-H-A-M! Taip aštuonis kartus.

Baigę šaudyti, vos vilkdami kojas, sulipom į sunkvežimius, kurie niekados gyvenime taip gerai neatrodė. Po vakarienės visi ėmė valyti šautuvus, kurie buvo aprūkę nuo šaudymo. Maniškis buvo tik pilnas smėlio,

Amerikiečlų kariai apmokomi veikti su šarvuotais autovežimiais.

Army Photo

kurį be vargo iškrapščiau, todėl turėjau laiko parašyti namo laišką, kuri šį kartą tuoj išsiunčiau.

Šeštadienio rytą tampėm taikinius, kol kiti šaudė, o vakarą turėjom laisvą, todėl daugumas, išsiėmę leidimus, išgarmėjo į Kanadą, esančią tik dvidešimt mylių nuo stovyklos. Aš su keliais draugais nuvažiavau į Watertown ir, kadangi mano kompanijonai pasigėrė, pakliuvom į vargą. Visą sekmadienį turėjau sėdėti barakuose, kas valandą, eiti pas budėtoją ir pasirašinėti į knygą. Net pamiegoti negalėjau.

Pirmadienį pradėjo mokyti kautynių taktikos. Iš ryto supažindino su dujokaukėm ir nuvedė į dujų kamerą su ašarinėm dujom. Kvėpuojant per dujokaukę, nieko nejutau, bet kai liepė ją nusiimti, vos tik atplėšus nuo veido, kokio tūkstančio svogūnų graužimas metėsi į akis, gerklę ir visą veido odą. Ašaros pasipylė srovėm. Turėjau laikytis už kaimyno diržo, kad žinočiau, kur eiti, kai davė įsakymą išjudėti. Išnėrus į lauką, truputį pagerėjo, bet dar kokią pusę valandos ašaros riedėjo ir ėdė akis.

Toliau žiūrėjom kaip užsimaskuoti nuo priešo. Sėdėjom ant medinių pakopų. Prieš mus, lygumoje buvo išsidėstęs visas būrys su keliais kulkosvaidžiais. Nors jie nebuvo toliau kaip pora šimtų jardų, nei vienas iš jų nebuvo pastebėtas ir, kai jie pasirodė po mūsų nosimis, mus labai nustebino. Rodė taip pat kaip patruliuoti nakties metu. Sekė pietūs, smėlis, skruzdės ir t.t., bet kadangi mūsų būriui teko pirmam pavalgyti, tai buvo laiko ir pamiegoti. Visiems pavalgius, mus perkėlė į kitą vietą, susodino ant žemės ir pradėjo aiškinti apie patruliavimą, judėjimą per kliūtis ir kai esi apšaudomas, o paskui patiems leido išbandyti. Gal kokių dviejų šimtų jardų atstume, miškelyje sėdėjo “priešas”, kuris turėjo būti likviduotas. Vykdė kiekvienas skyrius paeiliui; kiti žiūrėjo iš šono ir juokėsi iš klaidų. Mūsų eilei atėjus, išsidėstėm maždaug dvidešimt pėdų atstume vienas nuo kito, sugulę į žolę. Kiekvienas turėjo veikti, derindamasis su savo draugu: vienas daro perbėgimą, o kitas dengia jį ugnimi, paskui pirmutinis dengia antrąjį ir t.t. Pirmoji kliūtis buvo beveik keturių pėdų augščio tvora, per kurią daugelis anksčiau šokusių, parvirto ir sukėlė daug juoko žiūrovams. Nenorėdamas raudonų ausų, po signalo pakilau ir kaip įgeltas nusinešiau tvoros link. Šalmą vos ant galvos išlaikiau, beveik šautuvą pamečiau, bet kliūtį peršokau ir pasinešęs kelioliką žingsnių, dėjau ant pilvo, kad net akyse paraudonavo. Pasirodo, praeitos savaitės apmokymas nebuvo veltui, nes pastebėjau, kad nepargriuvau, o atsidūriau gulimoje šaudymo padėtyje ir jau žiūrėjau per taikiklį miškelio kryptimi. Paleidau dengiamąją ugnį, ir pyliau, kol mano draugas sudrebino žemę, parvirsdamas netoliese.

PER KULKOSVAIDŽIŲ UGNĮ

Priekyje buvo kulkosvaidžių ugnies dengiamas laukas, per kurį reikėjo peršliaužti pilvu. Kadangi buvo labai smėliuota, tai pasunkėjau keliais svarais, nes smėlio prilindo visur į atvirus rūbus. Užtikau spygliuotų vielų kliūtį kokią pėdą nuo žemės, kadangi viršuje buvo apšaudoma, todėl reikėjo šliaužti pro apačią, nosimi braukiant per vielas. Už vielų radau nuvirtusį medį, per kurį peršokęs, įgriuvau į apkasus, kurie laimei, buvo tušti. Galėjau truputį pailsėti ir palaukti kitų. Išlindę iš apkasų, likusią dalį lauko perbėgom stačiom šaukdami kaip indėnai. Uždusę pasiekėm miškelį, kur turėjom pribaigti “priešą”, bet nuo visų šliaužimų ginklai buvo užkimšti smėlio, o durtuvų neturėjom, ir jeigu šis “priešas” nebūtų buvęs draugiškesnis, tai būtų reikėję bėgti atgal, iš kur atėjom.

Nežinau kaip kiti, bet aš buvau išsisėmęs nuo to puolimo. Bet mus vėl išrikiavo ir pradėjom žygiuoti į kitą pratimų rajoną. Nieko nepadarysi. Kariuomenė ne demokratija. Atvykus į vietą, susodino ir vėl kalbėjo: skyrius susideda iš devynių žmonių. Pirmasis skyrininkas, antrasis priekinis (point man), trečiasis įgudęs šaulys su optiniu taikikliu, ketvirtasis šaulys, penktasis ir šeštasis šauliai, ginkluoti “Browning” automatiniais šautuvais, septintasis ir aštuntasis irgi šauliai ir devintasis skyrininko padėjėjas. Mažiausias kautynių vienetas — skyrius. Rodė rikiuotės formas, kuriose kiekvienas turi savo paskirtą vietą ir uždavinį, surengė net ir mažas kautynes, kuriomis pailiustravo kokiais atvejais tos rikiuotės naudojamos.

Grįžom į barakus vos vilkdami kojas, ir po įprastų vakaro užsiėmimų, griuvau lovon.

Iš ryto, ačiū Dievui, tik klausėmės ir žiūrėjom kaip kasti apkasus. Vėliau žiūrėjom jau iškastus. Pietus valgėm “namie”, o po pietų susikrovėm viską, ką turėjom į kuprines (kas netilpo tai pririšau ant viršaus) ir išžygiavom. Išėjus iš rajono visa kuopa perėjo į kautynių žygį, tai yra pasidalino į dvi virtines, viena vienoje, o kita kitoje kelio pusėje, su padidintais iki dešimties yardų tarpais viens nuo kito (filmuose visada rodo taip žygiuojančius į frontą). Šioje padėtyje, teisybę pasakius, reikėjo tik eiti. Galima buvo net kalbėti. Saulė kepina, prakaitas laša, šautuvas sveria jau ne devynis su puse svaro, o devyniasdešimt. Atrodo, kad kas užsikabinęs ant tavo kuprinės, velka žeme kojas. Sustojom poilsio, o paskui ir vėl tas pats.

Visą kelią spėliojom ką darysim, bet, kai sustojom miške ir gavom įsakymą išsiskleisti ir pasistatyti palapines, tai visiems buvo aišku, kad stovyklausim. Kiekvienas nešėm po pusę palapinės, kurią susidėjus su draugu, gavosi visa. Pasistatėm, užsimaskavom ir pirmą kartą keletą valandų nieko neveikėm.

Po vakarienės pranešė, kad bus nakties pratimai. Todėl ir leido mums ilsėtis. Prieš sutemstant, mus supažindino su judėjimu nakčia, apsaugos priemonėmis ir kt. Kai jau buvo visai tamsu, turėjom pereiti per pinklių primėtytą lauką, naudodamiesi parodytais metodais. Paskui bandėm iššifruoti “priešo” pozicijas iš jo sukelto triukšmo ir šviesų. Trijų šimtų jardų atstume uždegtas degtukas nušvietė kaip kometa, o pustrečio šimto jardų atstume atidaroma kulkosvaidžio spyna sutraškėjo lyg laužiamas medis. Taip buvo parodyta, kad naktį daug sunkiau judėti neišsiduodant, kaip dieną.

Vėliau skyrius pasidalino į tris grandis, iš kurių kiekviena gavo po lemputę, kompasą ir kortelę su paaiškinimais. Kompaso pagalba turėjom rasti nurodytą vietą, be triukšmo ir šviesos “priešo” patruliams mūsų j ieškant.

JIEŠKOME “PRIEŠO”

Pasileidom ir mes trys. Penki šimtai yardų einam nustatyta koordinate: vienas žvalgas priekyje, aš tikrinu kompasą, o trečiasis žingsniais skaičiuoja atstumą. Atskaičiavus penkis šimtus yardų, lendu po miline ir užsižiebęs lemputę skaitau paaiškinimus, pagal kuriuos nusistatau kompasą naujai krypčiai. Žygiuojam toliau. Virstam į nematomas duobes, griūvam per kelmus, painiojamės po krūmus, nes reikia eiti tiesiai, kaip varna skrenda. Po daug prakaito, keiksmų ir panašiai, randam “agresorių”. Grįštam ir pranešam. Sako: “Turėjo būti tankas; ne ton vieton pakliuvote’’. Kam gali rūpėt tokie dalykai antrą valandą ryto.

Žiovaudami grįžom į stovyklą ir, gavę vėlyvą vakarienę ar ankstyvus pusryčius, nusiritom į palapines. Mudviem su draugu pasisekė gerai, tuoj radom palapinę. Jis man ryte pasakojo, kad beveik visą naktį (t.y. likusias tris valandas) vis kas nors šaukdavo, kad palapinės neranda. Aš gi, nusiėmęs šovininę ir šalmą, kad dėjau į akį, tai tik draugo pažadintas pastebėjau, kad ant kastuvo guliu. Turbūt, todėl sapnavau, kad tunelį po Atlantu kasiau. Tikslumo dėliai turiu paminėti ir uodus, kurių dar tiek, kai iš Lietuvos išvažiavau, nebuvau matęsi iš tiesų tai ir Lietuvoje tiek nemačiau). Mus išgelbėjo tik toks skystis, kuris ne tik apsaugojo nuo uodų, bet ir mus pačius vos nepribaigė.

Rytą susikrovėm viską, pavalgėm ir išžygiavom toliau. Anksčiau “kautynėse” buvo naudojami pratimų šoviniai, šiandien žadėjo duot pašaudyti tikrais į “priešo” figūras. Pirmiausia parodė skyriaus ugnies galingumą. Demonstratoriai šaudė šviečiamaisiais šoviniais, kad galima būtų geriau sekti. Skyriuje kiekvienas turi savo ugnies sektorių, už kurio apšaudymą jis atsakingas. Abu automatiniai šventina visą apšaudomą lauką kryžmine ugnimi. Paskui sekė pratimai, kurių pagalba išmokau nurodyti taikinius, ir pastebėti rodomus.

Po pietų laukiam mūsų eilės šaudyti. Skyrius išsidėsto “deimanto” rikiuotėn (panaši į “skyrius saujoje” Lietuvos kariuomenėje) ir išjudam smėlėtu lauku į kalvelę. Kadangi aš buvau antrasis numeris, tai teko eiti priekyje kaipo skyriaus priekiniui. Užėjus ant kalnelio — šūviai. Visi prisiplojam prie smėlio. Susirandu “priešą”, atleidžiu saugiklį ir pradedu prisišaudyt į “priešą”, įsikasusį maždaug trijų šimtų jardų atstume. Tuo tarpu, skyrininkas, apžiūrėjęs vietovę, duoda įsakymą ir visas skyrius šliauždamas išsidėsto puolimo rikiuotėn (vilnin). Skyrininkas nurodo taikinius ir: “ugnis”! Tuoj prie mano šautuvo kosėjimo prisideda ir kiti. Aplink “priešą” rūksta smėlis. Staiga skyrininkas nukreipia dalį skyriaus ugnies į naujai pasirodžiusį lengvą kulkosvaidį. Po kelių minučių jau nėra šovinių, ir pratimas baigtas. Tai kartojom kelis kartus. Kadangi buvo Liepos 4-toji, tai po vakarienės “šventėm”.

IŠTUŠTINTAS ŠALDYTUVAS

Ketvirtadienį buvo vadinamos “inteligence” (žinių rinkimo) paskaitos. Sužinojau kaip sumedžioti priešą, ką su juo daryti, kaip savęs neišsiduoti, kaip elgtis su belaisviais ir t.t. Po pietų narstėm karabinus, kuriais turėjom šaudyti sekančią dieną. Maždaug šiuo laiku jau labai panoro važiuoti namo, ir beveik visi pradėjom skaičiuoti valandas iki šeštadienio.

Penktadienį vėl trečią valandą keltis, vėl į šaudyklą, ir vėl šaudyti, tik šį kartą, kaip sakiau, su karabinais. Po pietų generalinė inspekcija ir paradas. Barakai be dėmės; ant ištemptų kaip būgnas lovų tvarkingai išdėstytas visas mūsų kariškas turtas; visi mes išeiginėse uniformose sustingę kaip statulos šalia savo lovų. Kapitonas, leitenantas ir būrininkas eina nuo vieno prie kito, kai kur sustoję paima ką nors, pažiūri ir vėl toliau. Pagaliau baigė. Kuo skubiausiai užsimaunu šalmą, šovininę ir, pagriebęs šautuvą, išsinešdinu lauk. Paradas, kaip ir visi paradai... laukimas, žygiavimas, muzika, visokios kalbos, laukimas, vėl žygiavimas ir t.t. Vakare grąžinam viską, kas buvo išduota ir labai pakilusiu ūpu rengiamės rytojaus kelionei į namus. Aš nusiplovęs, jau buvau belendąs į lovą, kai atėjo kapitonas, jieškodamas “savanorių” mažam darbeliui. Jų neatsirado, o aš, turbūt, jam labai patikau — iki antros valandos skaičiavau šalmus, kuprines, gertuves ir visokį kitokį turtą. Net galva apsvaigo. Tiktai kitą rytą, kai visi atsikėlę valė patalpas, aš ir dar keli “nelaimingieji”, apsaugoti augštųjų įsakymų, miegojome.

Kadangi mes trys atvažiavom be įsakymo, tai beveik būtume išvažiavę ir be algos, o gal ir visai būtume neišvažiavę. Visą rytą laksčiau nuo vienos raštinės į kitą, pagaliau gavau algą ir apie dešimtą valandą mes šešiese susigrūdom į mažą mašiną. Spūstis buvo nežmoniška, ir po keturių šimtų mylių kelionės, patekau į namus beveik invalidas. Bet, ištuštinęs šaldytuvą ir išmiegojęs dvi dienas be pertraukos, užmiršau visus stovyklos ir kelionės vargus. Liko tik vienas vargas, būtent, tos dvi savaitės turėjo būti mano “atostogos”.

Paminklas Kaune žuvusiems už tėvynę.

Iš J. Beleckio albumo